Atsargiai, landsbergizmas eina!..

ATSARGIAI, LANDSBERGIZMAS EINA!..

Juozas IVANAUSKAS

Juozas IVANAUSKAS

      Tendencijos, išryškėjusios pirmajame Seimo rinkimų ture, antrame ture, be abejo, tik sutvirtės. Vytauto LANDSBERGIO – Andriaus KUBILIAUS „ Tėvynės sąjunga – Lietuvos krikščionys demokratai, pasikviesdami talkon „šoumeno“ Arūno VALINSKO partiją, Artūro ZUOKO – Abonento liberalcentristus ir Eligijaus MASIULIO vadovaujamą Liberalų sąjūdį, jau yra pasirengę „gelbėti“ Lietuvą, palikdami už valdžios borto Rolando PAKSO „tvarkiečius“, Viktoro USPASKICHO „darbiečius“ ir netgi Gedimino KIRKILO socdemus.
      Apmaudu, kad kilnaus tikslo siekę Algimanto MATULEVIČIAUS „pilietininkai“, Algirdo PALECKIO „Frontas“ ir Rolando PAKSO „tvarkiečiai“ šiemetinėje rinkimų kovoje, deja, nerado sąlyčio taškų ir nesugebėjo konsoliduoti savo pajėgas bei elektoratą žūtbūtinėje kovoje su „valstybininkų“ klanu, inicijavusiu amžiaus aferą „Leo LT“, ir kiek rimčiau pasipriešinti tai dvigubai, pernelyg ilgai užsitęsusiai tautos nelaimei – projektui „2K“, kuriam praktiškai tenka dalintis atsakomybe už jiems valdant Lietuvoje padarytus didžiausius ekonominius-finansinius nusikaltimus, privatizuojant „Mažeikių naftą“, „Telekomą“, „Draugystės“ viešbutį, „Alitą“, VST, EBSW aferą, sujauktą žemės reformą, pasitarnavusią žemgrobių „verslui“, politines – kriminalines žmogžudystes (Juro ABROMAVIČIAUS, Vytauto POCIŪNO, Gedemino KIESAUS žūtys), valstybinį perversmą, sufabrikuotos apkaltos būdu nušalinat LR prezidentą Rolandą PAKSĄ, ir aibę kitų piktadarybių, kurios dar ilgai temdys padangę virš sunerimusių, ne kartą apgautų ir apviltų, supriešintų tautiečių galvų.
      Mano žiniomis, už principingą vadovavimą parlamentiniam VSD veiklos tyrimui, pravėrusiam politinei visuomenei duris į valstybės užvaldymo užkulisius, netekęs Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto pirmininko posto Algimantas MATULEVIČIUS, birželio pradžioje perėmęs „pilietininkų“ vairą iš Viktoro MUNTIANO, nesėkmingai bandė prisibelsti į „tvarkiečių“ bei „frontininkų“ širdis, siūlė Rolandui PAKSUI ir Algirdui PALECKIUI sutelkti pajėgas bendroje kovoje prieš „valstybininkų“ klaną, tačiau tie du „ereliai“, apakinti savo sėkme būsimuose rinkimuose, net nesileido į rimtas kalbas. Ir štai dabar žiūrim, ką turim.
      Nei Algirdo PALECKIO „frontininkai“, nei Algimanto MATULEVIČIAUS „pilietininkai“ į Seimą nepateko, o „tvarkiečiai“, rinkiminei kampanijai išleidę milijonus ir laimėję 11 plius … mandatų, tikrai neturi šansų būti pakviesti jungtis į valdančiąją koaliciją su landsbergistais ir „gelbėti“ Lietuvos valstybę, kuriai eurokomisarė Dalia Grybauskaitė, kritiškai vertindama Gedimino KIRKILO Vyriausybę bei šalies ekonominę-finansinę padėtį, jau garantuoja „kietą nusileidimą“.

Išeinančio mintys. Dienoraščiai

      Šiandieniniai politiniai procesai mūsų valstybėje – tai dėsninga aukščiausios valdžios išsigimimo bei degradacijos pasekmė, kurios apoteozė Arūno VALINSKO šou – „tautos prisikėlimas“. Nebe pirmus metus gyvenant „valdomos demokratijos“ sąlygomis, sunku būtų tikėtis, kad pavieniai sąžiningi, dori, išprusę piliečiai, išsisklaidę po įvairias partijas bei visuomeninius politinius sambūrius, kada nors bus prileisti prie valdžios. Net jeigu jie ir sugebėtų jungtis į plačią ir vieningą koaliciją, sutelkti morališkai tvirto, dvasiškai ir politiškai brandžios asmenybės – charizmatiško lyderio, pasirengusio guldyti galvą už Tėvynę, įprastu būdu prasiveržti padoriems žmonėms pro tvirtai suręstą, nors ir nematomą „valstybininkų“ klano užtvarą, kažin ar pavyktų. Netgi demokratinis rinkimų mechanizmas, juridiškai garantuojantis laisvų piliečių apsisprendimo bei pasirinkimo teisę, praktiškai nesunkiai gali būti klastojamas, pagal kažkieno valią lemiamu momentu „užlūžtant“ kompiuteriams. Šią „gudrybę“ seniai perprato ne vienas pasaulinis diktatorius, tame tarpe ir didysis „tautų vadas“ – draugas Stalinas, teigęs: „Svarbu ne kas balsuoja, o kas tuos balsus skaičiuoja“. 
       Per pastaruosius 18 metų Lietuvoje susiformavusi „2K“ politinė sistema, kurios stuburą sudaro dvi „tradicinėmis“ save besivadinančios partijos, pagimdė privilegijuotą valdžios biurokratų armiją, kuriai nėra svetimas konformizmas, prisitaikėliškumas, vergiškas nuolankumas pinigui ir stambaus masto korupcija. Visa šiuo metu funkcionuojanti valdžios piramidė greičiau tik imituoja „valstybės rūpestį žmonėmis“, nei iš tikrųjų jiems tarnauja, ir praktiškai tėra nuolankus stambių monopolistų – oligarchų įrankis apsukrių funkcionierių (tokių, kaip „VP market“ dešimtukas ir Co.) ambicingiems įgeidžiams ir projektams tenkinti.
     Praeitą savaitę Alfa.lt video konferencijoje turėjusi įvykti Arūno VALINSKO ir Rolando PAKSO dvikova, pastarajam atsisakius, buvo pakeista prof. Vytauto LANDSBERGIO – Arūno VALINSKO smagiu, virš valandos laiko trunkančiu „pasičiulbėjimu“ apie valstybės reikalus ir valdžios pyrago dalybas po rinkimų. Garbaus amžiaus europarlamentaras Vytautas Landsbergis net nebandė slėpti, jog sutiktų vadovauti Užsienio reikalų ministerijai, prisiimdamas atsakomybę gelbėti „putininę“ Lietuvą nuo įtakos (bei energetinių resursų?) iš Rytų, o užuovėjos ir užtarimo ieškoti Vakaruose. Tokiems jo postringavimams mielai antrino „šoumenas“ Arūnas VALINSKAS, profesoriaus pašonėje staiga pavirtęs „geru berniuku“, nuolankiai linksinčiu galvą ir pritariamai lemenančiu kažką panašaus į „Taip, taip, tėti, Tata, Papuni…“
       Prisimenant priešrinkiminį Vyskupų laišką tikintiesiems, agituojantį tautiečius melstis ir prašyti, kad Dievas apšviestų jiems protą, už ką balsuoti spalio 12 dieną, o už ką ne, tiesiog pranašiškai nuskamba buvusio politinio kalinio šviesios atminties Liudo DAMBRAUSKO lygiai prieš 11 metų, 1997 metų spalio 7 dieną, dienoraštyje parašyti žodžiai – įspėjimas:
                                 „Lietuvai gresia baisi nelaimė – landsbergizmas.

Šis žmogus, susirgęs didybės manija, veržiasi į prezidentus visomis išgalėmis.

Jam pavyko į savo pusę patraukti Lietuvos dvasininkiją, kuri spekuliuodama Dievo vardu, nesigėdija bažnyčios paversti agitacijos punktu.

Taip Katalikų bažnyčia tampa nešvariu politikų įrankiu. Rinkimų rezultatai parodys, kiek mūsų dvasininkai turi įtakos rinkėjams.

Lietuvoje klerikalizmas dar šaknų giliai neįleido, tad gal visuomenė atsilaikys prieš kunigų spaudimą.“

(Liudas DAMBRAUSKAS. Išeinančiojo mintys. Dienoraščiai, psl.116)

      Tačiau mūsų visuomenė, deja, neatsilaikė! Bent jau ta garbaus amžiaus visuomenės dalis, kuri, kunigų paraginta, rinkimų dieną užplūdusi balsavimo apylinkes, teiravosi Krikščionių demokratų partijos numerio. Atrodytų, kas gi čia keisto, kad katalikai prabalsavo už „savus“ ir… išsirinko prof. Vytautą LANDSBERGĮ? Tačiau šioje vietoje, matyt, būtų verta pažvelgti atgalios ir dar kartą prisiminti autentiškas Liudo DAMBRAUSKO įžvalgas (pastaruoju metu pasitvirtinusias visu 100 proc.!) apie landsbergizmo pavojų mūsų Tėvynei: 
      „Landsbergizmo atsiradimas pademonstravo Lietuvos tragizmą. Landsbergizmas nėra vien Konservatorių partija. Tai ir ne vienminčių avinų susibūrimas apie savo lyderį, o gerai suorganizuotas politinių aferistų voratinklis, siekiantis supančioti piliečius, juos pajungti. Ne Konservatorių partija sukūrė landsbergizmą, ji buvo paties Vytauto LANDSBERGIO panaudota politinei terpei sukurti.
      Landsbergizmas nėra ideologinė vienminčių partija. Joje randa vietą įvairiausių pasaulėžiūrų bei politinių pažiūrų žmonės, kuriuos jungia begalinis valdžios troškimas ir neribotas savanaudiškumas. Landsbergizmas – tai politine skraiste prisidengusių aferistų, siekiančių bet kokia kaina pralobti, veiklos programa. Todėl patį Vytautą LANDSBERGĮ nurašyti į eilinius, niekuo nepasižyminčius politikus, kaip mano Arvydas JUOZAITIS, būtų Vytauto LANDSBERGIO padarytos Lietuvai žalos sumenkinimas.“
 (Liudas DAMBRAUSKAS. Išeinančiojo mintys. Psl.260-261)
      Liudo DAMBRAUSKO įžvalgose minimas „gerai suorganizuotas politinių aferistų voratinklis“, apraizgęs aukščiausios valdžios institucijas, pagrindinius žiniasklaidos kanalus, specialiąsias tarnybas, teisėsaugos sistemą, parlamentaro Algimanto MATULEVIČIAUS įvardintas „valstybininkų“ klanu ir detaliai aprašytas jo neseniai išleistoje knygoje „Valstybės valdymo užkulisiai“, o taip pat atsispindintis naujame Vytauto MATULEVIČIAUS dokumentiniame filme „Tyrimas, supurtęs klaną“, niekur nedingo. Šis voratinklis arba klanas tebeveikia, įgaudamas vis naujus pavidalus bei vardus, tačiau savo esmėje palieka tuo pačiu „trigalviu slibinu“, kuriam nukirtus vieną galvą, jos vietoje atauga trys.
      Ir todėl nėra ko stebėtis, kad ta gliti politinė terpė, kurioje kažkada lyg inkstas taukuose murkdėsi ambicingasis tautos „patriarchas“ Vytautas LANDSBERGIS, neišgaravo, nesunyko, ji tebėra palanki „politine skraiste prisidengusių aferistų“ siautėjimui bei tokioms „neriboto savanaudiškumo“ apraiškoms, kaip Lietuvos energetikos sistemos užvaldymas, įsteigiant oligarchinę bendrovę „Leo LT“, begėdiškai pavadinus ją „nacionaliniu investuotoju“. 
      Kažin ar verta retoriškai klausti, kam tarnauja Seimo nariai, kieno interesams jie atstovauja, kaip tai bando daryti BNS vadovas žurnalistas Artūras RAČAS, jeigu atsakymas į šį klausimą atsispindi parlamentarų  rankų pakėlimu įteisintose aferose. Ir kas gi galėtų būti už tai personaliai atsakingas, jeigu pas mus viskas, net didžiausios aferos, prastumtos Seime, yra kolektyviškai įteisintos – „vsio zakonno“?..
       Be abejo, Artūras RAČAS, kaip ir kiti padoresni kolegos žurnalistai, politologai, ekonomikos – finansų analitikai, ekspertai bando pateikti objektyvią, konkrečiais faktais grindžiamą, įvairiapusišką informaciją, kuri ilgainiui turėtų ugdyti pilietinę visuomenę, turėtų priverstų suklusti, susimąstyti potencialius rinkėjus, kiekvieną kartą renkant naują parlamentą ar prezidentą.
      Nenorėdamas apgaudinėti savęs ir neklaidinti visuomenės, turėčiau nuoširdžiai pripažinti, jog šios pastangos – tai Sizifo darbas, kurį kažkas, vis dėlto, privalo atlikti.
       Jeigu mūsų visuomenė nebūtų tokia suskaldyta, susvetimėjusi, išsivaikščiojusi po pasaulį, politiškai nuvarginta ir nusivylusi valdžių kaita, partijų gausa, nebetikinti, jog kažką iš esmės galima pakeisti čia ir dabar, tai, regis, užtektų žmonėms laiku priminti, kad „vagies kepurė dega“ ir tokios odiozinės personalijos, kaip Algirdas BRAZAUSKAS, Vytautas LANDSBERGIS, Gediminas KIRKILAS, Artūras ZUOKAS, Artūras PAULAUSKAS, Viktoras USPASKICHAS bei visa eilė kitų politinio „elito“ figūrų, būtų visiems laikams eliminuoti iš valdžios institucijų ir šalies politinio gyvenimo.
      Jeigu mūsų visuomenė nebūtų tokia užmarši, atlaidi, o galbūt net abejinga patirtoms skriaudoms ir valdžios ponų „išdaigoms“, tai landsbergizmo šmėkla seniai būtų išguita iš Lietuvos.
      Bet yra, kaip yra. Visuomenė ir toliau patikliai lenkiasi netikriems stabams, balsuoja tai už socdemus, tai už konservatorius, iš nevilties ir desperacijos – už „šoumeno“ Arūno VALINSKO partiją, o garbaus tautos didžiavyrio, rezistento Liudo DAMBRAUSKO politinis testamentas – „Išeinančiojo mintys“ lieka neišgirstas, nesuprastas, nepagrįstai užmirštas.
       Kam įdomu, susiraskite, pasklaidykite šią unikalią, 2005 metais leidyklos „Gairės“ išleistą knygą, ir atsivertę, tarkim, 253 puslapį, atidžiai perskaitykite, kaip buvęs politinis kalinys charakterizuoja galimai būsimą Lietuvos Užsienio reikalų ministrą Vytautą LANDSBERGĮ:
      „Žinoma, kiek jis konkrečiai Lietuvai yra pakenkęs, vargu ar kam nors pavyks nustatyti. Tačiau šiandienė jo „patriotinė“ veikla, persunkta vaidybinės „neapykantos“ KGB organams ir rusams, man asmeniškai atrodo maskuojanti. Keistai skamba Vytauto LANDSBERGIO „tėviški“ įspėjimai apie besiveržiančią Rusijos įtaką į mūsų valstybę ir keliančią grėsmę mūsų nepriklausomybei. Ypač Vytautas LANDSBERGIS neabejingas tiems politikams, kurie išdrįsta kritikuoti jo Konservatorių partiją ir nenori pripažinti jo paties tautos patriarchu. Savo kritikus laiko Rusijos agentais ir dabartinės nepriklausomybės priešais. Kartais jo neapykanta savo kritikams peržengia visas politinės tolerancijos ribas, tampa patologine, o jo šalininkams sukelia patriotinę ekstazę. Kas gali tuomet išdrįsti suabejoti Vytauto LANDSBERGIO patriotizmu ir pasiaukojimu tarnauti Lietuvai?
      Tik gaila, kad jo šalininkai visiškai nesuvokia, kokiai Lietuvai Vytautas LANDSBERGIS tarnauja. Vytauto LANDSBERGIO Lietuva – ne ta, už kurią Lietuvos partizanai savo gyvybę paaukojo. Landsbergio Lietuva yra pasityčiojimas iš rezistentų. Jo Lietuva yra įteisinto valstybinio banditizmo, bedarbių, skurdžių, savižudžių Lietuva. Jo Lietuva šaukiasi NATO prieš savo liaudį. Landsbergio klaną sudaro tik ištikimi jo pataikūnai, nors kai kurių praeitis nekelia visuomenėje pasitikėjimo“.

        Man regis, išeinančiojo, ramia širdimi ir tyra sąžine žvelgiančio Anapilin politinio kalinio Liudo DAMBRAUSKO iššūkis apsišaukėliui „Rezistentui Nr.1“ iki šiol liko be atsako. Nors ir naivu, tačiau kažkam juk būtina tikėti, kad mūsų politiškai bręstanti pilietinė visuomenė, anksčiau ar vėliau, atsitokės ir įsiklausys į tą šauksmą tyruose: atsargiai, landsbergizmas eina!..          

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *