Permainų ekvilibristika

Permainų ekvilibristika 

Juozas IVANAUSKAS

Juozas IVANAUSKAS

Juozas IVANAUSKAS

 Pastarojo laikotarpio politinio – visuomeninio gyvenimo aktualijos ir galimos permainos, Seime susiformavus naujai tautos išrinktųjų „permainų koalicijai”, operatyviai nušviečiamos žiniasklaidoje, sukeliančios įvairiausių diskusijų, komentarų, aštrios kritikos ar liaupsių bangą, be abejo, nelieka nepastebėtos liaudyje, kuri nuo neatmenamų laikų ištroškusi reginių ir duonos, šiuo niūroku metų laiku tikrai neturėtų skųstis iš aukštų valdžios rūmų veltui dalinamų šou akcijų – atrakcijų  stoka.

Į politikos sceną strimgalviais įžengus Arūno Valinsko sambūriui, pasivadinusiam Tautos prisikėlimo partija, Seimo kuluaruose padvelkė permainų ekvilibristikos dvasia. Tam tikra prasme, tai iš tikrųjų pozityvus reiškinys mūsų politikoje, tiek ir visuomeniniame gyvenime, jau vien todėl, kad nuo šiol „auksinių svogūnų” ir „Kelio į žvaigždes” globėjas turės unikalią galimybę pamaloninti kolegas parlamentarus iš kairės bei dešinės, o taip pat sensacingų perliukų besivaikančius žurnalistus, TV laidų reporterius, savo aštriomis, impulsyviomis replikomis, neprognozuojama intelekto žaisme, netgi, citatomis iš Šventojo Rašto.

Daugumą beviltiškai nuobodžių, kvailai susireikšminusių, ne vienas kelnes Seime sutrynusių „etatinių” politikų, be abejo, turėtų papiktinti, išmušti iš pusiausvyros šis arogantiškas visuomenės veikėjas, praeityje pasižymėjęs ekscentriškais poelgiais, šiuo metu – sparčiai kylanti politikos žvaigždė, šventai tikintis, kad „pats gyvenimas yra scena, o Seimas – tik jos dalis“.

Visą tą pastaruoju metu ženkliai pagyvėjusį mūsų visuomenėje procesą apibudinti, ko gero, galėtume vienu taikliu žodžiu – ekvilibristika, kuris tarptautiniame žodžių žodyne yra aiškinamas, maždaug, taip: „cirko žanras, pagrįstas artisto sugebėjimu išlaikyti kūno pusiausvyrą neįprastoje situacijoje, stovint ar judant ant vienos kojos, rankų, rankų, galvos”. O kai tame pačiame žodyne perskaitome komentarą, kad „ekvilibristas – tai žmogus, mokantis mikliai išsisukti, pasiteisinti”, tai prieš akis savaimingai iškyla mums visiems puikiai pažįstamas šou verslo virtuozas, kuriam lapkričio 18-tą, ankstų antradienio rytą, po bemiegės nakties, iki paryčių skandalingai renkant Lietuvos Respublikos parlamento  vadovą vis dėlto pavyko įžengti į erdvų Seimo Pirmininko kabinetą.

 Tai reiškia, jog antruoju valstybės žmogumi, po Lietuvos Respublikos Prezidento Valdo Adamkaus, tapo ne kas kitas, o ponas Arūnas Valinskas, rodos, dar taip neseniai linksminęs tautiečius banaliomis kalbomis, pašmaikštavimais, pasirodymais pramoginėse TV laidose, pelningais komerciniais projektais mokėjęs pritraukti prie televizorių ekranų šimtus tūkstančių pigių reginių ir linksmybių ištroškusių tautiečių.

  Palyginę dviejų Seimo pirmininkų personalijas, buvusiojo – seno politikos vilko Česlovo Juršėno, ir dabartinio – šou verslo „ryklio” Arūno Valinsko, neslepiančio simpatijų savo pirmtakui, galėtume įžvelgti fantasmagorišką permainų ekvilibristiką. Pasirodo, šios dvi, iš pažiūros, absoliučiai skirtingos Seimo figūros puikiai dera oligarchinio „Liūto” – „Leo LT” angažuotoje politinėje šachmatų lentoje!.. Tai reiškia, kad šie du maloniai besišypsantys ponai, viešai linkę pritarti krikščioniškoms vertybėms, bendražmogiškai moralei ir dešimčiai Dievo įsakymų, sutartinai užmerkia akis bei pasuoja prieš oligarchinio „VP market” dešimtuko savivalę, šimtais milijonų litų nureketuojant mūsų valstybę neuždirbtais dividendais, neskaidriu, Seimo įteisintu ir Prezidento Valdo Adamkaus pasirašytu sandoriu, užvaldant Lietuvos energetikos ūkį. 

Bet argi dabar, valdžios postų dalybų pačiame įkarštyje, keturių partinių lyderių – Andriaus Kubiliaus, Arūno Valinsko, Eligijaus Masiulio ir Artūro Zuoko „permainų koalicijai” paskubomis kurpiant ekonominės Krizės įveikimo planą, gali kam nors rūpėti tokie „menkniekiai”, kaip „Leo LT”?..   

  Kur kas mažiau šiuo metu stebina tai, kad iš virtualios pramogų pasaulio realybės, tiesiai į Seimą nužengė Arūno Valinsko suburtų originalių personalijų desantas – savimyla, „sveikos gyvensenos” propaguotojas Ezopas Karalius, sovietiniu automobiliu „Volga” besididžiuojantis, lyg ir dainininkas – Antanas Nedzinskas („Jam politika tikrai ne „dzin”!.., – užtikrina ponas Arūnas Valinskas), liaudies pamėgta lietuviškų „čiastuškų” – dažnučių atlikėja Donalda Meiželytė bei miela „senučiukė” Asta Baukutė, Seimo posėdžių salėje mikliai pakeitusi sceninį įvaizdį ir tapusi jauna mama, krūtimi žindančia savo kūdikėlį…

O ką jau bekalbėti apie antrąją šalies damą, gundančiu moterišku balsu įgarsinusią ne vieną melodramą ir mokančią daugybę lyriškų dainelių, ponią Ingą!.. Myli ją paprasti lietuviai, matyt, labai gerbia ir myli, todėl ir išreitingavo į viršų tautos „prisikėlėjų” sąraše, beje, kaip ir saldžiabalsę laidų „Istorijos” vedėją Daivą Tamošiūnaitę – Budrę (pastarajai, regis, užteko sveikos nuovokos laiku atsitokėti ir atsisakyti Seimo nario mandato).

 Savaitės pradžioje į pirmąjį Seimo posėdį susirinkę naujos kadencijos parlamentarai, rinkdami Seimo pirmininką buvo nusiteikę kovingai ir pademonstravo nepaprastą ištvermę, surengę paeiliui du vienos ir tos pačios kandidatūros rinkimus. Antrasis turas, kaip žinia, pasibaigė vienintelio pretendento į šį garbingą postą – Arūno Valinsko pergale.

 Šiuo unikaliu Lietuvos Respublikos Seimo istorijoje atveju, tarytum legendinėje Freddie Mercury dainoje „Show must go on!”, spektakliui – parlamentarų diskusijoms užsitęsus iki paryčių, savo išmintį ir politines nuostatas jie bandė grįsti ne tik racionaliais argumentais, bet ir vaizdingais palyginimais, skambiomis frazėmis bei metaforomis. Į parlamentaro Egidijaus Klumbio klausimą, adresuotą Arūnui Valinskui, – „Ar mūsų valstybės prestižą sustiprins tai, kad Seimo pirmininkas bus teistas žmogus?”, –pastarasis, net nemirktelėjęs, atsikirto citata iš Šv. Rašto: „Neteiskite ir nebūsite teisiamas. Meskite į mane akmenį, jeigu esate šventas”. Ačiū už klausimą. Aš manau, kad šiuo atveju reikalingas žmogus, kuris pasižymi konkrečiom darbinėm savybėm, o ne kolegų pastovūs priekaištai, kad tas ar tas kažkada paklydo. Aš manau, kad kur kas vertesnis ir bažnyčioj žmogus, kuris, supratęs savo klaidą, grįžta ir atgailauja, o ne tas, kuris visuomet yra teisus sau ir kitiems.”

Nors tokios parlamentarų intelekto kibirkštys bei vieši „pasitaškymai” labai pagyvino formalią Seimo pirmininko rinkimo procedūrą, tačiau bendras įspūdis šiam „spektakliui” pasibaigus vis dėlto išliko gana slogus, primenantis politinį farsą, kadangi jau pirmame naujos kadencijos Seimo posėdyje, pasak BNS vadovo Artūro Račo, „išsityčiota iš įstatymų, pademonstruota, kad turint daugumą galima viskas”.

Tačiau ar buvo galima tikėtis kažko kito, žinant, kad pas mus jau eilę metų „tradiciškai” pasireiškia vis ta pati natūrali tendencija, ilgainiui tapusi „norma” – valdžių perimamumas, kai vieną „chebrokratiją”, tam tikrą laiką viešpatavusią Marijos žemėje, periodiškai keičia kita, jiems neva oponuojanti, tačiau ne mažiau susikompromitavusi „chebra”, ištroškusi valdžios. Plačiai įsikerojus tokiai praktikai Lietuvoje, iš esmės kalbėti apie radikalias, seniai pribrendusias permainas valstybės valdyme, ir ne tik kalbėti, bet siekti jas iš tiesų įgyvendinti, matyt, tėra blogo tono ženklas, nepriimtinas mūsų politiniam „elitui”.

Ir nors kolega Artūras Račas nuoširdžiai stebisi, piktinasi pažeistu balsavimo slaptumu, antrą kart renkant Arūną Valinską Seimo pirmininku – „Gėda, kad vadinamoji permainų koalicija pradėjo būtent taip. Nuo pat pirmų akimirkų demonstruodama, kad jokios permainos Lietuvai tikrai negresia. Kad ir toliau viskas liks taip kaip buvę, kad įstatymai negalios visiems vienodai, kad jie bus pritaikomi situacijai ir kad pagrindinis įstatymas kaip iki šiol bus jėga. Seime, versle ir visur kitur”, – tačiau kiek atsitokėjęs, ko gero, ir jis bus priverstas pripažinti, kad visa pastarojo laikotarpio permainų ekvilibristika, balansavusi ištisus metus, vietoje „trigalvio slibino” padovanojusi tautiečiams „Liūtą”, ir suviešėjusi rinkiminės kampanijos metu, nepaliko nei mažiausios vilties, kad tie valdančiosios koalicijos „naujieji”, tik ką prisiekę ir sugiedoję Tautišką giesmę Seime, bus kažkuo pranašesni už tuos „senuosius”, laikinai priverstus tenkintis opozicijos vaidmeniu.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *