„Laisvas laikraštis“- neužvertos durys ir neužkalti langai – kol kas?..

„Laisvas laikraštis“- neužvertos durys ir neužkalti langai – kol kas?..

Juozas IVANAUSKAS

Juozas IVANAUSKAS

Pastaruoju metu mūsų žiniasklaidoje užvirė aštri diskusija tarp politikų ir žurnalistų. Nors Lietuvos Respublikos Konstitucija garantuoja žodžio ir minties laisvę, tačiau ketvertas Seimo narių – „valstietė“ Laima Mogenienė, „darbietis“ Rimantas Bašys bei du liberalai Jonas Čekuolis ir Vytautas Grubliauskas bando inicijuoti Visuomenės informavimo įstatymo pataisas, liaudiškai tariant, įvesti cenzūrą ir bausti už viešai pareikštą nuomonę, jeigu ji nebus „pagrįsta faktais„.
Politikams oponuojantis Lietuvos žurnalistų sąjungos (LŽS) pirmininkas Dainius Radzevičus tikina, kad šios pataisos neišspręs rasinės ir tautinės neapykantos kurstymo problemų, o tik apribos žurnalistų darbą. Pasak Dainiaus Radzevičiaus, „kai mes kalbame, kad turi būti faktais ir argumentais pagrįsta nuomonė, kol kas nėra jokio teisės akto, kuriame būtų išaiškinta, kiek reikia argumentų ir faktų, ir kokio svorio jie turi būti„.
Savaime suprantama, kodėl kova už laisvą žodį, už teisę demokratiškai reikšti savo nuomonę, nesibaiminant politinės-partinės cenzūros, tęsiama ir savaitraštyje „Laisvas laikraštis„. Šio leidinio sumanytojas ir įkūrėjas Aurimas Drižius, baigęs žurnalistikos studijas Vilniaus universitete, kurį laiką bendradarbiavo su „Lietuvos aidu“ ir „Respublika“, o 2001 metais įsteigė gan prieštaringai vertinamą Lietuvoje savaitraštį „Laisvas laikraštis“.

Per trumpą savaitraščo gyvavimo laikotarpį redaktorius Aurimas Drižius jau spėjo užsitraukti daugelio „valstybininkų“ bei žymių politikų nemalonę. Pasak jo, „Laisvą laikraštį“ mielai uždarytų tokie prisiekę „Tėvynės patriotai„, kaip europarlamentaras Vytautas Landsbergis, žurnalistų etikos inspektorius Romas Gudaitis, Abonentas – Artūras Zuokas, AMB, Gediminas Kirkilas – Andrius Kubilius (2K), Artūras Paulauskas, Alvydas Sadeckas…

Dar prieš keletą metų viename interviu rajoniniam laikraščui, kolega Aurimas Drižius pokalbio pradžioje man prisipažino, jog daugumą žymių Lietuvos politikų bei aukštų valdininkų erzina publikacijos, spausdinamos „Laisvame laikraštyje“. Kai kurie žurnalistinio tyrimo straipsniai „LL“ publikacijų herojams yra lyg rakštis, įstrigusi minkštoje vietoje, ir iššaukia orių „valstybininkų“ pykčo proveržius. Todėl nuolat bandoma inicijuoti ikiteisminius tyrimus, baudžiamąsias bylas, apklausas Vilniaus apygardos prokuratūroje, siekiant suspenduoti savaitraščo leidybą, o dar geriau – ir visiškai jį uždaryti.
Žodžiu, visais įmanomais būdais yra daromas moralinis – psichologinis spaudimas žurnalistams, drįstantiems publikuoti visuomenės „elitą“ bei aukštus valdininkus kompromituojančus, jų veiklą demaskuojančus straipsnius, liudytojų parodymus, įvairius dokumentus, pažymas. Ypač aršiai „Laisvo laikraščio” pozicijai, publicistiniuose straipsniuose pareikštai nuomonei ne kartą bandė priešintis žurnalistų etikos inspektorius Romas Gudaitis, netgi, pasitelkdamas teisėsaugos organus ir prokuratūrą.
Beje, pastarojo pareigūno elgesys nestebina A.Drižiaus, manančio, jog „nekeista, kad Romas Gudaitis taip elgiasi – jis visada vykdė korumpuotos nomenklatūros valią ir, matyt, tik todėl buvo paskirtas žurnalistų „prievaizdu“ antrai kadencijai. Kita vertus, matyt, Romas Gudaitis yra asmeniškai suinteresuotas uždaryti „Laisvą laikraštį“, nes mes pirmieji paskelbėme Vytauto Petkevičiaus knygos „Durnių laivas“ dalį, kurioje buvo aiškiai įvardinta, kad Romas Gudaitis sovietmečiu buvo KGB informatorius, liaudiškai tariant, „stukačius“.
Tai čia tik tarp kitko, nes Romas Gudaitis – tik smulki žuvelė, vykdanti kitų valią ir nieko nesprendžianti. Visai kas kita – tokie banginiai, kaip Alvydas Sadeckas, Andrius Kubilius, AMB, Artūras Paulauskas ar Artūras Zuokas – „Abonentas“. Visus šiuos žinomus visuomenės veikėjus vienija neapykanta „Laisvam laikraščiui“.
Faktas yra tai, kad redakcija buvo gavusi iš „Abonento“ – Artūro Zuoko samdyto advokato daugiau nei penkis ieškinius, reikalaujančius paneigti, kad jis nėra „Abonentas“. Bet jeigu net Lietuvos Respublikos Seimo komisija pripažino, kad Artūras Zuokas ir „Abonentas“ – vienas ir tas pat asmuo, tai kodėl mes turėtume tai paneigti?..
Kitas pavyzdys: Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto pirmininkas, parlamentaras Alvydas Sadeckas yra pateikęs virš dešimt ieškinių dėl garbės ir orumo, bei dar kelis – dėl šmeižto iškelti baudžiamąsias bylas, net prašė teismo prevenciškai uždrausti mums rašyti.
Ačū Dievui, iki šiol „Laisvo laikraščio“ redaktoriui metami kaltinimai neturėjo ženklesnių teisinių pasekmių. Jei vienas teismas ir nuteisdavo, tai kitas – Aukščiausias teismas išteisindavo. Nesibaigiančos apklausos prokuratūroje bei psichologinis spaudimas teismuose, telefoninių pokalbių nesankcionuoti pasiklausymai, buvusio VSD vadovo Arvydo Pociaus organizuotas išpuolis prieš „Laisvą laikraštį„, sulaikant redaktorių ir konfiskuojant leidinio tiražą, ne tik nepalaužė Aurimo Drižiaus ryžto bei valios rašyti taip, kaip mano, bet, netgi, suteikia jam nemažai optimizmo, suvokiant, jog dirba ne veltui, nes, pasak redaktoriaus:
„Toks įvairiais įtariamais nusikaltimais pagarsėjusių politikų spaudimas mums – geriausias mūsų darbo įvertinimas. Ir todėl, kaip komplimentas „Laisvam laikraščiui“ nuskambėjo Helsinkio žmogaus teisių grupės paskelbtas dokumentas, kuriame Lietuva aiškiai įvardinta kaip šalis, kurioje persekiojama žiniasklaida“.
Šiai Aurimo nuomonei antrina ir LŽS pirmininkas Dainius Radzevičus, bandantis ginti asmens teisę laisvai reikšti savo nuomonę ir teigiantis:
„Lietuvoje matome dvi blogas tendencijas – vis labiau nuo žurnalistų ir visuomenės įvairiomis priemonėmis bei būdais slepiama informacija, o ją vengiantys pateikti arba žurnalistams trukdantys dirbti asmenys nesulaukia jokio griežto įvertinimo nei iš teisėsaugos, nei iš organizacijų ar institucijų, kurioms tie asmenys atstovauja„.
Klausydamas Aurimo Drižiaus pasakojimų apie jo redaguojamo, laisvo ir nepriklausomo leidinio persekiotojus, kartą paklausiau: ar jo, asmeniškai, nebaugina perspektyva nelauktai gauti kulką į kaktą kokiame nors tamsiame Vilniaus skersgatvyje, kaip tai kažkada nutiko „Respublikos“ žurnalistui Vitui Lingiui?
Pusiau juokais tą kartą kolega Aurimas man atsakė, jog apie tai dar nespėjo pagalvoti ir pridūrė: „Manau, jog tokie laikai jau praėjo, kai galėjo ką nors daužyti!..“.
Idėja įsteigti „nepriklausomą laikraštuką, kuris išeitų kartą per savaitę ir parašytų tai, ko niekas kitas neparašo“, žurnalistui Aurimui gimė pavargus nuo įtampos, bendradarbiaujant su odioziniu bosu Algirdu Pilveliu – laikraščio „Lietuvos aidas“ savininku. Tokia galimybė atsirado 2001 – jų metų pabaigoje, kai Aurimas Drižius kreipėsi finansinės paramos į amerikietį, „Minijos naftos“ direktorių Tomą Hazelton“ą. Tuo metu, palyginti, kukli – 10000 litų suma pasitarnavo steigiant „Laisvą laikraštį“. Laisvam žodžiui pasiekti skaitytojų akis ir širdis net neprireikė milijonų – įspūdingų finansinių srautų, kuriais disponuoja stambiausi mūsų šalies dienraščiai, lojalūs „valstybininkų“ klanui.
„Iš esmės, nieko daugiau ir nemoku, tik rašyti – prisipažįsta Aurimas. Tad, kam gi man „tąsytis“ po ne savo reikalus? Verčiau padaryti tokią „prekę„, kurią kažkam būtų įdomu skaityti. Daugelis tada manė, jog 2 – 3 mėnesius išsilaikysime, o po to „užsilenksime“, bet jau septinti metai egzistuojame ir, kol kas, dar „neužsilenkėme“…
Laikraščio leidimas – tai, visų pirma, gamyba: fabriko konvejeris sukasi ir visą laiką reikia kažką gaminti. Bet, iš esmės, aš esu patenkintas laikraščio periodiškumu. Vienu metu redakcijoje dirbo 9 žmonės, šiuo metu tenka išsiversti su 6 bendradarbiais. Kas savaitė pasirodo naujas numeris ir beveik visas tiražas išperkamas. Tokiu būdu, man pavyko realizuoti pilietiškumo principą: laikraštis turi parduoti žinias, o ne kažkokį „kompromatą„, ir nieko nešantažuoti“.
Neužilgo „Laisvo laikraščio“ pavyzdžiu pasekė ir kiti leidėjai, atsirado visa eilė politinių savaitraščių, tokių, kaip „Panorama“, „Karštas komentaras“. Pasak Aurimo Drižiaus, jis nesusikrovė turtų iš žiniasklaidos verslo: „Gyvuojam tik iš apyvartos lėšų, o jeigu dar kas kokios reklamos mums „pameta“, tada galime sau daugiau leisti ir patys užsisakyti „Laisvo laikraščio“ reklamą per radiją bei kitas žiniasklaidos priemones. Esame gerai subalansavę savo pajamas – išlaidas. Verčiau apriboti savo troškimus ir poreikius, negu eiti į minusą“.
Kalbėdamas su kitų leidinių žurnalistais bei kolegomis iš televizijos, Aurimas Drižius išgirsta nuomonių, jog „Laisvame laikraštyje“ yra „daug visokių kabliukų, iš kurių gali išaugti labai geros, įdomios temos, siužetai, reportažai…“, tačiau beveik niekas to nedaro. Kodėl?
„Gal todėl, kad kiti leidiniai yra „įsprausti“ į tam tikrus informacinius rėmus, – svarsto maištingasis žurnalistas Aurimas. Aš esu patenkintas, kad atradome savo nišą ir ji yra pakankamai stabili. Kas skaito „Laisvą laikraštį“, tai žino, kad pas mus nėra, tarkim, „neliečiamų“ politikų, nėra nekritikuotinų autoritetų. Kaip mus bepultų ir bekritikuotų oponentai, tačiau tai, kas yra parašoma mūsų savaitraštyje – tai ilgamečo, kruopštaus darbo rezultatas. Kai man kas nors grasina visokiais ikiteisminiais tyrimais ir daro psichologinį spaudimą, aš esu ramus, nes nieko tokio prieš savo sąžinę nesu padaręs.“
Kalbėdamas apskritai apie šiandieninę Lietuvos politiką, Aurimas Drižius pripažįsta, jog ji „tokia supuvus, kad to mums visiems užteks net 100 metų į priekį!..“.
Į mano tiesų klausimą, adresuotą „Laisvo laikraščio“ redaktoriui – „Ar tikrai nemanai, kad šį laisvos minties laikraštį, paprasčiausiai, gali uždaryti, uždrausti spausdinti?“- pastarasis atsako klausimu: „Teisinėmis priemonėmis ar kokiu kitu būdu jie gali mus uždaryti? Aš apie tai ilgai galvojau. Mes jokių įstatymų, regis, nepažeidžiame, dirbame įstatymų leistuose rėmuose. Tarkim, jeigu ponas Romas Gudaitis nusprendė, kad mes kažką „neetiškai padarėme“, tai gal čia ne mūsų, o pono Romo Gudaičio problema, jeigu jam taip atrodo? O kad jis buvo KGB „stukačius“, kaip ta jo biografijos dėmė labai įdomiai aprašyta V.Petkevičiaus knygoje „Durnių laivas„, to dar Romas Gudaitis nepaneigė. Taigi, visai natūralu, kad jis nėra draugiškai nusiteikęs mūsų atžvilgiu, bet bala nematė to Gudaičio!..“.
Laikas parodys, ar skaudus tiesos žodis, vieša argumentuota kritika, faktai, kompromituojantys pačus aukščiausius šalies politikus bei įvairaus rango valdininkus, jau septynerius metus atrandantys tribūną „Laisvo laikraščio“ skiltyse, ir toliau bus prieinami plačiam skaitytojų ratui. Šis savaitraštis tebėra skaitomas visoje Lietuvoje, jo nevengia įsigyti nomenklatūrinės valdžios atstovai, žinomi šalies politikai. Norėtųsi tikėti, jog tariamieji „etikos sargai“, prisidengdami miglotais teisiniais išvedžiojimais bei praeities nomenklatūriniais ryšiais, nepajėgs nustelbti tiesos žodžio, teisės laisvai reikšti savo nuomonę, kad jie netaps neįveikiama kliūtimi teisingumo įsigalėjimui demokratinėje visuomenėje, bet pelnytai bus nublokšti į gūdžią nuošalę a la „Gruto parko“ rezervate.
O tuo tarpu, užbaigdamas pokalbį su dar „nesutramdytu“, laisvu ir, regis, bebaimiu kolega Aurimu, klausiu, kaip ir ankstesnių pašnekovų, dirbančų žiniasklaidos srityje, kas jam yra žurnalistika? Į tai A.Drižius nuoširdžiai atsako:
“ Man žurnalistika, visu pirma, yra verslas – aš iš jos gyvenu ir maitinuosi, bet kartu, tai yra ir gyvenimo būdas. Nes, kai kalbiesi su žmogumi, visą laiką „gaudai“ informaciją, ją analizuoji, už kažko, tarkim, „užsikabini“…
Lietuva per maža, kad čia ką nors nuslėptum, kad kas nors galėtų turėti paslapčių. Kadangi, tarkim, nieko daugiau nemoku, tik rašyti, tai žurnalistikoje aš realizavau savo viziją. Pasikartosiu, man žurnalistika yra verslas, gyvenimo būdas ir, aišku, pramoga, nes tai „užveda“ , tai yra įdomu…“.
Neišgirdęs iš savo pašnekovo nei žodžio apie kilnią, švietėjišką žurnalistikos misiją, klausiu, ko gi tada siekia „Laisvas laikraštis“, paviešindamas gan skandalingus faktus, įtartinus politikų darbelius ir tokius politinius procesus, kurių, galbūt, privengia kiti laikraščiai? Į šį klausimą išgirstu gan paprastą ir aiškų A.Drižiaus atsakymą:
„Mes norime, kad mūsų laikraštį pirktų. Tarkim, labai konkretaus, materialaus tikslo siekiame. Mes žinome, jog „Laisvą laikraštį“ pirks tada, jeigu parašysime tai, ko niekas kitas neišdrįs parašyti. Leidyboje, visų pirma, yra svarbus toks merkantilus interesas, kad pirktų laikraštį. Na, o kokie moraliniai kriterijai?.. Be abejo, mes norime, kad Lietuvos žmonės būtų daugiau išprusę, daugiau galvotų, domėtųsi politika, bet tai, ko gero, antraeiliai motyvai. Aš manau, kad kiekvienas žmogus pats turėtų savimi pasirūpinti, galų gale, ar ne? Mes tik padedame kitiems žmonėms atverti akis!..“

P.S. Ištrauka iš naujosios parlamentaro, buvusio Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto (NSGK) pirmininko Algimanto Matulevičiaus knygos „Valstybės valdymo užkulisiai„, psl. 31-33 :
„Laisvas laikraštis“ teisme įrodė, kad buvęs VSD vadovas Arvydas Pocius yra šmeižikas, apšmeižęs „Laisvo laikraščio“ redaktorių neva palaikomais ryšiais su KGB karininkais. Pats VSD atstovas teisme pripažino, kad jokių įrodymų, pagrindžiančių tokius A.Pociaus iš Seimo tribūnos mestus kaltinimus „Laisvam laikraščiui„, VSD neturi, tačiau atkakliai vilkino šią bylą dešimt mėnesių, vis žadėdami juos pateikti. Jeigu net A.Pocius viešai šmeižti „Laisvą laikraštį„, ką tuomet jis sugeba nurodyti savo parankiniams?..
Pradėjus komiteto tyrimą, kuriam man teko vadovauti, VSD vadovybės pozicija nuo pat pradžių buvo priešiška NSGK atžvilgiu. To nebūtų įvykę, jeigu parlamentinis tyrimas nebūtų susidūręs su nematyta netvarka specialioje tarnyboje (VSD) ir pradėjusiomis ryškėti labai blogomis tendencijomis valstybės gyvenime. Mes nuo pat pradžių nesusigaudėme. Tik vėliau supratome, kad VSD pareigūnai nustato pavojingas šalies nacionaliniam saugumui tendencijas. Apie tai signalizuoja savo vadovams. O šie tai toleruoja ir net dangsto. Šie procesai anksčiau ar vėliau turėjo prasiveržti į viešumą. Bet jei tai būtų įvykę vėliau, pasekmės būtų dar žiauresnės.
Iš mūsų tyrimo medžiagos matyti, kokios skandalingai pavojingos valstybės institucijų užvaldymo tendencijos šalyje ir didžiulis šio užvaldymo mastas egzistuoja jau daugelį metų.„

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *