Nebus mums duota kito laiko gyventi

             Juozas IVANAUSKAS

Juozas IVANAUSKAS

       Diena po dienos nepastebimai tirpsta 2008-jų metų vasara. Rugpjūčio žvaigždėtos naktys vis dar tebėra šiltos, romantiškos, „lyjančios“ žvaigždžių lietumi, alsuojančios ramybe gamtoje, ypač juntama kur nors atokioje provincijoje. Tik ar daug kam rūpi tokie „niekai“, kaip žvaigždėto dangaus paslaptys šiuo neramiu, permainingu laikotarpiu?..

       Staiga įsiliepsnojęs karinis konfliktas Gruzijoje nustelbia ne tik romantiškuosius sielos polėkius, bet ir  pompastiškos Pekino olimpiados svarbą. Ir tai suprantama: kai 21 – mame amžiuje liejasi nekaltų žmonių kraujas, apšaudomi taikūs gyvenamųjų namų kvartalai, kai teritorinio vientisumo bei administracinės priklausomybės klausimus nepriklausomų šalių vadovai sprendžia karo aviacijos ir tankų pabūklų salvėmis, tuomet sportininkų kovos dėl olimpinių medalių Pekine, kitoje žemės rutulio dalyje – Gruzijoje kenčiantiems žmonėms, kovojantiems už išlikimą bei gyvenimą realios grėsmės ir netgi mirties akivaizdoje, atrodo lyg saldus sapnas, nieko bendro neturintis su rūsčia realybe, kurioje žmoniškosios egzistencijos prasmė – „BŪTI AR NEBŪTI?“ – tėra tiktai sekundės, tik dūžtančios laiko akimirkos klausimas.

       Reakcingieji mūsų politikai, kaip visuomet, skuba teisinti vieną pusę ir pasmerkti kitą. Jie teigia, kad karinis konfliktas buvo išprovokuotas Rusijos, kad Gruzijos prezidentas Michailas SAAKAŠVILIS, pradėdamas karines operacijas separatistinėje Pietų Osetijoje, nesitikėjo tokios aršios ir galingos rusų atsakomosios reakcijos, kad  Rusijos karinis atsakas yra neadekvatus Michailo SAAKAŠVILIO bandymui karinės invazijos būdu atkurti „konstitucinę tvarką“ Pietų Osetijoje, jos sostinėje Cchinvalyje, ir panašiai. Tokie politikų argumentai, be abejo, yra vienpusiški ir neatspindi realios padėties karinio konflikto zonoje.

       Politikos apžvalgininko, ilgamečio „Laisvosios Europos“ radijo darbuotojo Kęstučio GIRNIAUS teigimu, kaip bepasibaigtų Rusijos ir Gruzijos karinis konfliktas, jau dabar visiškai aišku, kad Michailo SAAKAŠVILIO sprendimas praeitą savaitę kariniu būdu įsiveržti į Pietų Osetiją baigėsi pralaimėjimu:

      „Tai yra akivaizdus Michailo SAAKAŠVILIO pralaimėjimas – prasidėjo karas, žuvo daug gruzinų, separatistiniai regionai tapo dar labiau separatistiniais, nukentėjo ir asmeninė Michailo SAAKAŠVILIO – Vakaruose į jį bus labiau žiūrima kaip į avantiūristą. Po karinio konflikto tarp Gruzijos ir Rusijos nuo Tbilisio kontrolės atskilusiuose Pietų Osetijos ir Abchazijos regionuose Maskvos ir separatistų pozicijos bus dar stipresnės negu bet kada anksčiau,“ – tuo įsitikinęs politikos apžvalgininkas Kęstutis GRINIUS.

       Kita diena. Paliaubos Gruzijoje nežada politinio štilio. Pasaulio bendruomenė sunerimusi, dūzgia lyg bičių avilys per patį medunešį. O kas naujo Lietuvoje?

      Kasdien gimsta ir miršta žmonės. Čia rengiami politinių partijų sąskrydžiai, pasitarimai, skelbiamos daug žadančios iniciatyvos. Užvirė kova dėl rinkėjų balsų. Neverta net klausti, kas įdomesnio margame pasaulyje. Kas kam rūpi, tas tuo ir pasiguodžia. Kaip sakoma, „savi marškiniai arčiau kūno“. Interneto tinkle kasdien gaudomos pačios įvairiausios žuvys. Informacija liejasi per kraštus, tačiau kažin ar paguodžia agresyvios žiniasklaidos atakos, adresuojamos didmiesčių ir mažesnių miestelių gyventojams.

       Tarkim, kokiam nors eiliniam provincijos žmogeliui, prispaustam įvairių negandų, įpratusiam prie monotoniškos, pilkos kasdienybės, visiškai nerūpi, kas su kuo pasaulyje kariauja, kokia partija žada „įvesti tvarką“ Lietuvoje. Jį menkai tepaguodžia mūsų žiniasklaidos skleidžiamas fonas, juolab, regioninė spauda, parsidavusi vietiniams valdininkėliams, maskuojanti jų niekšybes ir savanaudiškumą užsakomaisiais straipsniais, apmokamais iš rajono biudžeto.

      Liaudies nuotaikų barometras – prekybos centrai arba turgaus aikštės, kuriose verda mažmeninė prekyba. Spontaniško žmonių susitelkimo vietose politikuojama, sklando įvairios kalbos, apkalbos, vertinimai, dvejonės…

       Tipiškas dienos vaizdelis turguje: „Politika užkniso juodai“, – tarsteli apšepęs, suvargusiu veidu vyrukas su cigarete dantyse, vartydamas aplamdytą laikraštį. Bičiulis pritariamai jam linkteli ir abu pasigardžiuodami lėtai tuština savo alaus butelius, be žodžių žvelgdami priešais save, nežinion. Jiedu jau seniai nieko gero nebesitiki nei iš mūsų valdžios ponų – žiniasklaidos šlovinamo „elito“, nei iš pono „Prezidento“, pamėgusio skraidyti su taikos misijomis į Ukrainą ar į Gruziją.  Kas duos jiems darbo? Ir kam jie iš tiesų dabar rūpi?.. Žemiau skurdo ribos – daugumos eilinių dirbančiųjų užribis. Gyvena sau, kaip kas gali, kaip kas moka, kažkaip aklai, inertiškai. Guodžiasi vienas kitam: „Kaip Dievas duos, taip bus gerai!..“ Ale, kad negerai, nes vis kažko jiems trūksta, kažkas nesiriša, stringa. Tai sveikatos nebėr, tai pinigų… „Va anksčiau, tai bent laikai buvo, o dabar? Ir kam mums ta Europa? Vaikai išvažinėjo, bet niekas mūsų ten nelaukia išskėstomis rankomis. Nei ten, nei čia gyvenimas nesiriša…“

       „Kaip radom, taip paliksim“ – byloja liaudies patarlė. Bemaž štai toks emocinis fonas tvyro atokioje provincijoje. To sveiko optimizmo, pilietinio sąmoningumo, politinio išprusimo  žmonėse niekuomet nebuvo per daug, juolab, dabar. Matyt, kur kas daugiau nevilties, nusivylimo valdžiomis ir teisėsauga, nerimo dėl kylančių kuro ir maisto kainų, infliacijos, dėl savo ateities. Todėl ir išsilakstė, išvažinėjo bene pusė milijono tautiečių atkurtos nepriklausomybės metais po Europos šalis ir Amerikas „laimės ieškoti“.

      Daugelis jų, matyt, jau pamiršo kažkada skambėjusią atgimstančioje Lietuvoje dainą: „Ko verkiam? Ko dejuojame?.. Pabudome ir kelkimės!..”. Maištingojo aktoriaus ir poeto Kęstučio GENIO žodžiais išreikšta, liaudies apdainuota sklandė Lietuvos padangėje tautinio atgimimo dvasia – žydroji vilties paukštė, suburdama daugiatūkstantines minias miestų ir miestelių aikštėse, Baltijos kelyje, prie Seimo rūmų. O dabar?..

      Kas sutelks, kas suvienys suskaldytą  tautą? Kas nuves ją į „šviesesnį rytojų“? Kokie ten landsbergiai, adamkai, kubiliai, kirkilai?.. Projektas „2K“ jau seniai išsisėmė, bankrutavo, jie jau parodė ką gali. Tautos atgimimo ir Nepriklausomybės paukštė, gan aukštai kilusi, taip žemai krito!.. Tačiau niekas iš tų ponų – tebevaldančių šalį „valstybininkų“ neprisiima atsakomybės už padarytas klaidas. Dabar visi tokie geručiai – gudručiai, besišypsantys ir daug žadantys, artėjant Lietuvos Respublikos Seimo rinkimams, o kaltų nėra!..

      Beje, Lietuvos žmonės vis dar prisimena, kad buvo vienas toks „valstybės nusikaltėlis – šiurkštus priesaikos laužytojas“ – Prezidentas Rolandas PAKSAS, už tariamas klaidas politiškai nukryžiuotas visam likusiam gyvenimui, lyg nuodėmių „atpirkimo avinėlis“ viso to „valstybininkų klano“, tebesiaučiančio Lietuvoje. Bet ar pragiedrėjo nuo to mūsų padangė? Demokratijos triumfas ar karikatūra? Šiaip ar taip, iš kurios pusės bepažvelgsi – „vaizdelis ne koks“!..

       Ar daug žmonių šiandien tiki politikų pažadais? Jų agitacinėmis kalbomis?.. Neramu ne tik Lietuvoje, bet ir visame pasaulyje. Kova dėl valdžios, turto, senkančių gamtos išteklių, pasaulinė ekonomikos krizė, nesiliaujantys karai, smurtas, tebeklaidžiojanti terorizmo šmėkla. Regis, blogis triumfuoja, gėris traukiasi. Kaip toliau gyventi ir išgyventi šiame absurdo pasaulyje? Kuo tikėti? Kuo daugiau galime pasitikėti, apart siauro artimųjų rato? Klausimai verčia ieškoti atsako, nerimstanti siela – išeities.

         Intuityviai atsiverčiu žymaus prieškario filosofo Antano MACEINOS knygą „Niekšybės paslaptis“: „Blogio pergalė yra gamtinės evoliucijos ir žmogiškųjų pastangų vaisius. – Jeigu betgi blogis yra tikrovinė pikta jėga, kuri savo šėlsmu ardo mūsų būtį, tuomet paprasto ramaus išsivystymo ir kūrybiškumo nepakanka, nes ši jėga yra įsisiurbusi į visą mūsų gyvenimą ir siautėja visur – ne tik šalia mūsų esančioje gamtoje, bet ir mūsų pačių istorijoje. Tuomet prieš šią pikto jėgą reikia statyti gėrio jėgą, kad ši anąją atsvertų, nustumtų ir pagaliau nugalėtų. Tačiau tokiu atveju laimėjimas gali ateiti tik atkaklios ir nuolatinės kovos keliu… Bet kadangi visas mūsų gyvenimas – tiek gamtinis, tiek istorinis, tiek asmeninis, tiek bendruomeninis – yra šios blogio jėgos persunktas, todėl  ž m o g u s  v i e n a s  nepajėgia iš savęs išskelti tiek galios, kad sėkmingai su blogiu kovotų ir jį nugalėtų. Mūsų gyvenimas tokiu atveju šaukiasi kitos, a u k š t e s n ė s  g a l y b ė s  ir, tik jos padedamas, jis gali blogį įveikti. Šiuo atveju gėrio laimėjimas jau nebeišsitenka gamtinėje tikrovėje. Jis pralaužia tiek gamtos, tiek istorijos sienas ir pereina į anapus. Jis nėra tik pasaulio išsivystymo ir žmogaus kūrybiškumo, bet sykiu ir dieviškosios Apvaizdos vaisius. Blogio kaip piktos tikrovinės jėgos pergalei susijungia gamta, žmogus ir Dievas“. 

       Tokie apmąstymai, bandant įminti šių dienų „niekšybės paslaptį“, mane iš Lietuvos provincijos šurmulingo fono nukreipia į kur kas platesnes filosofines lankas. Vis šiokia – tokia atgaiva sielai, langas į kiek kitokią realybės sampratą. Deja, tas langas atsidaro nedaugeliui. O kas patars tiems, nevilty skendintiems vyrukams, su alaus buteliais rankose, kuriuos šių dienų „politika užkniso juodai“, kas išties jiems pagalbos ranką?..

      Banali tiesa: kaip sunku bebūtų, gyvenimą reikia gyventi. Būtina jį priimti, išmokti vertinti tokį, koks jis yra. Visuomet esame tik ČIA ir DABAR. Ir nebus mums duota kito laiko gyventi. Ne savo valia užgimstame tam tikru laiku, tam tikroje vietoje. Ne savo valia ir išnykstame. Matyt, teisingai liaudis sako: „Kaip Dievas duos, taip bus gerai!..“ 

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *