Neišmintinga užsienio politika gali pakenkti ir Lietuvai, ir Europos Sąjungai

Neišmintinga užsienio politika gali pakenkti ir Lietuvai, ir Europos Sąjungai

 Valentinas MAZURONIS

Lietuvos užsispyrimas vienintelei iš visų Europos Sąjungos valstybių nepritarti derybų su Rusija atnaujinimui yra irzlus iššūkis visai Europos Sąjungai. Matyt, tai rimtas signalas, kad nuolat kartoti teiginiai apie mūsų šalies diplomatijos gerą darbą ir didelius pasiekimus iš tiesų tėra tik skambios kalbos apie cukrų tuščioje burnoje, nuo kurio, kad ir kiek jį įsivaizduotum, pilve saldžiau nepasidaro. 

Valentinas MAZURONIS

Valentinas MAZURONIS

Taip Lietuva ne tik kuria įžeidaus, bet ir sunkai sukalbamo, nuolat viskam prieštaraujančio ir nepatikimo sąjungininko įvaizdį. Nuolatinė partnerių kritika, savęs iškėlimas aukščiau kitų – ar šis kelias neatves Lietuvos į tokią padėtį, kuomet ES pradės žiūrėti į mūsų valstybę kaip į rakštį vienoje vietoje, o ne rimtą ir solidų partnerį? Žinoma, kai kuriais klausimais Lietuvos politika turi būti „kieta”, bet anaiptol ne kietakaktiška ir kategoriška. Galima į kampą įsprausti ir ES šiandien pirmininkaujančią Prancūziją, ir kitas ES valstybes, bet kas iš to Lietuvai? Tokioje situacijoje, kuomet dėl derybų pratęsimo su Rusija iš principo sutarė 26 ES narės, paskutinės, 27 – osios, prieštaravimas yra anaiptol ne nuoseklios pozicijos laikymasis, bet elementarus užsispyrimas, o gal ir sąmoningas kenkimas. 

Įsivaizduokime, kad tarpvyriausybinėje ES šalių vadovų konferencijoje Lietuva kalba apie mūsų siekį pratęsti antrojo Ignalinos atominės elektrinės bloko darbą, prašo šį siekį paremti. Ar po tokio Lietuvos akibrokšto dėl derybų su Rusija nebus pasakyta: „Jūs nepalaikote mūsų intereso ir susitarimų, kodėl turėtume žiūrėti jūsiškių?”. Na, žinant Vakarų valstybių ilgametę diplomatinę patirtį, gal taip tiesiai kakton nekirs, bet tokią nuostatą parodyti tikrai sugebės. 

O gal tokiu akibrokštu šito ir siekiama. Gal tai naudinga taip vadinamiems „valstybininkams”, kurie vadovaujasi principu: „Kuo blogiau Lietuvai, tuo geriau mums?”. Manau, kad net ir pasikeitus politinei valdžiai, jie ir toliau visais būdais sieks išlaikyti savo įtaką ne tik formuojant valstybės užsienio politiką, bet ir priimant įvairius sprendimus Lietuvos politiniame gyvenime. Tokioms prielaidoms argumentų teikia ir daugiausiai mandatų laimėjusios partijos susitaikymas, kad Užsienio reikalų ministerijai vadovautų ne politikas, bet karjeros diplomatas. Tai rodo, kad konservatoriai sutinka tarnauti „valstybininkams”, kurių pagrindinis tikslas: net ir kenkiant Lietuvai, kurti savo gerovę.  

Tad šiandien būtina labai skubiai rasti atsakymus į keletą svarbių klausimų. Ar karštakošiški pareiškimai, konfrontacinė, nesugyvenimo su kitomis šalimis politika daroma iš hiperbolizuoto patriotizmo, ar tai daroma tyčia, kryptingai formuojant Lietuvos, kaip irzlios, nepatikimos ir nepamatuotai ambicingos valstybės įvaizdį? Tačiau atsakymas į viena klausimą jau aiškus ir šiandien – kad ir kaip iš tiesų būtų, tai nėra gerai. 

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *