Kodėl į to paties karo aukas žiūrime skirtingai?

Alvydas MEDALINSKAS

Alvydas MEDALINSKAS

      Lietuva jau seniai nematė tokio pakilimo ir vieningumo, kaip Rusijos agresijos prieš Gruziją dienomis. Visą savaitę netilo protesto mitingai ir koncertai prieš barbariškus Rusijos veiksmus Gruzijoje, vyko akcijos, palaikančios Gruzijos žmones, gyvenančius atrodo toli nuo Lietuvos, bet labai artimus mums. Gruzijos tragediją daugelis Lietuvoje išgyveno, kaip savo asmenišką tragediją, kaip prisiminimą apie tuos baisius, beveik dvidešimtiems metų laikus, kai vienui viena prieš pragarišką Maskvos karo mašiną stovėjo Lietuva: 1991 metų sausio 13-ąją ir rugpjūčio mėnesį, Kremliaus pučo dienomis.
      Tada rugpjūčio mėnesį, susirinkę aikštėje, prie Parlamento rūmų gaudėme kiekvieną žinią apie artėjančius prie parlamento rusų tankus, kurie tada Vilniaus centre nepasirodė, skirtingai nei tragiškomis sausio dienomis. Nepasirodė dabar jie ir Gruzijos sostinėje, tačiau žmonės ir Gruzijoje, ir Lietuvoje su didžiuliu nerimu klausė žinių apie rusų tankų judėjimą po likusią Gruzijos teritoriją. Ir tik Gruzijos premjero žinia, kad Rusijos kariuomenė nepuls Tbilisio, kaip ramybės eleksyras nuramino širdis daugelio ne tik Gruzijoje, bet ir Lietuvoje. Ir džiaugsmo banga, kaip tiltas tarp dviejų valstybių ir tautų tą rugpjūčio naktį nusitiesė nuo Baltijos jūros iki Kaukazo.

      O kodėl toks pats vieningumo ir bendrumo jausmas neapėmė Lietuvos žmonių žuvusiųjų ir sužeistųjų Pietų Osetijoje atžvilgiu. Aukų ten, jeigu tikėsime pranešimais, yra du tūkstančiai, daug daugiau nei likusioje Gruzijoje. Pietų Osetijos sostinė Cchinvalis visiškai sugriautas: subombarduotas ir sudegintas, o jo gyventojai, jeigu tikėsime išgyvenusių pasakojimais, patyrė smurtą, kokio Europa nematė nuo karo Balkanuose laikų. Kodėl dėl šių aukų Lietuvos žmonėms mažiau skauda, nei dėl gruzinų aukų subombarduotoje Gruzijoje?
      Neretai emocinis ryšis su tuo, ką pažįsti, ka žinai veikia daug stipriau, nei visi kiti argumentai. Kiek iš mūsų yra buvę Pietų Osetijoje, jos sostinėje Cchinvalyje, turi ten draugų? Matyt, jeigu ir yra tokių, tai tik vienetai. Galbūt dėl to mes labiausiai ir jaučiame skausmą. O likusioje Gruzijoje?

      Nuo seno lietuviai ten jautėsi, kaip namie ir net sovietiniais metais, pasakęs, kad esi lietuvis galėjai pajusti, kas tai yra gruziniškas vaišingumas ir svetingumas. Esame buvę įvairiuose Gruzijos kampeliuose, ne tik sostinėje, turime arba bent turėjome gausybę draugų ir pažįstamų, mylime Gruzijos kiną, teatrą, dailę. Gruzija lietuviams buvo ir liko lyg sava. Kas būtų, jei paaiškėtų, kad kažkas iš šio krašto žmonių yra kaltas dėl tų dviejų tūkstančių žmonių žūties Pietų Osetijoje ir dar tokiomis baisiomis aplinkybėmis.

      Lietuvos politikai susiejo politiką su dabartiniu Gruzijos vadovu Michailu SAAKAŠVILIU, nors dalis kolegų iš Europos, skirtingai nuo Amerikos politikų, stengėsi laikytis nuo jo atokiau ir laikė jį neprognozuojamu politiku. O kas būtų, jeigu paaiškėtų, kad ir šis politikas yra kaltas dėl tų dviejų tūkstančių civilių žūties Pietų Osetijoje? Ar ne visa tai trukdo Lietuvos politikams ir paprastiems žmonėms su užuojauta ir simpatija pažvelgti į Pietų Osetijos gyventojų likimus šio karo metu.Taip pat, kaip į gruzinų. Lietuvoje įsitikinę, kad po bombardavimo Gruzija, dar neatsistojusi ant kojų ekonomiškai, neturės lėšų pasirūpinti nukentėjusiais, todėl parama Gruzijai, kad ir kokia neskaitlinga iš Lietuvos pusės, be moralinio, palaikymo, dar turi ir labai praktiška turinį. Pietų Osetijos pabėgėliais, jų problemomis esame įsitikinę pasirūpins Rusija.

      Bet yra, matyt, dar viena labai svarbi priežastis, apsprendusį tokį Lietuvos žmonių diferencijuotą požiūrį į aukas ką tik praūžusio karo Gruzijoje metu. Gruzinus ir jų vadovybę dėl aukų Cchinvalyje kaltina Rusija ir reikalauja jų atsakomybės. Tačiau pati Maskva su savo karine technika metodiškai bombardavo Gruzijos miestus, šalies karinę, ekonominę infrastruktūrą. Žuvo ir civiliai žmonės. Daug sužeistų. Ne tik Lietuvoje, bet ir visame pasaulyje yra įsitikinimas, kad net jeigu dabartinis Gruzijos prezidentas ir pirmas pradėjo karinę ataką, Maskvos atsakymas buvo neadekvatus ir sunkiai suprantamas šiandieniniame pasaulyje. Lietuvos žmonės šiame kare Gruzijoje pajuto grėsmę, kurią buvome jau pamiršę. Grėsmę mūsų pačių valstybei ir piliečiams.

      Matėme,kaip brutaliai Rusija elgėsi su mažyte Gruzija ir jos žmonėmis. Lyg katė su pele. Suvokėme,kad bet kada tą pelę Rusija gali sudraskyti. Viso pasaulio akivaizdoje. Iki šio karo ne vienas Lietuvoje buvo įsitikinęs: Maskva jau kita. Ne kaip sausio tryliktosios dienomis ar per Kremliaus pučą. Dabar pagalvojome: ir mūsų gali laukti panašus likimas. Supratome, kad jeigu nebus sustabdyta agresija Gruzijoje, kas žino, kas gali būti sekanti Rusijos auka.

      Todėl Lietuvos žmonės vieningai sukilo prieš Rusijos agresiją Gruzijoje, bet ne vienas užmiršo civilių aukas Pietų Osetijoje. Vis dėlto ir jas reikia atsiminti, nes yra baisiausia, kai žūsta nekalti žmonės. Nesvarbu, gruzinai ar osetinai. Ir įvertinti elgesį tų, kurie kalti dėl aukų. Kad tai daugiau niekada nepasikartotų.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *