Tyrimas, supurtęs klaną

 TYRIMAS, supurtęs klaną

Juozas IVANAUSKAS

                                  
        Šių metų rugsėjo mėn. 7 d. 12 val. 50 min. LNK televizijoj – Vytauto MATULEVIČIAUS dokumentinio filmo „TYRIMAS, supurtęs klaną“ premjera. Tai dokumentinis filmas, pasakojantis apie garsųjį parlamentinį VSD veiklos tyrimą, atskleidusį dar neregėtą valstybės užvaldymą ir demaskavusį „valstybininkų klaną“.

Vytautas MATULEVIČIUS

       Žurnalistas Vytautas MATULEVIČIUS, sukūręs dokumentinį filmą apie parlamentinį VSD veiklos tyrimą pasibaisėjo šešėlinio mūsų valstybės užvaldymo mastais: „Šiame parlamentiniame tyrime buvo atskleista viena pagrindinių valstybės nuosmukio priežasčių. Tai argi gali pasiteisinti mūsų viltys, jeigu Lietuvos valstybę yra užvaldęs kažkoks klanas? Aš tiesiog stebiuosi: kodėl niekas šito dalyko viešai neįvardina ir nepasako, kad tyrimo metu buvo atskleistos tos giluminės priežastys, sąlygojančios didžiąją dalį Lietuvos nelaimių? Jeigu valstybę valdo šešėlinė, neteisėta valdžia, tai argi tokia valstybė gali klestėti ir pateisinti žmonių lūkesčius? Ir jeigu neatsiras politinės valios bei jėgų, kurios nušluotų šitą „valstybininkų klaną“, tai Lietuvoje viskas liks taip, kaip dabar yra.“

      Netrukus „Laisvo laikraščio“ skaitytojai galės pasveikinti žurnalistą Vytautą MATULEVIČIŲ su dar vieno dokumentinio filmo premjera. Neabejoju, kad pastarasis filmas susilauks išskirtinio žiūrovų dėmesio ir ko gero ne vieną šalies gyventoją privers susimąstyti apie tai, kas gi iš tiesų valdo Lietuvą. Kalbos apie šalyje tarpstantį „valstybininkų klaną“ netyla nuo to laiko, kuomet Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komitetas, vadovaujamas pirmininko Algimanto MATULEVIČIAUS, atliko parlamentinį VSD veiklos tyrimą, skirtą šviesios atminties pulkininko Vytauto POCIŪNO žūties aplinkybėms išsiaiškinti.

       – Gerbiamas Vytautai, trumpai pristatykite „Laisvo laikraščio“ skaitytojams savo naujausią kūrinį – dokumentinį filmą apie?..
       – Šio filmo pavadinimas įvardina ir jo temą: „TYRIMAS, supurtęs klaną“. Tai filmas apie parlamentinį tyrimą, kuriam vadovavo mano brolis Algimantas MATULEVIČIUS.

      Šio tyrimo metu buvo siekiama išsiaiškinti žuvusio VSD pulkininko Vytauto POCIŪNO išsiuntimo į Baltarusiją aplinkybes ir paraleliai, pirmą kartą nuo Nepriklausomybės atkūrimo, buvo bandoma atidžiau pažvelgti į visą mūsų pagrindinės slaptosios tarnybos veiklą.
       – Kokiu principu buvo renkama medžiaga šiam dokumentiniam filmui? Kaip žinia, dauguma NSGK posėdžių Seime vyksta už uždarų durų, jų negalima filmuoti, publikuoti ir panašiai.
       – Imdamasis šio darbo, aš vadovavausi visai kitais sumetimais. Tai nebuvo dar vienas bandymas iš naujo įsigilinti į Seimo NSGK parlamentinio tyrimo aplinkybes. Man rūpėjo kitkas – priminti žmonėms, kas buvo atskleista šio tyrimo metu. Būtent priminti ir yra prasmė, kadangi po atlikto parlamentinio tyrimo ir visų tų baisių dalykų, kurie iškilo į viešumą jo metu, beveik niekas nepasikeitė.

      Vienintelis asmuo, kuris po ilgo priešinimosi buvo priverstas pasitraukti iš užimamų pareigų, buvo tuometinis VSD generalinis direktorius Arvydas POCIUS. O visi kiti – liko. Arvydo POCIAUS pavaduotojai Dainius DABAŠINSKAS ir Darius JURGELEVIČIUS iki šiol lyg niekur nieko vadovauja VSD. Aukštame poste liko ir bene pagrindinė šio tyrimo skandalingoji figūra – premjero Gedimino KIRKILO patarėjas Albinas JANUŠKA, kurį šiame filme buvęs VSD kontržvalgybos vadovas Vytautas DAMULIS tiesiai įvardija kaip „pilkąjį Lietuvos kardinolą“.

      Taigi, visi tie žmonės iki šiol tebesėdi savo postuose, daro įtaką valstybei ir toliau kontroliuoja tokią išskirtinę instituciją, kaip VSD.
       Bet kas yra VSD, manau, supranta daugelis. Juk be VSD nėra kitos institucijos valstybėje, kuri nuosekliai rūpintųsi mūsų šalies saugumui gresiančiais pavojais. O joje ir toliau lyg niekur nieko šeimininkauja tokie asmenys, kurie kitomis sąlygomis, manau, turėtų būti teisiami – už tai, ką mes apie juos sužinojome parlamentinio tyrimo metu. 
       – Kaip supratau, nauju dokumentiniu filmu jūs norite priminti Lietuvos žmonėms, kad užbaigtas parlamentinis VSD veiklos tyrimas nedavė jokių apčiuopiamų pasekmių, nebuvo deramo rezonanso visuomenėje, kaip ir aukščiausiame valdžios ešalone, kadangi tie patys „kadrai“ išliko savo minkštose valdiškose kėdėse?
       – Būtent. Tyrimo metu buvo atskleistas stulbinantis ir dar neregėtas valstybės užvaldymo mastas, tačiau tie asmenys, kurie neteisėtai užvaldė mūsų valstybę, ją ir toliau neteisėtai valdo. Dauguma jų – niekieno nerinkti, bet jie sprendžia ir lemia tokius klausimus, kuriuos spręsti turi teisę tik tautos įgaliojimus turinti valdžia. Pavyzdžiui, kas turi teisę būti premjeru ar užimti kitas svarbias pareigas. Bet kadangi jie niekieno nerinkti, tai jie niekam ir neatskaitingi – tik tiems, kurie jais manipuliuoja iš svetur.
         Įsivaizduojate, kaip patogu? Jie čia suka savo tamsius reikalus, o už tai atsako tie, kuriuos žmonės mato. Iš čia – siaubingas žmonių nusivylimas valdžia. Bet būtent aukščiausioji valdžia yra kalta dėl šito antivalstybinio klano įsigalėjimo. Tai būtent ji dėl asmeninės naudos ar rinkimams numetamų pinigėlių neteisėtai perleidžia šitam šešėliniam klanui iš rinkėjų gautus savo įgaliojimus. Iš esmės šitoks tautos deleguotų teisių perleidimas kažkam, kas eina prieš tautos interesus, yra pati tikriausia išdavystė.

       Todėl mes ir priėjome ligi tokios padėties, kai valstybė iš mūsų visų pinigų finansuoja saugumo tarnybą, veikiančią prieš Lietuvos valstybę. Mano dokumentiniam filme šį fantasmagorišką faktą akivaizdžiai patvirtina už savo principingumą ir ištikimybę valstybei duotai priesaikai į gatvę išmesti VSD pareigūnai – Vytautas DAMULIS ir Kastytis BRAZIULIS.
       Ir štai mano brolis Algimantas MATULEVIČIUS užsimojo prieš šitą klaną ir šitą pasibaisėtiną tvarką. Ir jis tai padarė, aš nebijau tų žodžių, su neregėtu atkaklumu, drąsa ir netgi didvyriškumu. Bet ko jis už tai sulaukė? Jis susilaukė paniekos, šmeižto, grasinimų susidoroti ir galų gale buvo pašalintas iš Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto pirmininko pareigų.
       O dabar pagalvokime: matant visai Lietuvai, sudorojamas parlamentaras, kuris atliko savo pilietinę pareigą, kuris, kaip tai ir turi būti, gynė visų mūsų interesus ir net dėl to rizikavo savo gyvybe. Ir ką? Nieko. Visi žiūri ir tyli. Bet kaip šitaip gali būti?
       Kitas pavyzdys – Vytauto DAMULIO ir Kastyčio BRAZIULIO likimai. Jie tyrė „Dujotekanos“ veiklą, užčiuopė, kad yra visi požymiai, jų žodžiais tariant, kad tai – priedangos įmonė, atitinkamais būdais veikianti Rusijos naudai, ir tada šitas jų tyrimas VSD vadovybės ne tik buvo sustabdytas, bet ir buvo imtasi drastiškų veiksmų prieš pačius pareigūnus. O po to, kai Vytautas DAMULIS su Kastyčiu BRAZIULIU tai paliudijo Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komitetui, jie už tai atsidūrė gatvėje.

      Vieni iš nedaugelio mūsų saugumo darbuotojų, kurie atliko savo pareigą ir po to drąsiai liudijo Seimo komitetui, buvo valstybės ne paskatinti, o ciniškai sutrypti. Tai rodo, kad mūsų valstybė šiuo metu labai sunkiai serga. Nes kas gali būti blogiau, negu kad leisti valstybės institucijų rankomis susidoroti su tais, kurie aukojasi už valstybę? Esu tikras, kad tokio cinizmo dar nebuvo, ir pati didžiausia atsakomybė čia tenka nuosekliam klano gynėjui Prezidentui Valdui ADAMKUI.
        – Kas dar dalyvauja ir kalba jūsų dokumentiniame filme „Tyrimas, supurtęs klaną“, neskaitant Vytauto DAMULIO ir Kastyčio BRAZIULIO?
       – Rengdamas šį filmą, aš padariau ne vieną interviu. Man buvo labai įdomu filmuoti savo kolegas žurnalistus, kurie yra įsigilinę į šią tematiką ir nėra  abejingi tam, kas vyksta mūsų valstybėje. Aš kalbinau drąsųjį nenuoramą Tomą DAPKŲ, kuris yra parengęs nemažai laidų šia tema Lietuvos radijuje, kalbinau „alfa.lt“ vadovą, garsų TV žurnalistą Virgį VALENTINAVIČIŲ, „Laisvosios Europos“ laikų legendą Kęstutį GIRNIŲ, kalbinau „žydrųjų albinų“ klano demaskavimo pirmeivį, „Lietuvos žinių“ vyriausiąjį redaktorių Valdą VASILIAUSKĄ, kuris, beje, dėl to irgi nukentėjo.
       – Kokiu būdu nukentėjo Valdas VASILIAUSKAS?
       – Tuo metu, kai žuvo Vytautas POCIŪNAS, Valdas VASILIAUSKAS vadovavo savaitiniam žurnalui „Ekstra“, kitaip sakant, dirbo „Lietuvos ryto“ bendrovėje. Ir, jūs galite įsivaizduoti, būtent šitoj „valstybininkų“ klano propagandinėj citadelėj, kuri ciniškai niekino nužudytą VSD pareigūną patriotą, Valdas vieną po kito tėškė straipsnius – kas kaltas dėl to, kad žuvo Vytautas POCIŪNAS! Kiek žinau, Gedvydas VAINAUSKAS po to trypė kojom.

      O Valdui teko išeiti, bet jis išėjo pakelta galva. Tai rodo, kad kur tu bedirbtum, niekas – net Gedvydas VAINAUSKAS – negali priversti žurnalisto elgtis pagal jų niekingus standartus, tik, žinoma, jeigu tas žurnalistas turi tvirtą stuburą.
       – Ar galime daryti prielaidą, kad „Lietuvos rytui“ vadovaujantis Gedvydas VAINAUSKAS dėl tam tikrų priežasčių dengia Lietuvos „pilkąjį kardinolą“ Albiną JANUŠKĄ?
       – Gedvydo VAINAUSKO „Lietuvos rytas“ yra viso to Lietuvą užvaldžiusio klano propagandinis ruporas, ir jo vaidmuo šiame žaidime yra itin reikšmingas, gal net vienas svarbiausių. Mano nuomone, Gedvydas jau seniai įtikėjo, kad jis nėra šiaip leidėjas ar laikraščio redaktorius, jis turbūt mano, kad yra vienas pagrindinių asmenų valstybėje ir todėl gali čia daryti „pagadą“. Kai leidinys įgyja perdėm didelę galią, tuomet atsiranda pagunda ne tik nušviesti įvykius ar kritikuoti blogai besielgiančius asmenis, pareigūnus ar politikus, bet ir pačiam pradėti „stumdyti“ tuos pareigūnus ar politikus, panaudojant apie juos sukauptą informaciją.

      Elgtis su jais taip, kaip su figūromis šachmatų lentoje. Gedvydas VAINAUSKAS, mano nuomone, jau senai tai daro.
       – Jūsų manymu, Gedvydas VAINAUSKAS Lietuvoje – „mažasis Napoleonas“?
       – Taip, ne be reikalo jis taip ir vadinamas! Anksčiau, kai dar daug ko nežinojome čia mūsų aptariama tema, man kartais atrodydavo labai keista ir aš galvodavau, kuo remiantis vienus žmones „Lietuvos rytas“ užsipuola, o kodėl kiti, niekuo ne geresni ar netgi žymiai blogesni, yra apeinami ar net šlovinami glianciniuose jo žurnaluose ir panašiai?.. Bėgant metams, atsakymas į šį klausimą atėjo pats savaime.

      Ogi, pasirodo, apeinami arba šlovinami tie asmenys, kurie priklauso tam pačiam ratui, dabar vadinamam „valstybininkų“ klanu.
       Turbūt nepaskysiu nieko naujo, bet tai, ką darė „Lietuvos rytas“ su Vytauto POCIŪNO atminimu, tai yra analogų neturintis pavyzdys mūsų žurnalistikos istorijoje. Buvo peržengtos visos ribos, kai buvo paskelbta, kad pareigūnas neva iškrito per langą, atlikdamas „gamtinius reikalus“. Mes visi dabar žinome, kad tokiam žuvusio pulkininko niekinimui nebuvo jokio pagrindo. Bet net jeigu ir būtų buvęs toks pagrindas, tai vistiek būtų reikėję bent palaukti – iš pagarbos žuvusiam žmogui. Šiuo atveju iš pradžių buvo atimta žmogaus gyvybė, o po to iš jo buvo atimtas ir geras vardas.

      Tai yra pats žiauriausias dalykas – sunaikinti žmogų po mirties dar sykį. Ir „Lietuvos rytas“ tai padarė be jokių skrupulų. Buvo bandoma išniekinti patį Vytauto POCIŪNO atminimą, įteigti žmonėms, kad jis buvo tokia niekinga asmenybė, jog net nereikia čia niekam aiškintis, dėl ko jis žuvo. Ir štai ši stulbinanti neapykanta pareigūnui patriotui, esu tikras, labai daug kam atvėrė akis.

      Šiandien jau tik  naivuoliai nesuvokia, koks yra „Lietuvos ryto“ vaidmuo mūsų Tėvynę be perstojo kamuojančiose skaudžiose problemose. Ir tai atsisispindi katastrofiškame šio leidinio anksčiau turėtų pozicijų praradime. Gedvydo VAINAUSKO jau niekas nebebijo. O su juo – ir Rimvydo VALATKOS. Beliko nusivylimas ir žmonių panieka.
        – Apie ką dar kalbate savo dokumentiniame filme „Tyrimas, supurtęs klaną“?

Algimantas ir Vytautas MATULEVIČIAI

       Du broliai Algimantas ir Vytautas MATULEVIČIAI tvirtai surėmė pečius kovoje su Lietuvą užvaldžiusiu „valstybininkų klanu“: Algimantas parašė išsamią 446 psl. knygą – politiko komentarus – „Valstybės valdymo UŽKULISIAI“, o Vytautas sukūrė dokumentinį 40 min. filmą apie parlamentinį VSD veiklos tyrimą ir pulkininko Vytauto POCIŪNO žūties aplinkybes – „TYRIMAS, supurtęs klaną“.
 

      – Aš čia, atsakydamas į jūsų klausimus, jau, žinoma, išėjau už savo filmo ribų. Bet dar vieną dalyką ta tema norėčiau pasakyti. Tai, ką „užkabino“ mano brolis Algimantas parlamentinio VSD veiklos tyrimo metu, iš esmės duoda atsakymas į klausimą, kodėl Lietuvoje kažkas yra ne taip. Kodėl nepasiteisino mūsų viltys? Kodėl mes gyvename ne taip, kaip norėtume? Kodėl viskas yra daug blogiau, nei buvo tikėtasi?..
        Šiame parlamentiniame tyrime buvo atskleista viena pagrindinių valstybės nuosmukio priežasčių. Tai argi gali pasiteisinti mūsų viltys, jeigu Lietuvos valstybę yra užvaldęs kažkoks klanas? Aš tiesiog stebiuosi: kodėl niekas šito dalyko viešai neįvardina ir nepasako, kad tyrimo metu buvo atskleistos tos giluminės priežastys, sąlygojančios didžiąją dalį Lietuvos nelaimių? Jeigu valstybę valdo šešėlinė, neteisėta valdžia, tai argi tokia valstybė gali klestėti ir pateisinti žmonių lūkesčius? Ir jeigu neatsiras politinės valios bei jėgų, kurios nušluotų šitą „valstybininkų klaną“, tai Lietuvoje viskas liks taip, kaip dabar yra.
       Pavyzdžiui, paimkime tik vieną aspektą. Jie užvaldė VSD, užvaldė Prezidentūrą, Vyriausybę, užvaldė Užsienio reikalų ministeriją, jie įtakoja labai svarbius klausimus Lietuvos versle. Turėdami tokią įtaką, jie užkertą kelią bet kokiam padoriam žmogui užimti svarbesnes pareigas valstybės tarnyboje. Pro jų koštuvą pereina ir atsijojami tie, kurie jiems galėtų būti nepaklusnūs ir nevaldomi.
      Paimkime kad ir Konstitucinį Teismą ir pažiūrėkime, kaip kruopščiai, nuodugniai jis buvo klano formuojamas, kokie žmonės į jį buvo skiriami. Tarkim, Tamara BIRMONTIENĖ, jau pertvarkos laikais parašiusi „stribus“ šlovinančią disertaciją. Vadovaujantis lygiai tokiu pačiu principu, atsirenkami žmonės darbui Prezidentūroje, Vyriausybėje, ministerijose.

      O kaip yra formuojamas teisėjų korpusas? Pagal kokius kriterijus? Taigi šitie klano žmonės bando atsijoti ir atrinkti tokius, kurie po to vykdytų jų nurodymus, priiminėdami klanui palankius sprendimus ir nuosprendžius. Pasižiūrėkime, kas atsitinka su tais teisėsaugos pareigūnais, kurie bando elgtis savarankiškai ir vadovautis įstatymais bei Konstitucija. Kas atsitiko su Vytautu GREIČIUM, Aukščiausiojo Teismo pirmininku, kuris vis dėlto parodė turintis tvirtą stuburą? Jis, nieko nesigėdijant, verčiamas iš pareigų! Ir verčiamas visų pirma todėl, kad klanas jam negali dovanoti išteisinamojo nuosprendžio Prezidento Rolando PAKSO byloje. Ir dar – kad Vytautas GREIČIUS kažkada įrodė, jog Prezidento Valdo ADAMKAUS aplinka ir kai kurie aukšti, Prezidento paskirti teisėjai meluoja.

      O kiek yra tokių teisėjų, kurie ilgus metus vykdo šešėlinės Lietuvos valdžios, šito klano valią? Aš esu tikras, kad daug.  Ir štai iš čia – ir tie sveiku protu nesuvokiami teismų sprendimai, kurie šiurpina piliečius. Pakanka prisiminti kad ir tokius atvejus, kai analogiškose bylose priimami absoliučiai priešingi sprendimai. Vakarų teisinėje praktikoje, esant analogiškoms aplinkybėms, priešingi teismų sprendimai tiesiog neįmanomi. Tai labai svarbus teisės principas, vadinamas precedentu. Be viso kito jis mūsų sąlygomis padėtų užkirsti kelią teisminei savivalei. Tačiau apie jį net nenorima girdėti.
       – Jūs minite šešėlinį, „valstybininkų klaną“, kuris užvaldė mūsų valstybę. O koks vaidmuo šio klano žaidime atitenka Prezidentui Valdui ADAMKUI? Kokie moraliniai principai verčia jį paklusti „pilkiesiems kardinolams“?
       – Prezidento Valdo ADAMKAUS vaidmuo valstybės valdyme pasireiškia kaip absoliučiai nesavarankiškos figūros. Tai yra asmuo, kuriuo šitas klanas manipuliuoja, naudojasi taip, kaip nori. Ir kadangi mes akivaizdžiai matome, kad Prezidentas Valdas ADAMKUS yra tampomas už virvučių, tai kiek ten yra jo paties valios ir įsitikinimų, priimant vieną ar kitą sprendimą, labai sunku pasakyti. Bet kad juo manipuliuojama, tas akivaizdu. Galbūt jis kažką daro šiam klanui net ir savo valia, iš įsitikinimo. Tačiau kokia dalis išlieka jo paties, o kokia – klano, man sunku spręsti.
        Aš matau, kad Prezidentas yra visiškai pažeidžiamas. Galiu pateikti elementarų pavyzdį – istoriją su jo rinkimų skolos likvidavimu. Taigi visi žinome, kad tai, kas buvo padaryta, yra neteisėta. Jis suteikė pilietybę M.Sadekovui, kurį protegavo Viktoras USPASKICHAS, ir už tai buvo atsilyginta. Mūsų kolegos žurnalistai detaliai aprašė, net paskelbė pavardes tų žmonių, kurie aukojo pinigus Prezidento Valdo ADAMKAUS rinkiminei skolai padengti. Taigi, yra paprašoma suteikti pilietybę asmeniui, kuris Lietuvoje gyveno gal tris dienas ir išvis nežinia ką čia veikė. Iš karto yra pravedama pusė pinigų, Prezidentas Valdas ADAMKUS pasirašo dekretą, o po dekreto pasirašymo, savaitės bėgyje, pervedama likusi dalis, vėl keli šimtai tūkstančių litų.

       Iš visko sprendžiant, į Prezidento Valdo ADAMKAUS fondą buvo pervesti nelegalūs pinigai, kadangi po 2-3 ar 4 tūkstančius litų siuntė žmonės, kurie daug mažiau uždirba per mėnesį. Tai kaip gi šitie vargšeliai darbininkėliai iš Krekenavos agrofirmos ar „Kėdainių grūdų“ gali aukoti Prezidento fondui tūkstančius litų, jeigu jie patys vos galą su galu suduria? Ir visi žino ar jaučia, kad būtent šitie pinigai ir yra tie patys, dėl kurių Viktorui USPASKICHUI seniausiai yra pradėtas ikiteisminis tyrimas, dėl tų neužpajamuotų 25 mln. litų.

      Visi požymiai rodo, kad būtent šitie pinigai siųsti į Valdo ADAMKAUS fondą siekiant padengti jo rinkimų kampanijos metu susidariusią skolą, ir toks Prezidento poelgis neturėjo jam jokių teisinių pasekmių!.. Bet mes tai tik nujaučiam, o kažkas žino labai detaliai ir net turi atitinkamus įrodymus. Štai jums ir pavyzdys, iš kurio matyti, kodėl Prezidentas Valdas ADAMKUS taip dažnai tiesiog nedovanotinai ir keistai elgiasi.
       Yra dar vienas dalykas, kuris man, kaip piliečiui, labai nepatinka, kalbant apie tarptautinę politiką – kad mūsų Prezidentas ir čia yra absoliučiai nesavarankiška figūra. Valdas ADAMKUS yra aklas JAV administracijos valios vykdytojas. Nežinau kokiu ten lygmeniu tai sprendžiama, gal ten ne tik iš administracijos, bet gal ir iš kokių spectarnybų jam yra duodami nurodymai, bet vos tik kur nors „užverda košė“, Prezidentas Valdas ADAMKUS – jau ten. Kitaip tariant, mūsų Prezidentas dalyvauja revoliucijų „eksportuose“ ir nuožmioje pasaulio pasaulio supervalstybių kovoje už įtaką. Kokią tai mums duoda naudą – nežinau, bet kad tai labai komplikuoja mūsų santykius kaimynais, tuo aš esu tikras.
        Iš karto norėčiau išvesti takoskyrą tarp to, ką kalbu, ir vieno dalyko. Ten, kur gresia pavojus mūsų nacionaliniams interesams, įskaitant ir iš Rusijos pusės, tai čia net nėra kalbos, kad mes privalome visais būdais ginti savo interesus. Bet tai nereiškia, kad mes turime tapti kažkieno įrankiu šitame didžiųjų valstybių žaidime, o ypač ten, kur mūsų nacionaliniai interesai tiesiogiai nėra liečiami. Mums reikėtų vadovautis savo nuovoka, savo protu, o kartais gal net net ir žydišku išskaičiavimu.
       Ir dar, jeigu jau prabilome apie mūsų Prezidento „proamerikietiškumą“. Taip, jis tikrai lyg ir nuolat žvelgia būtent į tą pusę. Bet, mielas kolega, pasakyk man, jeigu Valdas ADAMKUS jau toks provakarietiškas, tai kodėl jis leido Lietuvoje įsigalėti šitam KGB‘istų klanui? Ir ne tik leido – jis už šio klano žmones tiesiog gulė kryžium! Aš čia matau labai didžiulį prieštaravimą Prezidento veiksmuose. Juk būdamas tikrai provakarietišku Prezidentu, Valdas ADAMKUS turėjo padaryti viską, kad šitas klanas, mintantis iš Rusijos ateinančiais pinigais, būtų sutriuškintas!..
         Visi nujaučiame, kaip šiais laikais veikia Rusijos spectarnybos. Įsteigiama bendrovė, pasirenkama grupė verslininkų, duodamos jiems kvotos dujoms ar kitoms gamtinėms žaliavoms, ir daugiau nieko nereikia. Jie parduoda gaunamą žaliavą Lietuvoje, gyvena patys, kaip inkstai taukuose, ir dar perka politikus, pareigūnus ir jais manipuliuoja.
       O dabar įsivaizduokime: jeigu Prezidentas Valdas ADAMKUS yra toks provakarietiškas, tai kodėl jis nebando užkirsti kelią tokiam Lietuvos užvaldymui iš Rusijos pusės? Netgi priešingai, jis visa tai atkakliai gina. Pasikartosiu, tai – akivaizdus prieštaravimas Prezidento Valdo ADAMKAUS pozicijoje. Kas išspęs šitą lygtį ir pasakys, kokia pagrindinė šio prieštaravimo priežastis, tas supras, kas yra Valdas ADAMKUS iš tikrųjų. O kol kas galima pasakyti tik tiek, kad jeigu žmonės dirba kelioms pusėms vienu metu, tai tuomet pradedi nebesuvokti, kam gi jie iš tikrųjų dirba.

          Yra trys svarbiausios pareigos mūsų valstybėje – Prezidentas, Seimo pirmininkas, Vyriausybės vadovas. Kol šitose pareigose nebus savarankiškų, tvirtų žmonių, savo darbe besiremiančių tik Konstitucija ir šalies interesais, tol Lietuvoje nieko gero nebus. Kada toks metas pas mus ateis, man sunku pasakyti. Aš jau minėjau, kad klanas į žemesnio lygmens pareigas atsijoja sau tinkamus asmenis ir užkerta kelią  padoresniems žmonėms. O stambesniu, jau ne Lietuvos mastu, ko gero yra atsijojami ir tie asmenys, kurie įgyja teisę užimti vieną iš trijų aukščiausių pareigų mūsų valstybėje.
      Tarkim, Rolandas PAKSAS, įgijęs didelį populiarumą tautoje, akivaizdžiai sugebėjo išvengti šito „tinkliuko“, per kurį yra atsijojamos kandidatūros. Ir štai jo likimas – apkalta. Beje, grįžtant prie to VSD veiklos tyrimo, labai įdomu yra tai, kad tie patys asmenys, kurie tyrimo metu buvo demaskuoti, tai ir yra pagrindiniai Prezidento Rolando PAKSO vertėjai!..
       – Vis užsimenate apie Prezidento Rolando PAKSO nuvertimą, tačiau jeigu dabar šis žmogus su partijos „Tvarka ir teisingumas“ vėliava po Seimo rinkimų jungsis į bendrą koaliciją su Viktoro USPASKICHO „darbiečiais“ vien tam, kad paimtų valdžią, bandydamas susigrąžinti Prezidento postą, kokios to pasekmės ir nauda Lietuvai?
       – Jeigu šitas susijungimas įvyktų, tai aš manau, kad pasekmės Lietuvai gali būti iš tikrųjų negeros. Aš matau didelį pavojų, kad per tokį aljansą su „darbiečiais“  „Tvarkos ir teisingumo“ partija, norom nenorom, gali tapti šitų didžiųjų, juodųjų lošėjų įkaitu. Yra toks pavojus.
       Matau dar vieną didžiulę problemą – kad nušalintam Prezidentui Rolandui PAKSUI yra apribotos pilietinės teisės. Kaip jam susigrąžinti šitas teises – tai didžiulis klausimas. Kaip susigrąžinti tas teises, nors iš tų trijų kaltinimų, dėl kurių jis buvo pašalintas iš Prezidento posto, du jau subliuško? Liko tik pilietybės suteikimas Jurijui BORISOVUI, bet niekam tai nerūpi. Tai iš esmės reiškia, kad mūsų valstybėje nėra politinės ir teisinės valios atstatyti pažeistas buvusio aukščiausio valstybės pareigūno teises.
      Kaip žinia, Rolando PAKSO byla iki šiol guli Strasbūre, Europos Žmogaus teisių teisme (EŽTT). Yra požymių, kad ši byla vilkinama. Maža to, mūsų teisės „ekspertai“, inspiruoti to paties valstybininkų klano, jau aiškina, kad jeigu Strasbūro EŽTT bus priimtas Rolandui PAKSUI palankus  sprendimas, kuriuo Lietuva bus įpareigota atstatyti jo pilietines teises, tai yra teisę užimti pareigas, susijusias su priesaika, tai mūsų teisės „korifėjai“ jau aiškina, kad Lietuvos Konstitucija yra aukščiau už tai, ką nuspręs EŽTT. Įsivaizduojate, kaip įdomu! O kalbėdami apie Lietuvos Konstituciją, tie „korifėjai“ be abejo turi omenyje Konstitucinį Teismą, priėmusį Prezidento atžvilgiu neteisėtą, absoliučiai politizuotą sprendimą. Ratas užsidaro.
        Ką noriu tuo pasakyti? Kad Prezidentas Rolandas PAKSAS stovi priešais labai sunkią dilemą – kaip atsistatyti savo sutryptas pilietines teises. Bet kyla klausimas, kaip toli, ieškodamas sąjungininkų po rinkimų, jis žengs ta kryptimi, siekdamas susigrąžinti savo pažeistas teises. Juk jam būtinas tam tikras skaičius šalininkų Seime, kad tikslas būtų pasiektas, ar ne? Bet aš palinkėčiau Rolandui PAKSUI, kad jis, siekdamas šito tikslo, nenueitų į tokius kompromisus, per kuriuos dar kartą susidurtų su didžiulėmis problemomis.
Niekuomet nepatikėsiu, kad tos pajėgos, apie kurias užsiminėte, – Viktoras USPASKICHAS ar Gediminas KIRKILAS – galėtų tapti Rolando PAKSO sąjungininkais!.. Vadinasi, jie peršasi į sąjungininkus, siekdami sau naudos, jie nori išsilaikyti valdžioje, o atėjus patogiai akimirkai, jie Rolandą PAKSĄ išduos. Aš tuo net neabejoju.
       – Žodžiu, priešrinkiminė situacija Lietuvoje yra gana sudėtinga, dauguma politikų veržiasi į valdžią ir dėl to yra pasiryžę su bet kuo jungtis į koalicijas, „sugulti į vieną lovą“ nors ir su pačiu velniu, o tos tvarkos ir teisingumo mūsų valstybėje kaip nėra dabar, greičiausiai nebus ir po rinkimų. Tad ir jūsų dokumentinis filmas „Tyrimas supurtęs klaną“, ko gero tėra tik šauksmas tyruose, kuris kažin ar bus liaudies išgirstas, teisingai suprastas ir įvertintas. Beje, kaip baigiasi tas jūsų filmas?
       – Pačioje filmo pabaigoje kalba žmogus, pateikiantis įdomų komentarą, visiškai iš kito taško. Jo žodžiai nuskamba lyg kontrapunktas visam filmo siužetui. Tas žmogus – monsinjoras Alfonsas SVARINSKAS, perėjęs lagerius ir kalėjimus.
         Parlamentinio tyrimo metu, kuomet išryškėjo, kas yra užvaldęs Lietuvą, kokie gaivalai čia viešpatauja, aš dažnai pagalvodavau: o kaip dabar jaučiasi tie buvę politiniai kaliniai, disidentai, kurie lageriuose aukojo savo gražiausius gyvenimo metus, kad Lietuva būtų laisva, šviesi, nepriklausoma? Ir dabar, kai visi tie pociai, valioniai, albinai, paulauskai siautėja Lietuvoje, kaip gi jaučiasi tie Lietuvos patriotai – tokie, kaip monsinjoras Alfonsas SVARINSKAS?..
        Vis dėlto čia aš pacituosiu tuos žodžius, kurių neįdėjau į savo dokumentinį filmą (pabūgau, kad tai netaptų kliūtimi, sprendžiant klausimą – rodyti tą filmą ar ne), juos pasakė monsinjoras Alfonsas SVARINSKAS, ir jie buvo štai kokie:
       „DABAR PADĖTIS LIETUVOJE YRA TOKIA, KAD REIKIA KĄ NORS SUDEGINTI ARBA PAČIAM SUSIDEGINTI!“.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *