Rimtiems pokyčiams reikia daugiau laiko, reikia naujos kartos, naujo požiūrio

Rimtiems pokyčiams reikia daugiau laiko, reikia naujos kartos, naujo požiūrio

Jonas JUODKA

     Jonas JUODKA – partijos “Tvarka ir teisingumas” kandidatas rinkimuose į Lietuvos Respublikos Seimą Žirmūnų vienmandatėje rinkimų apygardoje Nr. 4 Vilniuje.
      26-erių metų vilnietis, baigęs Vilniaus universitete bakalauro studijas, šiuo metu siekia magistro laipsnio Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų institute. Partijos „Tvarka ir teisingumas“ Vilniaus Žirmūnų skyriaus pirmininkas bei partijos Jaunimo Iniciatyvinės Grupės (JIG) vienas iš steigėjų.

      Seimo frakcijos „Tvarka ir teisingumas“ seniūno visuomeninis padėjėjas, Vilniaus miesto tarybos narys, deleguotas į Lietuvos Savivaldybių asociaciją.
      – Jūs esate vienas jauniausių kandidatų į Lietuvos Respublikos Seimą. Kas paskatino rinktis politiko kelią?
      – Politika susidomėjau dar studijuodamas Vilniaus universitete – buvau Filosofijos fakulteto studentas. Filosofija kažkuo artima politikai. Man visada būdavo įdomu bendrauti su žmonėmis – išklausyti juos, patarti, ieškoti kažko naujo. Jeigu atvirai, tai ieškojau nišos kur galėčiau atrasti save ir realizuoti, padėti kitiems. Tai buvo daugiau asmeniniai, tiksliau, vidiniai, o ne išoriniai motyvai.  Politika man – tai tam tikra saviraiškos, viešos veiklos forma.
      Nors dalyvavau studentiškoje veikloje – buvau vienas pirmųjų studentų atstovybės steigėjų fakultete, to man nepakako. Norėjosi pakilti aukščiau, įsilieti, kaip man tuomet atrodė, į suaugusių žmonių gyvenimą, matyti ir mąstyti plačiau. Žodžiu, norėjau geriau pažinti gyvenimą, žmones. Taigi, jau šešti metai savo gyvenimą sieju su partija „Tvarka ir teisingumas“ ir su ja matau savo ateitį.
       – Trumpam sugrįžkime dar prie tų netolimų studentiškų laikų – kodėl nebandėte savęs realizuoti svetur? Daugelis jaunų žmonių ieško laimės kitose šalyse ir jiems sekasi tuose „plačiuose vandenyse“.
      – Tai ne man. Jaučiau, kad mano vieta čia, Lietuvoje, kad aš turiu, kaip jau minėjau, surasti savo nišą būtent gimtajame mieste Vilniuje – kur gimiau, augau, kur mano artimieji, giminės, draugai, pažįstami. Prisipažinsiu, aš labai anksti suvokiau, kad esu reikalingas savo žmonėms, tačiau tuo pačiu ir supratau, kad daug kas priklauso nuo manęs pačio – privalau įsigyti tinkamą išsilavinimą, turėti tikslą ir jo atkakliai siekti. O jeigu jau pasukau politiniu keliu, tai turiu būti ištikimas ir savo moralinėms bei politinėms nuostatoms.
       – Jums, dvidešimtmečiui jaunuoliui, tik pradėjusiam politinę karjerą, teko stebėti prezidento Rolando PAKSO apkaltą. Ką menate iš tų laikų? Kaip Jus tai paveikė?
      – Tai buvo man, kaip politikui, savotiškas savęs išbandymas. Galimybė dar kartą permąstyti ar tikrai pasirinkau teisingą partiją, teisingą politinę kryptį. Apkaltos procesas mane labai paveikė, padėjo man politiškai subręsti. Pamačiau, kaip mūsų teisinėje valstybėje galima „suvalgyti“ žmogų, kaip vieningai kovoja specialiosios tarnybos ir Konstitucinis teismas, ir netgi žiniasklaida. Žodžiu, pamačiau kaip veikia visa sistema, tiksliau supratau kaip ir ką reiškia tas žodis „sistema“.

      Tai, kad sistema, pradedant nuo pačių žemiausių valdymo lygmenų ir baigiant aukščiausiais – Seimo, Vyriausybės, Prezidento – gali veikti prieš vieną žmogų, man buvo netikėta ir nauja. Tik susidūręs su tuo supratau, kas yra politika.

      Automatiškai stojau į Rolando PAKSO pusę, nes jis buvo puolamas neteisingai, siekiant jį sutrypti ir kaip politiką, ir kaip žmogų. Pradėjau domėtis ir analizuoti tas politines puses, kurių paprastai nemato eilinis žmogus.
      2004 metų vasarą vyko rinkiminė kampanija į Lietuvos Respublikos Seimą, kurioje ir man teko dalyvauti. Aš subūriau jaunimo grupelę, kuri talkino būsimiesiems kandidatams. Mes važinėjome po respubliką ir organizavome žmonėms susitikimus su Rolandu PAKSU ir kandidatais.
       – Ar neturėjote kitų partijų pasiūlymų, kvietimų? Tiksliau, ar Jums nedarė įspūdžio didžiosios partijos – socialdemokratai, konservatoriai?
      – Pagundų buvo įvairių. Pavyzdžiui, Darbo partija prieš Seimo rinkimus atrodė labai galinga jėga, bet jų staigus iškilimas buvo labai dirbtinis. Laikas parodė, kad nuojauta manęs neapgavo. Jeigu atvirai, didžiosios partijos manęs nevilioja – jos per daug sudėtingos.

      Manau, kad joms trūksta  pasitikėjimo jaunais žmonėmis. Pavyzdžiui, konservatoriai ir socialdemokratai turi stiprias jaunimo grupeles, bet ten jaunimas yra atskirtas ir tik patys geriausi iš jų tarpo vėliau integruojami į pačią partiją.

      Partijoje „Tvarka ir teisingumas“ atvirkščiai – jaunimui yra duodama „žalia gatvė“ – jeigu esi aktyvus, turi minčių, moki ir nori save realizuoti – esi iš karto įtraukiamas į politinę veiklą.

      Viename valdybos posėdyje pirmininkas Rolandas PAKSAS netgi pabrėžė, kad kiekvienos savivaldybės kandidatų sąraše pirmame dešimtuke būtinai turėtų būti bent vienas jaunimo atstovas.

      Taip siekiama kuo daugiau jaunimo įtraukti į aktyviąją politiką. Džiaugiuosi, kad mūsų partijoje yra daug jaunų žmonių, kurie teikia vilties, nori dirbti čia, Lietuvoje, ir matyti mūsų valstybę kitokią. Nors partija „Tvarka ir teisingumas“ palyginti jauna, aš rinkausi ją ne tiek dėl programinių nuostatų, kiek dėl jos lyderio. Man patiko, kad Rolandas PAKSAS yra lakūnas, drąsus žmogus, o ne eilinis partijos vadas. Žodžiu, patraukė jo asmenybė – ne kiekvienas politikas gali skraidyti po tiltais. Aš jį gerbiu ir manau, kad šis žmogus Lietuvai gali padaryti daug gero, taip pat mums, jauniems žmonėms, būti tikru pavyzdžiu.

      Į partiją įstojau būdamas vos devyniolikos – ir nesigailiu. O politika pradėjau domėtis dar dvyliktoje klasėje. Taigi, mano pasirinktas politinis kelias ir partija – tai ne atsitiktinumas.
       – Jau daugiau kaip metai esate Vilniaus savivaldybės tarybos narys – jauniausias tarybos narys. Ar Jūsų „neišmušė iš vėžių“ pastarojo meto savivaldybėje vykę skandalai, provokacijos partijos kolegų atžvilgiu?
      – Aš viską suvokiu labai blaiviai ir turiu savo tvirtą nuomonę: yra komanda, kuri dirba, yra opozicija, kuri „kaišioja pagalius į ratus“ ir stengiasi trukdyti darbą – jie nenori iš rankų išleisti turėtos valdžios, stengiasi bet kokiomis priemonėmis menkinti mūsų darbą. Dirbame daug ir tas darbas iš tiesų yra sunkus, tačiau reikia būti budriems ir nepasiduoti įvairiems gandams ar provokacijoms. Aš džiaugiuosi, kad mūsų meras Juozas IMBRASAS laikosi tvirtai. Šiuo atžvilgiu, aš taip pat esu nepalaužiamas.
       – Jūs kandidatuojate Žirmūnų apygardoje – savo gimtajame Žirmūnų mikrorajone, todėl jų problemos, manau, yra ir Jūsų kiemo problemos…
      – Taip, esu Žirmūnų asfalto vaikas. Čia gimęs, augęs, čia ir gyvenu. Šio rajono gyventojų problemos, manyčiau, nesiskiria nuo kitų Vilniaus mikrorajonų – tai tas pats miestas, ta pati tvarka.

      Žaliosios zonos ir mašinų stovėjimo aikštelės – gana aktuali problema. Aikštelės, kaip ir šis rajonas, buvo projektuotos prieš penkiasdešimt metų.

      Šiuo metu Žirmūnai intensyviai plečiasi, todėl mes kartu su kolegomis savivaldybėje daug dirbame, ieškodami kaip praplėsti mašinų stovėjimo aikšteles, nesuniokojant žaliųjų zonų. Yra nemažai atvejų, kai bandoma padėti konkrečiam namui ar gyventojams.

      Pavyzdžiui, prie Žirmūnų gatvės 42 namo statomas naujas daugiabutis. Gyventojai yra kategoriškai nusiteikę prieš statybas, bet jas sustabdyti nėra teisinio pagrindo.

      Kreipiausi į Vilniaus miesto tarybą, išsakiau žmonių skundus ir mums pavyko su verslininkais išsiderėti, kad prie šio namo jų sąskaita būtų sutvarkyta aplinka – privažiavimo keliai, nutiestas naujas takelis invalidams, sutvirtintas erozinis šlaitas ir apšildyta dalis namo.

      Minėto namo gyventojus tai tenkino ir kompromisas buvo surastas. Susitikdamas su savo rinkėjais, bandau išsiaiškinti pačias aktualiausias problemas ir stengiuosi žmonėms padėti. Tai darysiu ir tapęs Seimo nariu, jeigu žmonės manimi pasitikės, jeigu jie supras, kad jaunas amžius tai ne trūkumas, o privalumas.

      Jaunimas kitaip į daug ką žiūri ir kitaip mato – jis nesugadintas korupcijos. Sparnuotoji Algirdo Mykolo BRAZAUSKO frazė „kas neturi milijono, tas negyvena“ jaunimui svetima. Žinoma, pinigai niekam netrukdo, bet jaunimo samprata – juos reikia užsidirbti sąžiningai ir švariai.
       – Vilniaus taryboje Jums tenka rūpintis jaunimo reikalais – esate Švietimo, kultūros, sporto ir jaunimo komiteto narys. Sutikite, kad jaunam žmogui šiandien Lietuvoje nelengva.
      – Taip. Pavyzdžiui, aukštojo mokslo reforma keičiasi kartu su valdžia. Situacija kasmet blogėja – būtina nedelsiant spręsti aukštojo mokslo kokybės, finansavimo problemas. Aukštosios mokyklos negarantuoja specialistui darbo – baigęs studijas jis gauna laisvą diplomą ir pats turi ieškotis darbdavio.

      Manau, kad aukštojo mokslo sistema pribrendo rimtai reformai. Reikėtų daugiau puoselėti jaunimą – sudaryti jam sąlygas gyventi savoje valstybėje – mokytis, kurti šeimas, auginti vaikus ir, žinoma, dirbti, tuomet nereikės nei „Anglijų“, nei „Airijų „ – jie reikalingi Lietuvai.
       – Jums, anksti subrendusiam politikui, kokios kyla mintys artėjant rinkimams?
      – Man kelia nerimą žmonių abejingumas, prarastas pasitikėjimas valdžia ir valstybe. Blogiausia, kad jie tapatina šias dvi sąvokas. Žmonės jau nebetiki pertvarkomis, nebetiki, kad Lietuvoje yra dorų politikų, kuriems rūpi žmonių ir tautos reikalai. Pilietiškumo stoka ir liaudies pasyvumas ypač akivaizdus rinkimų metu.

      Žmonės turi suvokti, kad rinkimai – tai galimybė kažką keisti, judėti į priekį, pagaliau, išsirinkti tuos žmones, kurie norėtų ir galėtų dirbti Lietuvai. Abejingumui čia ne vieta.

      Ateiti į rinkimus būtina. Reikia pradėti nuo savęs – nuo savo kiemo, savo moralinių sampratų – rimtiems pokyčiams reikia daugiau laiko, reikia naujos kartos, naujo požiūrio – nenorėkime visko iš karto. Pradėkime nuo mažų darbų ir horizontas jau šviesės. O jis gerai  matomas čia, gimtojoje Lietuvoje.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *