Mintys prie židinio, atsisveikinus su bičiuliu Pauliu NORMANTU…

Mintys prie židinio, atsisveikinus su bičiuliu Pauliu NORMANTU

Juozas IVANAUSKAS

J.IVANAUSKAS

Gana dažnai žiema užklumpa netikėtai. Kai gausiai sninga ir pusto, kai sninga be paliovos ir siaučia pūgos, o žvarbūs Šiaurės vėjai per naktį užpusto kiemo takelius, kelius ir, netgi, greitkelius, ne vienam įstrigusiam pūgoje keleiviui į akis pažvelgia atšiaurus žiemos veidas baltosios giltinės pavidalu. Nieko nebestebina autoavarijos slidžiuose pasaulio keliuose, pirmosios šalčio aukos miestuose, šen bei ten šlitinėjančių benamių vargai… Regis, taip apmaudžiai, staiga ir netikėtai žūsta pavieniai žmonės, nepasirengę iškeliaut Anapilin!..

Bepigu kiekvienam iš mūsų pasijusti saugiu po savo namų stogu. Bepigu tiems, laiku ir laimingai sugrįžusiems iš tolimų kelionių, po dienos darbų įžiebti kaitrią židinio ugnelę savam pasaulio pakrašty galbūt kokioj palaukėj arba kur nors pamiškėje parimusioje sodyboje, kur spengianti žiemos tyla ir skvarbus šaltis neįsibraus vidun, neperžengs tvirtai suręstos trobos slenksčio, už kurio tvyro jauki namų šiluma. Čia vakaro rimtis pakvimpa šventa duona kasdienine, kuria tarpusavy dalinasi artimi gyvenimo bendrakeleiviai.

Ilgais, tamsiais žiemos vakarais, po dienos darbų, pavargę ir nurimę, susibūrę po savo namų stogu, jie taikiai šnekučiuojasi, drauge su duona kasdienine dalinasi mintimis, viltimis, pasvarstymais bei lūkesčiais. Apie kažką svajoja, mąsto, staiga nutilę parimsta prie stropiai kurstomo židinio, skleidžiančio šilumą ir šviesą… Galbūt,  vienas iš jų, užsitęsus tylai, atvers nebaigtą skaityti knygą ir lyg nutrūkusios minties tąsą  garsiai perskaitys aplinkiniams žodžius:

„Tuomet, gal būt, man atsiskleis tai, kas neturi vardo, ir aš smelksiuos prie ugnies kaip neregys, kurį veda jo delnai. Jis nesugebėtų nusakyti liepsnos, betgi prie jos atėjo. Taip gal man paaiškės: reikia sergėti tai, kas neregima, tačiau negęsta, panašiai kaip žarijos kaimo nakties pelenuose…

Nėra aplinkybių, galinčių išsyk mumyse pažadinti tą nepažįstamąjį, apie kurį pirmiau mes nieko ir nenumanėme. Gyventi – tai pamažėl gimti. Būtų per daug paprasta gauti jau gatavą sielą! Kartais atrodo, kad staigus sąmonės pragiedrėjimas – tai tik seniai jau ruošiamas kelias, kurį netikėtai išvydo Dvasia.” (A. de Sent-Egziuperi „Karo lakūnas”).

Tie žodžiai, lyg bendra malda, neliks be atgarsio, suvirpins brangių artimųjų širdis. Suvirpins ir pakylės jas nuo židinio menkos liepsnelės ligi beribio dangaus skliauto, nusėto tūkstančiais žvaigždžių. Ir jie patirs, kaip iš tų svaigių aukštybių, Apvaizdos akimi nuolat stebima bei saugoma, trapi, lengvai pažeidžiama namų dvasia atgyja, atsinaujina. Prabėgusios dienos darbų sukeltas nerimas bei maišatis kažkur nutolsta, išblėsta. Palieka tik gerumas širdyje, viską nustelbianti ramybė, meilė…

Akimirkai šmėsteli tolimi, artimi, širdyje saugomi prisiminimai, iš tamsos į šviesą atklystantys gerai pažįstami veidai. Verta atminti tuos, kurie žiemos kelyje paklydę, kurių, galbūt, jau nebelaukia apleisti namai. Matyt, ne veltui, išvykdamas iš gimtinės, pasišventęs Rytų Šviesai Himalajų piligrimas, senas, geras bičiulis, nenuorama Lai Vėjus Paulius Normantas Lietuvai palinkėjo meilės:

Aš jaučiu ir tikiu, kad Lietuva tikrai atsistos ant kojų. Kol kas dar šalis neguli ant menčių, bet yra parklupdyta. Reikia sugebėti patiems atsikelti, nes niekas mums nepadės. Lietuvai reikia dvasinio atgimimo, jai reikia meilės, meilės ir meilės!..”

Nakties tyloje pulsuojantys prisiminimai, matuojami laiko atkarpomis, tik-tak, tik-tak, tik-tak… kol pasigirsta skambūs dūžiai. Ant kambario sienos, prie lango, kabo senoviškas laikrodis su švytuokle ir keliomis stygomis valandoms skaičiuoti. Kas pusvalandį gailiai suvirpa užgauta styga, kas valandą pasigirsta dūžiai. Ši antikvarinė seniena, menanti begales džiugių, liūdnų, skaudžių, nepakartojamų lemties akimirkų, tartum, dar vienas namų gyventojas, turintis išskirtinę teisę mums priminti apie brangaus laiko tėkmę. Minutė po minutės, valanda po valandos, diena po dienos – taip laša mūsų gyvenimo laikas. Iš tų lašų susiformuoja upeliukai, upės, jūros, vandenynai.  Visi mūsų darbai ir siekiai įgyja savo tikrąją vertę bei prasmę negrįžtančioje laiko tėkmėje.

Deja, nieko nėra amžino!.. Visa praeina. Nekurstoma židinio ugnis užgęsta. Žarijos virsta pelenais. Pelenai išpustomi vėjo. Sustoja laikrodžio švytuoklė, kai nusvirusi ranka laiku neprisuka spyruoklės mechanizmo, ir dvi rodyklės stabteli ties mūsų užmaršties riba… Vien tik beribis laikas be perstojo srūva ten, kur amžinoji šviesa mums visiems vienodai  tebešviečia – šviečia  ir iškeliauti kviečia…

Mintys prie židinio apie gyvenimą ir mirtį, apie sunkiai įspėjamą, vargiai  prognozuojamą žmogaus lemtį, lėtai sukasi ratu. Mes išeiname, o jos išlieka, persiduoda iš kartos į kartą, iš lūpų į lūpas, iš širdies į širdį:

„Tegul tavo gyvenimo valtis bus lengva, tesutelpa joje tik tai, kas reikalinga – jaukūs namai, paprasti malonumai, vienas ar keletas draugų, vertų draugo vardo, ką tu mylėsi ir kas tave mylės, katė ir šuo, užtektinai pavalgyti ir apsirengti…” (Jerome K.Jerome).

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *