Kas bendro tarp tvarkos ir teisingumo?..

Juozas IVANAUSKAS

Juozas IVANAUSKAS

      Legendinis prancūzų lakūnas, rašytojas Antoine de Saint EXUPERY, visą gyvenimą propagavęs bendražmogiškas, dvasines vertybes, nenuilstamai tvirtinęs, kad „Yra viena tikra vertybė – tai žmogaus ryšys su žmogumi“, antrojo pasaulinio karo metu priešinęsis totalitarizmui, nekentęs vidutinybių ir monotonijos, liūdėjęs dėl savo kartos, kuri „visiškai yra netekusi žmogiškosios substancijos“, „Laiške įkaitui“ pažymi, kad „TVARKA DĖL TVARKOS IŠKASTRUOJA ŽMOGŲ“: „Totalitarinė tironija galėtų mus aprūpinti materialinėmis gėrybėmis, bet juk mes ne galvijai, skirti penėti.

      Gerovė ir komfortas negali pilnutinai patenkinti visų mūsų poreikių. Mums, išauklėtiems Žmogaus kulto dvasia, didžiulę reikšmę įgyja paprasti susitikimai, kurie kartais virsta nuostabia švente… Pagarba žmogui! Pagarba žmogui!.. Tai yra kertinis akmuo! Kai nacistas gerbia tik panašų į save, jis nieko negerbia, vien save. Jis nepripažįsta kūrybinių prieštaravimų, jis užgniaužia bet kokią dvasinio augimo viltį ir vietoj žmogaus sukuria tūkstančiui metų robotą skruzdėlyne. Tvarka dėl tvarkos iškastruoja žmogų, atima iš jo pagrindinę jėgą, įgalinančią jį keisti pasaulį ir patį save.“
      Pratęsdami šią Antoine de Saint EXUPERY mintį, nuo „tvarkos dėl tvarkos“, kuri pati savaime nėra ir neturėtų būti savitikslis užsiėmimas, mes neišvengiamai artėjame link teisingumo sampratos, neatsiejamos nuo tiesos ir tolerancijos, nuo pagarbos kitaip mąstančiam žmogui: „O mums atrodo, kad mūsų dvasinis augimas nėra baigtas ir kad rytojaus tiesa minta vakarykštėmis klaidomis. Prieštaravimai, kuriuos reikia įveikti, – trąša mūsų augimui. Mes pripažįstame savais ir tuos, kurie nepanašūs į mus. Bet kokia tai nuostabi giminystė! Jos pagrindas – ateitis, o ne praeitis, tikslas, o ne ištakos.

      Vienas kitam mes esame keleiviai, žengią įvairiais keliais į bendrąją susitikimo vietą… Nūdienos pasaulio suirutė įstūmė mus į tamsybes. Mums kylančios problemos neturi nuoseklumo, jų sprendimai prieštaringi. Vakarykštė tiesa numirė, rytojaus tiesą reikia dar sukurti. Jokios visiems priimtinos sintezės dar nematyti, ir kiekvienas iš mūsų turime tik kruopelytę tiesos. Kadangi nėra visiškai neginčijamų tiesų, kurios imponuotų visiems, politinės religijos griebiasi smurto… Jeigu aš užsisklendžiu kokioje nors sektantiškoje idėjoje, aš rizikuoju užmiršti, kad politika yra prasminga tik tada, kai ji tarnauja kokiai nors neginčijamai dvasinei tiesai!..“
      Atrodo, jog panašios praeito šimtmečio didžiojo prancūzų humanisto Antoine de Saint EXUPERY mintys, galbūt kiek neįprastai nuskambančios 21-me amžiuje Lietuvos politinių aktualijų kontekste, galėtų pasitarnauti patikima dvasine atsvara tais kritiškais atvejais, kai tenka susidurti su nūdienos politikos absurdiškumu, valdžioje įsitvirtinusių politikų moraliniu nebrandumu, jų savivale, atotrūkiu tarp to, kas deklaruojama ir to, kas iš tikrųjų yra daroma, prisidengiant programinėmis nuostatomis, skambiomis frazėmis ir tuo „vieningu komandiniu žaidimu“, kurio, lyg skęstantysis šiaudo, griebiasi vos ne kiekviena politinė partija, tikėdamasi peržengti 5 proc. barjerą ir patekti į Seimą.
      Norėčiau galvoti, kad panašios Antoine de Saint EXUPERY mintys gali turėti apčiuopiamų sąsajų ir su parlamentine partija „Tvarka ir teisingumas“, kurios vienas iš lyderių – Prezidento Rolando PAKSO dešinioji ranka (o gan dažnai netgi „ruporas“ TV ar radijo laidose) Valentinas MAZURONIS nuolat akcentuoja, jog tiek gyvenime, tiek ir politikoje svarbiausia – „neperžengti bendražmogiško padorumo lygmens“:
       „Aš esu įsitikinęs, ką bedarytum, pagrindinis dalykas gyvenime – niekada negalima peržengti bendražmogiško padorumo lygmens! Ko gero, aš negalėčiau tiksliai įvardyti ir surašyti ant popieriaus lapo, kas tai yra, bet tą ribą reikia jausti širdimi. Paprastai tariant, negalima iš žmogaus pavirsti kiaule, nesvarbu, kokie interesai skatintų pasielgti kiauliškai…
       Pasikartodamas, galiu grįžti prie to bazinio dalyko, kuris man, apskritai, yra labai svarbus bendraujant su bet kuo, tame tarpe ir politikoje, – prie bendražmogiško padorumo lygmens. Toks žmogus, kuriam tai nėra svetima, niekada neparsiduoda ir neparduoda. Toks žmogus vardan kažkokių materialinių dalykų nekeičia savo pozicijos. Toks žmogus yra Lietuvos patriotas ir myli tą pačią Tėvynę, kurią myliu ir aš. Galbūt, tai labai garsiai skamba, bet, iš tikrųjų, tai yra taip. Tai va, jeigu tie baziniai dalykai iš tiesų yra, tada viskas gerai. Visa kita – tėra diskusijų ir derybų objektas. Mūsų nuomonės daug kur gali nesutapti, tačiau jeigu tuos bazinius dalykus savyje mes turime, tai visuomet atrasime bendrą sprendimą, visada suprasime vienas kitą. Ir tai yra normalu“, – dar pernai, prieš savivaldybių rinkimus „Laisvam laikraščiui“ teigė „tvarkietis“ Valentinas MAZURONIS.
      Galėčiau 100 proc. pritarti tokioms „Tvarkos ir teisingumo“ frakcijos Seime seniūno ir rinkimų štabo vadovo mintims, juolab, kad tai yra „auksinės mintys“, tinkančios, kaip sakoma, visais gyvenimo atvejais, tačiau yra vienas bet… tas netikrumo jausmas širdyje.
       Ilgiau nebevyniodamas nieko į vatą ir likdamas ištikimas sau pačiam, kaip ir tiems žmonėms, kurie dar pasitiki manimi, turėčiau pripažinti, kad  kažkoks šaltukas arba netikrumo jausmas palikdavo širdyje po mudviejų susitikimų, pokalbių, interviu. Matydavau, žmogus kalba „tvarkingai ir teisingai“, „neperžengdamas bendražmogiško padorumo lygmens“, tačiau intuityviai jausdavau tam tikrą tuštumą, dvasinį vakuumą (panašiais atvejais sakoma „ne ta chemija“), kurį mėgindavau užpildyti nukreipdamas mintis nuo Valentino MAZURONIO į „tvarkiečių“ lyderio, „partijos vėliavos“ – Prezidento Rolando PAKSO – politiko ir žmogaus dramą.

      Primindavau sau, kad vienas pagrindinių motyvų, atvedęs mane į politiką ir skatinantis remti jo vadovaujamą partiją, yra prieš ketverius metus Lietuvoje įvykdytas perversmas, kuomet iš pareigų buvo nušalintas Lietuvos Respublikos Prezidentas Rolandas PAKSAS. Beveik visi tariami „valstybininkai“, kurie dalyvavo šiame suokalbyje, iki šiol tebėra valdžioje ir man atrodo, kad bendražmogiška prasme tai yra neteisinga. Ir todėl Rolando PAKSO suburta „tvarkiečių“ komanda, pakviesta įvykdyti pagrindinę misiją – atkurti tvarką ir teisingumą valstybėje, sugrąžinti Prezidentui Rolandui PAKSUI konstitucinę teisę dalyvauti rinkimuose, privalėtų būti stipri, kompetentinga, išprususi, politiškai brandžių asmenybių komanda, sugebanti tvarkos ir teisingumo principus reikliai ir kūrybingai taikyti, visų pirma, sau patiems, kad pajėgtų jais vadovautis ir mūsų valstybės valdyme.

          Tiesą sakant, ilgai negalėjau susitaikyti su mintimi, kad teisingumas teisingumui nelygu. Praktiškai,  tai kas yra teisinga bendražmogiška prasme mūsų gyvenime, nebūtinai turi sutapti su teisingumu politikoje. Nors tiek pirmu, tiek ir antru atveju, visa ko pagrindas, berods, yra „žmogaus ryšys su žmogumi“, apjungiantis bendraminčių ratą ir įtakojantis aplinką, tačiau akivaizdus atotrūkis politikos nuo gyvenimo ir gyventojų nusivylimas politikais verčia galvoti, kad čia kažkas ne taip.
       Įvertindamas pastaraisiais metais sukauptą patirtį, sugretindamas tai, kas kalbama žiniasklaidai su tuo, kas yra daroma ir praktiškai vyksta mūsų valstybėje „vidury baltos dienos“, suabejojau daugelio politikų „protingomis kalbomis“ ir netgi  susimąsčiau: ar apskritai politikoje, politinių partijų bei partijos „bičiulių“ tarpusavio sutarimuose ir kontaktavimuose įmanomi tie patys bendražmogiški tvarkos ir teisingumo, padorumo principai, kaip ir gyvenime? Idealiu atveju jie turėtų sutapti, o praktiškai?.. Čia kaip toje dainoje – „Tu vėjo paklausk, tau vėjas atsakys, tik tau, mielas drauge, atsakys!..“
        Tereikia įsivaizduoti labai paprastą, periodiškai pasikartojančią valdžių kaitos situaciją: po rinkimų susirenka naujos kadencijos Lietuvos Respublikos Seimas, 141 Seimo narys, iškilmingai prisiekia tarnauti žmonėms ir Lietuvai, Tėvynei mūsų, sugieda tautinę giesmę – „…Ir šviesa, ir tiesa mus žingsnius telydi./ Vardan tos Lietuvos vienybė težydi…“ ir, praktiškai, čia pat užverda kova: frakcijos kaunasi tarpusavyje dėl postų komitetuose, dėl valdžios teikiamų privilegijų, dėl įtakos, teikiant įstatymų pataisas ir priimant sprendimus, dėl teisės valdyti ir turėti sau iš to apčiuopiamos naudos… 
        Nors ne veltui Šv. Rašte sakoma – „daug pašauktų, bet maža išrinktų“, tačiau laimėti rinkimus ir „paimti valdžią“ į savo rankas artimiausiu metu tikisi „tvarkiečiai“ ir „darbiečiai“, konservatoriai ir socdemai, Kazimiros PRUNSKIENĖS „valstiečiai liaudininkai“ ir Artūro ZUOKO liberalcentristai, Algirdo PALECKIO „frontininkai“, Algimanto MATULEVIČIAUS „pilietininkai“, Artūro PAULAUSKO socialliberalai ir netgi „šoumenas“ Arūnas VALINSKAS, neslepiantis ketinimų įgyvendinti ambicingą „Kelio į žvaigždes“ projekto atšaką – „TPP“. Rinkimams į Lietuvos Respublikos Seimą įgaunant vis didesnį pagreitį, paskelbti partijų keliami kandidatai, susikausiantys vienmandatėse rinkimų apygardose, o daugelio partijų lyderiai jau išrikiavo startinius penketukus, dešimtukus, dvidešimtukus ir taip toliau.
       Įvairios agentūros, vykdančios gyventojų apklausas, prognozuoja, kad po Spalio 12 dieną įvyksiančių Seimo rinkimų situacija Lietuvoje nedaug tepasikeis, kadangi bus suformuota nestabili, ideologiškai skirtinga ir trapi koalicija, kuri nesugebės įgyvendinti esminių reformų, kovoti su ekonomikos sulėtėjimu ir korupcija.
       Jeigu pritartume tarptautinės reitingų agentūros „Standard & Poors“ analitikų nuomonei, kad „nuo pat nepriklausomybės atkūrimo 90-ųjų pradžioje Lietuvos politinė sistema buvo nuolatinėje sumaištyje. Politinės partijos steigiasi, skaldosi ir jungiasi neįtikėtinu dažnumu. Nuolatinė šio proceso ašis visą laiką buvo asmenybėmis paremta politika. Partijų sėkmė glaudžiai susijusi su jų lyderių sėkme“, tokiu atveju turėtume pripažinti, koks išskirtinis vaidmuo politikoje tenka glaudžiam partijos lyderių – konstruktyviai mąstančių asmenybių ratui, kuriems neturėtų būti svetimas „bendražmogiškas padorumo lygmuo“, tai yra, plati erudicija, kompetencija bei moralumo principai. Ir būtent todėl, kad šiuo metu Lietuvoje realiai vykstantys politiniai procesai, „valstybininkų“ sandoriai, valdžios užkulisinės intrigos absoliučiai nepaiso valstybės tarnautojo etikos, netgi elementariausių moralės normų,   išlikti optimistiškai nusiteikusiu šalies patriotu, propaguojančiu bendražmogiškas vertybes politikoje, tvarką ir teisingumą valstybėje, darosi iš tiesų gana problematiškas, keblus uždavinys, nors spręsti jį vis tiek kažkam juk yra būtina!..
      Beje, neseniai pasirodžiusi naujai išleista europarlamentarės dr.Laimos ANDRIKIENĖS sudaryta knyga „VERTYBĖS IR POLITIKA“ tik dar kartą patvirtina, kad mano paliesta tema nėra „beviltiškai pasenusi“ ir rūpi daugeliui žmonių, tame tarpe ir anoniminiams „internautams“, surandantiems noro ir laiko pareikšti savo nuomonę:
      Solidi knyga. 2008-08-25 20:01:12
      Teko skaityti šią dr. Laimos Andrikienės sudarytą knygą “Vertybės ir politika”.
Tai tikrai labai solidi, vertinga , puikiai iliustruota knyga, kurioje sunku išskirti kurį tai straipsnį. Man gana įdomios pasirodė prof. Arūno Augustinaičio mintys:
“Dažnai su apgailestavimu teigiama, kad vertybės nyksta, vertybės nevaidina to vaidmens, kurį turėtų vaidinti tradiciškai suvokiamame visuomenės gyvenime. Taigi klausimas – kur gi tos vertybės išnyksta ar pasislepia? O gal tikroji padėtis yra visai kitokia? Juk vertybių gyvavimo būdus ir pavidalus lemia mūsų išgyvenamas laikotarpis, kuris tampa vis labiau informacinis ir technologinis, formuodamas naujas technokultūrines aplinkas. Jose tradicinės vertybės ir jų sistemos tampa vis sunkiau atpažįstamos, jos mutuoja, keičiasi, įgyja neįprastas formas ir atsiduria tose vietose, kur jų tarsi ir nelabai turėtų būti, ir atvirkščiai. Taigi, vaizdžiai kalbant, šiandienio žmogaus santykis su vertybėmis tampa panašus į pasaulinį kaukių balių, kuriame vertybės tarsi įgauna kitus pavidalus, persirengia ir, pasislėpusios po kaukėmis, veikia vis labiau nenuspėjamai
ir, iš pirmo žvilgsnio, netgi iracionaliai.
 Vertybės šiuolaikiniame pasaulyje tarsi žaidžia žaidimus, kurių žmonės vis labiau nesupranta ir juolab nesugeba suvaldyti. Įprastos taisyklės kaip ir neveikia, o tradiciniai vertybių komunikavimo būdai – kaip nebūtų paradoksalu – sukelia vertybių infliaciją ir didina indiferentiškumą, kai vadinamosios „tikrosios“ vertybės tarsi nepaliečia žmogaus kasdienio gyvenimo, o aplinkui gaminama ir aktyviai vartojama stulbinančiai didėjanti pseudovertybių aibė. Taigi tradicinės vertybės, t. y. vertybės be kaukių, kaip ir pradingsta siautulingame vartotojiškų vertybių šurmulyje. Tačiau įdomiausia yra tai, kad vertybių, kokios jos bebūtų, įtaka nemažėja, bet stulbinančiai didėja – ir ekonomikoje, ir politiniame gyvenime, ir juo labiau vis labiau fragmentuotame asmeniniame savęs įprasminime”.
      Petras.   2008-08-25 20:15:28
      Knygos neskaičiau, bet Lietuvoje vertybes su politika prasilenkia. Vertybių kaip ir nelieka. Jų nėra. Nebent…seksualumas ir turtas, pinigai, milijonai, o politika nusilenkia milijonams ir apanka, apkursta. Gerai, kad bent mūsų žodynuose dar užsiliko žodis VERTYBĖ.

      P.S.
      Taigi, užbaigdamas šiuos apmąstymus vėl sugrįžtu prie esminio klausimo: „Kas bendro tarp tvarkos ir teisingumo?..“. Nemanau, kad svarbu atrasti kažkokį „galutinį“ atsakymą į šį klausimą, svarbu išlikti kelyje į atsakymą. Paliesta moralumo, bendražmogiško padorumo ir vertybių politikoje tema visuomet išlieka aktuali. Lygiai taip, kaip ir teisė laisvai („be partinės cenzūros“) reikšti ir išsakyti savo mintis „Laisvame laikraštyje“. Ir aš nuoširdžiai džiaugiuosi, kad bent šiuo klausimu mudviejų pozicijos su partijos „Tvarka ir teisingumas“ pirmininko pirmuoju pavaduotoju gerbiamu Valentinu MAZURONIU lyg ir sutampa, nes po tokiais jo žodžiais, prieš metus adresuotais „LL“ skaitytojams:     

      „Mano nuomone, “Laisvas laikraštis” rašo tai, apie ką kiti laikraščiai rašyti bijo, nenori arba negali dėl kažkokių priežasčių. Dabartinėje žiniasklaidos struktūroje šis laikraštis, vieniems daugiau, kitiems mažiau patinkantis, iš tikrųjų, yra laisvas, netarnaujantis kažkuriai vienai politinei grupuotei, labai drąsiai keliantis problemas, klausimus, idėjas… Ir tai yra gerai, nes visuomenėje turi būti atsvara tai, iš vieno centro reguliuojamai, žmonių proto mulkinimo sistemai. Žmogui būtina turėti pasirinkimą. Mano supratimu, dabartinėje žiniasklaidos struktūroje “Laisvas Laikraštis” yra išskirtinis. Tokiu būdu, žmonėms suteikiama galimybę rinktis, o tai yra viena iš pagrindinių demokratijos nuostatų. Dauguma “Laisvo laikraščio” iškeltų problemų, tik praėjus tam tikram laikui, prasisukus kažkokiam ratui, atsikartoja kituose leidiniuose, vėl grįžtama prie tų problemų. Imkime, kad ir “Mažeikių naftą”, Juro ABROMAVIČIAUS žūtį, VSD klausimai, korupcija valdžioje ir daugelį kitų iškeltų problemų. Pasirodo, šios problemos, iš esmės, tokios ir yra, jas būtina spręsti. Gerai, kad apie tai rašoma. Tame aš matau laisvos spaudos buvimą, jos egzistavimo išraišką“, – galėčiau pasirašyti ir aš, Juozas IVANAUSKAS, jeigu tik aukščiau išsakytos mano mintys partijos „tvarkdarių“ nebus „užvetuotos“ ir netrukdomai pasieks demokratiškai nusiteikusius, tolerantiškuosius „tvarkiečius“ bei gausų jų elektorato būrį…

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *