Atsisveikinimas su Nepriklausomybe?

Atsisveikinimas su Nepriklausomybe?

Linksmas pusvalandis su Juliumi VESELKA

Julius VESELKA

Julius VESELKA

– Keistas tavo statusas, Juliau. Spalio dvyliktą laimėjai rinkimus kaip esantis „Tvarkos Teisingumo” partijos sąrašuose. Sekmadienį sutvarkei Ukmergėje konservatorę ir tapai Seimo nariu kaip save iškėlęs kandidatas. Tai kam dabar tarnausi, būdamas dvilinkas Seimo narys?Taigi Figaro šen, Figaro ten, o stovi kaip stulpas vidur lauko?

– Julius Veselka, Adolfai, niekuomet nebuvo dvilinkas. Tai amžiams įsikalk į galvą ir niekada iš jos neišmesk. Visą gyvenimą aš jokiam ponui netarnavau, netarnauju ir, kol gyvas būsiu, netarnausiu. Mane išrinko ukmergiškiai, ir aš tarnausiu tik ukmergiškiams, o per ją lietuvių tautai ir Lietuvos valstybei. Ir tarnausiu kaip Seimo narys, o ne kaip kažkoks Figaras, kuris ir šen, ir ten., o iš tikrųjų – niekur. Aš buvau, esu ir būsiu savo vietoje ir niekas iš tos vietos manęs nepastums.  

– Išdrožei kaip pienininkų mitinge.

– O ką daryt? Koks klausimas, toks ir atsakymas.

– Kaip poniai Loretai Graužinienei, kuri antrojo rinkimų turo išvakarėse ukmergiškius pakvietė balsuoti už konservatorius, o raseiniškius – už Regimantą Ačą? Taigi dvilinka moterėlė?

– Bet mano ukmergiškiai balsavo už Julių Veselką, o raseiniškiai – prieš Remigijų Ačą. Va kas išėjo iš to ponios Loretos pakvietimo laižyti konservatoriams šikną.

– Gražiau negali?

– Kodėl – galiu ir gražiau? Taigi rinkėjas suprato Loretą Graužinienę, kaip tikras lietuvis supranta lietuvę moterį ar Vytautą Landsbergį – daryk priešingai, nei anie sako, ir padarysi teisingai.  

– Tu visad šitaip darai?

– Nedaryčiau – nesakyčiau. Esu iš tų, kurie visokias teorijas patikrina praktikoje.

– O jei rimtai? Kodėl už tave balsavo ukmergiškiai?

– Visai paprastai. Aš jiems pasakiau: „Brangieji, jei manęs neišrinksite į Seimą, aš įsidarbinsiu ligoninėje chirurgu.” O jie juk žino, kaip aš pjaustinėsiu. Tai jie pasitarę nutarė – tegu politikas politikuoja, o gydytoja gydo. Va kaip viskas buvo.

– Matai, koks gudrus. Bet pirmieji balsų skaičiavimo rezultatai smarkiai išgąsdino?

– Ne tas žodis! Paskambina iš Ukmergės – Juliau, girdi, vos ne dviem šimtais balsų atsilieki. Nu, žalteli, pamanau, Loretos Graužinienės poteriai suveikė – kaip samagonas pagiriom. Nespėju dorai nusikeikt, kad infarktas neįsiveistų – Petras, žinai, Gražulis, iš Gargždų skambina – Juliau, prakišu konservatorijai, amba! Ir „Pobieda” nepadeda – visas mano ideologinis darbas velniop, o antradienį man penkiasdešimt – taigi ne piemuo. Atsidūstu kaip tikras lietuvis – ačiū Dievui, ne aš vienas pralaimiu. Nuotaiką dar aukštyn pakelia Valentinas Mazuronis – jis irgi rinkimus šauniai prakišinėja. Ir dar kam – paulauskiniui. Aš bent konservatorijai. Taigi sakytum, amaras partiją apniko. 

– Kodėl, tavo galva, Loreta Graužinienė šitaip negražiai darė?

– O matei, su kuo ji politiniuose plakatuose fotografavosi? Su Viktoru, taigi su savo Uspaskichu. Ukmergiškiai jau manė, kad Viktorėlis yra jos vyras – taigi gryna šeimyninė nuotrauka. O ponas Viktoras yra iš tų, kuriuos reikia gelbėti nuo teismo ir jo sprendimų.  O kas gali išgelbėti Viktorą Uspaskichą? Tik Andriaus Kubiliaus šventoji kariuomenė. Ir tarnauja moterėlė tai armijai, kad įtaisytų Viktorėliui nekaltybės indulgencijas. Va kokia yra situacija.

– Bet ir tu geras paršas, Juliau, neužsigauk, kad šitaip sakau – moterėlė jau antra kadencija perša savo kūną ir sielą ukmergiškiams, o tu vis imi ir užlendi jai už akių? Bet jau suvaidink džentelmeną, jei neišeina juo būti…

– Džentelmeną suvaidinti, jei mirtinas reikalas ištiktų, gal ir išeitų – nieko sudėtingo čia nėra. Bet juk ne su automatu ar kulkosvaidžiu aš poniai Loretai apsimiegojęs už akių užlendu – praeitą kadenciją ji buvo antra, šitą – trečia. Ukmergiškiai balsuoja už naminius vyrus – nieko nepadarysi. Džentelmenų jiems nereikia – reikia saviškių, nes visokio importo jie atsikandę…

– Bet rinkimai baigėsi kaip ir turėjo baigtis?

– Užtikrintai. Kaip ir turi būti mano Ukmergėje.

– Bet ne  visiems. Ir ne tik Ukmergėje – visoje Lietuvoje. Keista, beje, tie, kurių nuotraukos buvo sudėtos kartu su Pakso, irgi pralaimėjo – kaip ir Graužinienė su savo Viktoru. Kodėl?

–  Nesakysiu. Pats pagalvok.

– Dabar neturiu laiko – negalvosiu.

– O kol laiko neturi galvoti, patarsiu: įsidėmėk naują dalyką – Tauta pradeda nebevertinti tų, kurie neturi savopolitinių pažiūrų. Gali tu atsistoti nuotraukoje šalia Rolando Pakso, Viktoro Uspaskicho, Valdo Adamkaus ar kito dievuko – nė velnio nepadės.  Žmonės jau mato, kas yra kas ir kas nėra kas. Todėl aš ir stoviu tik šalia savęs…

– O kokias politines pažiūras, tavo galva, žarsto Arūnas Valinskas ir jo komanda? Jis juk irgi šalia savęs stovi?

– Išimtys, kaip sakoma, tik patvirtina taisyklę. Turi to nepamiršti.

– Šiandien Arūnas Valinskas pareiškė, kad nori būti Seimo pirmininku – girdi, tas postas priklauso jo politinei partijai. Va, nespėjo dar į Seimo posėdžių salę įnešti savo šiknos, o jau Seimo pirmininkas. Ką tada daryti Česlovui Juršėnui – tam gyvam Lietuvos parlamentizmo tėvui ar patėviui?

– Kaip sakoma – komentarų nebus. Ta proga aš tau papasakosiu anekdotą. Ankstyvą rytą kontoroje, kuri yra Vilniuje, Vasaros gatvėje, gydytojas sako vienam savo pacientui – girdi, viso medikų kolektyvo vardu sveikinu tave su sėkmingu gydymusi mūsų ligoninėje ir linkiu sėkmės asmeniniame gyvenime ir laimės politinėje veikloje. Išklausė pacientas gydytojo žodžius ir apsiašarojo: „Daktare, būta su kuo sveikinti – kai atėjau čia, buvau Napoleonas Bonapartas, o išeinu va Niekų Niekas Niekučiauskis.

– Viskas? Jau juoktis?

– Gali ir nesijuokti. Aš, beje, irgi nesijuokiu.

– O ką tas tavo pacientas darė?

– Graudžiai apsiverkė.

– Sakai, kad ir Arūnas Valinskas apsiverks, Seimo pirmininko algą gavęs?

– Ar aš sakau? Aš nieko nesakau – aš tik anekdotą papasakojau. Juk pats Arūnas Valinskas sakėsi Seime imsiąs tik vidutinio pensininko vidutinę pensiją. O ji juk maždaug aštuoni šimtukai litų.

– O kiek tada gaus Arūno Valinsko pavaduotojai?

– Maždaug aštuoniasdešimt procentų nuo pono Arūno Valinsko algos…

– Sąžiningas ir doras žmogus tas Arūnas Valinskas.

– Kad šitaip atvirai savo darbą Seime įvertino? Sąžiningiau niekas savęs įvertint negali.

– O tave neapima graudulys žiūrint į tą koaliciją, kuri netruks išvirs į valdančiąją?

– O ko man graudintis? Valdžia manęs nevilioja. Jau sykį tau sakiau – premjero kėdė man tik baldas, ant kurio gali nuleisti poilsiui savo užpakalį…

– Ko graudintis? Juk iš keturių koalicijos vadų – du jau teisti. Tokių valdančiųjų vadų iki šiol mūsų Seime dar nebuvo.

– Bet juk žinai mūsų liaudies išmintį – už vieną muštą dešimt nemuštų duoda. O tarp tų keturių – du dar visai neteisti…

– Vadinasi, du dar bus galima nuteisti?

– Taigi Valdo Adamkaus pasirinkimas su perspektyva. Vadinasi, turėsime perspektyvią vyriausybę, ir perspektyvą turi tik tie, kurie neteisti – jie galės būti nuteisti, o tie, kurie jau teisti, neteisti negalės būti. Va kas išeina. 

– Tai gal Seime įsisteigsite Teistųjų klubą – kaip dabar yra Signatarų klubas?

– O koks tarp jų skirtumas – nėr jokio skirtumo.

– Klubui galėtų vadovauti Artūras Zuokas, kurį konservatorija ir per antrąjį rinkimų turą kažkodėl oficialiai vadino Abonentu…

– O kodėl ne Arūnas Valinskas?

– Arūnas Valinskas juk Seimo pirmininkas.

–  Geram šokėjui, sako Tauta, pautai nemaišo. Nei savi, nei svetimi. Ar maišo, pavyzdžiui, Seimo pirmininko pavaduotojui būti Europos reikalų komiteto pirmininku? Tos antrosios pareigos politikieriui dar suteikia tautiško orumo.

– Klausiausi, kaip teistųjų-neteistųjų klubas dalinosi postais – būtinai jiems vidaus reikalų ministro, būtinai jiems teisingumo ministro, būtinai jiems ūkio ministro, būtinai jiems finansų ministro. Giliai aria berniukai.

– Bet matei – niekas iš pagrindinio politikierių ekipažo nesiveržia į mokslo ir švietimo bei kultūros ministrus?

– Tai gal tuos postus rezervuoja didžiai patyrusiai Romai Žakaitienei? Juk Gediminas Kirkilas konservatoriui Andriui Kubiliui buvo visai neblogų postelių per politinę tvorą mestelėjęs…

– Bet ji juk socialdemokratė…

– O koks skirtumas? Nėr jokio skirtumo. Visi savi.

– Ir žemės ūkio ministro postas kažkodėl apeitas.

– Gal rezervuotas Gediminui Vagnoriui ar Vytautui Landsbergiui – jie juk  nusipelnę mūsų žemės ūkio palydovai. Tauta jų darbų per amžių amžius neužmirš…

– Užsienio reikalai rezervuoti Vytautui Landsbergiui…

– Prie Arūno Valinsko labai tinka – abu sopulingi humoristai. Bus labai juokinga užsienio politika – visi šunys kauks į Rusiją ar į Aleksandrą Lukašenką žiūrėdami. 

– Tokia tautos valia. Dumplės, sako, yra gers daikts į kaminą pūsti, bet prieš vėją pūsti jos niekad nederėjo.

 – Trečdalio tautos valia…       

– Valia yra valia – ji kilogramais nesvarstoma ir sieksniais nematuojama. O jei rimtai, Tautos nedalyvavimas rinkimuose yra pralaimėjimo pamatas. Ne politikų, ne valdžios, bet visos Tautos.  Žmogaus likimas yra Tautos rankose – ne valdžios, ne politikų, o Tautos. Neatėjo į antrą rinkimų turą – ir turime tai, ką turime.

– Juliau, vėl pamokslauji, nors nutarėme nepamokslauti.

– Sakykime, pasinaudoju pedagoginės pertraukėlės teise.

– O gal pamokslaukime? Sakyk, kam tas antras rinkimų turas? Tik tam, kad Vilija Blinkevičiūtė Ažubalį išdulkintų? Arba lietuviškai – išdurtų?

– Čia tu teisus. Jei aš būčiau prezidentas, jokių antrųjų turų per bet kokius rinkimus nebūtų, nes antrieji turai tik tvirkina Tautą ir veda ją iš kelio.

– O aš paprasčiausiai visus sąrašinius šunims šėko išvaryčiau pjauti. Tai baisiausia korupcijos korupcija ir be jokios gėdos demokratijos išdulkinimas tautos akivaizdoje – tas pats politikierius, jei jis tautos vado numylėtinis, vienuose rinkimuose gali dalyvauti du kartus – ir apygardoje, ir sąraše. Jei nepavyko prasmukti į Seimą pro vienus vartus, tai, nusišluostęs šikną, lenda į Seimą pro kitus…

– Tokie mūsų zakonėliai.

– Pasižiūrėkime, kas tokius rašė…

– Ir kas juos jau keli kartai perrašė.

– Ir ką tu, Juliau, darytum, jei būtai prezidentas?

– Jau sakiau – jokių antrųjų turų. Ir jokių partinių sąrašų. Į Seimą iš apygardos patenka du kandidatai į narius, kurie surinko daugiausia balsų. Ir jokio antrojo turo nebereikia. Viskas aišku ir paprasta – kaip turginė bobulė ant saulėgrąžų maišo…

– Ir abu Seimo nariai turėtų darbo apygardoje, ir nė  vienas negalėtų traukti paprastą kaip beržo tošis dainelę – kai noriu, rimtai dirbu, kai nenoriu, tinginiauju…

– Tik tokias pataisas rinkimų įstatyme reikia pateikti nedelsiant. Tad imkis darbo, Juliau, kol Valinsko Seimas dar neišrupūžėjo. Kai išrupūžės, nieko doro neprakiši – prarys ir išspjaus politologams Konstitucijos žinovams po kojų…

– Aš, ponuli, baisiai nusivyliau politologais – jie sako, kad šitame Seime nebus nieko naujo. Nejau šitaip? „Tvarkos ir teisingumo” frakcijoje – visai nedaug naujų veidų.

– Bus kaip bus. Beje, jau yra. Viskas priklauso nuo lyderio. Bet kurioje partijoje lyderis neturi būti savaime aukščiausia vertybė. Aukščiausia vertybė yra Valstybė ir Tauta. Geras buvo siekis – bet kokia kaina sugrąžinti Rolandą Paksą į politiką. Taigi atstatyti tiesą ir teisingumą. Tačiau tai turi būti daroma ne bet kokia kaina, o per Valstybei bei Tautai reikalingus sprendimus bei jų įgyvendinimą. Šito, manau, trūko. Taigi viską sprendžia ne partija, bet Rinkėjas arba Tauta. Šito nepamirškime.

– Todėl  atėjo Arūnas Valinskas su savo komanda, ir valdžią kartu su juo formuoja Andrius Kubilius.

– Ne todėl atėjo – visai ne todėl. Atėjo, ir tiek, nes anie valdė blogai. Taigi gailėtis kirkilinių socialdemokratų nėr ko. Tik verta pagalvoti – kur jų bėda, kad tų bėdų nebūtų pridaryta daugiau? O bėda ta, kad po Algirdo Brazausko jų minties plotuose liko dykuma. Aš tai jiems išpranašavau dar devyniasdešimt antraisiais metais. Ir toji politinė dykuma liko. Kraštą pradėjo valdyti fatalistai, kurie  įsitikinę, kad rinka viską sureguliuos ir viską sutvarkys. O rinka juk nieko nereguliuoja, nes rinka yra rinka – ką perki, ką parduodi. Rinką tvarko žmogus, bet ne koks nors debesėlis.  Jei rinka viską sutvarkytų ir sureguliuotų, nereikėtų jokios valdžios – būtų tada grynas komunizmas.

– Juliau, ką šneki – Andrius Kubilius su Rasa Juknevičiene ir komunizmas. Prakeiks tave kaip eretiką ir prikals prie pakelės kryžiaus…

– Tegu kala – pakybosiu laisvalaikiu, bet sakysiu savo tiesą. Taigi dabar vėl renkasi valdžion žmonės, kurie serga fatalizmu. Vakarai nuo tos ligos jau pasigydė, mes dar ne. Taigi mes politikoje ne tobulėjame, o stovime vietoje, o stovėdami vietoje degraduojame. Todėl mūsų laukia didelės nelaimės.

– Sakysime, atominės elektrinės statyba…

– Irgi nelaimė. Iš to, kas vyksta aplink tos elektrinės statybą, aš pasidariau išvadą: atominę elektrinę mes pasistatysime, jei prie to prisidės Aleksandras Lukašenka. Juk mes tik žaidžiame statyba – kaip maži vaikai, tik mūsų smėlio dėžė – politinė. Tai irgi mūsų nelaimė.

– Nelaimėmis mūsų Tautos niekas neišgąsdins – todėl negąsdink, Juliau, manęs ir Juknevičienės, bet pasakyk, kokie bus šito Seimo reitingai ir kokia matyti  naujosios daugumos ateitis. Grius toji koalicija prieš prezidento rinkimus ar tik po jų, o gal per juos?

– Grius, jei į prezidentus neis Arūnas Valinskas arba Artūras Zuokas. Jei šie vyrai į prezidentus išeis ir nueis, negrius.

– Kodėl tokia didelė auka Lietuvai?

– Ar Lietuva tau maža? Ji mūsų Tėvynė.

– O jei tiedu didžiavyriai nueis į prezidentus?

– Tada grius Seimas. Kaip griuvo devyniasdešimt antraisiais.

– O kas po to?

– Po to vėl bus didelis politinių kinkų drebėjimas, kuris gali sukelti net žemės drebėjimą – kaip Volstritinių bankų griūtis…

– Ir tautą išgelbės Rolandas Paksas malūnsparnyje?

– Kiekvienai epochai – savas gelbėtojas. Rolandui Paksui, jei Vakarai jo neleis į Lietuvos prezidentus, pasiūlyčiau gelbėti Europos Parlamentą – ten juk priesaikos duoti nereikia, o jei reikės, tai bus priesaika ne Lietuvai,  o Lietuvos teisė Briuselyje juk negalioja…

– Taigi nėra padėties be išeities?

– Nėra išeities be padėties. Tuo ir įdomus mūsų gyvenimas.

– Ir juokingas. O vienas marksizmo klasikas, prisimeni, yra pasakęs: „Žmonija juokdamasi atsisveikina su savo praeitimi”.

– Neduok Die, kad šitaip juokaudami neatsisveikintume su savo Nepriklausomybe. Juk įžengiame į dvidešimtuosius Nepriklausomos Lietuvos metus…

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *