Kiek kainuoja populiarumo reitingai?..

      Juozas IVANAUSKAS

Juozas IVANAUSKAS

      Tie, kurie domisi politiniais procesais šalyje, prieš rinkimus pastebi suaktyvėjusią tendenciją: vos ne kas savaitę įvairiausių agentūrų skelbiami žymesnių visuomenės veikėjų bei politinių partijų populiarumo reitingai svyruoja, lyg barometro rodyklė, pranašaujanti tai giedrą, tai lietingus orus.

      Išklausę savaitės orų suvestinę, praktiškesni žmonės žino, kada pakeliui į darbą ar parduotuvę būtina pasiimti su savimi skėtį nuo lietaus, kada šilčiau apsirengti, o kada pakaks ir lengvos palaidinės. Tačiau tie patys praktiškesni šalies gyventojai kažin ar nutuokia, kodėl taip dažnai, lyg orų prognozės, jiems yra brukamos į galvą įvairios reitingų lentelės?

       Kodėl žmonėms būtina vos ne kasdien priminti, kad populiariausias Lietuvoje tebėra „visiems lygiai teisingas“ prezidentas Valdas ADAMKUS, įžengęs į prezidentūrą dėka savo šlepečių, priregistruotų Šiauliuose, arba eurokomisarė Dalia GRYBAUSKAITĖ, kritikuojanti Gedimino KIRKILO Vyriausybę, tačiau nežinanti ar nori būti Prezidente?

       Kodėl taip svarbu tautai žinoti, kad šaunioji ir nenugalimoji „Tėvynės sąjunga“, tarytum sportinėje rungtyje, jau keliais punktais lenkia uoliuosius „tvarkiečius“ ir kaip sekasi „darbiečiams“ rungtyniauti su Gedimino KIRKILO „socdemais“? Arba kodėl mums reikia žinoti, kad  Arūno VALINSKO „Tautos prisikėlimo“ partija dar tik savo inkubaciniame periode jau yra žymiai populiaresnė už tuo pačiu metu įkurtą Algirdo PALECKIO „Frontą“?..
      Tačiau tie, kurie užsiima, sakyčiau, reitingavimo verslu arba „amatu“ ir nuolankiai vykdo valdžioje esančių ar dar tik besiveržiančių į valdžią politinių partijų, partijėlių, „valstybininkų“ bei „žydrųjų Albinų klano“ užsakymus, matyt, žino kaip, neužplaukus ant povandeninių rifų, „prasisukti“ tarp politikos ryklių.

      Kažin ar labai suklysime pastebėję, kad šiame „biznyje“ veikiama pagal principą: „Kieno vežime sėdi, to ir dainą giedi!..“
       Ar pamenate, kiek jau kartų buvo prašauta pro šalį, kuomet įvairių agentūrų skelbiami išankstiniai reitingai absoliučiai nepasitvirtindavo po rinkimų?

      Ir ar daug blaiviai mąstančių šalies piliečių mano, kad pernelyg dažnai išpūsti arba kažkieno sumenkinti reitingai – tai tik nekaltas „apsirikimas“? Deja, apie tai panašios agentūros duomenų nekaupia…
       Atrodytų, jog gan amoraliai elgiasi tie, kurie yra linkę prekiauti visuomenės nuomonėmis. Tokie „ekspertai“ visada pasirengę vykdyti ne tik užsakomuosius tyrimus, bet kartu ir fiktyvias gyventojų apklausas, klaidinti visuomenę ir iš to krautis nemenką kapitalą. Bet ne, kalčiausi ne jie! Šiame versle, kaip ir apskritai žiniasklaidoje, galioja elementarus rinkos dėsnis: jeigu yra paklausa, tai būtinai atsiranda ir pasiūla.

      Panašias paslaugas teikiančių agentūrų bosai, kaip ir tie „politikus aptarnaujantys žurnalistai“, tėra „eiliniai sraigteliai“, vargo bitės, kurie „sąžiningai“ atlieka tai, kas jiems patikėta, tai yra, ko jų paprašo beasmenis „pinigų maišas“ arba įtakingos partijos „šefas“.
        Ir kas gi, bent truputį besidomintis politika ir tais, kurie „iki iškritimo“ rungtyniauja tarpusavyje, siekdami užimti geriausias vietas šlovės traukinyje, su dideliu triukšmu dundančiame į valdžios olimpą, nežino, kad mūsų politikoje „vaikšto“ dideli pinigai?

      Stambios kupiūros neribotais kiekiais metamos į rinką, čia pat pralošiamos ir išlošiamos „šauniųjų vyrukų“ rankomis, mikliai dalinant kortas politikos pokeryje. „Pinigų bus tiek, kiek reikės pergalei pasiekti!..“ – kažkas iš politikos vadų neseniai yra prasitaręs žurnalistams.

      Ko gero, tai bene vienintelis svarus argumentas tose be paliovos vykstančiose ir periodiškai atsinaujinančiose grumtynėse dėl valdžios. Juolab, kad nugalėtojai neteisiami, ar ne?..
       Bet jeigu iš tikrųjų ši mano prielaida yra apnuoginta tiesa, tokiu atveju, net būtų juokinga, tiesiog, senamadiška kalbėti apie kažkokią tai aukštesnę politikų moralę, padorumą, idėjinę partnerystę „vardan Lietuvos“, kadangi už jų nugarų stovintys, atidžiai šį žaidimą stebintys ir būsimus įvykius valstybėje iš anksto programuojantys pagrindiniai „kortiožninkai“ – „šuleriai“ jokiems moralės dėsniams nepaklūsta ir jų absoliučiai nepaiso. Jų „moralė“ labai paprasta – skaldyk ir valdyk!

      Tokia „moralė“, neretai triumfuojanti rinkiminėje kovoje, „suguldo į vieną lovą“, kaip pasakytų parlamentaras Algimantas MATULEVIČIUS, net ir nesutaikomus priešininkus, susispietusius prie valdžios lovio. Nedidelė euforijos pauzė, laimėjus rinkimus, sveikinimo tostai bendražygiams, šampano purslai ir tuščios kalbos…
        Po trumpo atokvėpio, vėl iš naujo dalinama „šulerių“ paženklinta kortų kaladė, iš naujo statomos sumos-„stavkės“, o laimėtus postus pasidalinę mūsų šaunieji politikai, nutaisę rimtus  veidus, palengva ropščiasi į reitingų lentelių viršų… Beje, tiems naujai iškeptiems ar dar tik kepamiems „populiariausiems visuomenės veikėjams“, ko gero,  visai nebesvarbu ir jiems net nebūtina žinoti, už kiek perkami jų „populiarumo“ reitingai, nes pačios didžiausios sumos šiame politikos pokeryje imamos tikrai ne iš jų kišenių. Tad kas gi tie „geradariai“?
        Išmintinga liaudis žino, jog dovanų karalius jau seniai miręs ir visiškai už dyką būna tik sūris pelėkautuose.

      Tai, kad mūsų valstybės valdyme apstu „pilkųjų kardinolų“ – vieša paslaptis, apipinta gandais, legendomis ir mitais. Liaudyje jau seniai sklinda kalbos apie „valstybininkų“ arba „žydrųjų Albinų klaną“, uzurpavusį valdžios institucijas Lietuvoje, kontroliuojantį mūsų spec.tarnybas ir teisėsaugą.

      Tačiau kas ką bekalbėtų, kaip garsiai šunys belotų, o karavanas juda į priekį. Nei visuomenėje vykstančių procesų išsami analizė ir kritika, ekspertų objektyvios išvados, nei profesionalūs tiriamosios žurnalistikos straipsniai, praktiškai, neturi rimtesnės įtakos vykstantiems procesams, kadangi nepajėgia apšviesti protų ir nuskaidrinti širdžių tų „itin palankiai reitinguotų“ veikėjų, kurie pernelyg ilgai užsisėdėję valdžios kėdėse, galbūt, įsivaizduoja esantys vos ne dievai ar tautos gelbėtojai, o faktiškai – tuščiagarbės marionetės, „valstybininkų“ tampomos už virvučių, partinės nomenklatūros statutiniai sraigteliai, dirbantys gan uždaru, „autonominiu rėžimu“.

      Tai jie, atitrūkę nuo užguitos liaudies valstybės išlaikytiniai, pripratę prie „lengvos duonos“, prisimenantys savo priedermę tarnauti žmonėms tik prieš rinkimus, ir yra ta gliti, beveidė  masė, kuri padeda realizuoti tokius skandalingus projektus, kaip „Williams“, „Alita“, „LeoLT“, ir netgi pačias absurdiškiausias „Rezistento Nr.1“ metų metais skleidžiamas paranojiškas idėjas, nukreiptas prieš Rytų kaimynę, su kuria vengia be rimtos priežasties konfliktuoti net ekonomiškai kur kas mažiau priklausomos ES šalys.
         Akivaizdžiausias tokio paranojiško „proveržio“ pavyzdys – konservatorės Vilijos Aleknaitės-ABRAMKIENĖS siūlymu, Seime priimtas ir prezidento Valdo ADAMKAUS pasirašytos įstatymo pataisos, skelbiančios: „Susirinkimų įstatymas buvo papildytas draudimu rengti susirinkimus, kuriuose demonstruojami nacistinės Vokietijos, SSSR arba LTSR herbas, vėliava, ženklas, uniforma su šiais simboliais, vėliava su nacistine svastika, SS ženklu, sovietiniu kūju ir pjautuvu arba raudona penkiakampe žvaigžde“.
         Toks antirusiškas (nors dabar kvailai aiškinama įžeistiems garbaus amžiaus rusams, su ta pačia legendine simbolika kovojusiems prieš nacius, kad tai tik „antisovietinis“) „proveržis“, kaip ir galima buvo tikėtis, pasiekė savo tikslą, įpildamas dar daugiau žibalo į pastoviai kurstomą nesantaikos ugnį su Rusija. Kam viso to reikia?! Ir ar tokios „savalaikės“ bei „toliaregės“ įstatymų pataisos iš tiesų pasitarnauja Lietuvos nacionaliniams interesams bei saugumui?..

      Tikrai nemanau, kad didžioji dauguma Lietuvos žmonių su dideliu entuziazmu palaiko tokią kietakaktišką, reakcingą užsienio ir vidaus politiką, kuriai nedvejodamas pritaria Jo Ekscelencija Valdas ADAMKUS, oriai žvelgiantis į tautą nuo vieno aukščiausių reitingų pjedestalo!..    
        Šaunusis smuiko virtuozas Martynas ŠVĖGŽDA von BEKKER, nusivylęs mūsų valdžia ir nebetikintis nei viena politine partija, su skausmu širdyje šūkteli: „Aš norėčiau pasakyti Lietuvos žmonėms, kad jie nekreiptų dėmesio į bevalę, impotentinę valdžią, nes jos mes neturime. Todėl viską darykime patys!..“ 
         Labai norėčiau tikėti, kad šis Martyno ŠVĖGŽDOS nevilties šauksmas tyruose, atspindintis daugelio lietuvių emigravusių iš Lietuvos arba likusiu savo gimtinėje nuotaikas, bus išgirstas padoresnių, išsilavinusių, kūrybingų ir energingų žmonių, tvirtai apsisprendusių jau dabar mesti iššūkį tai „impotentinei valdžiai“, kurios įvaizdis pasaulio akyse tebėra palaikomas dirbtinai išpūstais reitingais.  

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *