Skaudžios rinkimų pamokos

 Skaudžios rinkimų pamokos
  Valanda su Juliumi VESELKA

Julius VESELKA

        – Svarbiausias Lietuvai darbotvarkės klausimas – referendumas liko neišspręstas, o jei tiksliau, jis išspręstas taip, kaip galima blogiau. Lieka tik susiimti už galvos – kodėl šitaip atsitiko?
       – Taigi partinės postų dalybos įvyko, o referendumas neįvyko, nors jo klausimas buvo labai paprastas: žmogau, ar tu nori už šimtą kilovatų elektros energijos mokėti trisdešimt ir tris litus, ar dvigubai daugiau? Kiekvienas atsakys – noriu elektros už trisdešimt tris litus. O ėmė ir nubalsavo už antrąjį variantą. Ką tai reiškia? Ogi tai, kad žmogus, sunaudojęs šimtą kilovatvalandžių elektros  energijos, tą kainos skirtumą, tai yra trisdešimt penkis litus, sumokės ne valstybei, kuri kažką padaro tam žmogui gero, bet Leo Lt, kuris ir taip varto milijardus litų. Už tuos pinigus žmogus savo vaikui galėtų nupirkti mokykloje pusryčius ar pietus, o dabar sukiš tam smakui į gerklę.
       – Sako, šitaip Tauta pademonstravo protestą?
       – Prieš ką – prieš savo žmoną ir savo vaiką? Pasakyk, kaip man vertinti šitokį lietuvį, tai yra šitokį rinkėją? Buvo protingas ir staiga…
       – Negink, Juliau, Dievo į medį – nubalsavusiųjų už tokią kainą buvo apie dvylika procentų. Viską sužlugdė tie, kurie neatėjo balsuoti, taigi nedalyvavo referendume. 
       – O kodėl žmogus neatėjo pareikšti savo valios? Lenkime pirmą pirštą.  
       – Užlenkiau…
       – Taigi turime tokį šalies prezidentą, pavarde ADAMKUS, kuris viešai pasakė, kad referendumas niekam nereikalingas, todėl jis suplėšysiąs biuletenį. Nors Vyriausiajai rinkimų komisijai pirmiausiai turėjo pasakyti maždaug šitokius žodžius: „Diskusijas referendumo klausimu per radiją ir televiziją rengti devynioliktą valandą, kai visa Lietuva susisėdusi prie televizorių, kad visi žmonės žinotų, kas tai yra referendumas ir ką jis reiškia kiekvieno mūsų gyvenime“.

     O ką Valdas Adamkus pasakė? Kad suplėšys biuletenį, o paskui, jau prieš pat referendumą, išstenėjo – nu, būtų gerai, kad ateitumėte. Tam tikras visuomenės sluoksnis, kuris dar tiki Adamkumi, suprato, kad šito referendumo nereikia, ir neatėjo pareikšti savo nuomonės, o kai neatėjo, tai ponas Adamkus trina rankas – girdi, ar aš nebuvau teisus, kai sakiau, kad šito referendumo nereikia…
       Keistą turime Prezidentą.
       – Bet kiekvienas žmogus yra sau prezidentas…
       – Sutinku. Tačiau tokių ne dauguma – jau mažiau nei pusė Lietuvos. Jei tiksliau – 47, 8 proc. Kita pusė išsižiojusi klausosi, o ką pasakys vyriausias. Vyriausiasis tyli, nes nežino, kokią poziciją užimti, kad visais atvejais liktų teisus.

     Tada išlenda iš krūmų Andrius KUBILIUS ir pareiškia, kad referendumas turi būti atšauktas – taigi jo nereikia remti. Jei nereikia remti, tai nereikia ir jokio aiškinamojo darbo. Bet Vyriausioji rinkimų komisija turi tam skirtus pinigus, kuriuos būtina išleisti. O kas paimąs pinigus visada atsiras.

      Mane į diskusiją pakvietė tryliktą valandą. Kur tokiu metu yra Lietuva? Darbo žmogus dirba, studentai ir moksleivija mokosi, pensininkai – vaikštinėja po parduotuves, šniukštinėdami, ar nepaskelbta kokia nors akcija, taigi ar ko nors prekybos oligarchai neišmetė tautai. Ir tokiu laiku rengti diskusiją per televiziją!
       – Bet, matyt, ne tai nulėmė – juk pritrūko vos pustrečio procento…
       – O kur šiandien pati aktyviausia rinkėjų dalis? Ji išsiblaškiusi po Europą ir Ameriką. Ten daugiau kaip pusė milijono tautiečių išvažiavę duonos sau ir savo tėvams bei vaikams uždirbti. Sakysi, kad jie ten irgi gali balsuoti. Bet ar tai jiems rūpi? Ar balsavimas jiems, praradusiems Tėvynę,  galvoje? O į rinkėjų sąrašus Lietuvoje jie įtraukti. Bet balsuoti nėra kam. Aš manau, kad rinkimuose, o tuo pačiu ir referendume dalyvavo mažiausiai penkiasdešimt ir penki procentai realių Lietuvos gyventojų, ir jų dauguma pasakė taip! Apie būtiną sąrašų reviziją prieš rinkimus nebuvo pagalvota. O reikėjo. Bet jei šitoks prezidento požiūris į referendumą – tokie ir rezultatai… 
       – Bet Gediminas KIRKILAS su Aleksandru ABIŠALA sako – kovosime iki galutinės pergalės…
       – O ką jiems pasakys Europos Komisija? Labai paprastus žodžius pasakys: „Referendume prieš stojant į Europos Sąjungą lietuvių tauta balsavo už tai, kad uždarys Ignalinos atominę jėgainę. Dabar ta pati lietuvių tauta, iškilus problemai, referendume dar kartą patvirtino tą patį pažadą. Tai ko jūs, ponai, norite, kodėl einate prieš Tautos valią?“
       Štai kas bus paklausta mūsų, atsiprašant, derybininkų, kurie faktiškai nežino, nuo kokio galo tas derybas pradėti ir su kuo jas pradėti.
       – Kodėl mūsų ponai eina prieš Tautos valią? Ir Seimas, ir Vyriausybė, ir Prezidentūra? Aš prisimenu, koks kilo politinis erzelis, kai sužinojo, kad parašei laišką ponui Chose Manueliui BARROSAI ir gavai atsakymą. Girdi, kas įpareigojo poną susirašinėti…
       – Štai ką reiškia, kad valdžia korumpuota, žiopla arba ne Lietuvai atstovaujanti ir besijaučianti už nieką neatsakinga. Kitos tokios valdžios Europoje nėra. Bent jau aš negaliu tokios įvardyti….
       – Briuselyje turėtų būti nustebę, kad tas mūsų referendumas kažkoks keistai susisukęs, taigi konsultacinis, patariamasis, taigi netikras. Kai jis toksai, tai yra surogatinis, tai žmogus ir nebalsuoja – supranta, kad jo balsas valdžiai nieko nereiškia – apspjaus, sumindys į purvą ir nueis šunims šėko pjauti?
       – Tai jau penktas valdžios nusikaltimas Tautai. Pavartykime Konstituciją, kurioje be jokių gudravimų aiškiai pasakyta, kas yra Tauta:

      „Lietuvos valstybę kuria Tauta. Suverenitetas priklauso Tautai“

      ir kas yra referendumas: „Svarbiausi Valstybės ir Tautos gyvenimo klausimai sprendžiami referendumu“. 

      Tačiau mūsų Tauta, kuriai pagal Konstituciją priklauso suverenitetas, referendumu gali tik patarti kažkam aukštesniam už Tautą – gal Gediminui KIRKILUI, gal Aleksandrui ABIŠALAI, gal Česlovui JURŠĖNUI?

      O Valdas ADAMKUS to patarimo dargi kratėsi – girdi, suplėšysiąs balsavimo biuletenį. Taigi jis nenori svarbiausią šiandien mūsų Valstybės ir Tautos gyvenimo klausimą spręsti referendumu. Jis traukiasi atbulas nuo Lietuvos reikalų. Lietuva ir jo žmonės jam jau svetimi. Todėl Tauta  kažkokiems biurokratams turi teisę tik patarti, o jie, tie biurokratai, savo sostuose it kokie viduramžių sultonai priiminės sprendimus, nežiūrėdami Tautai į akis, nesiklausydami jos nuomonės…     
       – Kaip tai pavadinti, Juliau? Aš nerandu žodžių, nors esu žodingas.

      – Ir aš nerandu. Seime ne kartą kalbėjau, kad jokių patariamųjų referendumų nėra ir negali būti – yra tiktai privalomasis referendumas. Bet kas klausys, ką sako Julius VESELKA. Jei valdžia būtų galvojusi apie energetinį šalies saugumą ir užtikrinimą, apie tai, kad atominę elektrinę turime kitąmet neuždaryti, ji pati būtų neprisigalvojusi šitokių niekų, bet, kaip sako Tauta, per durną galvą kojoms ne pakajus – išmetėme beveik milijoną litų kaip į balą ir šaukiam – infliacija, gelbėkit.
       – O gal Europos Sąjunga į tai pažiūrės pragmatiškai? Girdi, 88, 67 proc. lietuvių referendume pasakė, kad atominės elektrinės darbą reikia pratęsti?
       – Pažiūrės ne vien pragmatiškai. Ten į tautos nuomonę labai atidžiai ir dėmesingai žiūrima. Į įstatymo raidę – ne į to įstatymo dvasią. Trūksta poros procentų – ir referendumas neįvykęs. Ir nieko nepadarysi. Prisimink: dvi valstybės nepatvirtino Europos Sąjungos Konstitucijos, ir ji atmesta, nežiūrint į tai, kad Lietuvą už ją ir balsavo.

      Užteko Airijai pasisakyti prieš Lisabonos sutartį – ir toji sutartis jau palaidota. Taigi tik Lietuvoje Tauta yra šuns vietoje – viskas politinės ponijos rankose ir valioje. Taigi Lietuvoje jai, tai valdžios oligarchijos ponijai, bet ne Tautai  priklauso suverenitetas…
       – Ar ilgai bus šitaip?
        – Priklausys nuo mūsų pačių, nuo Tautos. Ji pirmiausiai privalo išmokti mąstyti. Labai rimtai mąstyti. Išvardinome štai penkias priežastis, kodėl neįvyko referendumas, o ką Tauta išrinko į Seimą? Tuos pačius machinatorius ir Tautos niekintojus.

      Tą patį Gediminą KIRKILĄ ir tą patį Andrių KUBILIŲ, kurie jau matuojasi valdžios sostą. Taigi laukėm, kad po rinkimų kažkas keisis, bet juk niekas nesikeis, nes politiniai kaliošai tie patys. Juokinga? Visai ne.

      Mes juk nieko neturime, o kariaujame šaltuosius karus su šalimis, kurios viską turi – net ir tai, ką mes iš jų galime gauti. Už kiek – priklauso tik nuo mūsų ponijos. Matom – blogai, tačiau Tauta tuos pačius blogio sukatas vėl  išsirenka.
        – Tada gal keletas žodžių apie dar tebevykstančių rinkimų pamokas?
       – Rinkimai dar kartą patvirtino, kad Tauta nepatenkinta dabartiniu valstybės valdymo modeliu ir jį atmeta. Tai sakau aš.
       – Bet ką tiktai sakei, kad Tauta tuos pačius blogio gimdytojus išsirenka. Taigi jokio nepasitenkinimo ir jokio atmetimo. Vadinasi, tautai yra tas pats?
       – O kiek rinkėjų atėjo į rinkimus? Nė pusės. O kiek rinkėjų dalyvavo balsavimuose renkant paskutinę Lietuvos TSR Aukščiausiąją Tarybą, kuri paskelbė Nepriklausomybę?

      Beveik 72 procentai. Prieš buvo tiktai 28 procentai. Kai šitiek Tautos dabar ateina prie urnų, laikoma, kad Seimo rinkimai įvykę.

      Kodėl toks abejingumas valstybės likimui? Vadinasi, tauta nepatenkinta ta tvarka, kuri yra mūsų valstybėje, kur niekas už valstybės valdymą neatsako, o Tauta į Seimą žiūri kaip į teatrą, todėl renka į Seimą bet ką, net nepasvarstę, ar tas jų išrinktasis turi gabumų valdyti valstybę.

      Todėl vėl turėsime margą vyriausybę, kuri vėl teisinsis – mes nekalti, mes nieko padaryti negalime. Tad esu įsitikinęs, kad Tauta dar labiau nepasitikės būsimuoju Seimu, nei dabartiniu. Todėl sakiau ir sakau – vyriausybę formuoti ir jai vadovauti turi ne koks nors Jurgis BEKEPURIS, o šalies Prezidentas. Parlamentas turi priiminėti įstatymus ir kontroliuoti vyriausybės darbą.   
       – Tai iš „Tvarkos ir teisingumo“ programos, tačiau tai partijai Tauta nedavė mandato valdyti šalį. Jis turės tik patariamąjį balsą – kaip tas mūsų, atsiprašant, referendumas
       – Tauta išsirinko tuos pačius, ir todėl man yra liūdna.
       – Bet, klausyk, Juliau, atėjo šviežia Arūno VALINSKO partija su labai gražiu pavadinimu – Tautos prisikėlimas, o tu – tuos pačius, tuos pačius. Gal ji imsis politinės pertvarkos – negi lopys nuskarusias politines Andriaus KUBILIAUS ar Gedimino KIRKILO kelnes?
       – Tą partiją galime šiandien vadinti visaip, bet neužmirškime – tai yra naujai gimusi partija. O gimusio kūdikio negalime koneveikti – jis turi užaugti. Aš palinkėčiau Arūno VALINSKO žmonėms, kad jie Seime nesilaikytų partinių dogmų, o klausytųsi gyvų argumentų ir į tuos argumentus argumentuotai atsakytų ar atsikirstų.

      Jei jie sugebės tai padaryti, bus gerai. Aš net palaikyčiau Arūno VALINSKO kandidatūrą į premjerus. Kodėl ne? Jis visa galva protingesnis už Gediminą KIRKILĄ ar Andrių KUBILIŲ, todėl labai tiktų į tą kompaniją. Juk ta partija įsikūrusi kaip protestas prieš esamą valdžią – tai duokime jai visą valdžią.

      Tegu auga tas politinis kūdikis sunkiame darbe, o ne pigiuose diskusijų vystykluose. 
       – Gražiai pagiedojai – visai ne pagal Julių VESELKĄ. Negi nematai toj partijoj jokios ydos?
       – Kodėl nematau? Matau. Bloga yra tai, kad Valinskiniai staigiai perėmė politiškai nusivalkiojusių partijų leksiką – mes, girdi, niekada neisim kartu su tais ar su anais. Ir jau vardina kaip seni bambekliai, net nepasiklausę, ar tie, su kuriais jie žada neiti, nori eiti su jais. Taigi dar negimę jau paseno. Čia – minusas.

      Kiek žinau, meno pasaulyje autoritetų nelabai mėgsta, todėl, jei ir toliau taip, tai tegu ponas Arūnas VALINSKAS drožia pas poną Andrių KUBILIŲ, o kiti jo žmonės lai klausosi argumentų kalbos ir mokosi argumantuotai savo galva mąstyti. Tada bus mažiau painiavos.

      O kam su kuo eiti – gyvenimas parodys. Ne visada kumelę su drigantu gali sukinkyti, o dramblys niekuomet žiogo neišdulkins, nors ir baisiausiai norėtų…
       – Yra toksai rusų posakis – mastera po zaputivaniju samych jasnych vaprosov…
       – Tai apie Valinskinius? Baik. Taip galima charakterizuoti mūsų dabartinį Seimą. Jis tiek visko pripainiojo, kad nežinau, kas tą supainiojimą sugebės išpainioti.
        – Tegu išpainioja tie, kurie supainiojo?
        – Bet juk gaila Tautos, o tie aiškiausių dalykų supainiotojai pamanys, kad jie yra nepakeičiami, taigi auksinis Tautos fondas, ir dar labiau užries nosį, o riesdamas nosį, kaip žinai, žemės po kojomis nebematai – matai susiraukšlėjusią vietą, kur turėtų būti bamba…
       – O situacija Ukmergėje? Tokia supainiota situacija buvo, o žiūrėk, ukmergiškiai vėl pasirinko tave, o visus kitus atstūmė.
       – Kaip ir visur. Prieš mane agitavo visokie zuokininkai, arė kaip jaučiai Andriaus KUBILIAUS kadrai, o ukmergiškiai pasakė: „O mums geriausiai nepriklausomas kandidatas“. Ir visai nesunkiai išėjau į antrą turą, kuriame turėsiu progos susirungti su Andriaus KUBILIAUS konservatore.
       – Kad tau ir rungtis nebereikia – Tauta tave „Tvarkos ir teisingumo“ partijos sąraše iš dešimtos vietos pastatė į pirmą. Taigi sveikinu kaipo ketvirtą kartą išrinktą į Seimą. 
       – Nebūk ukmergiškis, kuriems aš pasakiau ir tuos žodžius, jei nori, pakartosiu tau: „Pasirinkdami, už katrą balsuoti, pagalvokite, kas dėjosi po devyniasdešimt šeštųjų, kai konservatoriai atėjo į valdžią – buvo nužudytas savanoris Juras ABROMAVIČIUS, prasidėjo liūdnai pagarsėjusi amerikoniškoji  WILJAMSO epopėja Mažeikiuose, už grašius buvo parduotas „Telekomas“ ir „Alytaus tekstilė“, nebeliko pinigų pensijoms, o mūsų žemė pavirto į kilnojamąjį turtą, kurio kažkas gviešėsi“.      Prisiminkime tai ir bus aišku, už ką balsuoti. Savo istorijos neturime teisės pamiršti – iš jos turime mokytis… 
       Aš tikiu ukmergiškiais, jų proto racionalumu ir išmintingumu.
  Kalbėjosi Adolfas STRAKŠYS

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *