Rudens lygiadienio metamorfozės

 Rudens lygiadienio metamorfozės

Juozas IVANAUSKAS

Juozas IVANAUSKAS

       Šiais apniūkusio rudens ilgėjančiais vakarais, vien iš smalsumo, kartą-kitą įsijungiau nacionalinės televizijos – „siaurovizijos“ tiesiogiai transliuojamas rinkimines agitacines laidas – politinių partijų debatus ir klausydamasis visokius „vėjus“ šnekančių kandidatų į Seimą tiradų, bandžiau susigaudyti, kokią elektorato dalį iš tiesų gali sudominti tokios, atsiprašant, idiotiškos politinių debatų laidos, kurios net nedvelkia nuoširdumu, nespinduliuoja minčių originalumu, o racionalaus tokių, atseit, „polemikų“ grūdo, manau, tektų ieškoti gan ilgai ir nuobodžiai, pasišviečiant kokiu nors šiuolaikiškai modernizuotu J.Biliūno „laimės žiburiu“ …
      Be abejo, tai tik sutapimas, kad tą antradienio vakarą kalbėjo dviejų partijų, Darbo ir Valstiečių liaudininkų, lyderiai Viktoras USPASKICHAS ir Kazimira PRUNSKIENĖ, dvi odiozinės mūsų politikos figūros, iššaukiančios gan daug prieštaringų vertinimų žiniasklaidoje ir tokiu būdu ilgam paliekančios neišdildomus pėdsakus pilietinės visuomenės kolektyvinėje sąmonėje bei virtualios realybės – interneto lauke.
       Nesvarbu, ką ir kaip protingai bekalbėtų tvarkingai išsirikiavusios Lietuvos politinėje šachmatų lentoje tokios odiozinės figūros, kaip Viktoras USPASKICHAS, Kazimira PRUNSKIENĖ, Artūras PAULAUSKAS, Artūras ZUOKAS, AMB, G.KIRKILAS – Andrius KUBILIUS (2K), Vytautas LANDSBERGIS, jau neminint „tapkinio – šlepetinio“ mūsų Konstitucijos garanto, man prieš akis kažkaip savaime iškyla visos tos didžiosios niekšybės mūsų tautai ir Lietuvos valstybei, kurios buvo gan sėkmingai realizuotos šitiems ponams, be abejo, drauge su gausiomis jų „svitomis“, būnant valdžioje 17-ka nepriklausomybės metų!..
       Ir nors sunkiai beišvardinamas mūsų garbių „valstybininkų“ niekšybes pastaruoju metu apvainikavo ir nustelbė savo akiplėšiškumu dar viena niekšybė – oligarchinis, totaliai korupcinis projektas „trigalvis slibinas“, pavirtęs „Liūtu“-„LEO LT“, tačiau visai neabejotina, kad iki šiol liaudies atmintyje išliko komercinių bankų griūtis, EBSW ir „Williams“ aferos, „Telekomo“, „Alitos“, VST bei „Draugystės“ viešbučio privatizavimas, „Rubikono“ – Abonento korupcinis skandalas, prezidentinė apkalta – valstybinis sąmokslas, tautos didvyrių Juro ABROMAVIČIAUS ir Vytauto POCIŪNO žūtys, sujaukta žemėtvarkos reforma ir visa eilė kitų, didesnių ar mažesnių, nusikaltimų, Artūro PAULAUSKO „tvoros“, Vytauto LANDSBERGIO „tvarteliai“…
      Tiesą sakant, koks dabar skirtumas, ar Lietuvos valstiečių liaudininkų pasididžiavimas Kazimira PRUNSKIENĖ – „Gintarinė ledi“ buvo „Šatrijos Ragana“, rašiusi „komandiruotės ataskaitas“ KGB, ar nebuvo?

      Neginčijamas faktas yra tai, kad KGB „ekspertai“ labai sėkmingai infiltravo patikimus „kadrus“ į Sąjūdžio iniciatyvinę grupę. Ir būtent tie „infiltruotieji“, užsiropštę ir ilgam įsitvirtinę aukščiausiuose valdžios postuose, sujaukė ir išniekino pačią Sąjūdžio esmę – tautinio atgimimo idėją. Komunistinę nomenklatūrą, buvusią valdžioje, praskiedus tokia pat raudona, gal kiek pamarginta, Vytautui LANDSBERGIUI lojalia vidutinybių klika, sugebėjusią mikliai išvokti, paslėpti, sunaikinti jų tamsią praeitį menančias, tariamus tautos „rezistentus“ ir „laisvintojus“ kompromituojančias personalines KGB bylas, visos gražios Sąjūdžio idėjos, akinančiai suliepsnojusios šimtatūkstantiniuose mitinguose, čia pat pavirto pelenais ir dūmais.

      Tai savo istoriniame interviu dar 1991 metais pripažino ir V.Landsbergio konservatorių aršiai persekiojama ta pati Kazimira PRUNSKIENĖ – „Šatrijos Ragana“:
      „Kur yra pagrindas šiandien grįžti? Į kokią būseną grįžti?.. Manau, kad didelė jų dalis šiandien kovoja dėl savo privačios egzistencijos, siekdami išlaikyti kokią nors poziciją valdžioje, kaip nors išgyventi ir gyventi gerai. Taip, būtent, išgyventi gerai ir vaizduojant patriotą! Ir jeigu nėra Kriučkovo, kuris duoda komandą išsigimusio patriotizmo variantui, tai yra, spekuliuojant patriotizmu, kad griauti Lietuvą, tai šiandien galima, tiesiog, kokį nors patriotinį vaidinimą toliau tęsti, „prisisegant“ prie dabartinės Lietuvos valdžios, ir kaip nors, vėlgi, gerai išgyventi.

      Juk tai yra žmonės, kurie tarnaus ir pačiam šėtonui!.. Jeigu žmogus nepriklausomybės siekimo procese ateina tos Nepriklausomybės griauti, žinodamas kokiam šėtonui jis tarnauja, jau žinodamas, sąmoningai, tai, atleiskite, ko galima iš tokio žmogaus tikėtis?! Aš iš tų žmonių nieko nebesitikiu…
       Labai gaila, kad Sąjūdį subjaurojo jį perimdami žmonės, kurie atsisakė tų pirminių, gražių, švarių, nuosaikių, žmogiškų siekių. Kad jis pasidarė Antano TERLECKO „Laisvės lygos“ filialu, kad tai tėra neetiškus metodus naudojanti žmonių grupė, kuri yra linkusi persekioti kitus.

      Aš manau, kad Sąjūdžio vardą reikėjo išsaugoti sąjūdžiui iki Aukščiausios Tarybos suformavimo, o šiandieninis, taip vadinamas „Sąjūdis“, galėtų būti kaip nors kitaip pavadintas. Nėra to Sąjūdžio, kuris buvo! Jis iš tikrųjų padarė didžiulį darbą. Tai yra ugnis, kuri davė šilumą ir šviesą, o tai kas liko, tai yra šlakas, pelenai, ir kaip vienas garbingas bažnyčios atstovas, Sąjūdžio rėmėjas, man kartą pokalbyje šiemet pasakė, kad iš Sąjūdžio liko ne tiktai šlakas ir pelenai, bet dar ir dūmų, ir smalkių nuo tos ugnies…“
      Tad štai, pasirodo, kas liko iš tos pirminės, visus masinusios ir kėlusios iš sąstingio Sąjūdžio idėjos, iš tos ugnies, kuri kažkada mus šildė, švietė ir viltingai į geresnę, teisingesnę ateitį kvietė! Vien tik pelenai, dūmai ir smalkės…
      Bet kodėl visos šios tiesos išplaukia būtent dabar? Šen bei ten, pakelėse ir ištuštėjusiuose laukuose smilkstant rudenio laužams, kurie nei šildo, nei šviečia, nei į šviesesnę ateitį negandų prispaustus tautiečius kviečia? O gal galima būtų visa tai, paprasčiausiai, „nurašyti“, priskirti artėjančio rudens lygiadienio metamorfozėms, numojant į politines intrigas, tarpusavio rietenas bei išsigimusios valdžios užkulisius ranka?..
      Taigi, pirmasis rudens mėnuo – rugsėjis, lėtai besisukančio kosminio laiko rate, kerta dar vieną nežymią padalą, dienos ilgumą prilygindamas nakties trukmei. Nuo šiol, saulei tolstant nuo mūsų, ilgesnės naktys, trumpesnės dienos kai kam pasės nebylų nerimą ir ilgesį širdy. Drauge su gelstančiais lapais, gailiai virpančiais vėjyje, ant apnuogintų medžio šakų ir po mūsų kojomis, nubunda nostalgiškų prisiminimų, apmąstymų, neišsiplidžiusių svajų atšvaitai, žingsnis po žingsnio palydintys mus į pilką, vėjuotą darganą.

      Kuo daugiau tos pilkumos, tuo didesnis troškimas virš savo galvos išvysti žydrą, saulėtą padangę, pajusti gaivią šilumą užliejant sužvarbusį kūną. Siaučiamės į šiltesnius aprėdus, šliejamės vienas prie kito, kai kas prie jaukaus namų židinio, o kas prie ženkliai pabrangusių centrinio šildymo radiatorių.
        Darganai persmelkiant kūną, tik užsigrūdinusi žmogaus siela išvengia liūdesio, slegiančios nevilties jausmo, ją aplenkia negeros mintys, o pozityvaus mąstymo galia padeda įžvelgti nepakartojamą žavesį apmirusioje gamtoje.

      Šiam metų periodui poetai skiria gražiausias eiles, rašytojai bei filosofai kilniausias mintis: „Rudens lygiadienis – tai laikas apmąstyti gyvenimą. Jei džiaugiamės gausiu derliumi, reiškiame padėką. O jei metai buvo sunkūs, tenkinamės tuo, ką turime, ir pasiryžtame kitąmet darbuotis geriau. Gyvenimo vertės pajautimui nereikia nei turto, nei gausos. Užtenka būti dėkingiems už pasaulio grožį.“(Deng Ming Dao. “365 DAO – įžvalgos kasdienai”).
       Deja, ne kiekvieną sutiktąjį paguodžia gražūs skaitiniai puikiose knygose. Kai būna liūdna ir nyku, kai visas gyvenimas, regis, nesustabdomai ritas žemyn į pakalnę, kaip kam arčiau širdies išlenkti bokalą alaus ar vyno taurę, o kiek padauginus ir įsidrąsinus garsiau užtraukti kokį nors nostalgišką, nuvalkiotą posmelį: „Aš nuskinsiu žiedą, baltą astros žiedą, / paskutinį žiedą drumzlino rudens…“. Va, taip kur kas paprasčiau ir efektyviau. Užsimiršti, atsipalaiduoti, pabėgti nuo visų rūpesčių, nesibaigiančių vargų – tokį kelią renkasi ne vienas provincijos ar didmiesčio gyventojas.
       Dėl jam vienam suprantamų ar nesuprantamų priežasčių, paprastas žmogus pasimeta, ištirpsta pilkoje liaudies masėje. Jis menkai tesusigaudo politikoje ir jo gyvenimo naštos nepalengvina diena iš dienos „gerėjantys“ ekonominiai rodikliai Lietuvoje. Jam savų problemų ratas, tarytum, „savi marškiniai arčiau kūno“.

      Kai tautos vadai – vienytojai, kandidatai – deputatai, skrajoja kažkur labai aukštai ir labai toli nuo liaudies, susvetimėjusi žmonių visuomenė, palikta likimo valiai, gyvena, verčiasi taip, kaip išmano. Apsukrusis „elitas“ tarpsta savo prabangos ir komforto apsuptyje, vartosi, lyg inkstas taukuose. Na, o prastuomenė, „runkeliai“ – skurde, nevilty, alaus bokale skandina vargą savo…
        Rudens lygiadienis, sulyginantis dieną su naktinimi, deja, negali sulyginti dviejų socialiai skirtingų mūsų visuomenės sluoksnių. Tarp jų gan plati ir vis dar platėjanti, gili takoskyra – praraja, kurios, deja, nesumažino iki šiol valdžioje buvusieji ar dabar esantys tautos „vadai“, prezidentai, ministrai, nei kuri nors politinė partija, „tradicinė“ ar „populistinė“ per pastaruosius septyniolika Lietuvos Nepriklausomybės metų!..
       Taip jau nuo seno buvo, yra ir bus. Tiek sovietmečiu, tiek ir dabar, regis, tebegalioja vis tas pats šūkis: „Liaudies išrinkta valdžia tarnauja liaudžiai!“. Bet ar daug kas tuo tikėjo anksčiau? Ar daug kas tuo tiki dabar?… Sugriuvus blogio imperijai, atkūrėm Lietuvos Nepriklausomybę, bet ar nuo to mes tapome vieningesni, doresni, sąžiningesni, labiau besirūpinantys ne savimi, bet visos tautos ir šalies gerove?..
       Prisidengiant tobulais – netobulais, Seimo „gudručių“ prastumtais įstatymais, kiek visko Lietuvos valstybėje jau išvogta, išgriauta, „prichvatizuota“, ne svetimųjų, bet savų „valstybininkų“ rankomis iki šiol tebegrobiama vidury baltos dienos.

      Regis, paskatinti gražios pilietinės pareigos, šimtai kandidatų kas ketveri metai veržiasi į Lietuvos Respublikos Seimą, neva, siekdami sukurti tobulesnius įstatymus, įgyvendinti partijų programas, kurios atseit turėtų pasitarnauti Lietuvos žmonėms, liaudies gerovei ir pragyvenimo lygiui kelti. Ir, ko gero, daugelis iš jų begėdiškai įsivaizduoja esą dori, nepriekaištingi kovotojai už gėrį, tiesą, tvarką, socialinį teisingumą oligarchų valdomoje valstybėje!..

      Gražiomis kalbomis, programiniais šūkiais, gausiais pažadais jie kuria pagražintą, retušuotą savo pačių ir politinių partijų įvaizdį, gan dažnai prasilenkiantį, neturintį nieko bendro su proziška realybe. Anksčiau ar vėliau, netgi ir patikliems „megztaberečiams“ naivuoliams išaiškėja, kad gyvenimas visai kitoks, ir žmonės visai kitokie be retušo, iš arčiau į juos pažvelgus…
      Ilgėjančiais rudens vakarais daugiau laiko apmąstymams arba visiškam užsimiršimui, SPA „relaksui“. Šiaip ar taip, ne vien tik kvailių paguodai, verta sau bent retkarčiais priminti: gyvenimas yra gražus, pasaulis nuostabus! Juolab, kad tolimi Rytų išminčiai net ir iš amžių glūdumos pamokančiai byloja: „Gyvenimo vertės pajautimui, nereikia nei turto nei gausos. Užtenka būti dėkingiems už pasaulio grožį!..“

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *