Rankos globojančios, rankos nebaudžiančios

   Prof. Marija Aušrinė PAVILIONIENĖ

Marija Aušrinė PAVILIONIENĖ

       Globojančių rankų įvaizdis tapo esme Europos Tarybos užsakymu pagaminto multiplikacinio filmo, kuriame keliu straksėjantį mažylį lydi ir sergsti moters ir vyro rankos, suteikiančios jam prieglobstį ir užuovėją, nurodančios saugų kelią, sūpuojančios vaiką lyg sūpynės.

      Šių metų birželio 14-16 d. Zagrebe, Kroatijoje, šio filmuko demonstravimu prasidėjo Europos Tarybos  ir Kroatijos vyriausybės surengta tarptautinė konferencija tema „Stabdykime kūno bausmes vaikams“.

      Konferencijos tikslas – paversti Europą laisva nuo kūno bausmių vaikams zona, raginti nacionalinius parlamentus priimti įstatymų pataisas ar įstatymus, aiškiai ir visiškai draudžiančius bet kokį smurtą auklėjant, ugdant, disciplinuojant vaikus ar keičiant jų elgesį.                

Bausmės vaiko labui

      Kai žmogus muša gyvūną, apie jį sakoma – „žmogus žiaurus“. Kai žmogus muša vaiką, terorizuoja jį riksmu, sakoma – „tai vaiko labui“.

      Tačiau iki šiol niekas neįrodė, kad mušimu ar patyčiomis auklėtas vaikas išaugo geresnis žmogus, o nemuštas ir nepatyręs patyčių tapo blogesnis. Viena aišku, kad vaikas muštas ir žemintas tėvų, patėvių, globėjų ar prižiūrėtojų,  suvokia smurtą kaip suaugusiųjų priimtiną bendravimo būdą, kad pats patyręs smurtą, gali jį pavartoti prieš kitą asmenį.
       Konferencijos dalyviai pabrėžė, kad bet koks smurtas prieš vaikus yra nusikaltimas, kad nacionalinėse valstybėse būtina įgyvendinti Europos Tarybos Parlamentinės asamblėjos 2004 m. priimtą Rekomendaciją 1666, kurioje teigiama, kad kūno bausmės ir visos smurto formos prieš vaikus pažeidžia vaiko kūno vientisumą, žaloja vaiko asmenybę, pažeidžia vaiko teises.

      Konferencijoje buvo akcentuojama, kad smurtinių bausmių vaikams negalima dangstyti šeimos privačiu gyvenimu, tautos tradicijomis, religijos ar  tikėjimo laisve. Europos Komisija ir Europos  Žmogaus Teisių Teismas vaiko teisių ir vaiko asmenybės apsaugą, vaiko žmogiškąjį orumą iškėlė kaip prioritetą.

Mini–asmenybės nebūna

         Europos Tarybos Generalinė sekretorė Maudė de BOER–BUQUICCHIO savo kalboje teigė, kad „vaikai nėra mini-asmenybės su mini-teisėmis ir mini-žmogiškuoju orumu. 

      Jie – žmonės, kurie turi savo teises ir jų jiems reikia daugiau, nes ir globos jiems reikia daugiau“. Parengus ir užregistravus Seime Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo pataisas, paskelbus Seimo kanceliarijos užsakymu atlikto tyrimo „Fizinės bausmės suvokimas ir bausmių priimtinumas visuomenėje“ 2008 vasario mėn. rezultatus, Lietuvoje prasidėjo įvairiapusė diskusija ir nuogąstavimai, kad įstatymu draudžiant tėvams, globėjams ir visiems dirbantiems su vaikais vartoti smurtines bausmes vaikų ugdyme, vaikai nebus tinkamai išauklėjami.

      Kūno bausmėms pritarė 16,3 proc. pagyvenusio amžiaus, mažas pajamas gaunantys provincijos gyventojai. 65, 9 proc. jauni, išsimokslinę miesto gyventojai pasisakė prieš smurtines bausmes vaikams. 17, 8 proc. savo nuomonės neturėjo.

      Pritariantys smurtinėms bausmėms respondentai nesuvokia pozityvios tėvystės esmės – nesmurtinio vaikų ugdymo, nes vaikus iki šiol laiko tėvų nuosavybe, o šeimą –  visuomenei uždara sakralia valda, kurią reikia saugoti nuo pašaliečio kritikos, kadangi šeimos „saugotojai“ nenori matyti smurto šeimoje kaip gyvenimo realybės.

Tėvus – į kalėjimą?

        2006 m. Rytų Europos ir Centrinės Azijos tyrimai rodo, kad 60 proc. 2-9 m. vaikų šeimose patiria įvairų smurtą. 50 proc. vaikų patiria žiaurias kūno bausmes. Lietuvos šeimose pusė vaikų nukenčia nuo įvairaus smurto.

      Todėl smurtinių bausmių vaikams  įstatymiškas draudimas turėtų ne tik stabdyti smurtą prieš vaikus, bet ir diegti visuomenėje ir šeimoje suvokimą, kad bausmėmis žeminti vaiką yra neteisėta, kad būtina ieškoti alternatyvių vaikų ugdymo ir disciplinavimo būdų: šviesti būsimus ir jaunus tėvus, suteikiant jiems informaciją apie vaikų auklėjimą, tėvų ir vaikų bendravimą, skatinti dirbančiuosius su vaikais kelti profesinę kvalifikaciją bei teikti konsultacijas ir realią pagalbą smurtą šeimoje patyrusiems vaikams; disciplinuoti vaikus ne smurtinėmis bausmėmis, o laikinai apribojant jų mėgiamą veiklą, tėvų ir vaikų atvirais pokalbiais ir kompromisais, kartu su vaikais spręsti šeimoje iškilusius konfliktus.

       Smurtinių bausmių vaikams draudimas nereiškia, kad kantrybę praradę tėvai, globėjai,  „nusukę“ vaikui ausį, bus traukiami teisminėn  atsakomybėn ir uždaromi į kalėjimą.

      Trivialūs atvejai į teisėtvarkos akiratį nepatektų, tačiau sisteminis smurtinis vaikų „auklėjimas“ turėtų būti nutrauktas teisine tvarka. Smurtinių bausmių įstatymiškas stabdymas reiškia ir atsakingos tėvystės diegimą, siekį ugdyti vaikus ne marionetes, bejėgius ir bevalius individus, aklai paklūstančius tėvų, globėjų nurodymams, o turinčius savo nuomonę žmones, kurie yra atsakingi už savo mintis ir veiksmus, geba savarankiškai spręsti gyvenime iškylančias problemas.

        Iš 47 Europos Tarybos valstybių tik 18 šalių aiškiai įstatymu uždraudė smurtines bausmes vaikams, tačiau tarp jų Lietuvos dar nėra. 

      Viltį teikia tai, kad Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo pataisos jau pristatytos Seimo posėdžių salėje ir joms pritarta po pateikimo. 

Seimo fundamentalistai

       Lietuvos vaikai jau šiandien norėtų džiaugtis vaikyste ir paauglyste be baimės ir smurto, tačiau Seimo fundamentalistai fanatiškai gina idealizuotą, tik taikios ir darnios šeimos sampratą, reikalauja iš Apsaugos nuo smurto šeimoje koncepcijos išimti žodį „šeima“, taip su vandeniu išpildami ir kūdikį, t.y. koncepcijos esmę.

      Demokratiškame pasaulyje kuriami ir priimami šeimos gynimo nuo smurto įstatymai, tačiau lietuviškieji fundamentalistai veidmainingai, kaip mūro siena stoja ginti tik „doros“ šeimos   idėjos, dirbtinai nematydami lietuviškosios šeimos tikrovės – fizinio, psichologinio, lytinio, ekonominio smurto prieš vaikus, prieš moteris, pagyvenusius ir neįgalius žmones.

      Seimo fundamentalistų kohorta niršta vos išgirdę žodžius „partnerystė“ ir „partnerystėje gimę vaikai“, nes apsimeta esą šventieji vaikščiojantys žeme. Šlubuoja ir jų atmintis, kadangi jiems nerūpi žmogaus teisės ir laisvės, laisvas žmogaus pasirinkimas kuriant savo asmeninį gyvenimą.

      Jiems labiau  rūpi partijos vado ar vietos Bažnyčios klebono nurodymai, nes labai knieti vėl patekti į Seimą  ir vėl siūlyti absurdiškas, protu nepateisinamas nesąmones – įstatymų pataisas ar diskriminacines šeimos koncepcijas.

      Tačiau žmogaus teisės ir laisvės yra prigimtinės, todėl kiekvieną dieną reikia mėginti įveikti kai kurių įstatymų leidėjų  mąstymo ribotumą ir fanatizmą, nes kitaip Lietuvos visuomenėje smurto prieš  vaikus, moteris  ir vyrus bus daugiau.   

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *