Valdžią – arčiau žmogaus

Pusvalandis su Egidijumi KLUMBIU

Egidijus KLUMBYS

      – Savivaldybėse, turime pripažinti, didžiausia netvarka. Skandalas po skandalo. O juk tai valstybės pamatas, o jei toks valstybės pamatas, tai nėr ko stebėtis, kad ir valstybė tokia – ji tolsta nuo žmogaus. Ji gyvena tik sau.
      – Aš dažnai pagalvoju – kodėl yra šitaip? Ir priėjau prie išvados – ogi dėl to, kad mūsų savivaldybės yra per didelės. Iš tikrųjų taip – jos yra pačios didžiausios Europos Sąjungoje.
      – Tai yda, kuriq reikia šalinti?
      – Taip, ją reikia šalinti.
      – O kodėl nešalinama?
      – Todėl, kad kai kam šitaip gyventi patogiau.
      – Būsiu mažas kodėlčiukas – kodėl kai kam šitaip gyventi patogiau? Juk jau visos didžiosios partijos buvo valdžioje – galėjo visas ydas  pašalinti.
      – Joms visoms šitaip gyventi patogiau. Jos veiklios, kol patenka į valdžią. Kai patenka – apsiramina ir apauga taukais. Konservatoriai žadėjo naikinti apskritis, kai tik ateis į vadžią. Atėjo ir nurimo – patiko šitaip beprasmiškai leisti valstybės pinigus. Kitiems – irgi. Todėl visos reformos įstrigo pusiaukelėje. Juk buvo suplanuota grįžti prie valsčių, prie seniūnijų, bet negrįžome niekur – savivaldybės paliko tarybinės, tik vietoj Darbo žmonių deputatų tarybos vykdomojo komiteto pirmininko atsirado meras – visai ne lietuviškas padaras.
      – Pareigybės pavadinimas yra menkniekis, svarbiausia – tos pareigybės turinys.
      – Sutinku. O turinys – būti arčiau žmogaus, būti su žmogumi, bet kalnai skundų, kuriuos gauname iš vietų, to nerodo. Kodėl? Žmogus paliktas gyventi sau. Aš jau antra kadencija dirbu Kretingos rajone. Važinėju po kaimus. Ir žmonės man sako: „Mes tave dažniau matome, nei savo rajono atstovus. Jie ten, Kretingoje, mes jiems reikalingi tik per rinkimus. O kad atvažiuotų, pasikalbėtų, pasidalintų mintimis, pasitartų, paklaustų, ko mums reikia, – ne, šito nėra”.
      – Kodėl taip atsitiko ar atsitinka? 
      – Dėl labai paprastos priežasties – tai valdžiai, kuri turėtų būti arčiau žmonių, mažiausiai rūpi, kas tiems žmonėms rūpi, kuo jie gyvena, kokios problemos juos spaudžia.      

    – O kas jai rūpi – tai rajonų valdžiai?
      – Investiciniai projektai, žemės sklypai gražiuose gamtos kampeliuose, kaip įtikti respublikos valdžiai, kad ši neužpyktų. Taigi rūpi tai, kur sukasi dideli pinigai, be kurių nieko nepadarysi. Tai rodo situacija ir Vilniuje, ir Kaune, ir Trakuose, ir Šiauliuose. Gauna per nagus – ir vėl lenda į draudžiamas pievas, ir vėl gauna, ir vėl lenda.
      – Draudžiamas vaisius visada vilioja…
      – Bet savivaldybės tarybos nario neturėtų vilioti. Jį turėtų vilioti darbas rajono žmonėms, tai yra dalykai, apie kuriuos jis kalba prieš rinkimus.
      – Gyvenimas įneša savo pataisas. Žmogus gal nusivilia atsidūręs valdžios kėdėje?
      – Gal ir nusivilia, bet su ta neviltimi reikia kariauti, tą neviltį reikia įveikti.
      – O tau daug pavyksta pakariauti čia, Vilniuje, su ta neviltimi, kuri apėmusi žmones?
      – O kaip ta neviltis ar nusivylimas atsiranda? Štai kur klausimas. Atsakysiu paprastai – ten, kur įsiveisia grupiniai interesai, ten, kur neišklausomas žmogus. Štai prieš gerus metus Seime priiminėjome Šilumos ūkio įstatymą. Aš tada sakiau, kad šitas įstatymas yra blogas jau vien tuo, kad Valstybinei kainų ir energetikos kontrolės komisijai atiduodama visas – ji leidžia teisės aktus, ji juos vykdo, ji kontroliuoja, kaip juos vykdo ir galiausiai pati sprendžia ginčus.
      – Kirkilinė Barbė-tridarbė?
      – Kitos tokios komisijos Lietuvoje nėra. Jos rankose yra viskas. Ji dirba sau, bet ne žmonėms. Tai tarsim planinės ekonomikos reliktas. 
      – Gal ir pasaulyje tokios nėra – tad gal čia mūsų valdžiukės išradimas?
      – Europoje tai tikrai nėra, o Afrika, tarp kita ko, jokių komisijų nepripažįsta…
      – Ir Seimas, žinoma, į jūsų pataisą nekreipė dėmesio – nuvažiavo pakalnėn?
      – Pakalnėn nuvažiavo ne Seimas – žmonės. Ir ne pakalnėn, bet bedugnėn. Nedaug kas man tada pritarė, o šiandien už galvos griebiasi jau ir merai – reikia įstatymui pataisos. O laikas prarastas. Lietuva įstumta į kampą – kaip peržiemosime, kokie sulauksime pavasario.
      – Prezidentas įstatymą pasirašė?
      – Be jokių suabejojimų. Praėjo metai, ir matome rezultatus – šildymo kainas garbioji Komisija daug kur pakėlė penkiasdešimt procentų. Kai kur ir daugiau. Atsibunda net merai – ima reikšti nepasitenkinimą. O kur buvo tada, kai įstatymas buvo svarstomas ir priiminėjamas? Niekas nejudėjo – nei vietos valdžia, nei žmonės. Palaikymo jokio nebuvo. Ką dabar jie kaltins? Savivaldą, Seimą ir dar kai ką. 
      – Ir žmonės kaltina teisingai.
      – Ir žmonės kaltina teisingai. Bet kas iš to? Pasiutęs liūtas jau išleistas iš narvo. Ponas Bronius BRADAUSKAS, valdančiųjų atstovas, jau pareiškė, jog jie, socialdemokratai, girdi, siūlys pataisą – kaip labai gerą dalyką, kokią buvau siūlęs aš, ir, žmonės, matai, balsuokite už mus, nes matote, kokie mes geručiai. O kodėl tylėjote, kai ydingas įstatymas buvo priiminėjamas? Jūs patys tokį įstatymą siūlėte – ne kas kitas. 
      – Geriau vėliau, negu niekada…
      – Viską reikia daryti laiku ir gerai. Tada ir žmonės nenusivils valdžia, nes žinos, kad ji viską padarys protingai. Dabar bėgame garvežiui iš paskos ir keikiame, kad negalime jo pavyti – reikia dirbti taip, kad nereikėtų jo, to garvežio, vytis. Aš ir sakau ponui BRADAUSKUI: „Broniau, o juk tu balsavai prieš mano pataisą“. Tyli. Tai vienas pavyzdys, kaip valdžia nutolusi nuo žmogaus. 
      – O kaip jai priartėti prie to žmogaus? Ar dar tai įmanoma? Juk nutolusiam gyventi geriau– valdžia su savo didžiuliais atlyginimais gyvena savo gyvenimą, žmonės – savo, ir valstybė egzistuoja…
      – Todėl turime tokią situaciją, kad visi yra nepatenkinti valdžia – ir Vilniuje, ir vietose.
      – Manau, taip ne tik Lietuvoje, bet ir visoje Rytų Europoje, kurią valdė ir tebevaldo bolševikinė nomenklatūra.
      – Nekarkim visų šunų ant sistemos, kurios nebėra, o gyvenkime savo gyvenimą. Visai neseniai grįžau iš Čekijos, kur domėjausi savivaldybių darbu. Ir kas man ten padarė didelį įspūdį? Pirmiausiai, kad savivaldybės ten yra nedidelės, kompaktiškos – jos valdo teritoriją, kurioje gyvena du-keturi tūkstančiai gyventojų. Yra net mažesnių. 

        – Kaip prie Smetonos mūsų valsčiai?
      – Panašiai. Kai tokios mažos savivaldybės, žmonės pažįsta savo vadovus, vadovai gerai pažįsta savo žmonės. Jie bendrai sprendžia visus savo reikalus.
      – O pas mus? Sakysime, tavo Kretingoje?
      – Ir ne tiktai Kretingoje – taip visoje Lietuvoje. Štai prie Palangos yra Vydmantų gyvenvietė. Ten geros ir brangios žemės. Toje žemėje Kretingos savivaldybė nutarė leisti statyti vėjo malūnus, nors Vydmantų bendruomenė yra prieš tai. Bet jos balso niekas neklauso. Kodėl? Kretingos savivaldybės Taryboje yra tik vienas Vydmantų atstovas, kuris prieš visą būrį tarybos narių, žinoma, neatsilaikys ir gyvenvietės interesų neapgins, nors gyvenvietė pagal dydį yra antra rajone.
      – Tai kodėl tokia didelė gyvenvietė savivaldybėje turi tik vieną atstovą?
      – O todėl, kad turi tik vieną. Tokia praktika. O jei Vydmantai turėtų savo savivaldybę, tai tokių dalykų ji neleistų daryti. Dabar gi tos gyvenvietės reikalai rajono savivaldybei yra antraeiliai ar netgi trečiaeiliai – rajono savivaldybei rūpi rajono centro reikalai.

        – O ką daryti, kad ir Vydmantiškių žodis būtų išgirstas?
      – Reikia keisti savivaldybės rinkimų įstatymą. Savivaldybių rinkimuose dabar dalyvauja tik partijos, rajonų centruose yra susitelkę dauguma gyventojų, ir, sakysime, faktiškai Kretingos miestas renka viso rajono Tarybą – tris ketvirtadalius Tarybos narių. Jei kokia nors partija į savo kandidatų sąrašą įtraukia protingą ir iniciatyvų žmogų iš  Salantų, Kartenos, Grūšlaukės ar tų pačių Vydmantų, tai tokį kandidatą, kurio absoliuti Kretingos miesto rinkėjų dauguma, sudaranti pusę visų rajono rinkėjų, nepažįsta ir dėl to jo nereitinguoja, vargu ar išrinks.  Tokia Taryba ir sprendžia daugiausia Kretingos miesto, bet ne viso rajono reikalus. Ji kretingiškių taryba, bet ne viso rajono. 
      – Amžinas diskusijų ratas: respublikos valdžia neduoda valdžios apskritims, apskritys – savivaldybėms,  savivaldybės –  savo gyvenvietėms?
      – Blogis, kaip sakoma, eina iš viršaus į apačią. Kaip direktyva ar užkratas. Todėl žmonės  nori turėti valdžią arčiau savęs, kad tas užkratas nekristų jiems ant galvos.
      – Gal padėtis pasikeistų, jei būtų renkami seniūnai?
      – Ką reiškia rinkti seniūnus? Tai reiškia sukurti naują atstovaujamąją valdžią. Išrinktu seniūnu žmonės pasitiki – jis nėra valdžios jiems primestas valdiškas valdininkas, kuriam svarbiausia – įtikti tiems, kurie jį tai teritorijai primetė. Iš to seka viena ir vienintelė išvada – šiandienius rajonus reikia skaldyti, dabartinėms seniūnijoms suteikti savivaldybių statusą, ir mes tada turėsime tikrą, bet ne tariamą savivaldą. Mes ta kryptimi bandėme eiti, bet niekur nenuėjome, nes faktiškai tapome tarybinės savivaldos įkaitai, nors planinė ekonomika, kuriai tos savivaldos tarnavo, jau aštuoniolika metų nebėra. 

        – Kaip, Jūsų galva, turėtų būti pertvarkomi rajonai?
      – Dabartinių rajonų teritorijoje turėtų atsirasti keturi-penki valsčiai, turintys savivaldybių teises, o apskritys, jei jos išliktų, turėtų jungti kelis rajonus, o ne milžinišką teritoriją kaip dabar. Taip yra Čekijoje, ir jie gražiai tvarkosi.
      – Čekija ir anais laikais gražiai tvarkėsi…
      – Tai, matyt, įgimta būti savo krašto šeimininkais.
      – Kai savivaldybę renka partijos, mūsų o paprastam, bet iniciatyviam žmogui jos tapo tabu, mūsų  savivaldybės tapo panašos į amžiną atilsį partijos rajono komitetus – tik dabar tas komitetas susideda ne iš vienos partijos, nes turime daugiapartinę valstybę?
      – Panašiai, tik pridursiu – daugelis tų partijų atstovų yra anos, tos vienintelės partijos, žmonės, todėl esamą tvarką sunku pakeisti, nes rajono merai valdo didelius pinigus, o kas valdo pinigus, tas valdo viską. Niekas savo noru neatiduos didelių pinigų. 
      – Todėl ir stringa naujų savivaldybių kūrimas?
      – Todėl ir stringa – ir, beje, strigs, nes valstybės elitui taip yra paprasčiau ir patogiau valdyti valstybę. Antra vertus,  merai darys viską, kad jie galėtų valdyti dideles teritorijas, nes didesniuose vandenyse veisiasi ir kimba didesnės žuvys. Reikalingas naujas savivaldybių rinkimų ir sudarymo įstatymas, reikalingi ryžtingesni parlamento veiksmai. Tai bus tik į naudą mūsų valstybei.
      – Kaip čekai kuria naujas savivaldybes?
        – Labai paprastai. Kad atsirastų nauja savivaldybė, reikalinga tik veiksminga  iniciatyvinė grupė, kuri apibrėžia teritoriją, ir toje teritorijoje yra rengiamas referendumas-apklausa. Jeigu penkiasdešimt procentų plius vienas gyventojas pritarė savivaldybės steigimui, toji savivaldybė bus įsteigta – nei apskritis, nei parlamentas, nei vyriausybė tam sprendimui neturi teisės prieštarauti.
        – Taip savivaldybė gimsta iš apačios…
      – O pas mus ji likusi iš tarybinių laikų – kaip to meto dovana nepriklausomai Lietuvai. Tai pats didžiausias iki šiol išlikęs tarybinis reliktas, kurio neįstengiame pakeisti…
    Kalbėjosi  Adolfas STRAKŠYS

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *