Nepasotinami monopolistai gali praryti valstybę

Nepasotinami monopolistai gali praryti valstybę
 
  Egidijus Haroldas PETRUITIS

Egidijus Haroldas PETRUITIS

Egidijus Haroldas PETRUITIS

 
  
     Šiandien Lietuvą pasiekusi pasaulinė ekonominė krizė dar nespėjo šalies ūkiui pridaryti daug bėdos, bet išryškino senus mūsų ekonominius skaudulius.
     Per aštuoniolika metų Lietuvos valdžios daug svarbių mūsų ūkio sričių atidavė į privačias rankas – ne tik įmones, jų valdymą, bet ir visas monopolines teises. Apie vartotojus, žinoma, užmiršo, ir štai dabar pajuntame tokios privatizacijos padarinius. Nesant konkurencijos, kainos pradėjo kilti kaip ant mielių. Niekas nesivargina paaiškinti kainų kėlimo priežasčių, jos tiesiog be jokio pagrindo keliamos siekiant patenkinti godžių akcininkų apetitus.
     Turbūt visi labai džiaugėmės, kai atsidarė pirmieji modernūs prekybos centrai – ilgas darbo laikas, nedidelės kainos. Bet visas šitas gėris buvo tol, kol tie centrai iš rinkos išstūmė smulkius prekybininkus, prekiavusius maisto produktais. Maisto kainos Lietuvoje pradėjo staiga augti, pasiekė Vakarų Europos lygį ir jį viršijo.

      Beje, Vakarų Europos supermarketuose kainos mažesnės negu mažose parduotuvėlėse, o Lietuvoje – atvirkščiai, nors didieji supermarketai iš tiekėjų prekes perka žymiai pigiau, o, be to, prekės pardavimo savikaina prekybos centre mažesnė nei mažoje parduotuvėlėje.
     Dabar prekybos centrai kartoja tą patį scenarijų su pramoninėmis prekėmis, ir tai, žinoma, truks tol, kol iš rinkos bus išstumti smulkūs verslininkai, prekiaujantys šiomis prekėmis, ir tada už bet kokį niekutį būsime priversti mokėti dešimteriopai.

      Dėl tokios situacijos verslininkų nei kaltinti, nei moralizuoti negalima – jų tikslas yra uždirbti kuo daugiau pinigų. Bet kur žiūri valstybinės institucijos? Kur šuo pakastas, kad žaliavų kainos mažėja, kuras pinga, darbuotojų algos mažinamos, suprantama, ir perkamumas mažėja, o produktų kainos nuolat kyla. Ar kartais neegzistuoja susitarimai tarp didžiųjų prekybos centrų? Bet kur tada žiūri konkurencijos tarnybos ir kiek tų tarnybų atsakingiems pareigūnams mokama, kad jie nieko nematytų?
     Deja, dar blogiau, kai nepagrįstai keliamos šildymo, elektros, kuro kainos. Nors šiandien visi galėtumėme džiaugtis nuolat mažėjančia degalų kaina, bet prisiminus, kad prieš metus nafta kainavo brangiau, nei dabar, o už litrą benzino degalinėje mokėdavome pigiau, apima keistas jausmas – ar nesame apgaudinėjami? Ar tik monopolistai nesinaudoja krize ir nesikrauna sau pasakiškus pelnus mūsų sąskaita? Tai, sakysime, vaizdžiai demonstruoja padėtis akmens anglies prekyboje – kaina pasaulinėje rinkoje nepakilo, o vartotojai Lietuvoje vietoje pereitais metais mokėtų 370-400 litų už toną, dabar priversti mokėti 580-620 litų. 
     Keista, dirbtinai sudaromas deficitas – neiškrauti vagonai su anglimi stovi stotyse, o akmens anglies pardavėjai aiškina, kad Rusija netiekia anglies. Pervežimų kaina Rusijoje pakilo, bet kodėl pabrango anglis, atvežta iš Lenkijos? O gal paprasčiausiai padidėjus dujų kainai ir centriniam šildymui, bandoma pasipelnyti, pasinaudojant susidariusia situacija? Girdi, kur dėsis vartotojas – juk nesėdės per žiemą šaltyje? Elektros ir šilumos kainų kilimas parodys savo nagučius artimiausioje ateityje.
     Taigi renkame valdžią, o ji atstovauja interesams tų, kurie mums, švelniai tariant, tuština kišenes. Bet šitokia netvarka rinkoje kenksminga ne tik eiliniams vartotojams. Kiekvienas iš mūsų, stipriai permokėjęs už būtiniausias prekes ir paslaugas, nebeturi pinigų kitiems poreikiams tenkinti, o tai žlugdo dažniausiai smulkias verslo įmones, kurios, kad išgyventų, priverstos konkuruoti tarpusavyje. Konkuruoti paslaugų kokybe  tokiomis sąlygoms nebeužtenka – verslininkai priversti mažinti kainas, o tai priveda prie verslo žlugimo, ir taip atsiranda naujos bedarbių eilės.
     Taigi mūsų pačių valdžios trumparegiškumas padeda pasaulinės ekonominės krizės progresui. Laikui bėgant tai, žinoma, neigiamai atsilieps ir monopolininkams, bet šiandien jie skaičiuoja milžiniškus pelnus ir nesirūpina ateitimi, nors kai tos problemos juos pasieks, jie kreipsis į valdžią pagalbos ir jų nuostoliai eilinį kartą bus perkelti ant mūsų, vartotojų, pečių – juk negalime atsisakyti pirmo būtinumo prekių ir paslaugų. Taigi reikia tokioms firmoms padėti išgyventi, nežiūrint į tai, kad ankščiau jų sukaupti pelnai jau bus pasidalinti ir išleisti prabangai.
     Nei viena krizė Lietuvai nebus baisi, jei turėsime valdžią, kuri tikrai rūpinsis valstybės reikalais ir mūsų visų gerove. Ar dabar naujai išrinkta valdžia tokia, atsakys artimiausi keli mėnesiai. 
     Ar sugebės jie atsispirti monopolininkų spaudimui?
  Juk jei veržti diržus, tai gal reikia pradėti nuo tų, kurie daugiausia uždirba, apribojant jų nepasotinamą apetitą.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *