Duona turi būti uždirbama dorai

Duona turi būti uždirbama dorai

Sunkus pusvalandis su Juliumi VESELKA

Barackas OBAMA

B.OBAMA

Julius VESELKA

J.VESELKA

– Latvijos vyriausybė supirko „Parex” banko akcijas, o Kalifornijoje pirkę naujus namus amerikiečiai kraustosi iš jų ir keikia valdžią, kad bankams gelbėti ji skyrė tik septynis šimtus miljardų dolerių, o bankai jų, nelaimėlių, nesigaili ir vietoj klestinčių miestelių atsiranda negyvi miesteliai-vaiduokliai su tuščiais namais…

– Taigi pasaulį toliau purto negailestinga finansinė krizė, o  Lietuvoje absoliutus absurdas – girdi, toji pasaulinė krizė – joks ekonominis baubas: silpnesnieji pakratys kojas, aktyviausi ir sumaniausi aukščiau pakels galvas.

– Lietuviai – gamtos vaikai, dar neišbridę iš pagonystės, tad ir vadovaujasi gyvosios gamtos atrankos dėsniais – silpnesniesiems individams egzistencinėje kovoje lemta išnykti, o išlieka tik stiprūs…

– Tai fatalistų požiūris – nuo likimo nepabėgsi. Kiti guodžiasi legenda, kad kapitalizmas, kaip ir daug kas šioje Žemėje, vystosi ciklais arba periodais, kurie kartojasi, ir dabar kaip tik atėjo tam tikro ciklo pabaiga. Taigi ateina pavasaris, vasara, ruduo ir stoja rūsti žiema. Vadinasi, dabar kapitalizmas pergyvena rūsčią išbandymų žiemą, kurią reikia pergyventi.

– Kaip cunamius ar taifūnus?

– Panašiai.

– Tačiau tai nei cunamis, nei taifūnas.

– Todėl yra dar viena varganų ekonomistų ir ekspertų grupė, prie kurių priskirčiau ir dabartinę besitelkiančią valdančiąją daugumą, kuri bando aiškinti, kad dėl to, kas vyksta, kalta valstybė ir valdžia – ji netaupė valdymo išlaidų, mėtė pinigus ne pirmos svarbos objektams – sakysime, Valstybės rūmų atstatymui ar pastatymui, pirko prabangius automobilius, remontavo ministerijas užuot remontavę mokyklas ar statę vaikų darželius – taigi neefektyviai naudojo valstybės biudžetą. Šitaip primityviai ir vaikiškai galima būtų aiškinti, jei finansinė krizė būtų ištikusi tik Lietuvą. O juk ji apėmusi visą pasaulį. Ir bėda visai ne biudžetas ar neprotingas valstybės pinigų naudojimas. Esmė visai kita.

– O kokia ta esmė? Mediciniškai kalbant, nenustatęs, nuo ko susirgai, nežinosi, kaip gydytis…

– Turime suprasti vieną dalyką – finansinė krizė prasidėjo ne nuo valstybės biudžeto pajamų surinkimo ar nesurinkimo, kaip mano Andrius Kubilius ir kiti būsimosios vyriausybės ekonomistai. Tokiu būdu Kanada jau seniai turėjo būti finansinės krizės suėsta. Taigi įsidėmėkime – finansinė krizė prasidėjo bankuose. Jei tiksliau – privačiuose bankuose. Jei dar tiksliau – pačiuose stambiausiuose Amerikos privačiuose bankuose. Štai iš kur išlindo toji finansinė krizė.

– Ir kas iš to, kad tai jau žinome? Ką turime daryti?

– Amerika faktiškai pačius stambiausius bankus nacionalizuoja – superka jų akcijas. Tą patį padarė broliai latviai, nors Parex banko akcijų supirkimo jie viešai nevadina nacionalizavimu – per daug rūstus žodis. Mane jaudina štai kas – ar ta bankų gelbėjimo akcija nepavirs į valstybės pinigų perpumpavimą į sukčių ir suktų neišmanėlių nustekentus privačius bankus, ir tie bankai netrukus vėl atsidurs privatininkų rankose ir, atsidūrę tose pačiose rankose, neims daryti tą patį, ką darė iki šiol – vaikytis neribotų turtų. Juk ne kas kitas, o nekontroliuojamas ir nestabdomas godumas ir pražudė šituos bakus.

– „Parex” banko šeimininkai šito net neslepia – jie žurnalistams kalba apie tai, kad ateityje išsipirks banką iš valstybės už visai prieinamą kainą…

– Ir vėl bus tas pats.

– Tai gal tie, kurie kalba apie kažkokius ciklus, yra teisūs?

– Žmonija nesugeba mokytis iš savo klaidų. Tai mūsų nelaimė.

– Reinoldijus Šarkinas sako, kad Lietuvoje nebus to, kas nutiko Latvijoje?

– O ką turi kalbėti centrinio banko vadovas? Kad nacionalizuosime, kad gelbėsime, kad bėkime, nes dangus griūva? Centrinio banko vadovas turi raminti žmones, kad nekiltų panika. Karo metais panikierius šaudo, nes jie yra pavojingi…

– O tu jau keli paniką kaip latvis? Jie juk iš „Parex” banko išsiėmė milijardą litų – ir bankas atsidūrė prie bedugnės, panašiai kaip mūsų bankai devyniasdešimt trečiųjų pabaigoje…

– Šiandien ne ta situacija. Valstybė yra apdraudusi mūsų indėlius iki šimto tūkstančių eurų. Taigi jei turi pasidėjęs į bankelį  pusę milijono litų, tavo miegas jau gali sutrikti, kaip tų, kurie pinigėlius įkišo į tam tikrus fondus, kurie dabar masiškai bankrutuoja.

– Bet grįžkime prie pokalbio – kodėl iš tikrųjų pasaulyje, ir pirmiausiai Amerikoje, atsitiko tai, kas atsitiko?

– Man įdomu kitkas – ir nueinantys, ir ateinantys į valdžią Lietuvoje, filosofuojantys apie finansinę krizę, nekalba, kad centriniai bankai visame pasaulyje nesugebėjo atlikti pagrindinių savo funkcijų – kontroliuoti, kad privatūs komerciniai bankai nešvaistytų pinigų, kad gyventų ūkiškai ir nespekuliuotų pinigais. Taigi laikytųsi tam tikrų godumo ribų. Man, kaip ūkininkui, aišku,  – jei privačiame banke kilo krizė, tai to banko veiklos dėl liberalių įstatymų negalėjo gerai kontroliuoti Centrinis bankas. Vadinasi, jis neatliko ir negalėjo atlikti visų savo funkcijų.

– Paklausiu kaip šviežiasis seimūnas Antaniukas: kodėl jie neatliko savo funkcijų, tai yra dorai nedirbo savo darbo?

– Gali būti kelios priežastys. Sakysime, Centriniame banke dirba blogi, tai yra neišmanantys savo darbo specialistai, arba rimtam darbui yra netinkama aplinka. Mano galva, bankai turi visas galimybes sutelkti gerus specialistus, ir jie tai daro. Visai kitas dalykas – aplinka, kurioje tie specialistai turi dirbti. Turiu galvoje pirmiausiai įstatymus, kurie sukurpti taip, kad niekas jų, tų privačių komercinių bankų, iš esmės negalėtų kontroliuoti – atlikinėtų tik   formalius patikrinimus.

– Anot liaudies išminties: teoriškai – arklys, praktiškai – neatsikelia?

– Akurat. Centrinis bankas patikrina, ar tas bankelis turi  pakankamą rezervą, koks to bankelio pelningumas, kiek blogų ir gerų paskolų jis turi išdavęs. O kad banke gali būti, sakykime, šimtą kartų mažiau pinigų, nei faktiškai yra? Juk yra ir taip. Ir atėjo laikas, kai viskas išlindo dienos švieson. Tokia padėtis susidarė todėl, kad visi įstatymai, reguliuojantys finansinių institucijų veiklą, buvo sukurpti tų pačių finansinių institucijų, kaip jiems palengvinti spekuliaciją pinigais. Man keista,kadir dabar niekas nežada koreguotitų finansinių institucijų veiklą reguliuojančių įstatymų, o visi meta pinigus į bankrutuojančius bankelius, kad kaip nors išgelbėtų ten įsitaisiusius spekuliantus, kuriems svarbiausia yra pelnas ir pinigai, pinigai, pinigai.

– Ir po kiek metų vėl pasikartos tas pats, kas vyksta dabar?

 Ciklas, broleli, ciklas. Todėl kartais pamąstau – o gal nereikia tų bankelių gelbėti? Tačiau tada paprastam žmogeliui, kuris padėjęs pinigus į tokį bankelį, juoda bedugnė, kurioje labai šalta ir drėgna. Ir vėl klausimas – ar turime dorų žmonių valstybei sumokėtais pinigais gelbėti spekuliantą, kuris į banko seifą vietoj pinigų pripūtė varlės kurkulų?

– Tai gal pirmiausiai reikia pareikalauti atsakomybės?

– Tik šitaip. Bet ar varnas varnui kirs į akį? Išeina labai keista situacija – tu pagavai vagį, kuris pavogė tavo pinigus, ir tu turi jam sumokėti, kad jis tuos tavo pinigus išleido? Valstybės mastu tai daroma. Net Amerikoje.

– Tačiau tie, kurie iššaukė finansinę krizę, turi šimtus milijardų  dolerių…

– Štai kur šunelis pakastas, ir labai nemažas šunelis. Jie nupirko visą žiniasklaidą, visą propagandinį valstybės aparatą, visus taip vadinamus bankų ekspertus ir profesionalius bankininkus, kad šie aiškintų žmonėms, jog nieko neatsitiko, kad čia tik kasdieniškas cunamis, kad čia paprastas taifūnas, kad čia susidūrė kažkoks kapitalizmo ciklas ir dėl to kalta valstybė, kad čia kaltas valstybės biudžetas ir tie, kurie jį tokį priėmė. Juokinga nuodėmingųjų maldelė, ar ne?

– Zuikio juokas pro ašaras?

– Valstybė iš tikrųjų yra kalta, tik ne dėl to, kuo ji ekspertų ar žurnalistų kaltinama, o todėl, kad nevykdė savo, kaip stratego ir kontroliuotojo funkcijų, kad naiviai patikėjo, jog tai automatiškai  gali padaryti pats kapitalas. Ir Lietuvoje niekas dar nešneka, kad reikia valstybėje didinti kontrolės mechanizmą. Ir Prancūzijoje, ir Vokietijoje, ir Amerikoje apie tai jau visa burna kalbama, o Lietuvoje – vis dar tyla, vus dar dalinamasi valdžią ir svarstoma, kokius pavalkus užmauti žmogui ant sprando. Pavojinga toji tyla.

– Kaip prieš cunamį…

– Kaip prieš cunamį ar taifūną. Civilizuotų valstybių Prezidentai renkasi į būrį ir šnekasi apie tai, o mūsų Valdas Adamkus čiulba pasauliui, kaip jis gelbės nuo Rusijos Gruziją…

– Ką jam sako, tą jis sako. Argi telefono stulpas kaltas, kokios kalbos plaukia laidais iš taško A į tašką B?

– Prancūzijos prezidentas ragina peržiūrėti visą sistemą…

– Jis per jaunas mokyti mūsų prezidentą – jis dar negimęs buvo, kai mūsų Adamkus prie Sedos su vokiečiu rusą mušė.

– Tad, tuos laikus prisiminęs, ir dabar tebemuša. Vienintelis Europos Sąjungoje. O kokie jauni ir gražūs mūsų prezidento patarėjai! Tik labai gaila, kad jie puikiai išmokę laisvosios rinkos lozungus, tačiau toj laisvoj rinkoj patys nemoka net blynų išsikepti…

– Nori pasakyti, kad toji aplinka sugadino mūsų karšinčių – išminčių?

– O gal jis anuos sugadino, kad nebus kur jų dėti po prezidento rinkimų? Tai tarp kita ko. O kas dėl patarėjų, tai koks pats esi – tokie ir tavo patarėjai. Juk ne patarėjai renkasi prezidentą, o prezidentas – patarėjus. Bet palikime prezidentą ramybėje – tegu ilsisi iki kadencijos pabaigos. Pabandykime paieškoti esmės, nuo kurios vis bėgame it nuo kokios baidyklės, bet juk niekur nuo jos nepabėgsime. Mąstytojas Albertas Einšteinas yra pasakęs, kad  kapitalistinė anarchija veda visuomenės vystymąsi į aklavietę, nes kapitalistinėje anarchijoje kapitalas kaupiasi oligarchų rankose, ir netgi demokratinės valstybės institucijos tokiu atveju nebegali atlikti savo funkcijų.

– Valstybę ištinka krachas? Ar kapitalizmą?

– Einšteinas randa vienintelę išeitį iš tos aklavietės – tai  socializmas ir išsilavinę žmonės…

– Pagal Staliną – kadrai nulemia viską? Bet mes ten jau buvome ir iš ten išėjome į nepriklausomą nuo socializmo valstybę…

– Mes socializmą visut visutėlį išmetėme lauk ir iškėlėme į aukščiausias aukštybes lozungą: „Laisvė laisvam kapitalui!” Taigi pasirūpinome, kad į kapitalo reikalus valstybė visai nesikištų. Vadinasi, valstybė sau, kapitalas – sau. Bet prisiminkime: kol buvo socializmas, kaip kapitalizmo oponentas ar konkurentas,  kapitalizmas laikėsi tvirtai ir finansinės krizės jo nekrėtė. Socializmas buvo sunaikintas, ir pasaulinis kapitalizmas pasijuto laisvas, ir jį iš to džiaugsmo apėmė ekonominis drugys. Valstybės, girdi, nebereikia, tegu ji rūpinasi invalidais, pensininkais, o mes klestėsime laisvi ir nepriklausomi.

– Ir kapitalizmą apėmė ekonominis drugys?

– Aš mąstau šitaip: buvo privati nuosavybė vergovėje – ją, kaip žinome, pakeitė feodalinė nuosavybė; feodalinę nuosavybę pakeitė kapitalistinė; kapitalistinę – socialistinė, kuri pirminiame etape buvo panaši į vergovinę ar feodalinę. Ir vėl viskas iš naujo. Kiek suprantu, valstybė turi imtis tų funkcijų, kurių kapitalas negali imtis – sakysime, finansų kontrolės. Taigi, broliai, baikit spekuliuoti, pinigą užsidirbkite ne spekuliuodami, o kažką protingo gamindami. Tik ne pinigą. Yra, vadinasi, butas, aš tau jį parduodu už milijoną, tu man jį parduodi už du, aš jį kažkam iškišu už tris milijonus, o butas juk vienas…

– Ir kapitalizme duona turi būti uždirbama dorai? Ar tai įmanoma?

– Tik dorai. Nedorai uždirbama duona politinę sistemą veda į finansines ar ekonomines krizes, kurios gali baigtis baisiais politiniais sukrėtimais. Tie sukrėtimai – laisvosios rinkos krachas, ir jie prasidėjo laisvosios rinkos citadelėje. Taigi laisva rinka be valstybės reguliavimo veda tik į finansinę ir ūkinę krizę. Tokią krizę šiandien pergyvena Amerika. Mačiau tos padarinius per televiziją – ten jau atsiranda miesteliai- šmėklos, tai yra miesteliai, kuriuose ištisi kvartalai tuščių namų – iš jų priversti bėgti žmones.

– Kokios krizės ekonominės ir politinės pamokos?

– Valstybės turi derinti reguliuojantį vaidmenį. Ir finansuose, ir infrastruktūroje. Imkime mūsų skaudulį – energetiką. Pamatysi –

Aleksandras Lukašenka pirmas pastatys atominę elektrinę. Žinoma, Baltarusijoje. Greičiau už mus, nes mes mokame tik plepėti, o ne dirbti. Net jei ir pasistatysime atominę jėgainę, Aleksandro Lukašenkos elektrinė bus už mūsiškę daug pranašesnė, nes gamins pigesnę energiją. O Rusijos federacijos verslininkai jau kalba, kad reikia kurti vieningą Europos energetinę sistemą, nes kam vežioti po pasaulį anglį, naftą ir kitokį kurą, kad galima laidais ar kitaip transportuoti galutinį to kuro produktą – energiją. Yra logikos? Yra. Vien jau ekologiniais sumetimais

– Per ekologiją, Juliau, tu nori visą Europą sukišti į Rusijos kišenę?

– Ji jau seniai ten sėdi ir toliau šiltai sėdės, nes taip surėdė patsai dievulis, kurdamas šį pasaulį, – visus energetinius šaltinius jis atidavė Rusijai.

– Tai gal geriau nugalėti Rusiją ir viską pasiimti, o paskui dalinti visiems po truputį – kaip savo?

– Daug kas to norėjo, bet niekas neįstengė šito padaryti ir, žinai, nepadarys. Tad šitokios barbariškos minties reikia ir būtina atsisakyti, nes ji politiką veda į aklavietę. Tai pražūtinga politika, kuria, gaila, užsikrėtę ir kai kurie nueinantys nuo politinės arenos mūsų politikai.

– Kodėl nueinantys?

– Jų jau nebesupranta Europa, nes jie – jau praeitas etapas. Jie nemato ateities. Jau vien kuro pervežinėjimas kiek kainuoja, o viską, ką turi žemės gelmės, mes turime tausoti, nes tai mūsų visų, Žemės žmonių, turtas – jo iš kitų planetų neatsivešime. Taigi visas mūsų kai kurių politikų ėjimas yra ėjimas Žemėje į tamsą ir šaltį. Štai kur tos politikos pražūtingumas, ir Europa tai mato, todėl stebisi ir trauko pečiais, stebėdamiesi mūsų nesupratlyvumu…

– Gerai, kad mes tokie maži…

– Gerai, kad mes tokie maži. Nors galėtume būti ir didesni. Bent jau savo mintimis ir mąstymu. O to nėra, nes gyvename praeitimi. Ateities mūsų mąstyme nėra. Ir ta politinė jėga, kuri ateina į valdžią, man rodos, yra užsikonservavusi praeityje. Tai nėra ateities valdžia. Tai yra vakarykštė diena. Tai yra jau praeitas pasaulio etapas. Tas juodos praeities luitas slegia ją, o kartu slėgs ir mus visus. Ar jie sugebės praplėšti tą užkonservuotą kokoną ar ne, tai yra, ar jie sugebės tame savo kokone bent pradurti skylutę ir pasižiūrėti į ateitį. Kažkodėl nemanau, kad šitai įvyks. Bent jau pirmi jų žingsniai šitokios išvados neleidžia daryti.

– O Amerika ir išsirinko visai kitokios kategorijos prezidentą?

– Pasaulis lyg ir sutriko. Prie valstybės vairo stoja juodaodis – pirmas toks Amerikoje. Vieni mano, kad bus labai gerai, kiti – kad nieko iš to neišeis, treti – kad Baracką Obamą paprasčiausiai nušaus. Man atrodo, iš to, kad rinkimus laimėjo Barackas Obama, labiausiai išlošė Amerika, ir tai ne Baracko Obamos nuopelnas –  valdantys Ameriką klanai pamatė, kad Džordžas Bušas nuvedė Ameriką į ekonominę, finansinę ir politinę aklavietę, iš kurios išeiti galima tik suradus naujo mąstymo vadovą, kuris sukrėstų Ameriką. Taip atsirado Barackas Obama. Ne iš dangaus nuleistas, o paprastas Amerikos vaikinas, tiktai, anot italų Silvijaus Berluskonio, truputį daugiau už kitus įdegęs. Ir pasaulis sukluso – štai kokia Amerika!

– Mes negalime atsigėrėti Džordžu Bušu, o tu ant jo pečių suverti tokią kaltę?

– Valdas Adamkus ir jo aplinka – tai visai ne mes. Lietuva mąsto kitaip. Ir štai Amerikoje prezidento rinkimus laimi žmogus, šalia kokių prieš porą dešimčių metų baltaodis laikė negarbinga net atsisėsti troleibuse, autobuse ar metropoliteno vagone. Ir užteks Barackui Obamai žengti keletą net labai neženklių politinių žingsnelių, kurie atstatytų Amerikos autoritetą pasaulyje, netrukus pamatysime. Sakysime, pradėti derybas dėl priešraketinių sistemų ir leisti, tarkim, rusų generolams sėdėti toje Lenkijos bazėje ir kartu su amerikonais gerti konjaką. Tada Rusija ir visas pasaulis apsidžiaugs – iskanderių Kaliningrado srityje nebėr. Užteks pasakyti, kad mes, ponai, norime, kad Europos Sąjunga vestų su Rusija derybas dėl strateginės partnerystės, ir tos derybos sėkmingai vyks. Štai ko reikia pradžiai – sėti pasitikėjimo sėklą pasaulyje…

– O ką tada darys Valdo Adamkaus ir Petro Vaitiekūno tipo politikieriai?

– Visi tie Džordžo Bušo satelitai gėdingai nuleis galvas ir, pabrukę uodegas, tylės it pasūdytos silkės. Vėl visi patekinti – vyksta derybos, šaltasis karas išbraukiamas iš darbotvarkės, ir pasaulis lengviau atsikvėpia.

Taigi Amerikos klanai taip puikiai viską suplanavo, kad aš nematau tame plane nė vieno minuso. Ir jeigu Barackas Obama bus tokio suvokimo kaip demokratų prezidentas Franklinas Delanas Ruzveltas, kuris atėjo į ekonominės krizės niokojamą Ameriką ir ją išvedė iš aklavietės, viskas bus gerai. Ar Obamai užteks proto pažaboti laisvosios rinkos stichiją, parodys laikas. Kad mums neužteks proto – tą tikrai žinau.

– Taigi į Ameriką po aštuonerių Bušo metų vėl grįžta Amerika?

– Manau, kad taip. Ją žiauriai pamokė ir toliau moko finansinė krizė. Barackas Obama gavo baisų palikimą. Bet jis, manau, atėjo ne gėrėtis ovaliniu kabinetu…

– O ką mes išsirinksime?

– Taigi ką mes kitąmet išsirinksime Prezidentu – rytdieną ar vakardieną?

Kalbėjosi  Adolfas STRAKŠYS

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *