Pokalbis prie kavos

  – Skaitytojus tikriausiai suintrigavo nuotrauka, kurioje jūs laikote didžiulę žuvį. Matosi, kad ji ne Dubysoje sugauta. Ar galima daryti išvadą, kad esate žvejys ir mėgėjas keliauti? O gal turite ir daugiau pomėgių, kurie padeda jums atsipalaiduoti, atgauti jėgas po įtempto darbo?
  – Jėgas visada atgaunu grįžęs į sodybą. Viskas čia yra mano paties sugalvota, medžiai mano sodinti, mano mintys įgyvendintos toje sodyboje. Grįžęs, apeinu visus augalus, stebiu, kiek kiekvienas iš jų paaugo, kiek  pasikeitė. Man tai teikia labai didelį malonumą. Žvejybą mėgstu nuo vaikystės. Nėra metų, kad aš kažkur neišvažiuočiau žvejoti. Šiemet buvau Norvegijoje, praeitais metais Astrachanėje, užpraeitais – vėl Norvegijoje.  Didžiausia žuvis ten pagauta  yra 15 kilogramų menkė. Beje, savo tvenkinyje esu pagavęs tokio pat svorio lydeką. Jau trys metai, kai auginu kaktusus, turiu gana nemažą jų kolekciją.  Pats naujausias pomėgis – medžioklė. Medžiotoju tapau maždaug prieš metus.

  – Jūsų gyvenimo kredo.
  – Daug rankų sunkią naštą pakelia. Esu komandinio žaidimo žaidėjas. Giliai įsitikinęs, kad tiktai komandoje gali nuveikti didelius darbus, kur tu bebūtum ir kuo tu bebūtum, Seimo narys ar rajono valdžios atstovas.

  – O kas Jums yra tabu?
  – Esu labai liberalus žmogus. Kalbėtis galiu apie viską, visomis temomis. Kalbant apie darbus taip pat nežinau, koks tai turėtų būti darbas, kurio negalėčiau ar nenorėčiau atlikti, negalėčiau per save perlipti. Ko tikrai negalėčiau padaryti, tai išduoti savo komandos.

  – Didžiausia jūsų vaikystės svajonė. Ar ji išsipildė?
  – Vaikystėje visi svajojam tapti ir kosmonautais, ir prezidentais, ir ministrais, ir garsiais sportininkais.  Tačiau su metais tampame vis didesniais realistais, nes gyvenimas yra kitoks. Kada buvau moksleivis, visada svajojau užbaigti aukštąją mokyklą. Ta svajonė išsipildė – pabaigiau ne vieną, o dvi aukštąsias.

  – Ar esate tikintis?
  – Taip, esu tikintis, bet neesu davatka ta blogąja prasme. Manau, kad bet kurį dalyką reikia propaguoti  su saiku. Per didžiąsias šventes, turiu omeny ne tik Velykas ar Kalėdas, visada būnu bažnyčioje.

  – Kokių žmonių tipui save priskiriate: vienišių ar mėgstančių draugijas?
  – Vienatvės nemėgstu. Visada jaučiuosi gerai tarp žmonių.

  – Kokiais būdais atsikratote nekviestų svečių?
  – Į klausimą sunku atsakyti, nes neprisimenu tokio atvejo, kad ateitų žmogus, su kuriuo aš negalėčiau bendrauti. Labai vertinu draugus ir draugystę. Sunkiai prisileidžiu žmones arti, bet, jeigu žmogus tampa mano draugu, tai labai branginu. Su studijų draugais net ir po 20 metų palaikome glaudžius ryšius, esame vieni kitų vaikų krikšto tėvais ir t.t.

  – Pati laimingiausia jūsų gyvenimo diena.
  – Labai sudėtinga išskirti vieną.  Labai laimingas buvau savo vestuvių su žmona Vida dieną. Tą dieną, kai gimė dukra, po 4 metų –  sūnus. Tai pačios laimingiausios dienos. Dar viena iš laimingų dienų –  kai Rolandas PAKSAS laimėjo prezidento rinkimus.

  – Pati sudėtingiausia jūsų gyvenimo situacija.
  – Turbūt, prezidentinis skandalas. Tai buvo pati nemaloniausia situacija, kai užpuolė nepagrįstų, išgalvotų, išlaužtų iš piršto kaltinimų lavina. Sunku buvo ne tik man. Mačiau, kaip vaikai buvo sugluminti, verkė, nenorėjo eiti į mokyklą,  žmona įsitempusi. Tai buvo sunkus periodas, kurį pergyventi reikėjo labai daug jėgų.

  – Kokią vietą jūsų gyvenime užima sportas?
  – Sportinių aukštumų siekti net nebandžiau, tačiau dėl savęs ir jaunystėje ir dabar sportuoju. Vilniuje, jeigu anksti ryte nėra kokių pasitarimų, dieną stengiuosi pradėti nuo sporto klubo, nuo treniruoklių, nuo baseino. Be abejo, sergu ir už Lietuvos krepšininkus, ir už mūsų futbolo komandų pasirodymus. Man daugiau patinka komandinės sporto šakos, individualios nelabai.

  – Kokiais būdais labiausiai mėgstate sužinoti naujienas iš Lietuvos ir pasaulio: per TV, spaudą, internetu?
Pati informatyviausia yra televizija, nes to, ką pamatai savo akimis, jokios kelios parašytos eilutės neatstos.

  – Jūsų darbo diena. Kokia ji?
  – Žiūrint kur. Vilniuje, kaip sakiau, jeigu  nereikia eiti į seniūnų sueigą, pradedu nuo sporto klubo. Iš ten tiesiai skubu į Seimą. Kai būnu sodyboje, anksti ryte maudausi tvenkinyje. Tai darau visą vasarą, iki tol, kol  visai atšąla  vanduo. Apžiūrėjęs sodybą, važiuoju į Raseinius, į savo priimamąjį, kur kartu su padėjėjomis sprendžiam visus klausimus. Politiko darbo diena nėra įrėminta laike. Dažniausiai baigiu darbus vakare ar net naktį, nes, žiūrėk, tai toks susitikimas, tai toks. Anksčiau 20 valandos grįžti į namus nesiseka.

  – Jūs ,,vyturys“ ar ,,pelėda“?
  – Niekados nemėgstu dirbti naktimis. Galiu iki 1 ar 2 val. nakties žiūrėti televizorių, bet dirbti ne. Keliuosi anksti.

  – Ar lieka laiko šeimai?
  – Nedaug. Vakare susitinkam, persimetam keliais žodžiais, kaip diena praėjo, ir reikia eiti miegoti, nes kitą dieną tiek manęs, tiek žmonos vėl laukia įtemptas darbas. Dukrai  20 metų, ji MRU studentė, tai ir pati jau neberanda laiko su mumis ilgiau pabendrauti. Studijuoja teisę ir valdymą, ką ir pats esu baigęs. Sūnui 16 metų. Tai toks sunkus periodas, kai jis jau nebe vaikas ir dar ne vyras. Šiuo metu jam gal ir didesnio dėmesio reikia, bet  nenori, kad tėvai labai prižiūrėtų.

  – Kokių turite bendrų mėgstamų užsiėmimų šeimoje?
  – Kai kartais visi susirenkam, einam kur nors pietauti. Paprastai renkamės kiniečių virtuvę. Tada ir pasišnekam, ir įspūdžiais pasidalinam. Važiuoti kartu ilsėtis vaikai jau nelabai nori. Matyt, atėjo laikas, kai mūsų  požiūriai šiek tiek skiriasi. Dukra su draugais šią vasarą važiavo į Egiptą. Pasiūliau sūnui kartu važiuoti į Norvegiją žvejoti, bet jis  pasiliko sodyboje ir visą vasarą  su draugais dirbo: vežė malkas, skaldė ir t.t. Poilsį iškeitė į darbą.

  – Jeigu jau užsiminėte apie virtuvę, tai gal ir pats mokate ir mėgstate ką nors gaminti?
  – Kai reikia raugti šašlykus, neprileidžiu nė vieno. Visų kitų patiekalų gamyboje savo kulinariniais sugebėjimais nepasitikiu.

Remigijaus AČO hobby

  – Ar mėgstate skaityti knygas?
  – Per metus visada perskaitau po kokias 4 knygas. Domina istorinė literatūra ir knygos apie asmenybes. Ten visada gali rasti ko nors pamokančio, nes paprastai rašoma apie stiprius žmones. Visai neseniai perskaičiau knygą apie Hitlerį, dabar savo eilės laukia Seimo nario Skardžiaus padovanota knyga apie Chruščiovą.

  – Ką norėtumėte pakeisti savo gyvenime?
  – Jeigu galėčiau grįžti į mokyklinius laikus, tai norėčiau užpildyti kai kurias spragas. Labai svarbu, kokius pagrindus pasidedi. Šiaip iš mokyklos išliko šilti prisiminimai, klasė buvo labai draugiška, su kai kuriais mokytojais ir dabar ryšius palaikau.

  – Šiandien visi planuoja savo ateitį. Kaip Jūs įsivaizduojate save ir savo karjerą po 10 metų?
  – Visų pirma po 10 metų save įsivaizduoju nebe politiku. Manau, kad reikia suprasti, kad  esi ne amžinas – yra laikas ateiti, yra laikas išeiti. Yra labai daug talentingų jaunų žmonių, kurie turėtų pakeisti dabartinius politikus. Patirtis politikoje  labai geras dalykas, bet ji greitai įgyjama. Seimo nariu gali pabūti vieną – dvi kadencijas. Po to reikia pasitraukti, surandant sau pamainą ir užleidžiant vietą kitiems. Po 10 metų, manau, kad surasiu nišą, kurioje galėsiu save realizuoti ir mėgautis gyvenimu.

  – Kas atvedė į politiką?
  – Rolandas PAKSAS. Niekados negalvojau tapti politiku. Jeigu ne šitas žmogus, būčiau juo ir netapęs. Atėjęs į partiją, po mėnesio pradėjau vadovauti Raseinių skyriui. Mano charakteris toks, kad jeigu imuosi ką nors daryti, niekada nedarau atmestinai. Todėl labai greitai buvau pastebėtas Vilniuje, ir jau po 2 metų Prezidentas Rolandas PAKSAS mane pasikvietė  dirbti jo rinkimų štabe. Buvau vienas iš pagrindinių asmenų, organizavau rinkimų kampaniją, skyrių steigimą Lietuvoje. Rinkimai baigėsi sėkmingai.

  – Kaip į jūsų pasirinkimą reagavo žmona?
  – Žmona galvojo, kad čia visai nerimtas reikalas, kad mes tuos rinkimus pralošime, ir aš grįšiu į Raseinius. Susiklostė visai kitaip. Nepasakyčiau, kad ji buvo labai laiminga. Tikriausiai, ir dabar nėra labai laiminga, kad aš esu politikas.

  – Ką praradote tapęs politiku?
  – Ką su politika praradau, tai praradau verslą, nes visur yra tam tikri ryšiai, nusistovėję santykiai. Taip nebūna, kad tu gali išeiti, po to sugrįžti. Taip, galima sugrįžti, bet reikia viską pradėti nuo nulio.

  – Nesigailit?
  – Vienareikšmiškai sunku atsakyti. Jeigu galėčiau viską atsukti atgal, tai dar ilgai pamąstyčiau, ar eiti į politiką. Iš kitos pusės, durys nėra užrakintos, visada galima išeiti. Bet taip padaryti negaliu, nes už manęs stovi žmonės, komanda.

  – Kas žavi politiko veikloje: komandinis darbas, azartas?
  – Azartas ateina tada, kai tu padarai kokį nors darbą. Pavyzdžiui, atvažiuoji į mokyklą, matai , kaip ta mokykla seniau atrodė ir kaip atrodo dabar, kai suradai galimybių jai padėti. Tai yra labai malonus dalykas. Jauti, kad kažką gero padarei.

  – Ką palinkėtumėte laikraščio „Laisvas Laikraštis“ skaitytojams?
  – Visiems noriu palinkėti geros sveikatos, geros kloties ir gero pasirinkimo spalio 12 dieną.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *