Šokinėjimai nuo stogo

Šokinėjimai nuo stogo

Keli žodžiai apie Kristiną SUDŽIENĘ 

Kristina SUDŽIENĖ

Adolfas STRAKŠYS,  rašytojas

Adolfas STRAKŠYS

 Vargo vaikas

        Jų augo septyni vaikai. Tokį būrį burnelių maitino viena mama. Mažamokslė, todėl brangiai apmokamų darbų neturėjo – dirbo valytoja už septyniasdešimt du rublius per mėnesį, sargavo.
       Neturtas slėgė visų pečius. Ne tik mamos. Visos jaunosios burnelės ėjo į mokyklą. Kiekvienas turėjo užsisakyti „Lietuvos pionierių“, kurio prenumerata mokslo metams – rublis ir aštuoniolika kapeikų. Mama tokių pinigų kiekvienam duoti negalėjo – Kristinai laikraštį užsakydavo mokytoja iš savo algos. Kartais gal ir nenorėdama parodydavo, kokią malonę ji daro tam ubagės vaikui.
       Buvo skaudu. Bet ką padarysi – toks gyvenimas.
       Pragyventi padėjo trys karvutes, kurias varganai šeimai leido laikyti Tauragės valdžia , nes mama –  vos ne motina-didvyrė. Miesto ganyklos buvo visai netoli namų, ir Kristina nuo penkerių metukų vasaros rytmečiais jas varydavosi į ganyklą. Padėdavo broliukas, kuriam buvo puspenktų metelių, ir septynerių metų sesutė.
       Darbininkai, padedą motinai uždirbti duoną.
       Gano sau karvutes ir žiūri į traukinius, kurie kažkur lekia geležiniais bėgiais. Buvo noras lėkti kur nors paskui juos, nuo to vargo, nuo to skurdo ir kasdienio alkio. Bet kur nulėksi, jei esi tik sulig stalu mažutėje pirkelėje miesto pakraštyje.
       Ji buvo penktas vaikas šeimoje. Gal nelaukiamas, nes jautė, kad nėra mylima. Viskas jai – paskutinei.
       Užtat ją mylėjo geraširdės kaimynės – vesdavosi į namus, sodindavo prie stalo ar, pamačiusios ją einat, išnešdavo duonos riekę, storai apteptos sviestu.
       – Valgyk, vaikeli, – sakydavo. – Tau reikia daug valgyti, nes turi augti ir užaugti…
       Ją mylėjo tetos ir tetulės – taigi giminės. Išsiveždavo vasarai į kaimą. Ji ganydavo žąsis, antis, viščiukus, avis, šerdavo triušelius, bet užtat buvo pavalgiusi, ir per vasarą užmiršdavo, kas yra alkis.
       Bet atbėgdavo rugsėjis, ir ji grįždavo į savo Tauragę – reikėjo eiti į mokyklą.

        Vaikystės žaidimai? Šokinėjimas nuo stogo į daržą.

       Malonumas – atrodo, kad skrendi, skrendi ir nutūpi ant šiltos žemės darže.

       Visi šuoliai buvo sėkmingi – nė sykio nesusižeidė.

       Tai prasidėjo nuo penkerių metų.

       Taip gimė svajonė būti parašiutininke.

       Bėgti paskui ūkiančius traukinius praėjo noras, nes užvaldė ją trys visai ne vaikiški norai – pamatyti Indiją, šokinėti iš lėktuvo ir turėti savo kampelį namuose…

       Norėčiau toje vietoje įdėti nuotrauką, bet vaikystės nuotraukos Kristina neturi – vaikystėje didelis turtas buvo duonos abišalė, o ne nuotraukos…

          Taip vaikystė liko tik prisiminimuose.

  Mergytė su kasytėmis

        Rankose – aštuonių klasių baigimo pažymėjimas.

       Kas toliau?

       Skursti mokykloje dar trejus metus? Ne, reikia kabintis į gyvenimą. Mamytė sukrovė į čemodanėlį kasdienius daikčiukus, ir ji išvažiavo į Kauną mokintis.

      Ten buvo tokia gera trečioji proftechnikos mokykla, kuri besimokantiems davė drabužėlį, duoną ir šiltą pastogę.

      Žinoma, ir amatą, kurį, sakė mama, ant pečių nenešiosi – jis, tas amatas, tau duos duoną visam gyvenimui. 

        Ji turėjo būti „Drobės“ fabriko verpėja. Tas didelis ir garsus vilnonių audinių fabrikas turėjo tapti jos antraisiais namais.

      Mokykla prie to fabriko, kaip maitintojo, pratino –  jos, moksleivės, jame atlikinėdavo praktiką.

        Taigi Kaune buvo viskas, tik trūko stogo, nuo kurio galėtų šokinėti į šiltą daržo žemę.

       Ieškodama to stogo, besimokydama antrame kurse, nuėjo į aviacijos sporto klubą.

      Lėkė ten kaip į brangiausią mokyklą – nepraleido nė vieno užsiėmimo. Juk tai buvo jos vaikiškų svajonių įsikūnijimas.

      Išstudijavo parašiutus, visas parašiutinio sporto teorijas. Ir pirmieji bandymai – mūsų žemė iš paukščio skrydžio, vėjo švilpesys ausyse, ir laimingas nutūpimas žalioj žolėj.

      Ji negalėjo atsitraukti nuo lėktuvo. Ji norėjo šokti ir šokti – toji guvi mergytė su trumpom kasytėm ir kaspinėliais jose. Per pirmuosius metus padarė net 118 šuolių parašiutu. Per dieną padarydavo daug daugiau šuolių, nei leido instrukcijos.

      Įsiminė – tai buvo laimingieji aštuoniasdešimt antrieji. Naujo gyvenimo pradžia. Vaikystės svajonių įsikūnijimas. Ji buvo darbo vaikas. Ji žinojo, kas yra duona, ir kas yra jos turėti ir neturėti.

       Ji norėjo turėti.

       Baigė mokyklą. Valiūkiškas gyvenimas baigėsi – ji turėjo eiti į fabriką juodo darbo dirbti.

       Bet jai rūpėjo kitas gyvenimas – ten, po lėktuvo sparnu, aukštybėse, kur švilpia ausyse vėjas ir žemė tokia graži iš paukščio skrydžio. Ji jau buvo asas – ji jau buvo kandidatė į sporto meistrus. Dar tik aštuoniolika metų – ir jau tokia sportinė aukštuma.

        Ji jau buvo reikalinga kitur – ne tik fabrike. Ja susidomėjo Aukštojo sportinio meistriškumo mokykloje, tiksliau – tos Vilniaus mokyklos Kauno filialas. Ji sprendė josios tolesnį likimą – būti jai verpėja ar skrajoti padangėmis.

      Sporto organizacijos armijai, aviacijai ir laivynui remti respublikinis komitetas, kuriam priklausė Aukštojo sportinio meistriškumo mokykla, nutarė ją pavilioti iš „Drobės“ –  parašė prašymą Lengvosios pramonės ministerijai, ir ji buvo atleista nuo darbo prievolės ir, būdama aštuoniolikos metų, pradėjo dirbti toje parašiutinio sporto meistriškumo mokykloje dėstytoja -trenere.   
        Ji ten buvo reikalinga.

        Ką toje mokykloje nuveikė? Paruošė du sporto meistrus, keturis kandidatus į sporto meistrus, didelį būrį pirmaatskyrininkų.

      Tai jos darbo kasdienybė. Kasdienybė buvo ir šventės – treniruotės, varžybos, čempionatai. Kauniškiai parašiutininkai ne kartą atstovavo Lietuvai sąjunginėse varžybose. Tarp kitų – ir ji. Varžybos būdavo nelengvos.

      Krosas moterims – pusantro kilometro, vyrams – trys kilometrai, šaudymas – dvidešimt šūvių ir plaukimas, paskui tiksliniai šuoliai parašiutu.  Kai kurie jos sportininkai daug vyresni už ją, jų trenerę.

      Jie protestuoja, nenori bėgti kroso, tačiau trenerė bėga kartu su vyrais tuos kilometrus – ir jie bėga kartu. 

        Gėda nebėgti.

        Čempionatai paprastai vykdavo Grozne, taigi Čečėnijoje, kur buvo stipri sportinė bazė. Po daugelio metų jai skaudu buvo žiūrėti į sudaužyto Grozno vaizdus televizijos ekrane – tai buvo jos jaunystės miestas.

      Vaikščiotos išvaikščiotos žalios to miesto gatvės. Grozne buvo tikrinamas jos sportinis meistriškumas – aštuoniasdešimt šeštaisiais ji jau TSRS čempionė, parašiutinio sporto meistrė.

        Ką tai reiškia?

        Negali sakyti, kad nieko.

Prieš skrydį
Lietuva iš paukščio skrydžio

        Iš kilometro aukščio reikėjo nusileisti labai tiksliai – kulniuku bakstelti į trijų centimetrų diametro nuliuką. Tai viena. Paskui ne paskutinei įveikti pusantro kilometro krosą su kliūtimis miško trasoje. Ji tuos pusantro kilometro nubėgo per penkias minutes.

      Paskui – šimto metrų plaukimas. Po to šaudymas – iš galimų dviejų šimtų taškų ji surinko 196. Taigi keturi devintukai – visi kiti dešimtukai.

        Ir štai TSRS sporto meistro ženkliukas jau jos.

        Dar viena gyvenimo pakopa įveikta. 

        Šešeri darbo metai toje mokykloje prabėgo kaip viena ilga diena. Reikėjo galvoti – o kas toliau, mažasis žmogau, kuris nenori būti mažasis žmogus. Reikia mokytis. Įstojo į Kūno kultūros institutą.

      Žinoma, į neakivaizdinį skyrių. Baigė jame du kursus ir išėjo auginti vaikų. Kai jau galėjo grįžti tęsti studijų – prasidėjo Sąjūdis, o su juo į Lietuvą atėjo didelė šventė – nepriklausomybė.

        Negalėjo likti nuošaly nuo tų didelių įvykių, kurie vyko gimtojoje žemėje. Ilgai nedvejojusi kartu su vyru įstojo į Lietuvos kariuomenę.

      Dirbo Kauno rinktinės štabe. 

        Žinoma, neužmiršo sporto. Važiavo į pasaulio kariuomenės parašiutininkų čempionatą – Austrijoje ir Slovėnijoje. 

        Taigi mergytė su trumpom kasytėm.

        Po daugelio metų užsukam pas rašytoją Vytautą PETKEVIČIŲ į Birštoną. Žiūri jis į Kristiną, žiūri ir klausia:

        – Ar tik nebūsi ta pati mergytė su trumpom kasytėm ant lėktuvo sparno?

          Ir Sąjūdžio išjudinta Lietuva man buvo labai panaši į guvią mergytę su trumpom kasytėm…

  Susimąstymo metas

        Susipažinau su Kristina, kai pradėjau rašyti knygą apie nepriklausomos Lietuvos fašistų iš pasalų nužudytą Lietuvos savanorį Kauno rinktinės štabo viršininką Jurą ABROMAVIČIŲ.

      Pristatydamas mane karininkas Jonas JUODIS pasakė man tris žodžius:

        – Ji daug žino.

        Daug žinoti Lietuvoje yra labai pavojinga.

        Kai buvo nužudytas žurnalistas Vitas LINGYS, žinovai man sakė:

        – Jis daug žinojo…

        Kai iškildavo kokia nors problema, aš skambindavau Kristinai. Kai reikėdavo ką nors surasti, aš skambindavau Kristinai. Kai reikėdavo su kuo nors susipažinti, aš skambindavau Kristinai, ir ji manęs laukdavo autobuso stotyje – su jos padėvėtu automobiliuku mūsų išnaršytas visas Kaunas, ji visų pokalbių su mano knygos herojais dalyvė. Pagaliau jai daviau diktofoną, ir ji įsirašydavo visus pokalbius – jei kokia nors nelaimė pakeliui į Vilnių ar jau pasiekus Vilnių, įrašas išliktų.

        O nelaimių Lietuvoje būna visokių.

        Atsirado žurnalistinė išsigimėlė, kuri suinteresuotiems asmenims pasakė, kad aš žinau, kas nužudė Jurą ABROMAVIČIŲ, ir kad aš netrukus žudikus išvardysiu viešai.

        Pasakė ir kada tai bus – gegužės viduryje.

        Kai nužudė Vitą LINGĮ, žinovai man dar sakė:

        – Už tai, ką pasakei, nežudo – žudo už tai, ką žadi pasakyti…

        Reikėjo mąstyti ir būti akylam.

        Kristina savo automobiliuko darbo metu nebelaikydavo gatvėje – pastato šeimininkų įsiprašė į uždarą kiemą…

        Taip nepriklausomoje Lietuvoje, dvidešimt pirmojo amžiaus pradžioje, kai krašte nėra viešo banditizmo…

        Tai, beje, tarp kita ko…

        Mudviejų daug prisikalbėta. Labai rimtomis temomis. Apie tai, kodėl taip greitai išsigimė nepriklausomybė. Kodėl dainuojanti revoliucija taip greitai pasidarė verkiančia revoliucija? Kodėl tokia baisi baimė apėmusi žmones – susitari pokalbiui, o atvažiuoji, ir jie neateina? Kodėl Lietuvą valdo ne tie, kurie valdžioj, ir ar ateis į Lietuvą laikas, kai valdys tie, kurie žmonių išrinkti? Kodėl teismai gina nusikaltėlius ir neužstoja nuskriaustųjų? Kodėl Lietuva yra kraštas, kuriame žmogžudžiai vaikšto laisvi ir nebijo būti suimami, nes žino – bus paleisti, nes už jų nugarų tie, kurie valdo?

        Šimtai kodėl ir nė vieno atsakymo.

        Tik atodūsis – yra taip kaip yra.

        Taigi yra taip kaip yra.

        Ne viena dešimtis knygos puslapių parašyta pagal jos pasakojimus. Iš tikrųjų ji daug žinojo ir daug žino. Ji išsaugojo daug dokumentų, kurių dalis paskelbta knygoje. Už tai, kad žino ir netyli, ją pašalino iš savanorių kūrėjų organizacijos.

        Vadinasi, ši organizacija prieš tiesą ir teisingumą?

        Iš organizacijos gali pašalinti – iš istorijos nepašalinsi.

        Ne visi tai žino.

        Ne visi tai supranta.

        Gal taip ir turi būti.

        Ji skaitė kiekvieną mano būsimos knygos puslapį, paskui visos knygos laužinį. Neklausė, kodėl nėra joje vieno ar kito pasakojimo, vieno ar kito interviu su žymiu ano laiko žmogumi. Be paaiškinimų suprato – to nereikia, nes tas nevertas būti šalia fašistų nužudyto Juro ABROMAVIČIAUS.

        Aš jaučiu pareigą papasakoti apie ją mūsų laikraščio skaitytojams. Tuo labiau, kad yra gera proga papasakoti. Ji tikrai ne iš tų, kurie prisitaiko prie aplinkybių – kaip chameleonas. Tokių daugybė Lietuvoje, ir jie labai gerai gyvena, nes neturi sąžinės. Visą gyvenimą nepriklausiusi jokiai partijai, ji nutarė šlietis prie „Tvarkos ir teisingumo”.

      Geras pasirinkimas ar blogas – ne man spręsti. Juk ne partija daro žmogų – žmogus daro partiją. Jis – partijos protas, garbė ir sąžinė. Kokie bus partijos žmonės, tokia bus ir pati partija.

        Nutarė eiti į Seimo rinkimus. Ne pasipinigauti, o pabandyti įvesti valstybėje tvarką, jei, žinoma, Seime sutiks tokių pat bendraminčių. Tuo labai abejoju.  Ji gerų norų turi daug, sveikos neapykantos blogiui – irgi, bet yra išmintis, sukoncentruota į vieną sakinį – vienas lauke ne karys.

        Išminčiai iš to, kas pasakyta, daro savo išvadą – ir vienas lauke karys…

        Kartas tas vienas karys yra vadinamas balta varna.

        Bet geriau būti balta varna nei kolektyviniu maitvanagiu…

        Atsiuntė man savo žodį rinkėjams – kad savo akimis pažiūrėčiau. Jei eičiau į rinkimus, ir aš panašų parašyčiau. Paskaitykime kartu:

       Lietuvai reikalingi drąsūs ir mąstantys lyderiai.
       Tvirtai tikiu, kad sąžiningu darbu galiu padėti Lietuvos žmonėms suvokti pertvarkų būtinumą ir padėti bendruomenei išlipti iš politinės, ekonominės, dorovinės duobės. Todėl būsiu su tais, kurie prieš korupciją, melą, dvigubus ar netgi trigubus standartus.

     Aš už teisingumą, už pagarbą šeimai, už Tautos tapatumo ir materialinių bei dvasinių vertybių išsaugojimą, už visiems prieinamą kokybišką gydymą ir mokslą.
     Aš suprantu, kad  reikia rimtų permainų ir  kardinalių reformų valstybės valdyme. Mūsų valstybės politinė sistema turi būti pertvarkyta taip, kad Tauta galėtų aktyviai dalyvauti valstybės valdyme,todėl daug laiko skirsiu bendruomenių organizacinei veiklai, skatinsiu jų iniciatyvą.

       Dirbdama Seime, galėsiu nevaržomai kovoti prieš tą žiaurią neteisybę, pareikalavusią daugelio nekaltų aukų, tarp jų ir man artimo bendražygio Juro ABROMAVIČIAUS gyvybės. Tikiu, kad partija padės man įgyvendinti užsibrėžtą tikslą.

       Vieni mes – niekas, sujungę rankas ir širdis – neįveikiama jėga. 
     Tikiu, kad rinkėjai balsuos už mane, nes aš sąžiningai atstovausiu Lietuvos žmonėms.

      Tam tikrai užteks politinės valios ir asmeninės atsakomybės. Aš gyvenime nieko nesu išdavusi ir nieko nežadu išduoti. Tai, kad  Juro ABROMAVIČIAUS žūties byloje būtų paviešinta tiesa, teko pakovoti ir su politikais, ir su atsakingais pareigūnais, bet dabar aš žinau, kad tiesą galima rasti, tik reikia tam pasiryžti.
     Būdama Seime pasirūpinsiu, kad būtų parengta konkreti programa, skatinanti išvykusį jaunimą grįžti į Lietuvą.

      Sieksiu, kad būtų panaikinta senatis už didelę ekonominę žalą valstybei. Rūpinsiuosi, kad teisėsauga griežtai kontroliuotų valstybės užsakymų ir sandėrių vykdymą. Gyventojų saugumas turi būti vienas pagrindinių jos tikslų.
     Korumpuoti politikai neturi dalyvauti valstybės politikoje. 
     Dabar apie save.
     Esu gimusi 1965-02-27 Tauragėje. Nuo 1980 metų gyvenu Kaune. Išsilavinimas – aukštasis.

     Nuo 1983 iki 1990 m. dirbau Aukštojo sportinio meistriškumo mokykloje parašiutinės daugiakovės trenere.

     Nuo 1991 iki 1994 m. tarnavau Savanoriškoje Krašto Apsaugos tarnyboje, esu apdovanota Lietuvos kariuomenės kūrėjo medaliu, garbės raštais už nepriekaištingą tarnybą.

      Nuo 1994 m.  iki 2007 m. dirbau savo įmonėje. Esu parašiutinės daugiakovės sporto meistrė, TSRS čempionė, daugkartinė Pabaltijo šalių ir Lietuvos Respublikos čempionė.
      Šiuo metu dirbu Vilniaus savivaldybės socialinių reikalų departamento direktoriaus pavaduotoja. Taigi kasdien susiduriu su žmonių vargais ir bėdomis, kurios labai panašios į kauniškių bėdas ir vargus.


         Toks yra mano gyvenimo bagažas, kuris, patikėkite, leidžia man suprasti žmonių problemas ir rūpesčius. Aš su Jumis, mano brangūs kauniečiai, ir noriu būti su Jumis. Mes kartu galime labai daug nuveikti. Ir netikėkite tais, kurie sako, kad mes – niekas.
       Mes esame viskas, nes mes – Lietuva.
       Tikėkime Lietuva.

         Po kiekvienu šio teksto žodžiu pasirašyčiau. Juk mes esame Lietuva ir kas tikės Lietuva, jei mes ja netikėsime.
  Ir vėl kalbamės. Džiaugiasi, kad šiemet turėjo progos iš puspenkto kilometro aukščio pasižiūrėti į Lietuvą. Graži ji iš aukštai, toji mūsų Lietuva.
  Graži ji turėtų būti ir iš arti.
  Graži ji turėtų būti kiekvieno mūsų gyvenime.
  Turėjo verslą, kuris ją ir būrį bendradarbių maitino, tačiau teko jį sustabdyti.
  Kaune sunku susirasti darbo, nes Kaunas dabar kažkoks leisgyvis ar aptingęs, čia niekas nejuda. Viskas stringa. Auga tiktai prekybos gigantai, tačiau tai verslininkų, bet ne valstybės nuopelnas.
  Susirado darbo sostinės savivaldybėje – laimėjo konkursą Socialinių reikalų departamento direktoriaus pavaduotojo vietai užimti. Jos rūpesčių rate – pašalpos, paramos, socialiniai būstai, ligoniai, sveikatos apsauga.

Krašto apsaugos ministerijoje pasirašius sutartį dėl stovyklos ŠAUNUOLIS atidarymo. Kristina SUDŽIENĖ - trečia iš kairės
Vaiko ir motinos pensionato dešimties metų minėjimas. Kristina SUDŽIENĖ - trečia iš kairės

  Taigi jos rūpesčių rate – vargstantis šiandienos žmogus.
  Ir užsisvajoja: dvi vaikystės svajones jau seniai išpildė – šuolių parašiutu padariusi 2052, turi jaukius namus, kurių daug kas jai pavydi. 
  Liko neišsipildžiusi tik viena vaikystės svajonė  – pasižiūrėti į gyvą Indiją.
Būti Seimo nare – ne svajonė, o naujas darbas, kuris vilioja.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *