Laikas eina ir laikrodžiams stovint arba Naktis prieš priesaiką

Laikas eina ir laikrodžiams stovint

arba

Naktis prieš priesaiką

Pusvalandis su Juliumi VESELKA

Julius VESELKA

Julius VESELKA

– Taigi, Juliau, naktis prieš priesaiką? Sapnavosi saulė, pūga ar perkūnija?

– Sapnų nemėgstu pasakoti, o iki priesaikos liko dar keturiasdešimt minučių – tad galime pakalbėti

– Ir kokios mintys?

– Galvoju: ar buvo per ketverius metus Seime tokių džiaugsmingų momentų, kad galėčiau pasakyti: „Va, broliukai, padarėme tikrai gerą darbą!” Taigi tas mūsų geras darbas į eis į šalies istoriją. Niekaip negaliu prisiminti tokios akimirkos.

– Seimo pirmininkas padarė didesnius atlyginimus?

– Kažkoks juodas kirminas sąžinę graužė – lyg į kažkokį mėšlą viena koja įlipai ir negali jos ištraukti…

– Atleidot iš Seimo pirmininkų tą patį Artūrą Paulauską?

– Negi tai gali suteikti džiaugsmo?

– Bet buvo audringų plojimų….

 Aš neplojau.

– Taigi per ketverius metus neradai nė vienos džiaugsmo akimirkos Seimo posėdžių salėje. Paklausiu tiesiai – kodėl? Juk dar ne žabalas?

– Visus tuos ketverius metus matėme pagrindinę Lietuvos problemą -energetiką. Ką mes padarėme spręsdami šitą problemą? Nieko, išskyrus tai, kad sugriovėme Ignalinos atominę elektrinę…

– Tą bolševizmo citadėlę, anot politinių šventakuprių?

– Elektra yra elektra. Ji negali būti politinė ar kokia nors šventakuprė. Kaip ir kumpis ar dešra su sūriu, švarkas ar kelnės.

– Vakarai, anot Andriaus Kubiliaus, nepirko mūsų elektros, kadangi jinai bolševikiška, taigi pigi ir įtartinai padaryta…

– Jie laikė mūsiškę elektrą nešvaria, nes, girdi, pagaminta nesaugioje elektrinėje. Tačiau tai buvo politikų, bet ne ekonomistų ar ūkio darbininkų tvirtinimas. Vakaruose priimta taip – ką politikai šneka, yra jų reikalas, o gyvenimas eina savo keliu. Politikai normalioje ekonomikoje verslo reikalų netvarko. Mūsų elektra kainavo maždaug šeši su puse cento už kilovatvalandę, o tai mažiausiai keturis kartus pigiau, nei tokia pat elektra Vakaruose, – ją būtų bet koks jųjų verslininkas pirkęs. Bet mes neturėjome kaip tą elektrą į Vakarus nugabenti – dar ir dabar juk nėra elektros tilto į Vakarus…

– Kodėl?

– Šiąnakt šito nesapnavau. Bet sapnavau savo paruoštą įstatymą dėl Ignalinos atominės elektrinės darbo pratęsimo ir kaip jį valdančioji dauguma ar mažuma atmetė. Ačiū už tai reikia tarti socialdemokratams ir jų konservatoriams. Aš juk rašiau laišką Barosai, gavau atsakymą, todėl žinau, kas mums gresė už tai, jei patys elektrinės darbą pratęstume. O  grėsė vieni niekai – jie nutrauktų mokėjimus už atominės jėgainės uždarymą. Tokį turiu atsakymą iš Briuselio – tokio nei Gediminas Kirkilas, nei Valdas Adamkus neturi. O juk ir triušiui aišku – jei atominės elektrinės neuždarome, tai ir pinigų uždarymui negauname. Natūralu.

– Ką Gediminas Kirkilas į tai?

– O ką triušis į tai?

– O paskui referendumas?

– Keistas toks, patariamasis, kur tauta pažeminta ir paniekinta – ir ji neatėjo balsuoti. Taigi visa kaltė dabar niekingai suversta tautai.

– Ir turime tai, ką turime…

– Mes dabar nežinome, ką turime. Mes dabar faktiškai nieko neturime. Taigi mūsų Seimas, turėdamas istorinį šansą padaryti taip, kad Lietuva mažiausiai dar penkiolika metų turėtų pigiausią elektrą Vakarų Europoje, padarė viską, kad jos neturėtų – vištą, kuri dėjo mums auksinius kiaušinius, mes papjovėme…

– Ir užkasėme į žemę…

– Ne vien tai. Jei Gediminas Kirkilas būtų užsispyręs, tai Seimas, tarkime, galėjo įvesti progresinius mokesčius.

– Prieš kuriuos stojo Algirdas Mykolas?

– Prieš kuriuos stojo Algirdas Mykolas ir kurie būtų labai pasitarnavę per dabartinę finansinę krizę. Pagal mano pateiktą projektą, buvo numatyta vargšams iki minimumo sumažinti pajamų mokesčius, o turtingiems pakelti juos iki keturiasdešimties procentų. Taigi daugiau pinigėlių būtų uždirbę viduriniojo sluoksnio žmonės, kurie tuos pinigus būtų išleidę maistui ir kitiems pirmo poreikio dalykams – taigi būtų pagyvinę prekybą, kuriai gresia sąstingis. O iš gero sumanymo išėjo špyga taukuota. 

– O šimtus tūkstančių litų per mėnesį uždirbantieji?Jie būtų žiauriai nukentėję? O juk dabartiniame Seime – keturiasdešimt trys milijonieriai.

– Jie visiems pajamų mokestį sumažina iki dvidešimties procentų. Būtų lyg ir gerai. Bet kodėl mokesčiai turi būti sumažinti ir tiems, kurie per mėnesį gauna iki šimto tūkstančių litų? Ką jiems reiškia tie keturi tūkstančiai litų, kuriuos jiems žada dovanoti dabartinė Seimo dauguma? Ar jie tų tūkstančių prašo, ar jiems tie keturi tūkstančiai litų būtini? Jie tuos valdžios dovanotus tūkstančius išleis pramogai ar investuos kur nors užsienyje, nes Lietuvoje investuoti jau neapsimoka.

– O pridedamosios vertės mokesčio padidinimas vargšui į nieką pavers visa tai, ką jis gaus, sumažinus pajamų mokestį.

– Būtent. Viena ranka duoda du centus, kita atima dvidešimt. O pensininkams visai krachas – juk pensijų nežada didinti ar jas progresiniai mokesčiai.

– Kurių kaip velnias kryžiaus bijo Seimo milijonieriai, todėl progresinių mokesčių Lietuvoje nebus, nors jie yra beveik visoje Europoje.

 Išeina, kad mes – ne Europoje? Ir dar negreit čia būsime. Mes tik vaidiname europiečius. Mes viską matuojame tik pagal save. Ir matome tik save. Pasaulio problemos ir kaip jas bando spręsti  pasaulio protai, mums neegzistuoja. Žiūrėk, priėmėme koncesijų įstatymą, kuris apskritai panaikina valstybės įtaką ekonomikai. Kiek sykių siūliau geras pataisas – atmetė. O juk kaip tik valstybės įtakos ekonomikai nebuvimas ir atvedė pasaulį į finansinę krizę, ir anas kirkilinis ir kubilinis Seimas nusprendė, kad valstybė yra ekonomikos ir tautos priešas. Todėl Seimas ir atsidūrė paskutinėje reitingų lentelės vietoje.

– O šis Seimas?

– O šis Seimas dar neprisiekė.

– Taigi valstybė – anachronizmas, kuris tetinka pinigams padalinti? Tai kas vietoj jos?

– Reikia klausti jųjų – reformatorių ir proto milžinų. Aš į tą klausimą atsakyti negaliu. Tai gal ir tokio Seimo nereikia? Tegu jis renkasi kartą per pusmetį ar metus, pritaria Briuselio ir vietinės vyriausybės direktyvoms ir išsiskirsto iki kito karto?

– Taigi nyksta valstybės masto protai?

– Jų galbūt daugiausia buvo devyniasdešimt antrųjų rudenį išrinktame Seime. Paskui valstybiškai mąstančių sluoksnis kas ketveri netai mažėjo, mažėjo, kol beveik išnyko kaip išnyko gamtoj dinozaurai. Taigi Seimas neskubėdamas ėjo degradavimo keliu. Degradavimo keliu nuėjo ir valstybė, kuri atsisakinėjo savo funkcijų ir perdavinėjo jas privatininkui.

– Tai velniams tokia valstybė, kuri nieko nemoka daryti?

– Tai ko mes čia sėdime? Tai kam mes čia reikalingi? Kam, sakyk, vyriausybė reikalinga? Tautai juokinti?

– Manau, jau šį vakarą prijuokinsit – po priesaikos…

– Kas tai gali paneigt? Aš – ne. Toks mano požiūris. Jis susiformavo per tuos dvylika metų, praleistų Seime. De-gra-duo-ja-me, broliukai. Tai, beje, ne tik Lietuvoje. Tai ir pasaulyje. Viską – globalizuoti. Viską spręsti globalizavimo fone. Taip ir atėjome į krizę. Ne tik finansinę, bet ir protinę, tai yra intelektualinę. Juk tie, kurie šiandien Lietuvoje formuoja vyriausybę, taip ir nesuprato ir nesupranta, iš ko toji krizė atsirado. Juk ne iš dangaus nukrito. Todėl ponuliai mąsto – vieniems mokesčius padidinsime, kitiems sumažinsime, ir viskas bus gerai. Mulkiai pilkieji, juk ne dėl mokesčių toji krizė. O todėl, kad nebuvo kontroliuojami finansiniai srautai. Taigi finansinius srautus reikia kontroliuoti. Bet ar apie tai mūsų išminčiai kalba? Bent jau aš negirdėjau tokių kalbų. Girdėjau tik viena – atimti, sumažinti, panaikinti, ir nė vieno ilgalaikio žingsnio, o tie visi mažyčiai žingsniukai yra tiktai kapitalo naudai.

– Atsidėkojimas už paramą per rinkimus?

– Jei nori, gali tai pavadinti ir šitaip. Mažiau bus pinigų švietimui, sveikatos apsaugai, konkrečiai – mokytojams. Faktiškai dviem procentais sumažinamos pensijos. Girdėjai? O viskas juk brangsta. Taigi pensininkai bus įvaryti į kampą, kitai sakant – į kubilą ar karstą…

– Kaip ir įprasta konservatoriams valdant – devyniasdešimt aštuntaisiais-devintaisiais pensijoms pritrūkdavo pinigų, o „Mažeikių naftą” padovanojo amerikonams veltui.Naujojo Seimo pirmi žingsniai – padidinti atlyginimai, prieš ką balsavo tik vienas dabartinio Seimo narys…

– Aš tuo klausimu turiu kitokią nuomonę: Seime turi dirbti savo darbą išmanantys kvalifikuoti specialistai ir už savo darbą jie turi gauti atitinkamą atlyginimą.

– Ar šitas Seimas, kuris už pusvalandžio prisieks, yra pritvinkęs  šitokių žmonių?

– Čia jau kita medalio pusė. O kodėl yra šitaip? Dėl visai paprastos priežasties: Seimas yra nuolat plakamas, tad rinkėjas mąsto šitaip – rinksime kitokį, tik ne tokį, koks yra. Ir renka bet ką. Svarbiausia, kad būtų naujų veidų. Kartais pataiko, o kartais ir ne. O kai renkamas kitoks Seimas, yra visai nesvarbu – mokėsi tu seimoriui dešimt tūkstančių per mėnesį, penkis ar dvylika, jis bus toks – bandomasis triušis arba bandomoji triušykla.

– O faktiškai bandomuoju triušiu lieka tauta?

– Faktiškai taip. Amžinas užburtas ratas. Ir su kadencija vis blogiau ir blogiau. Gal gerai, kad panaikino Seimo nario išlaidas arba išmokas ir nustatė normalų darbo užmokestį. Dėl to Seimo nario pajamos sumažėjo pustrečio tūkstančio litų, bet apskritai Seimo narių išlaikymas valstybei atsieis šešiais milijonais litų brangiau, nei dabar, nes reikės a maždaug tris milijonus litų sumokėti SoDrai. Toks tos reformos galutinis rezultatas.

– Kaip be jokių emocijų vertini apskritai buvusio Seimo palikimą?

– Kaip vertinu? Ketverius metus valstybėje buvo ekonominis augimas. Tai, žinoma, gerai. Krašte nebuvo jokių sukrėtimų – žmonės gyveno palyginti ramiai. Tai, žinoma, irgi gerai. Seimas priėmė nutarimus likviduoti valstybės įsiskolinimus pensininkams. Tai, manau, irgi neblogai. Taigi labai didelių priekaištų Seimui negalėčiau padaryti, išskyrus, žinoma, nutarimus energetikos bei mokesčių klausimais.

– O jei Gedimino Kirkilo – Andriaus Kubiliaus grupuotę savo laiku, kaip jau buvo sutarta, būtų pakeitusi kita Seimo dauguma, kuri, deja, išsigando pati savęs?

– Manau, kai kurios čia mano minėtos problemos būtų buvusios išspręstos, tačiau yra kaip yra – toji susiformamavusi naujoji politinė jėga išsigando valdžios ir, ko čia slėpti – atsakomybės. Aš, beje, buvau pakviestas dalyvauti šios naujos daugumos formavime Seime ir galiu pasigirti, kad nebuvau iš tų, kurie išsigando.

– Kodėl išsigando? Juozo Oleko kariuomenės?

– Kuo čia dėta kariuomenė? Išsigando gyvenimo. Vieni pamatė artėjančios krizės ženklus, ir bevelijo likti nuošalėje, nes manė, kad krizės padariniai jiems gali sutrukdyti laimėti Seimo rinkimus. Kiti manė, kad nėr ko čia terlioti rankų valdžia – reikia į Seimą atjoti ant balto arklio arba atskristi malūnsparniu. Treti susipainiojo svajonėse apie prezidento rinkimus. Ir visi išsilakstė kaip tarakonai į savo urvelius.

Beje, jie taip ir liko tūnoti politinėje nuošalėje, o kai kas net ir į Seimą nepateko.

– Toks politinių bailių likimas…

– Valdžią reikia imti laiku – nei anksčiau ar vėliau, o laiku. Tai, beje, ne mano mintis – aš tik ją kartoju, nes ji yra išmintinga. Tada buvo puikios galimybės paimti valdžią, ir, mano galva, dėl to šiandien būtų visai kitokia politinė sankloda Seime. Buvo tokia galimybė, tačiau liko neišnaudota. Vietoj jų, tų bailių, į Seimą ūžtelėjo naujų ir drąsių jaunų žmonių banga.

– Griaužies?

– Pergyvenu. Tačiau nesigraužiu – tegu griaužiasi tie, kurie per savo bailumą į Seimą nebepateko, ir, manau, jau niekada valdžios nebepaims – istorija už klaidas žiauriai baudžia. Laikas – irgi. Jis visada žmogaus opozicijoje.

– Kokia šito Seimo ir valdančiosios daugumos perspektyva? Išbus iki galo ar išsiskirstys?

– Valdančioji koalicija iki galo neišbus, nes ji nesuvokia ne tiktai krizės priežasčių, bet ir daug ko, o Seimas sąžiningai atsėdės įstatymo jam skirtus ketverius metus – be pertraukos.

– Andrius Kubilius ardosi, bet negirdžiu opozicijos balso?Jos tarsi nėra. Irgi nėrė į krūmus?

– Laukia postų. Gal ką pasiūlys Andrius Kubilius. Keista poza – štai atėjo naujas ponas ir gal mane pakvies prie didžiojo stalo. Juokinga, ar ne? Bet faktas. Gediminas Kirkilas negali per daug šakotis – juk Andrius Kubilius jo draugas ir bičiulis, jiedu juk dalinosi iš dar nepasėtų kviečių iškeptu pyragu – vienas į Prezidentus, kitas – į premjerus. Taigi vaivorykštiniai bendraminčiai, vos ne giminės…

Todėl opozicijoje laukimo stadija.

– O valdžią reikia klibinti arba imti tada, kai išmuša istorinė valanda.

– Bet politiniai laikrodžiai stovi.

– Ir ilgai stovės?

– Bet laikas eina ir laikrodžiams stovint…

– Politinio pagrabo linkui?

Kalbėjosi   Adolfas STRAKŠYS

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *