Dūžtančios laiko akimirkos…

Dūžtančios laiko akimirkos…

Juozas IVANAUSKAS

Juozas IVANAUSKAS

       Nors užsitęsusi vasara vis dar lepina šiluma bei lėtai tolstančios saulės spinduliais, tačiau jau žinai, kad ši idilė truks nebeilgai, o prasidėsiančios įkyrios rudens darganos, ilgėjančios sutemos bei vis dažnesni lietūs nepastebimai smelksis į širdį, iki pačių kaulų smegenų, o tada  neramią sielą apims nostalgiška letargo būsena. Tokiu metų laiku jokiu būdu nevalia pasiduoti, nuleisti rankas. Ypač dabar, rinkimų maratonui įsibėgint ir matant, kaip mūsų politikos šulai neriasi iš kailio, stengdamiesi atkreipti į save visuomenės dėmesį, kaip jie pučia liaudžiai miglą į akis piarinėmis akcijomis – atrakcijomis, įspūdingomis rinkimų programomis, veltui dalinamais bukletais, beverčiais pažadais, arba gąsdina tautiečius grėsmėmis, atslenkančiomis iš Rytų, lyg rudeniniai švino debesys, ir jau kuris laikas pakibusiomis virš Lietuvos padangės… 

       Bet visos šios nuojautos, ačiū Dievui, kol kas per daug netrikdo ir neatbaido nuo įprastinių ryto apeigų, maudynių Šventojoje. Švintant keliesi ir eini, mintyse klausdamas savęs: iš kur gi ta nesenkanti žmogaus valia bei ryžtas plaukti prieš srovę, nepasiduoti gyvenimo negandoms, pinklėms, lemties išbandymams?.. Kai net nebandai gūžtis į save, pataikaudamas tinginiui, išglebimui, baimei, bet ryžtingai neri į gaivią rytmečio vėsą, į sraunius Šventosios upės vandenis, tik ką slėgusios, kiaurai smelkusios darganos, akimirksniu netenka galios, o „pagauta“ laimės akimirka nušvinta akyse ir pakylėja link dangaus. Užlieja džiugesio banga suvokiant, jog deramai pradedi dar vieną puikią dieną – maža pergale ne tiek kūnui, bet dvasiai sustiprinti.
        Beje, čia nederėtų apsigauti: tvirtas, raumeningas, lankstus kūnas, nepriekaištinga išvaizda, deja, ne visuomet adekvati vidiniam dvasios pajėgumui, ne visuomet yra aukštesnio sąmoningumo atspindys. Nors nuo antikos laikų teigiama, jog „sveikame kūne – sveika siela“, tačiau vien išorinis – „tarzaniškas“ asmens įvaizdis, nepagrįstas gyvenimo būties filosofija, netgi, savita realigija bei giliu tikėjimu, tėra apgailėtinas užsiėmimas, galbūt pramoga, bet ne gyvenimo būdas, atveriantis naujus horizontus  dvasinei brandai, pažinimui, išminčiai.
        Įvaizdis dar ne viskas! Tvirtas riešuto kevalas tikrąją vertę įgyja tik tada, jeigu savo viduje apsaugo sveiką branduolį. Tas branduolys – savaiminga vertybė, simbolizuojanti žmogaus dvasinę prigimtį, jo vidinę kultūrą. Tą paprastą tiesą, matyt, vertėtų kur kas dažniau prisiminti ir įsisąmoninti šių dienų vadovams, įvairaus rango karjeros valdininkams, politikams, esantiems valdžioje, ar dar tik besiruošiantiems „ją imti“. Matyt, derėtų daugiau rūpintis ne tiek „fasadine“, dirbtinai formuojama politinių partijų ar pavienių politikų įvaizdžio kultūra, bet elementariu bendražmogišku padorumu, asmenine  dvasios higiena ir potencija, gyvenimiška išmintimi bei ryžtu prisiimtiems įsipareigojimams vykdyti. Dabar gi, viskas atvirkščiai!..
      Ir kas gi tie saldžiai besišypsantys, žvelgiantys į mus iš spalvotų rinkiminių plakatų? Kandidatai, kandidatai!.. Neminint visiems žinomų personalijų vardų ir pavardžių, savaime kyla klausimas: kaip gi jie, daugeliui gerai pažįstami, ne kartą susikompromitavę politiniai veikėjai, gali valdyti ministerijas, žinybas ar kitus žmones, kuo pasitarnauti mūsų šaliai, jeigu patys savęs jau seniai nebevaldo ir tėra „fasadinis buferis“ arba „partijos vėliava“ „padchalimų“ būriui – partinei nomenklatūrai pridengti ir į valdžią prastumti?

      Jeigu ne vienerius, galbūt, gražiausius savo gyvenimo metus jie iššvaistė tuščiagarbių ambicijų, kūniškų geidulių tenkinimui, politinių intrigų rezgimui, valstybinio turto grobstymui, vargiai besuvokdami, jog savo esmėje, faktiškai, tapo bestuburiais konformistais ir melagiais, apsišaukėliais „geriečiais“–„tvarkiečiais“, trokštančiais valdžios, galų gale, dvasios impotentais, nesugebančiais nei kurti, nei mylėti ką nors daugiau, už panašius į save patį?..
        Ir nors tokie ar panašūs į juos „gudručiai“ tikisi eilinį kartą apkvailinti liaudį ir laimėti rinkimus, tačiau dūžtančios  laiko akimirkos – vėjo pustomos žmogiškos būties smiltys, anksčiau ar vėliau, viską sustato į savo vietas, atskleidžia tikrąją visa ko vertę, parodo, kas yra kas:
        „Jeigu kas nors vertingo yra tiek šiapus, tiek anapus, – tai aukštosios akimirkos, kurių metu žmogus išsiskleidžia visatos pilnatvėje. Tu klausi, kas yra gyvenimas ir aš atsakau: aukštosios akimirkos. Jos vienos padaro žmogaus gyvenimą tikrai vertingą. O mano didžiausias troškimas yra visus išmokyti geisti tų aukštųjų akimirkų… Todėl mokėkim gyventi nors ir dūžtančiose formose. Mes patys esame šviesa, mes patys esame saulė, todėl neaimanuokim, jei aplinkui tamsu, nes nemokam sau kelio nušviest. Kiekvienas nešam sielą, lyg žibintą.“ – taip kažkada rašė reto talento, dar visai jaunas, tačiau pasiekęs dvasinės brandos apogėjų poetas Vytautas MAČERNIS viename savo laiškų mylimąjai.

      Jo aukštosios akimirkos – tai tikra Dievo dovana tyroms, gėriui pralaidžioms sieloms, kantriai siekiančioms dvasinės patirties bei atradimų.
        Kartais, nežinia kur skubantys, riedantys, triukšmingai bildantys mūsų gyvenimo ratai, trumpam stabteli apsnūdusios provincijos nuošalėje. Ramiai apsižvalgai ir pajunti, kokia svari, brandi ši „sustabdyta“ laiko akimirka: vandens lašai, pakibę ant medžių bei krūmų šakelių, it stiklo karoliukai, sustingo laukime vėjo ir saulės glamonių. Ramus, apniukęs, paslaptingas rytas talpina savy trapų grožį, įkalintą tragiškos lemties poeto Vytauto MAČERNIO „dūžtančiose formose“…
       Dar viena akimirka, kita ir viskas pasikeis, vandens stichiją pakeis ugnies magija. Rankose jau laikau kirvį malkoms skaldyti. Tvirtas, patikimas įrankis, žmogaus išrastas prieš tūkstančius metų, dar ir šiandien yra būtinas kaimo sodyboje. Nuo vaikystės, kiek pamenu, iki dabar malkų skaldymas – vienas malonumas. Paruoštos žiemai, vasaros kaitroje išdžiovintos beržinės malkos – tai kur kas daugiau nei šiluma ir ugnis bei namų židinio jaukumas. Pats degimo procesas, žvilgsnis į atvirą ugnį, lyg vartai į amžinybę. Kas besuskaičiuos tas nepakartojamas, tyliai dūžtančias laiko akimirkas, ilgais vakarais stebint liepsnos atšvaitus mūsų veiduose, žarijų mistiką?.. Bekalbis buvimas drauge su artimaisiais ugnies akivaizdoje, lyg apeiga, kuri magiška rimtimi bei įsiklausymu skaidrina dvasią. Degančių malkų traškesy dūžtančios laiko akimirkos padeda atskirti tiesą nuo melo, atsijoja, lyg pelus nuo grūdų, tikrąsias bendražmogiškas vertybes nuo pigaus kasdienio šurmulio, gelbsti nuo vienadienių draugų su jų paskubomis formuojamu, „pritemptu“ politiniu įvaizdžiu, tinkamu nebent pompastiškai rinkimų agitacijai – liaudžiai kvailinti.
      Štai tokios dūžtančios, nepakartojamos tekančio laiko akimirkos palydi mane nuo Šventosios upės vingio į drumstus, sunkiai benuspėjamus mūsų politikos vandenis!.. 

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *