Kol aktyvūs ir sąžiningi piliečiai neis į tą politiką, nebus patys tenai, tol jokių ženklesnių permainų šalyje nebus!..

Rytis JUOZAPAVIČIUS: „Kol aktyvūs ir sąžiningi piliečiai neis į tą politiką, nebus patys tenai, tol jokių ženklesnių permainų šalyje nebus!..”

Juozas IVANAUSKAS

Juozas IVANAUSKAS

Susitinkame jau nebe pirmą kartą ir, tiesą sakant, man malonu įsiklausyti į principingo kovotojo su korupcija Lietuvoje, ketverius metus buvusio „Transparency International“ vadovu, o dabar komunikacijos konsultanto Ryčio Juozapavičiaus žodžius bei perteikti „Laisvo laikraščio“ skaitytojams jo požiūrį aktualiais visuomenei klausimais, o taip pat Lietuvoje vykstančių politinių procesų vertinimą.
      Komunikacijos konsultantas Rytis JUOZAPAVIČIUS neseniai prisijungė prie viešųjų ryšių agentūros „Baltic Communications Partners“ komandos. Jis tapo šios agentūros partneriu ir eina strateginio konsultanto pareigas.

Rytis JUOZAPAVIČIUS

FOTO autoriaus: Buvęs „Transparancy International“ Lietuvos skyriaus vadovas, o dabar komunikacijos  konsultantas Rytis JUOZAPAVIČIUS, įvertindamas savo pastangas kovoje su korupcija, teigia, kad realios permainos šioje srityje bus įmanomos tik tuo atveju, jeigu mūsų visuomenė, galų gale, subrandins kur kas aukštesnės kultūros bei moralės politiką, nei šiuo metu yra praktikuojama Lietuvoje.   

      – Sakykite, ar visuomet esate toks nuoširdus,  betarpiškai atviras su žiniasklaidos atstovais? Kuo grindžiamas jūsų pasitikėjimas?  
      – Jeigu dalininkas moka piešti, savitai reflektuodamas su aplinkos objektais, tai žurnalistas, mano manymu, turėtų sugebėti perteikti kito žmogaus protą savais žodžiais taip, kad tas žmogus nejaustų, jog jo mintys yra iškraipomos. Juk rašant piktavališkai, galima sudarkyti bet kokio žmogaus tekstą, įdėti į jo lūpas visai kitus žodžius ir, lyg niekur nieko, pasiteisinti, kad „aš taip supratau“.
      Labai nedaug žurnalistų Lietuvoje sugeba adekvačiai perteikti kito individo mintis, kadangi tam reikalinga tokia savybė, kaip įsiklausymas. Deja, daugelis žurnalistų neturi to elementaraus sugebėjimo klausyti ir įsiklausyti. Įsiklausymas grindžiamas tuo, kad žmogus yra toks tvirtas ir pasitiki savimi, kad leidžia ir kitam šnekėti. Bet jeigu esi silpnas ir abejoji savo teisumu, tuojau pat stengiesi nustelbti pašnekovą.
       Mano galva, stiprybės požymis – leisti kalbėti kitam. Tarkim, jeigu oponentas dėsto mintis, kurios skiriasi nuo tavųjų minčių, tai gan dažnai pasitaikanti reakcija – bandymas nutraukti oponentą, ginčytis su juo, įsivelti į konfrontaciją ir panašiai. O tai tik parodo, jog netiki savo tiesa. Sugebėjimas išklausyti pašnekovą, leisti jam pasisakyti ir išreikšti kitokią nuomonę ar požiūrį parodo, kad esi įsigilinęs ir tvirtas savo žinojime. Šiais paviršutiniškumo laikais to labai trūksta.
      – Tokias jūsų mintis priimu kaip komplimentą mano kuklioms pastangoms atskleisti pašnekovus, kurie išdrįsta būti atviri ir publikuotis „Laisvame laikraštyje“. Tačiau šį kartą norėčiau paliesti ne tiek žurnalistikos, kiek politikos aktualijas. Kaip galėtumėte charakterizuoti Lietuvos politinį kontekstą šiuo pereinamu, rinkimų į Seimą  periodu?
      – Visų pirma, labai gaila, kad neatsiranda naujų lyderių. Dabartinis politinis elitas įrodė savo nesugebėjimą spręsti įsisenėjusias problemas. Labai įdomiai apie tai samprotauja parlamentaras Kęstutis ČILINSKAS. Nusivylęs politika, jis kalba apie tai, kad visi esantys valdžioje, didesni ar mažesni, opozicija ar pozicija, vos tik patenka į Seimą, gyvena gana patogiai. Jo įžvalgos labai įdomios ir man atrodo jis vertina esamą politinę situaciją daug niūriau, negu aš. Be abejo, jis turi pagrindo taip galvoti, šiuo metu vis dar būdamas tos politinės sistemos viduje – Seime.
      Deja, tenka pripažinti, kad Lietuvos politikoje dalyvauja beveik tie patys žmonės. Remdamasis savo gyvenimo patirtimi, turiu pastebėti: žmonės labai menkai keičiasi. O tie, kurie iš tiesų keičiasi, daro tai milžiniškų pastangų dėka. Kad dabartinis Lietuvos politinis elitas keistųsi, deja, nėra jokių ženklesnių požymių. Faktiškai, nėra jokio naujo kraujo politikoje, nėra atsinaujinimo.
      Sakoma, kad maišyto kraujo žmonės pasižymi didesniais talentais, geresnėmis savybėmis, yra atsparesni gyvenimo iššūkiams. Tačiau mūsų politinių partijų užsisėdėjimas su tais pačiais vadovais ilgus metus atvedė mus į aklavietę ir žmonių nusivylimas politika tai labai aiškiai parodo.
      – Ką konkretaus ir naujo Lietuvos žmonėms žada parlamentinių politinių partijų rinkiminės programos?
      – Partijų programose aš tyrinėjau tik vieną sritį, kuri susijusi su korupcijos pažabojimu. Šiuo aspektu geriausiai atrodo Tėvynės sąjungos programa. Konservatoriai paėmė beveik visus mūsų pasiūlymus ir surašė juos į rinkimų programą. Negaliu kritikuoti mūsų pačių pasiūlymų, tačiau pasigendu kūrybiškumo ir drąsesnių įžvalgų jų programoje. Dešimties balų skalėje konservatorių programą vertinčiau aštuonetu, kai tuo tarpu artimiausiems konkurentams rašyčiau tik penkis balus.
        Konservatorių  artimiausi konkurentai yra liberalios partijos, tai Liberalų sąjūdis, liberalcentristai ir Darbo partija. Jų pasiūlymai, man regis, yra chemoterapinio pobūdžio. Jeigu palygintume kūną – valstybę, gydomą nuo vėžio chemoterapija, tai šių partijų pagrindinis lozungas – mažinti valstybės reguliavimą ir tokiu būdu sunaikinti korupciją. Kaip žinome, gydant nuo vėžio švitinamas visas kūnas, paveikiamos visos ląstelės, tame tarpe ir sveikosios, tačiau tos silpnosios žūva pirmiausiai.
      Liberalių partijų kovos su korupcija idėja yra labai sena, deja, šiais laikais mes jau ne kartą įsitikinome, kad būtent valdžios silpnumas sukuria be galo daug korupcijos problemų. Lietuvoje. Mes aiškiai matome, kad stambus kapitalas, pinigai valdo valstybę. Vienas mano bičiulis iš Vokietijos teigia, kad Lietuvos politinei sistemai apibudinti, kaip ir daugeliui kitų Europos šalių, tinka žodis – PLUTOKRATIJA, tai yra nuo lotyniško pluto – pinigai, pinigų valdžia.
      Beje, gerų idėjų galima atrasti net ir Darbo partijos programoje. Įdomiai ir netgi drąsiai nuskamba partijos „Tvarka ir teisingumas“ pasiūlymas, šalia visuotinio gyventojų pajamų ir turto deklaravimo, „tvarkiečiai“ siūlo įteisinti visuotinį išlaidų deklaravimą. Tačiau tokiu atveju lieka neaišku, ar gyventojams tektų rinkti visų prekių kvitus ir pateikti juos užpildant deklaraciją?..
      – Be abejo, prieš rinkimus galima daug ką surašyti į partijų programas, rinkėjams žadant aukso kalnus. Pavyzdžiui, Gedimino KIRKILO socialdemokratai, proteguodami oligarchinį projektą „Leo LT“, pasisako už „valstybės rūpestį žmonėmis“.  Jie nėra vieninteliai, kurie vieną sako, o kitą daro.

      Ar nemanote, kad politinių partijų programos dažniausiai tėra figos lapelis kažkokiems partiniams interesams – valdžios siekiui pridengti? Vos tiktai politikai patenka į valdžia, tuoj žaidimo taisykles ima  diktuoti tam tikros konjunktūrinės aplinkybės…
      – Deja, taip dažniausiai nutinka realiame gyvenime. Bet mes vis tiek žiūrime, kas yra deklaruojama partijos programoje. Nuo to ir pradėjau pokalbį, kad mes neturime pasitikėjimo tuo politiniu elitu vien todėl, kad jie yra tokie, kokie yra. O partijų programos yra tas atskaitos taškas, kas duoda pagrindo vertinti politikų žodžius.
       Nežinau, apie ką būtų galima šnekėti su Darbo partijos atstovais arba su liberalcentristais, kurių lyderiai turi problemų su teisėsauga. Žinoma, jeigu teismas priima kaltinamą nuosprendį arba tu esi įtariamas, kaip dabar ponas Viktoras USPASKICHAS, neteisėtai gavęs ir leidęs milijonus litų, tokiu atveju yra vienas paprastas būdas – atsistatydinti. Bet jeigu lyderio nėra kuo pakeisti, tai tokia politinė jėga yra panaši į organizaciją, skirtą daryti įtaką, siekiant savanaudiškų tikslų, ir kuriai programa, kaip jūs sakote, tėra tik figos lapelis.
      Kalbant apskritai, jeigu visuomenėje susiformuoja nuoširdus bendraminčių klubas – organizacija ar partija, tai vienam lyderiui negalint tinkamai vadovauti, tuoj atsiranda kitas, kuris pakeičia buvusį lyderį ir organizacija toliau gyvuoja, sėkmingai veikia. Bet kai politinės partijos yra centralizuotos ir sutelktos tik apie vieną lyderį, nuo kurio ryšių, pažinčių ir galios priklauso visos partijos sėkmė, tai tokios partijos tikrai neturi didesnės perspektyvos nei galimybių atsinaujinti.
       Sprendžiant iš to, kas dabar vyksta Lietuvoje, man atrodo, kad gana niūriai ir pesimistiškai įvykiai klostysis ir toliau. Po šių Seimo rinkimų bus pasiekti nauji dugnai, stambios korporacijos ir toliau tryps gyventojų interesus, ir kai tos sąskaitos bus nepakeliamos, kai bendrapiliečių skausmo slenkstis pakils į naujas aukštumas, galbūt tik tada bus kaip nors atsikvošėta ir sureaguota. O kol kas?.. Mano nuomone, tos degradacijos – laisvo kryčio erdvės dar yra pakankamai keletui metų į priekį.
      – Ar jums neatrodo, kad esant tokiai gausybei įvairiausių partijų, siekiančių patekti į Seimą, jos tik beprasmiškai tarp savęs rungiasi ir padeda laimėti vis tai pačiai ydingai sistemai „2K“, valdančiai Lietuvą pakaitomis jau 18 nepriklausomybės metų?
      – Tai čia jūs palietėte dar gilesnę problemą, kuomet rungiamasi pagal principą „visi prieš visus“. Iš esmės, kaip mes bebūtume nusivylę vieni kitais ar kaltintume vienas kitą, turime suprasti, kad reikia susikaupti ir galų gale dirbti kažkokius labai konkrečius darbus.
      Kai užsimenu apie konkrečius darbus, tuoj prisimenu politikus, kurie kalba apie konkrečius darbus ir dažniausiai domisi didžiuliais statybos projektais, kuriuos realizuodami gali gauti kažkokią sumą pinigų.
        Bet aš kalbu apie kiek kitokį konkretumą: tai bendruomenės sutarimu, daugumos žmonių poreikiais grįstos reformos. Būtinai turėtų būti taikoma kaštų ir naudos analizė visiems stambesniems projektams. Kai aiškiai įvardinama, ko bendruomenei reikia, kai paskaičiuojamos alternatyvos, ką galima daryti, o ko ne, kiek tai kainuos, ir kai žmonės renkasi geriausią variantą iš gerai parengtų. Panašiai kaip restorane iš meniu mes renkamės kažkokį dalyką ir, tarkim, paslaugus padavėjas mums aiškina, kas tai yra ir kiek tai kainuoja. Mano supratimu, būtent tokia viešus interesus atstovaujanti politika turėtų įsigalėti ateityje.
      – Tačiau kol tokia skaidri politika įsigalės, mes visi, tarytum žado netekę, tik stebime iš šalies vykstančius politinius procesus ir tegalime konstatuoti, kaip įvairios ekonominės aferos yra prastumiamos lobistų, kaip be vargo jos įteisinamos Seime. Ar nemanote, kad paskutinis skambus akordas tokios savivalės Lietuvoje – amžiaus afera „Leo LT“?
      – „Laisvas laikraštis“ nemažai rašė apie „Leo LT“. Šis projektas, įteisintas Seime ir Vyriausybėje, tai tik paskutinis konkretus pavyzdys, kuris gerokai pakirto mano pasitikėjimą politikais ir viltį, kad artimiausiu metu mes galime tikėtis politinės visuomenės sveikimo požymių. „Leo LT“ projektas akivaizdžiai parodė, kad stambus verslas nesutinka pas mus jokių viešo intereso gynėjų.
        Dar vienas neseniai nuskambėjęs labai graudus pavyzdys, kai bendrovė „Teo LT“ pasiekė teisminę pergalę prieš pareiškėją Vytautą PETRAUSKĄ. Jis buvo nubaustas 12 mln. litų bauda vien už tai, kad įtarė telekomunikacijų milžinę „Teo LT“ statant naują savo būstinę pagal suklastotus dokumentus. Net jeigu pareiškėjas ir būtų neteisus, iš principo, bausdami pareiškėjus už tai, kad jie praneša, mes griauname visą antikorupcinę politiką Lietuvoje!
       Juk antikorupcinė politika, efektyviai vykdoma anglosaksiškose šalyse, kurios „Transparency international“ požiūriu yra skaidrumo viršūnėse, grindžiama pareiškėjais, žmonėmis, kurie praneša apie galimą nusikaltimą. O ta pareiškėjo kultūra tuo ir ypatinga, kad nemažai žmonių kartais informuoja, neturėdami tvirtesnio teisinio pagrindo.
       Juolab, vertinant situaciją Lietuvoje, skaitydami pono Vytauto PETRAUSKO pretenzijas bendrovei „Teo LT“, mes matome, kad ten tikrai yra paminėta rimtų faktų, svarių argumentų. Bet net jeigu ponas Vytautas PETRAUSKAS savo pareiškime būtų viską iš piršto išlaužęs, tai mano supratimu, niekas neturėtų teisės reikšti jam pretenzijų, jeigu mes gyvename laisvoje šalyje.
       Manau, mes turėtume leisti kitiems skųsti mus. Svarbu išsiaiškinti tiesą, o ne persekioti kitą žmogų už jo pareikštą nuomonę. Net ir tada, jeigu žmogus rašo, tarkim, vedinas piktų intencijų, temti jį į teismą ir siekti, kad jis užmokėtų už tai solidžią pinigų sumą, tapdamas finansiniu lavonu, kaip pono V.Petrausko atveju, manau, tai per žiauri bausmė. Iki šiol bendrovę „Teo LT“ laikiau socialiai atsakinga įmone. Todėl aš nesuprantu, kokia jiems prasmė nueiti taip toli?..
        Žinoma, kad gyventojų skundai stabdo stambių korporacijų projektus, bet gi mes gyvename laisvoje visuomenėje. Tarkim, jeigu kažkas apskundė mus kokiai nors valdžiai,  tai mes palaukime, tegul ta valdžia išsiaiškina, kad mes nesame blogi, ir darykime toliau tai, ką esame numatę. Juk turime galų gale išmokti taip gyventi laisvoje šalyje, ugdydami demokratinę visuomenę. Nes priešingu atveju, jeigu tu kiekvieną kartą pradėsi bauginti visus aplinkui, tai tada, net ir esant rimtam nusikaltimui, pareiškėjai, matydami kaip buvo susidorota su ponu Vytautu PETRAUSKU, nepraneš atsakingoms tarnyboms apie vykdomą nusikaltimą. Ir tokiu būdu mes ugdysime dvigubų standartų visuomenę, kur tik rimtai nelaimei įvykus, kuri nugriaudės kaip sprogimas, o jo banga nušluos likimus, asmenis ir organizacijas, bus atitinkamai sureaguota.
       Štai toks yra pagrindinis iššūkis laisvai demokratinei visuomenei kyla šiandien. Stambus kapitalas pajuto, kad viešo intereso gynėjai Lietuvoje yra silpni. Ne mažiau graudi istorija, nei ponui Vytautui PETRAUSKUI, nutiko ir poniai Jūratei MARKEVIČIENEI, kuri su kolegomis yra baudžiama vien už tai, kad gindama viešą interesą „Lietuvos“ kino teatro vietoje siekė sukliudyti pastatyti apartamentus. Jai irgi teko eiti į teismus dėl to aiškintis. O tai ypač nemalonu, jeigu jautiesi teisus.
       Antra vertus, kokią visuomenę mes kuriame taip aiškindamiesi santykius ir baugindami vieni kitus? Mes ir taip jau gyvename visuomenėje, kurioje labai žemas pasitikėjimas. Esant pasitikėjimo deficitui mes, kaip bendruomenė, jokių sėkmingų projektų negalime išvystyti. Pasikalbėkite su verslo organizacijomis. Jeigu nėra pasitikėjimo tarp akcininkų ir darbuotojų, jeigu akcininkai netiki direktoriumi, tai ką tu gali pasiekti? Visas laikas bus sugaištas besiaiškinant ir įrodinėjant vienus ar kitus dalykus.
      – Vienas politologas labai taikliai įvardino bene pagrindinę žmonių susvetimėjimo bei korupcijos pažeistoje visuomenėje  priežastį, kuri neišvengiamai įsigali, kai tenka gyventi ne realios, bet „valdomos demokratijos“ sąlygomis. Ar sutinkate su tokiu požiūriu?
       – Mes turime visuomenę, kurioje „šaunumo“ požymis yra išlįsti, prasibrauti, prakeikti kitus, juolab, kai yra paplitusi nuomonė, kad žmonės gan nesunkiai parsiduoda, yra korumpuoti. Regis, taip iki šiol elgėsi šiuolaikinis politinis elitas.
       Kitaip sakant, reta žmonių, kurie ieškotų to, kas mus sieja, kurie siektų visai kitokios politinės kultūros, kurie ieškotų sinergijos (yra toks madingas žodis versle), kai tu atsisakai savo kelio ir kitas atsisako savo kelio ir savo teisumo vardan trečio – geresnio kelio suradimo, kuris būtų daug geresnis ir už mano, ir už tavo kelią.
      Žodžiu, aukštesnės politinės kultūros trūkumas mus niekur neatves. Mes tik iki begalybės juodinsime vieni kitus ir rodysime blogą pavyzdį mūsų vaikams, kurie užaugę galbūt kartos tą patį. Todėl, iš esmės, mes ir negalime pajudėti iš to mirties taško, kuriame šiuo metu esame.       
      – Jūs kalbate apie aukštą politikų moralę, kultūrą ir būtinybę geriau įsiklausyti į savo oponentą, ieškoti trečiojo kelio, sprendžiant rimtas problemas, tačiau… Jeigu mes gyvename plutokratijos sąlygomis, kai viską lemia pinigas, tai kaip tokiu atveju rinkėjai galėtų atskirti padorų politiką nuo to, kuris meluoja? Ar nemanote, kad šalies gyventojams reikėtų atidžiau peržiūrėti ir vertinti ne tiek partijų programas, kiek tuos darbus bei aferas, kuriuos politikai prastūmė Seime? Tarkim, šios kadencijos Seime realizuotas projektas „Leo LT“, o kiek anksčiau – privatizuota „Alita“, „Mažeikių nafta“, „Telekomas“, tapęs „“Teo LT“, ir taip toliau.
      – Man atrodo, kad sunku ką nors tokiu būdu išsiaiškinti. Pavyzdžiui, paimkime tokius partijų lyderius, kaip ponas Viktoras USPASKICHAS ir ponas Artūras ZUOKAS, kuriems teisėsauga turi rimtų pretenzijų. Tarkim, mes, analizuodami neskaidrių politikų veiklą, galime juos juodinti, sakydami jiems, kad jie yra blogi politikai, kad mes netikime jų padorumu. O ką jie, argi nuo to pasikeis?
        Tačiau labai tikėtina, kad tie kritikuojami ponai ims pilti panašų purvą ant mūsų ir sakyti, kad ne jie, o mes esame blogi. Ir toks kovojimas žodžiais, apšaukiant savo varžovą, kad jis yra blogas, Lietuvoje kartojasi metai po metų. Paprastai, veikiama pagal principą – „įvardink ir gėdink“. Šis daugybės populiarų apžvalgininkų, komentatorių vartojamas metodas, iš tikrųjų jau nebeveikia. Na tai kas, kad mes viešai kažką įvardiname ir gėdiname, kas nuo to pasikeičia?..
      Pavyzdžiui, ta pati ponia Kazimiera PRUNSKIENĖ, kuri už mokesčių mokėtojų pinigus prieš rinkimus kūrė sau asmeninę reklamą. Maža to, tarnybinės etikos komisijos pripažinta pažeidusi etiką, ne tik nepripažino savo kaltės, bet nutempė mus į teismą, kur mes pralaimėjome bylą. Tokių pavyzdžių daugybė. Mes sakome, kad jie yra blogi, o jie tą patį sako apie mus, kad tai mes esame blogi ir ieško kažkokių mūsų kliaučių. Iki šiol tokie žmonės tebėra politikoje ir labai nedaug kas keičiasi, jeigu mes taikome vakarykštį principą – „įvardink ir gėdink“. 
      Remdamasis savo asmenine patirtimi, aš bandau išsiaiškinti, kaip ta demokratija ir laisvas žodis veikia. Ko gero, mes pasiekėme tam tikrą ribą, kur tokie metodai jau nebeveikia. Aš ilgą laiką buvau komentatorius, kuris, kaip ir jūs, ne vienerius metus kartojau tą patį pratimą – „įvardink ir gėdink“, „įvardink ir gėdink“, „įvardink ir gėdink“… Nežinau, ar tai davė kažkokios naudos mūsų visuomenei?
      Tiesą sakant, net nežinau, kaip būtų galima sukurti tą „trečiąjį kelią“, galbūt, tiesiog pačiam einant į politiką? Tarkim, yra konkretus darbas, siejantis mane su politiku. Nesvarbu, kokia jo praeitis ar biografija. Toks mano šnekėjimas turi tam tikrą priešistorę.
        Pavyzdžiui, dabar, atsigręždamas į ketverių metų darbą „Transparency International“, suvokiu, kad dariau vieną klaidą. Aš maniau, kad politika yra bjauri, politikai bjaurūs ir geriau su jais iš viso neprasidėti, net šalia nebūti. Na, nebent kažkokia ypatinga proga gal ir galima nueiti susitikti su politikais. Panašiai apie tai kalbėdavausi ir su savo kolegomis, dirbančiais „Transparency International“ skyriuose kitose šalyse.

      Diskutavau su direktoriumi Robert PUTNES ir Inesa VOIKA, Latvijos „Transperancy International“ valdybos pirmininke. Robert PUTNES, kaip ir aš, manė, kad nereikia su politikais draugauti. Bet Inesa VOIKA galvoja, kad reikia vis dėlto eiti į politiką ir pačiam būti politikoje.
       Dabar suprantu, kad jos įžvalga yra teisingesnė, negu mano. Inesa VOIKA klausia: „O ką tu pakeisi, tik vardindamas ir gėdindamas?“ Juk daugybė žmonių tuo tik ir verčiasi. Beveik visi laikraščiai, televizijos stotys, populiarios laidos. Tai žiniasklaidos verslo esmė.

      Už tai perka „mersedesus“, namus ir gan neblogai gyvena, pasinaudodami principu – „įvardink ir gėdink“. O ką realiai jie išsprendė? Ką pajudino iš mirties taško? Ir todėl Inesa VOIKA mano, kad verta eiti į politiką ir pačiam bandyti keisti situaciją savo šalyje.

      O kai mes su kolega Robert PUTNES bandėme pasišaipyti iš jos: „Ką gi tu pasiekei, jau du metus bendrauji su politikais?“, tai Inesa Voika mums atsakė, kad per tą laiką ji pasiekė tai, kad tie politikai, su kuriais jai teko bendrauti, bent tiki, kad aš pati tikiu savo žodžiais.
      Įsivaizduojate, koks yra siaubingas barjeras tarp politikų ir žiniasklaidos atstovų. Jie gi irgi mano, kad žurnalistai, komentatoriai tokie patys cinikai, kaip ir jie. Juk dažniausiai žmogus kitus vertina pagal savo sugedimą. Jeigu pats žmogus yra nesąžiningas, tai jis mano, kad ir visi kiti yra nesąžiningi. Jei kitas apie tave mano, kad esi kyšininkas, tai jis, dažniausiai, pats toks yra.
      Žodžiu, turėtume konstatuoti, kad esame tam tikroje aklavietėje. Taikomi tradicinės žurnalistikos metodai – jie nebeveikia. Mes galime ir toliau vardinti ir gėdinti, vardinti ir gėdinti, bet tai, kažkodėl, niekur kol kas neatvedė. Man atrodo, jeigu aš toliau būčiau tęsęs darbą „Transparency International“, tai siekčiau glaudesnio kontakto su politikais. Reikėtų būti arčiau politikų ir gaudyti juos ne už liežuvio, ne už žodžio, bet gaudyti juos už darbo, ir realiai būnant drauge su politikais tame procese bandyti po truputį keisti situaciją.
      Prisipažinsiu, aš vengiau politikos formavimo proceso dėl įvairių priežasčių. Viena vertus, nemaniau, kad turiu teisę tai daryti, nes niekas manęs nerinko. Antras dalykas, aš bijojau, kad tame interesų lauke, kuriame tarpsta politikai, būsiu įveltas į kažkokias neskaidrias aferas ir manimi gali būti pasinaudota. Nors, kita vertus, gal net nebijau šito. Nes turėdamas kažkokią idėją, vienaip ar kitaip, užimi tam tikrą poziciją.
      Žvelgdamas atgal, aš suprantu, kad kol aktyvūs ir sąžiningi piliečiai neis į tą politiką, nebus patys tenai, tol jokių ženklesnių permainų šalyje nebus!.. Ir nuo ko mes pradėjome pokalbį? Kol politikoje nėra naujo kraujo, tol jokių geresnio valdymo reformų mes nepasieksime ir, taip pat, nebus jokių pastebimų permainų kovos su korupcija srityje. Ir toliau žmonių bendruomenė bus plėšiama, ir toliau stambiam kapitalui bus nuolaidžiaujama bei pataikaujama.
      Kartoju, mano įžvalga po ketverių darbo metų „Transparency International“ – KLYDAU. Reikėjo, vis dėlto, daugiau bendradarbiauti su politikais!.. Aišku, bendradarbiaujant su jais, daug tame nusivylimo. Jie meluoja, apgaudinėja, bet kito kelio nėra.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *