Pasitikėjimo deficitas

Juozas IVANAUSKAS

Juozas IVANAUSKAS

      Per pačias Jonines BNS naujienų agentūra paskelbė ne itin džiugią žinią tiems, kurie galbūt vylėsi surasti paparčio žiedą. Naujausiais „Eurobarometro“ apklausos duomenimis, Lietuvos žmonių pasitikėjimas nacionaliniu parlamentu ir Lietuvos Respublikos Vyriausybe yra vienas mažiausių visoje Europos Sąjungoje ir sudaro, atitinkamai – vos 12 ir 17 proc. visų gyventojų.

      Šis gyventojų pasitikėjimo valdžios institucijomis rodiklis, smunkantis nuo praeitų metų rudens, regis, jau tapo visuotinai priimtina norma, kaip ir dabartinės valdžios kapituliacija visuose frontuose, pradedant mūsų „tradicinių“ partijų ideologiniu, politiniu bankrotu, valdžios žmonių moraliniu-idėjiniu seklumu ir baigiant jų darbo vaisiais – milijardiniu deficitiniu metų biudžeto patvirtinimu, ekonominiu, finansiniu nuosmukiu šalyje, dviženkliais infliacijos augimo tempais, skubotai Seime priimamais įstatymais, nutarimais, kurie įteisina stambaus masto neskaidrius sandėrius ir atriša rankas abejotiniems Gedimino KIRKILO Vyriausybės sprendimams.

      Visa tai, be abejo, pasitarnauja Lietuvos gyventojų pasitikėjimo savo išrinktaisiais deficito plitimui, pradedant  nuo pačių aukščiausių valstybės valdymo grandžių Daukanto aikštėje, leidžiantis link tarpinių grandžių, dislokuotų Gedimino prospekte, ir baigiant pačiais žemiausiais valdymo padaliniais, kuriuose tarpsta visos mūsų visuomenės ydos, protekcionizmas, korupcija, politizuota teisėsauga bei klesti „žydrųjų albinų“ klano nebaudžiamumas…
       Plačios erudicijos, dvasiškai taurių ir kilnių, charizmatiškų asmenybių stoka mūsų valstybės valdyme juntama nuo pat Nepriklausomybės paskelbimo, kuomet prie valdžios lovio susigrūdę savanaudžiai garbėtroškos savo privačius interesus ėmė prastūminėti pasinaudodami specialiai jiems paliktomis įstatymų spragomis.

      Ir nors toks nepriklausomos valstybės „užvaldymas“ objektyvios teisėsaugos, matyt, jau ne kartą turėjo būti pripažintas grubiausiu teisinių normų nepaisymu, pagrindinio šalies įstatymo – Konstitucijos šiurkščiu pažeidimu ir netgi Tėvynės interesų išdavimu, tačiau nei vienas iš mūsų tautos „patriarchų“ arba, kitaip tariant, gyvųjų sovietmečio simbolių, užėmusių ir tebeužimančių aukščiausius postus valstybėje, prisidengdamas „kolektyvine atsakomybe“, neatsidūrė už grotų Lukiškių izoliatoriuje.
        Ko gero, liūdniausia ne tai, kad patys didžiausi valstybės nusikaltėliai, prisidėję prie pelningiausių Lietuvos objektų „prichvatizavimo“, ydingos teisinės sistemos sukūrimo, KGB lojalios sovietinės nomenklatūros legalizavimo nepriklausomos valstybės valdymo institucijose ir vykdomosios valdžios postuose, vaikšto laisvėje ir toliau apsukriai naudojasi visais valdžios svertais bei privilegijomis.

      Liūdniausia yra tai, kad šiame Lietuvos valdžios institucijas uzurpavusių „salamandrų šėlsme“, jokių esminių prošvaisčių, bent jau artimiausiu laiku, tikrai nenusimato ir nežinia kada tos išganingos permainos nušvis virš Lietuvos padangės.

      Manau, jog mūsų politikams nederėtų apgaudinėti rinkėjų, meluoti jiems, dalinti tuščius pažadus. Nei būsimi parlamentiniai, nei prezidentiniai rinkimai radikalių permainų nežada, o tos „kosmetinės rokiruotės“, eilinį kartą pasidalinus valdžią „populistams“ bei „valstybininkams“, nesudarys net menkiausio šanso valdžioje įsigalėti dvasiškai brandžioms, visapusiškai išsilavinusioms, kūrybingoms, kilnioms asmenybėms, kurioms „Lietuva, Tėvynė mūsų, tu didvyrių žeme…“ – šie Tautos himno žodžiai ir duota priesaika reiškia kur kas daugiau, nei momentinis formalumas, tam tikromis progomis atliekamas mūsų „seimūnų“ bei susikompromitavusių, „etatinių“ politikų lūpomis.
       Manyčiau, vienintelė paguoda vargo prispaustiems, apolitiškiems, valdžių kaita seniai nebepasitikinčiais Lietuvos gyventojams, yra jų sugebėjimas ištverti, prisitaikyti, išgyventi prie bet kokios valdžios, jų savipakankamumas, tai yra, mokėjimas džiaugtis paprastais kasdieniškais darbais ir poilsiu gamtoje, nuoširdus bendravimas su artimaisiais, mylimais žmonėmis, gebėjimas pasitenkinti mažais dalykais, kurie gali suteikti dvasinę pusiausvyrą.

      O kartais, tiesiog, pravartu prisiminti, kad kritišku momentu atgauti jėgas ir susiorientuoti painioje situacijoje padeda malda, meditacija arba laiku atversta knyga, galbūt, tas vienintelis puslapis, kuriame įsprausta mintis, dieviškosios išminties krislas, tarytum raktas, išlaisvinantis kažkur giliai sieloje užspaustą energiją.

      Japonų išminčius, sveikos gyvensenos propaguotojas Žoržas OZAVA savo veikale „Makrobiotika“, šia prasme, labai taikliai pastebi:
      „Laisvas žmogus priima viską: blogą orą, kaip ir gerą, sunkumus – tarsi jų nebūtų, mirtį – kaip gyvenimą, ir viską su džiaugsmu. Gamtoje nėra nei protestų, nei prieštaravimų, viskas egzistuoja tobuloje pusiausvyroje. Jeigu rasite šiame pasaulyje ką nors nepakenčiamo, vadinasi, jūs pats esate užsidaręs ir nepakenčiamas, o jeigu nepajėgiate atsikratyti nepakenčiamų dalykų – jūs gyvenate pragare“.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *