Privatizuota ponulių valdžia…

Privatizuota ponulių valdžia…

Visai ne linksma valanda su Juliumi VESELKA

Julius VESELKA

Julius VESELKA

– Andrius Kubilius: „Situacija yra daug sudėtingesnė, nei mes įsivaizdavome”. Kas tie mes? Ar tarp tų mes nėra ir tokių, kurie tą situaciją padarė? Tarkim, konservatoriai, tarkim liberalai?

– Kubilius žada daryti auditą, kad galėtų pamatyti, kokią valstybę perima. Tai suprantamas dalykas. Tačiau audito neatliko, o juodas pranašystes jau paleido į gyvenimą.

– Kokia iš tikrųjų yra reali situacija valstybėje? Juk esi ekonomistas, o ne koks nors fizikas, chemikas ar bibliotekininkas, kuris pasišovęs vadovauti respublikos žemės ūkiui.

– Pasižiūrėkime, kaip vykdomas šių metų biudžetas. Sakyčiau, gailiai verkauti nėr ko. Atsilieka šiek tiek valstybinio biudžeto vykdymas, o nacionalinis biudžetas yra vykdomas visai padoriai, ir man nerimo nekelia.

– Taigi lyg ir negalima būtų kalbėti, kad Lietuvai jau atėjo baisūs laikai?

– Tie laikai dar už durų, tad iš džiaugsmo nėr ko šokinėti – prisišokinėjo ant savo laurų ponas Gediminas Kirkilas. Ekonominis nuosmukis tikrai ateina – ir ne Lietuva čia kalta. Tas nuosmukis eina per pasaulis, savo žygį, kaip žinome, pradėjęs Amerikoje. Kada ateis į Lietuvą – jis nesisako. Taigi juodos dienos iš tikrųjų gali ateiti. O jei jie sako, kad yra blogiau, nei jie galvoję, tai pirmiausiai reikia žinoti, ką jie galvojo, ir iš viso, ar galvojo, kai politinėje tribūnoje stovėjo petys petin su Gediminu Kirkilu.

– Kaip tai suprasti?

– Labai paprastai: pasakai, kad yra blogiau, nei galvojai, ir kai iš tikro bus blogai, galėsi visą kaltę suversti buvusiems, nors ir patsai buvai su jais kartu. Taigi reikia palaukti audito, jei iš tikrųjų toks bus, ir tik tada kalbėti, kaip iš tikrųjų yra.

– O ką reiktų kol kas daryti, kol tas auditas atsiras?

– Tik ne tai, apie ką visa burna kalba būsimasis premjeras Andrius Kubilius. Ne apie susiveržimą diržais šiandien reikia kalbėti, o apie tai, iš kur gauti papildomų pinigų ekonomikai žadinti ir skatinti. Jų, tų pinigų, jau šiandien reikia ieškoti – tai juk daro visas pasaulis. Turime suprasti – be pinigų iš ekonominio nuosmukio neišeisim. Nėr tokio išminčiaus ar stebukladario. Tad reikia ieškoti pinigų, o ne dejuoti, tuščią piniginę apsikabinus…

– O taupyti pinigą mes turime visą laiką – ne tik šiandien.

– O jie vis dar kalba laisvosios rinkos dogmomis – rinka viską sureguliuos. Veržtis visur diržus – vadinasi, smaugti? Kodėl smaugti jau dūstantį? Kas iš tokio smaugimo išeis? Taigi iš jų žodžių aš suprantu vieną dalyką – jie negalvoja, kaip išeiti iš ekonominės-finansinės krizės, o kaip tą krizę dar labiau pagilinti. Taigi Lietuva kol kas eina krizės gilinimo keliu.

– Ir taip bus iki prezidento rinkimų?

– Ir taip bus iki prezidento rinkimų, jei patys nesusiprotės ar nebus kieno nors paprotinti. Taigi pusę metų jie galės ramiai versti kaltę Gediminui Kirkilui, ir žmonės tuo tikės, nes jau tiki – socialdemokratai prarado tautos pasitikėjimą. Tai pamatėme per rinkimus. O kas toliau, kai tas arkliukas padvės ir jau reikės persėsti ant saviškio kuino?

– Rinkėjas už blogą darbą jau nubaudė dalį anos komandos – į Seimą nepateko Kazimiros Prunskienės valstiečiai liaudininkai ir Artūro Paulausko soclibai, o Viktoras Uspaskichas atėjo smarkiai apipešiotas.

– Tai jau užverstas politinis puslapis. Turime žvelgti į ateitį. Juk visą laiką ekonominėje duobėje nesėdėsime, Gedimino Kirkilo marškiniais apsisiautę. Kirkilo sudarytas biudžetas, mano galva, paprasčiausiai nėra rimtas. Štai aiškinamajame rašte rašoma, kad „Mažeikių naftą” praėjusiais metais gavo 266 milijonus litų nuostolių. O juk dar visai neseniai, kai įmonė priklausė  Michailui Chodorkovskiui, ji duodavo iki milijardo litų pelno. Tai kas nutiko, kad įmonė pradėjo gaminti nuostolius? Beje, pernai nė viena naftos perdirbimo įmonė pasaulyje nedavė nuotolių – tuo pats asmeniškai pasidomėjau. „Mažeikių nafta” buvo vienintelė tokia pasaulyje. Tokiu būdu į biudžetą negavome nė cento. Ar mūsų vyriausybė pasidomėjo – kodėl ir ką reikia daryti, kad šitaip nebūtų?

– Nori pasakyti, kad nėra valstybėje ūkininko?

– Deja, turime su tuo sutikti. Biudžete numatyta didinti atlyginimus kultūros, bibliotekų, švietimo darbuotojams. Ar Andrius Kubilius siūlys ir jiems veržtis diržus? Juk toliau jau nebėra diržuose skylučių, taigi prieita riba. Šie žmonės pinigų į užsienius neišveš – jie pirks daugiau maisto produktų ar drabužių, taigi tie pinigai suksis vidaus rinkoje, gyvindami ją.

– Bet krizė it baubas artėja?

– Koks bus jos gylis, nežinau. Ko imsis vyriausybė – irgi nežinau. Tik man atrodo keista, kad krizei įveikti siūloma trisdešimt procentų verslininkų gaunamo pelno visai neapmokestinti. Girdi, tie trisdešimt procentų nueis į investicijas, taigi į naujas technologijas. Vadinasi, visiems žada suveržti diržus, o tiems, kurie gauna didžiulius pelnus, – trisdešimt procentų tuos diržus atpalaiduoti? Juk jei savininkas išmintingas, jis pirmiausiai, gaudamas pelną, turi galvoti, kaip organizuoti gamybą, kad rinkoje padidintų savo gaminių konkurencingumą. Negi tik dabar jis pradės galvoti, gaudamas iš valstybės tuos trisdešimt procentų? Neatimkime iš savininko teisės ir galimybės pačiam galvoti – kodėl apie jį turi galvoti valstybė?

O gal dabar, užuodęs lengvą pinigą, verslininkas galvos visai kita kryptimi – kaip krizės metu išmelžti iš valstybės tuos trisdešimt procentų?

O tas trisdešimt procentų – juk beveik milijardas litų, kurie nepateks į biudžetą…

– Kaip prie socializmo – biudžetas numato lėšas gamybai tobulinti?

– Tik dabar ta gamyba – jau privati. Manau, krizinėje situacijoje didesnė našta turi būti užkraunama ant turtingojo, o ne ant vargšo pečių. Gediminas Kirkilas ir jo išminčiai mąsto priešingai, –  ir ką tu jiems padarysi? Pelnas apmokestinamas penkiolika procentų, o darbo jėga – dvidešimt keturiais procentais. Tad manau, kad naujasis finansų ministras turėtų pasakyti: „Na, atleiskite, ponai, šitaip nebus”. Ir jis bus teisus.

– Užsienyje pelnai apkraunami dideliais mokesčiais –  verslininkas maitina valstybę.

– Kartais aš nebesuprantu, kas dedasi Lietuvoje. Beveik visas ūkis – privatus. Atrodytų, pats  verslas turėtų būti suinteresuotas didinti savo konkurencingumą – taigi diegti modernias technologijas. Bet verslininkai pelną ramiausiai išsidalija kaip dividendus ar palūkanas, tai yra pravalgo, o naujas technologijas nori diegti valstybės sąskaita, tai yra visos Lietuvos žmonių pinigais. Įdomu: savo pelną pravalgo, o savo privataus turto didinimo problemas krauna valstybei ant pečių.

– Noras visai suprantamas.

– Ir man suprantamas. Bet kodėl valdžios vyrai su tuo sutinka ir šitokią netvarką siūlo įteisinti biudžete? Jei atvirai, tik privatizuota valdžia gali šitaip elgtis…

–  Savininkai jau žada maitinti ir gydyti savo darbininkus, daryti įdomesnes jų atostogas – taigi visokeriopai popins darbo žmogų…

– Bet iš to naudą gaus tik darbdavys – už tas padarytas sąnaudas jis į biudžetą mokės ne dvidešimt keturis procentus, o tik penkiolika. Vadinasi, verslininkas išlošia devynis procentus. Taigi verslininkui lengvatinis tarifas, o darbo jėgai lieka tas pats. Tai ar neturėtų naujasis finansų ministras pasakyti: „Na, atleiskite, ponai”…

– Taigi išeitų, kad valstybė rūpinasi darbininkų sveikata, maitinimu ir taip toliau? Kaip ir prie tarybų?

– Bet kieno sąskaita rūpinasi? Mes juk sakėme, kad žmogus turi gauti visą atlyginimą ir pats spręsti, kur išleisti uždirbtus pinigus – dabar už jį spręs darbdavys…

– Bet žmogus bus patenkintas?

– Žmogus jau paverstas zembiu. Juk jau daug kur žmonės balsuoja taip, kaip prisako darbdavys – ir nemėgink balsuoti kitaip. Aš tą ir savo Ukmergėje pastebėjau. Mažų miestelių verslininkas jau yra tarsi karaliukas, jo žodis – šventas, nors visai jis nėra ir negali būti šventas. Prasidėjo ir vyksta juodžiausias darbas – žmonių zombinimas.

– Kaip tas zombinimas, anot tavęs, derinasi su demokratija?

– Niekaip. Tai kaip tame anekdote: „Kas išeis sukryžminus ežį su gyvate?” – „Spygliuotos vielos pusmetris”. Va kas išeina iš demokratijos, kuri atsiduria šitokių išminčių rankose. Kuriami ištikimi firmai padarai, o ta firma juk savininko – ne visų, ir ne to žmogaus, kuris šitaip zombinamas. Kuriamas ištikimas savininkui pilietis. Paprasčiausiai jis nupilietinamas. Susimąstykime.

– Nėr laiko – reikia kovoti su krize…

– Ir tai vyksta kaip tiktai kovos su krize fone. Toks vaizdelis, pasakytų ponas Viktoras, ir aš imu samprotauti – ar socializmo sąlygomis taikomi žmogaus skatinimo būdai tinka kapitalizmo sąlygomis, kai nuosavybė – privati?

– Iš politinių lankų grįžime prie biudžeto, kuris kitais metais turėtų siekti maždaug trisdešimt milijardų litų.

– Taip, pusšešto milijardo litų gausime iš Europos Sąjungos, likusieji – mūsų, taigi tautiški pinigėliai. Išgirdau unikalią naujieną, kurią jau paskleidė konservatoriai – jie žada žemdirbiams išmokas arba visiškai panaikinti arba labai smarkiai apkarpyti ir apmokestinti.

– Kaip ir valstybės išlaikymo išlaidas? Tada visai normalu.

– Viena, Europos Sąjungos lėšos negali būti apmokestintos. Kita vertus, toji parama, teikiama atseit žemdirbiams, yra faktiškai teikiama vartotojams, kad jie galėtų pigiau įsigyti žemdirbių gaminamą produkciją, o jei aiškiau – maisto produktus. Bet koks įsikišimas čia yra nepageidautinas, nes kenksmingas – be paramos dalis žemdirbių  bankrutuos, o tie, kurie nenorės bankrutuoti, bus priversti didinti žemės ūkio produktų pardavimo kainas, ir nuo to kentės vartotojas. Juk ir dabar žemdirbys yra labiausiai skriaudžiamas žmogus Lietuvoje – metus dirba, o kai rudenį suskaičiuoja viščiukus, tai pasirodo, kad tik vieną-kitą viršaus teužsiaugino, nes kitus visokie vanagai išgaudė – išaugusios kainos už trąšas, degalus, atsargines padargų dalis…

– Prie konservatorių užaugins daugiau…

– Nebus šito – bus juodos dienos kaimo žmogui. Jei jie žengs tą žingsnį, apie kurį taip saldžiai šneka, bus net blogiau, nei blogai. Juk ir dabar žemdirbys už pieno litrą gauna vos 45 centus, ir už tai Kazimira Prunskienė jau nebe Seimo narė. Kaimas jau tarė savo žodį.

– Tars savo žodį ir konservatoriams – ne šventieji.

– Bet prieš tai ūkininkas bus priverstas papjauti savo karvę, kuri jį maitina. Taip, bus šiokia tokias nauda – pusę metų gal ir turėsime pigesnės pageltusios karvienos. O kas toliau? Juk tai jau pergyvenome, tačiau kažkodėl vėl lipame ant to paties grėblio. Kas atėjo po to, kai išpjovėme ar pusvelčiui išpardavinėjome lenkams veislines kolūkių karves? Ir nepasimokyta iš savų klaidų…

– Tauta išrinko naujus gelbėtojus – reikia gerbti tautos pasirinkimą.

– Negi per šešiolika metų viską pamiršome ir vėl viską pradėsime iš naujo?

– Mozė keturiasdešimt metų vedė žydų tautą į Palaimintąją žemę…

– Baik. Labai lengva yra priimti sprendimą – sutaupysime žemdirbių sąskaita, nes nereikės susitikti su bičiuliais valdininkais, kurie to paties klano.

 Atsimeni anų laikų Andrių Kubilių – juk jo žodžiai: „Mums kaimas kaip akmuo po kaklu” ar panašiai. Dabar jis tą akmenį nori parišti kaimui po kaklu. Ar pavyks?

– Gali ir pavykti. Kas būsimajame Seime gins kaimo reikalus? Trys valstiečiai liaudininkai?

– Dar Julius Veselka. Skambino vakar iš Gargždų po televizijos laidos  mūsų dabar apkalbama tema ir tiesiai pasakė: „Teisingai Julius kalbėjo. Bet kas jo klausys?”

– Ateis laikas, kai klausys. Žemdirbių sąskaita galima sutaupyti, tarkime, pusę milijardo litų. Bet kai reikės atstatyti tai, kas bus per apkarpymus sunaikinta, prireiks ne vieno milijardo litų. Bet ką padarysi – yra taip kaip yra, nes jie gavo valdžią. O gavęs valdžią politizuotas lietuvis tampa nenormalus arba išprotėjęs. Kiek valstybė išmokėjo žmonėms už jiems nepriklausomos Lietuvos valdžios pridarytas skriaudas? Iš tų pinigų kalno buvo galima sukurti galingiausius gelbėjimosi nuo bet kokių krizių fondus. Bet ką gauname, tą tučtuojau suėdame ir juodai dienai nieko neatidedame. O kai ateina juodoji diena, arba ji bent jau sušmėžuoja horizonte, vėl žiūrime žmogui į kišenę, sukdami makaules, kaip iš jos vėl kažką ištraukti…

– Tvarkomės ne kaip padorus ūkininkas, kuris mato bent jau penkerius metus į priekį, o kaip vienadieniai patilčių plėšikai…

– Tauta jais pasitikėjo ir tegu jais dabar džiaugiasi. Mūsų pareiga – įspėti, kad šitaip elgtis, kad šitaip gyventi negalima. Jie gali mūsų paklausyti, jie gali mūsų ir nepaklausyti – jųjų valia. Na, kas, kad valstybės valdymo išlaidos padidintos dviem šimtais milijonų litų – aš pasiūliau tuos milijonus  litų nubraukti. Nubrauks ar nebrauks – nežinau. Šešiasdešimt milijonų litų siūloma padidinti krašto apsaugos išlaidas, bet krizė, reikia taupyti, tad siūlau apsieiti be tų milijonų. Niekas mūsų neužpuolė pernai, niekas nepuolė šįmet, manau, niekas nepuls ir kitąmet, o naujas Amerikos prezidentas mano baigti kai kuriuos Džordžo Bušo pradėtus karus. Tai kam mums papildomai ginkluotis?

– Sutiks su tavo mintimis konservatoriai, ar ne?

– Jau jųjų reikalas – ne mano. Kažkodėl manau, jie bus linkę didesnius  pavalkus užmauti žemininkui ant sprando ir gerai juos suveržti…

– Taip ir gyvename…

– Taip ir gyvensime…

Kalbėjosi Adolfas STRAKŠYS

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *