Matyt, Lietuvai reikalingas toks laikas, kuris gerai supurtytų žmones!..

Laima PAKSIENĖ: „Matyt, Lietuvai reikalingas toks laikas, kuris gerai supurtytų žmones!..“

Juozas IVANAUSKAS

Laima PAKSIENĖ

Laima PAKSIENĖ

Žinomo politiko žmona ponia Laima PAKSIENĖ, vertindama politinę situaciją po rinkimų, neslepia, kad jai sunku pateisinti Lietuvos žmonių abejingumą, jų neatsakingą požiūrį į valstybės ateitį.

Šou meno Arūno Valinsko vadovaujamos Tautos prisikėlimo partijos sėkmę ir „tvarkiečių” pralaimėjimą šiuose rinkimuose ponia Laima Paksienė aiškina labai paprastai:

„Matyt, dar neatėjo laikas partijai Tvarka ir teisingumas. Šis laikas yra Arūno Valinsko ir jis laimėjo. Ateis toks laikas, kuris priklausys „tvarkiečiams”. Štai ir viskas. Čia niekaip neperšoksi per tą kartelę pirma laiko. O dabar, matyt, reikia būtent tokių žmonių, kaip Arūnas Valinskas, reikia, kad būtų linksma, įdomu, šmaikštu. Galbūt kažkas tokiu būdu išreiškė nepasitenkinimą vykdoma politika ir taip išreiškė savo protestą? Kažkas, matyt, patikėjo, kad Arūnas Valinskas yra būtent tas žmogus, kuris gali kažką pakeisti. O gal jis ir yra kitoks?..”

– Kalbant apie gyvenimą ir politiką, sakykite, kaip šie du skirtingi dalykai dera jūsų gyvenime? Kam teikiate prioritetą?

– Gyvenimas dera, o politika dabar jau ne. Taip kad… visą laiką prioritetą teikiu gyvenimui.

– Ir vis dėlto, esate žinomo politiko, partijos Tvarka ir teisingumas lyderio, prezidento Rolando Pakso žmona. Tad galima būtų daryti prielaidą, kad jūsų kasdieniame gyvenime šios dvi sąvokos – gyvenimas ir politika, ko gero, yra gan tampriai susijusios. Kaip žinote, Seimo rinkimo rezultatai „tvarkiečiams” nebuvo itin palankūs. Ar tikėjotės kažko daugiau?

– Iš principo, kažkaip jaučiau paskutinėmis savaitėmis prieš rinkimus, kad neteks labai daug džiūgauti, nors partijos Tvarka ir teisingumas žmonių įdirbis rinkimų kampanijos metu buvo tikrai didelis. Jie dirbo nuo dūšios. Aišku, gal kažkas mažiau dirbo, kažkas daugiau, tačiau aš intuityviai jaučiau, kad neteks labai džiaugtis.

Matote, čia yra toks dalykas: politikoje dalyvauja daugybė žmonių, jie ateina į rinkimus ir jų valia išrenkamas tas, tas ir tas kandidatas. Ir viskas. Galime kažko norėti, nenorėti, stengtis ar nesistengti, o žmonės išreiškia savo laisvą valią, jie balsuoja taip, kaip jiems atrodo tuo metu reikia. Ir tada telieka tik susitaikyti su tokiu pasirinkimu, nėra nei kažkokio pykčio, nei nostalgijos, nieko.

Reiškia, šiuo momentu daugumai žmonių reikalingas būtent toks variantas, tokių partijų derinys ir jų pergalė. Daugumai Lietuvos žmonių pasirodė, kad šitaip bus geriau. Vadinasi, reikia ir šį išbandymą atlaikyti. Susitaikai, nebandai kovoti su savo jausmais ir su savo nepasitenkinimu, nes, paprasčiausiai, supranti, kad toks kovojimas iš viso nieko neduos. Galbūt dabar mums reikia praeiti dar vieną išbandymų etapą su tais politikais, kurie yra valdžioje.

– Kaip manote, kodėl šou meno Arūno Valinsko draugų sambūris šiuose rinkimuose šventė pergalę, o rimtai politinei kovai pasirengusi parlamentinė Tvarkos ir teisingumo partija, deja, neįgyvendino užsibrėžto tikslo?

– Matyt, dar neatėjo laikas partijai Tvarka ir teisingumas. Šis laikas yra Arūno Valinsko ir jis laimėjo. Ateis toks laikas, kuris priklausys „tvarkiečiams”. Štai ir viskas. Čia niekaip neperšoksi per tą kartelę pirma laiko. O dabar, matyt, reikia būtent tokių žmonių, kaip Arūnas Valinskas, reikia, kad būtų linksma, įdomu, šmaikštu. Galbūt, kažkas tokiu būdu išreiškė nepasitenkinimą vykdoma politika ir taip išreiškė savo protestą? Kažkas, matyt, patikėjo, kad Arūnas Valinskas yra būtent tas žmogus, kuris gali kažką pakeisti. O gal jis ir yra kitoks?..

Taigi, dabar yra Arūno Valinsko laikas. Kažkas suorganizavo šitą partiją ir jie, ko gero, ne veltui pasitelkė Arūną Valinską, siekdami sklandaus rezultato rinkimuose. Kažkas, matyt, labai gerai nujautė, kad šis laikotarpis padės iškilti būtent tokiai partijai. Na, o partijai Tvarka ir teisingumas, matyt, dar ateis kitas laikas. Štai ir viskas.

Aš galvoju, kad ateis toks laikas, kai žmonės susivoks. Jau vien tai daug ką parodė, kad žmonės neatėjo sutartinai balsuoti už Ignalinos atominės elektrinės darbo pratęsimą. Juk tai palies kiekvieną iš mūsų, bet jeigu žmonės nebalsuoja, reiškia jie yra abejingai nusiteikę, reiškia jiems viskas yra „dzin”…

Matyt, Lietuvai reikalingas toks laikas, kuris gerai supurtytų žmones! Tai gali būti didelės ekonominės, finansinės problemos arba kažkokios nelaimės. Dažniausiai per patirtus sukrėtimus žmogus pradeda mąstyti. Nelaimės padaro jį neabejingu.

Man atrodo, kad gyvenime svarbiau yra ne neigimas, o pozityvus mąstymas. Aš manau, kad toks laikas tikrai ateis, nes mes negalime vien tik ristis žemyn. Vis tiek, kažkada Dievulis mums duos galimybę visiems gerai susimąstyti ir susivokti.

– Sakote, dabar toks laikas, toks žmonių pasirinkimas nulėmė rinkimų rezultatus, bet ar nemanote, kad tam įtakos galėjo turėti taktinės „tvarkiečių” rinkimų kampanijos klaidos?

– Negalima 100 proc. taip sakyti, kad nebuvo jokių klaidų. Rinkimų rezultatus nulėmė politikų susiskaidymas. Pavyzdžiui, sukūrė Algirdo Paleckis partiją, buvo sukurta Algimanto Matulevičiaus partija. Kam? Tie abu žmonės per daug gerai apie save galvoja. Ar galima per pusmetį sukurti partiją, už kurią balsuos Lietuva? Ypač jeigu viską sąžiningai darai, o ne taip, kaip Arūnas Valinskas, kur buvo, matyt, pajungti ir magnatai, ir „valstybininkų” klaniukas ar panašiai.

Tarkim, toks Algimantas Matulevičius – ar jis ne per daug gerai apie save galvoja? Kodėl gi nemato, kad yra tokia partija Tvarka ir teisingumas, kuri praėjusi ilgesnį kelią, turi daugiau žmonių, patirties, rinkiminę programą, o ir liaudis ją geriau žino? Ir kodėl jam nereikėjo jungtis prie šitos partijos? Kodėl kiekvienas nori būti karaliukas? Toks Algimantas Matulevičius, ko gero, įsivaizduoja sau – būsiu nedidelis karalius, bet aš vadovausiu, Algirdas Paleckis – būsiu vienas, bet aš vadovausiu!.. O jeigu jie būtų į vieną bendrą kompaniją suėję ir pečius surėmę?..

Rolandas man sakė, kad kvietė Algirdą Paleckį jungtis prie „tvarkiečių”. Juk taip greitai naują partiją įkūrus, suorganizuoti žmones visuose rajonuose, iškelti savo kandidatus daugelyje apygardų – neįmanoma. Reikia patirties ir laiko.

Pradžioje aš galvojau: gal šitos jėgos susijungs po rinkimų? Gal tą ir aną… Aišku, tai buvo neteisingas mąstymas. Reikėjo, vis tik, prieš rinkimus visiems kartu sueiti. Ir tada būtų iš tikro daugiau vienoje partijoje įžymesnių žmonių, politikų.

– Jūs dabar taip kalbate, tarytum, mano lūpomis. Dar prieš rinkimus lygiai tą patį kalbėjau šių trijų partijų lyderiams ir žinau, kad Algimantas Matulevičius tikrai norėjo suremti pečius su Rolandu Paksu, siūlė jam jungtis, kvietė drauge kovoti prieš „valstybininkų” klaną. Deja, Rolandas jam pasakė „ne”, o Algimanto Matulevičiaus „pilietininkai” tesugebėjo apsijungti tik su Pensininkų partija. Štai tokia buvo tiesa prieš rinkimus, o jūs sakote…

– Matyt, nei jūs, nei aš, nežinome visų niuansų. Tas atsakymas „ne” dar nieko nereiškia. Man visai neįdomu apie tai šnekėti, kadangi mes abu negalime įlįsti į Rolando kailį…

– Kaip tai nieko nereiškia? Faktas yra tai, kad „tvarkiečiai” atsisakė jungtis su „pilietininkais”, nes taip nusprendė partijos prezidiumas. Lygiai kaip ir jūs, aš norėjau, kad trijų partijų lyderiai suremtų pečius ir drauge kovotų prieš Lietuvoje siaučiantį „valstybininkų” klaną, deja… Matyt, „tvarkiečiai” per anksti pasijuto „ereliais” ir patikėjo būsima pergale rinkimuose. Štai tokia tiesa, kurios jūs nenorite pripažinti.

– Aš taip negalvoju, kaip jūs šnekate. Man atrodo, kad jumis kalba pagieža. Taip, faktas yra tai, kad jie neapsijungė. Bet mes negalime įlįsti nei į vieno iš jų kailį ir nežinome nei A.Matulevičiaus vingrybių, nei Rolando pozicijos. Tačiau mes dabar kalbame apie tai, ko aš visiškai nežinau ir negaliu jums nieko šia tema pasakyti.

Tikrai nežinau, ar Algimantas Matulevičius ir Algirdas Paleckis – abu yra nuoširdūs savo ketinimuose? O galbūt apsijungę jie būtų viską išdraskę? Galbūt Rolandas gerai padarė, kad išsaugojo partiją neišdraskytą? Aš gi nežinau, nes neįlindau į jo kailį. Prisileistų „karaliukų”, o jie tik išdraskytų partiją. Tai gal Rolandas šito bijojo? Ir dabar sakydama blogai, kad jie neapsijungė, gal aš visiškai nesuprantu „tvarkiečių” motyvacijos? Aš galvoju taip, kaip galvoju, bet mano protelis nedirba toje terpėje.

– Beje, dabar, po rinkimų, jie visi trys (Rolandas Paksas, Algimantas Matulevičius ir Algirdas Paleckis) susitiko ir bando kalbėtis, ieškoti sąlyčio taškų…

– Labai gerai. Vadinasi, reikėjo šios pamokos, kad visi politikai ateitų į protą. Tai reiškia, kad per sunkumus mes augame. Jeigu būtų susijungę prieš rinkimus – tik durnių vaidintų. O kai bando jungtis po smūgio, po išmėginimų, visi jau yra kitokie. Kai žmogus gauna per galvą, jis tampa sukalbamesnis ir pradeda aplinkui kažką daugiau matyti. Vadinasi, ir tai yra teisinga. Ir apskritai, aš galvoju, kad viskas, kas nutinka gyvenime, taip ir turi būti.

– Manote, kad viskas Dievo valioje?

– Nebūtinai taip reikia šnekėti. Kiekvienas žmogus turi laisvą valią. Dievas nereguliuoja man, asmeniškai, gyvenimo. Dievas davė man gyvybę ir davė man laisvą valią. Jeigu aš pati esu žiopla, išsiblaškiusi, tai negalėčiau sakyti, kad man nepasisekė darbe dėl to, kad tokia Dievo valia. Štai ir viskas. Žmogus turi laisvą  valią.

– Ko gero, jūs absoliučiai teisi: žmogui duota laisva valia ištverti likimo smūgius. Ar ne? Matyt, apie tai verta susimąstyti laisvesniu nuo politikos laiku?

– Kaip jau sakiau, palankiausia terpė mano pamąstymuose yra būtent apie patį gyvenimą, apie žmogaus buvimo prasmę, bet ne apie politiką. Iš tikrųjų, kai manęs klausdavo, ar eisiu į politiką, ar neisiu, tai kuo toliau, tuo man aiškiau, kad politika man visiškai svetimas reikalas, visiškai!.. Visai kitoje srityje save realizuoju ir tame matau savo atėjimo į šitą žemę prasmę. Visiškai ne politikoje, o kažkur kitur. Mano interesai ir dėmesys krypsta į kitas sritis. Aš manau, kad ir be politikos yra labai daug visko, kuo tikrai verta domėtis. Tai ir darau. O jeigu kažkam atrodo, kad politiko, prezidento žmona tiktai sėdi namuose, užsidariusi tarp keturių sienų, verda košę ir pasitenkina banaliais pokalbiais bei grožio salonais, tai toli gražu nuo tiesos. Bet jeigu kas taip galvoja, tai tegul sau galvoja.

Gyvenime tiek daug norisi pažinti, sužinoti. Ir svarbiausia, aš dabar pastebėjau, kad gyvenimas lekia tokiu nenusakomu greičiu. Tiek daug dar reikia perskaityti, kažką suprasti, išsiaiškinti. Ir kai manęs kas klausia, ką tu veiki, juk nėra kas veikti, tai man tik juokas ima. Dažnai atsiverčiu knygą. O ir tos knygos neatsitiktinai, viena po kitos, būtent dvasinėmis temomis.

Nuvažiuoju į savo mėgstamas vietas pamedituoti. Medituoju už visus žmones, net ir už tuos, kurie man nėra geranoriški. Medituoju ir už tuos, kurie dabar laimėjo rinkimus, kad jie, vis tik, parodytų save iš geros pusės. Medituoju už laimėjusius ir pralaimėjusius, medituoju už visus žmones. Neskirstau jų ir nesakau, kad man blogai, kad yra vienas ar kitas žmogus politikoje. Visi mes iš tikrųjų esame susieti.

– Medituojate už kitus žmones ar meldžiatės?

– Tai yra tas pats. Galiu sakyti – meldžiuosi, nors gal madingiau skamba – medituoju.

– Berods, vis dar vykstate medituoti prie garsiosios Merkinės piramidės? Tie takeliai dar neužžėlė?

– Neužžėlė, man gan dažnai kyla noras ten nuvažiuoti. Matyt, sielą ten traukia. Kai tai pajuntu, nuvažiuoju, susitinku su man brangiais, mielais žmonėmis. Būdami drauge pokalbiams atrandame begales temų. Susėdę galime šnekėti 12 ar net 20 valandų ir nepabosta. Tai yra temos apie grožį, apie meilę. Jos mane domina, tiesiog, įsiurbia. O kai grįžtu į Vilnių man būna labai sunku nusileisti iki tų politinių batalijų ar panašiai…

Aišku, kitas pasakytų, kad lengva man kalbėti, nes galiu sau leisti būti laisva, kadangi vyras mane išlaiko. O ką aš galiu padaryti, jeigu man pavyksta nuvažiuoti, šiltai pabendrauti ir džiaugtis tuo? Reiškia, šitam gyvenime man tikrai pasisekė.

– Beje, ir man kažkada teko nuvykti į Merkinę, pabendrauti su tais mielais žmonėmis piramidės pašonėje. Kas ten dabar naujo, toje dvasiškai išpuoselėtoje erdvėje?

– Ten yra pastatyti trys labai dideli ir gražūs Šventosios Trejybės kryžiai. Jie pasitinka ir apgaubia visus ten atvykstančius dieviška šviesa. Dievo Tėvo kryžius – 8 metrų aukščio. Dar vienas Šventos Trejybės kryžius yra Viešpaties Jėzaus Kristaus su širdimi bei Šventosios Dvasios kryžius su balandžiu. Prie namelio yra pastatytas ketvirtasis, Viešpaties Jėzaus Kristaus kryžius. Be abejo, visi jie pašventinti.

Merkinėje tokia nuostabi aplinka ir aš kartais pagalvoju, kokią Dievo dovaną mes turime Lietuvoje. Ten yra tikrai kažkas nepaprasto. Ateini, atsistoji ir apima toks geras jausmas – norisi visus be galo mylėti. Suprantate, nėra nei vieno blogo, yra tiktai visi geri. Visus tu gali mylėti, suprasti ir pateisinti. Ten kyla tokie nenusakomi meilės jausmai, o po šito seka antra stadija – džiaugsmas. Džiaugsmas, kad tu gali mylėti.

Aš nežinau, jūs dabar manęs klausote ir jūsų mintys šiuo metu yra politikoje. Galbūt, jums tai neįdomu, bet tai yra mano terpė, mano realizacija. Būtent taip aš save realizuoju. Iš tikrųjų, man ta politika tik tiek įdomi, kiek per vyrą ir mane liečia. O aš, jeigu galėčiau, tai kas antrą dieną važiuočiau į Merkinę ir ten medituočiau.

– Medituojate prie naujai pastatytų kryžių ar piramidėje?

– Juk galima kur nori medituoti. Aš, pavyzdžiui, iš pradžių medituoju piramidėje, o paskui einu melstis prie trijų kryžių. Man atrodo, kad Merkinėje susiformavo tam tikra zona, apgaubta labai gera aura. Aš kartais susimąstau: žmogus, kuris politikoje krečia šunybes arba yra visiškas neišmanėlis toje srityje ir ateina į politiką dėl kažkokių savanaudiškų paskatų, ar jis daugiau padaro mūsų visų bendram labui, negu tas žmogus, kuris visai nesikiša į politiką, bet meldžiasi už visų meilę, laimę, visiems siunčia pozityvias mintis ir palinkėjimus? Man atrodo, pastarasis žmogus kur kas efektyviau pasitarnauja visuomenei, negu tas, kuris į politiką ateina lengvabūdiškai nusiteikęs, tenorintis smagiai praleisti laiką.

– Dabar yra madinga kalbėti apie moralią politiką ir moralius politikus, tačiau nuo to situacija iš esmės juk nesikeičia, ar ne?

– Suprantate, aš galiu tik pasvajoti, kad į politiką ateis žmonės dvasingi, mylintys, gražūs, norintys iš širdies padaryti gero kitiems ir Lietuvai. Apie tai tik svajoju, bet galbūt tai nerealu ir gal to nereikia, kadangi tam dar ne laikas. Ir galbūt žmonės, atėję į politiką, turi visai kitą misiją?..

Aš, pavyzdžiui, galvoju, kad kiekvienas ateidamas į šitą žemę, turi kažkokią misiją. Netgi ir tas žmogus, kuris kažkam blogą daro, gal jo tokia misija? Gal jo misija yra tame, kad tas, kuris nuo jo kenčia, per patirtus išmėginimus dvasiškai ūgtelėtų?..

Aš galiu tik pasvajoti apie moralią politiką Lietuvoje, bet galbūt mums reikalinga būtent tokia sunki, išmėginimo terpė? Galbūt, mes dar augsime toliau, iki kažko aukštesnio? Bet dabar mes esame tokiame lygmenyje, kokiame esame. Ir turime tai ištverti.

Žinote, aš vis krypstu į filosofiją ir mūsų pokalbis gali gautis ne visai sklandus…

– Visa tai, apie ką jūs kalbate, man suprantama ir iš esmės priimtina. Man nėra svetima filosofinių apmąstymų sritis. Lygiai taip, man yra žinomi politinių intrigų užkulisiai kovoje dėl valdžios. Matyt, todėl mes ir susikalbame?

– Gali būti ir taip. Tik norėčiau pratęsti savo mintį ir pasakyti, kodėl aš myliu tokį politiką, kaip Artūras Paulauskas ar kurį nors kitą, kuris mums kenkė per tuos visus sąmokslus, verčiant prezidentą. Žmonės stebisi ir sako man, kad aš nenuoširdi. Jokiu būdu nesutinku su jais. Aš esu labai nuoširdi. Ir kodėl aš taip gerai galvoju apie tuos kurie mums kenkė? Iki tokio suvokimo aš priartėjau per dvasinį augimą. Juk Artūro Paulausko veiksmai iššaukė mums daug kančios, daug išmėginimų Rolandui. Aišku, gal jam būtų buvę kur kas geriau būti prezidentu ir dirbti Lietuvai, jeigu niekas nemaišytų. Tačiau kažkodėl nutiko tokie dideli ir žiaurūs išmėginimai jam, kaip žmogui, per tuos visus nuvertimus. Ir per šitą išbandymų laikotarpį Rolandas ir aš dvasiškai sustiprėjome, visa mūsų šeima sustiprėjo, kaip ir tie, kurie mus myli. Perėjus tokius didelius išmėginimus, susimąstai: tai gal mums taip jau buvo lemta? Kas iš to, jeigu mes būtume plaukę pasroviui, neatsitrenkdami į jokius povandeninius akmenis?..

Aš galvoju, kad žmogus ateina į žemę ne politikuoti ar tapti prezidentu, bet dvasiškai augti ir kitam padėti. Tai yra mūsų pagrindinis tikslas. O šiam tikslui pasiekti yra naudojamas menas, politika, sportas, dailė ir visa kita pasitelkiama. Aš viską užkeliu būtent į kitokį lygmenį. Todėl politikoje matau ne vien politiką, o matau, kaip per politiką žmonės gali augti. Vienas pasinaudoja tuo, o kitas nepasinaudoja, krenta į duobę. Tas, kuris pasinaudoja politika dvasiniam augimui, sugeba atsitiesti po nesėkmės ir toliau eiti. Tai yra tikras didvyriškumas. Žmogus per visus tuos išmėginimus auga, bet nepasiduoda. Tenoriu pasakyti, kad aš į politiką žiūriu būtent per šitokią prizmę.

– Ar manote, kad jūsų vyras Rolandas vis dar bręsta ir auga išlikdamas politikoje?

– Taip, jis auga ir stiprėja dvasiškai. Tai svarbiausias dalykas. Kitaip negalima. Kitaip tu gali degraduoti, pasimesti, prasigerti… Sunku žmogui ištverti tokias situacijas. Ar galvojate, kad lengva, pavyzdžiui, kai tu esi dūšioje geras žmogus, o iš tavęs visi tyčiojasi? Jaunimas tyčiojasi, visi kiti tyčiojasi, o kodėl? Ar todėl, kad kažkokių leidinių redaktoriai atidirbinėja kažkam, kokiam tai klaniukui, rašo visokius užsakomuosius straipsnius, tyčiojasi iš žmogaus? Ir tokiam žmogui, kuris šiaip jau yra rimtas, geranoriškas, tokie išpuoliai jam yra, lyg peilio dūriai į širdį.

Be pagrindo puolamam žmogui nepradėti neapkęsti visų, o atsitiesti, mokėti atleisti ir su meile judėti pirmyn, tai yra žygdarbis! Juk labai lengva po tokių sunkių išbandymų, begalinių puolimų, pradėti kitų nekęsti. Tada tu ritiesi žemyn…

Tačiau kitiems atleisti, eiti į priekį, išlikti tolerantišku ir nepykti ant tų, kurie tau krečia kiaulystes, nėra taip paprasta. Tik pamėginkime įlįsti į tokių žmonių kailį. Kritikuoti kitus visuomet yra lengviau, daug sunkiau juos suprasti ir mokėti atleisti.

– Ar nemanote, kad įvykę Seimo rinkimai – dar vienas išbandymas jūsų vyrui Rolandui, tarytum, smūgis žemiau juostos? Jo vadovaujama partija Tvarka ir teisingumas tikėjosi laimėti apie 50 mandatų, formuoti valdančią koaliciją, Vyriausybę, tačiau yra kaip yra.

– Iš jo akių aš mačiau, kad lūkesčiai buvo didesni, bet yra taip, kaip yra. Iš tikrųjų, žmogui buvo sunku po šitų rinkimų. Mačiau, kad nuotaikos nėra, jam reikėjo atsigauti, sustiprėti. Nenorėjo savaitę su niekuo bendrauti. Tai toks žmogus, kuris nemėgsta rodyti savo silpnybių tam, kad kas nors jį guostų. Jam nereikia niekieno paguodos. Jis nori, kad jį suprastų. Rolandui reikia supratimo, o ne paguodos.

Žmogus visą savaitę, vienas sau, atsiskyręs mąstė, kažką galvojo, stiprinosi viduje. Praėjus tam sunkiam laikotarpiui, jis ir vėl gali su kitais bendrauti. Jūs negalvokite, kad lengva, atidavus šitiek jėgų, kiek jis važinėjo visą vasarą, tiek įdėjus pastangų ir darbo, gauti tik šitokius rezultatus, tai yra smūgis!..

Bet žmogus kažkokį laiko tarpą stiprinosi, savyje aiškinosi ir dabar vėl gali su džiaugsmu eiti į priekį. Tai nėra paprasta, žinokit. Kitas jo vietoje, galbūt, nusispjautų ir numotų į viską ranka. Paklaustų savęs, kam man viso to reikia ir pasuktų kita kryptimi. Aš nemanau, kad jam nesisektų versle ar panašiai, kad jo nepakviestų dirbti kokiu nors samdomu direktoriumi. Bet esmė ne kažkokiame uždarbyje, ne piniguose. Svarbiausia yra tai, kad šitas žmogus užsispyrė ir nori pasiekti kažkokio rezultato politikoje.

– Ar Rolandas jaučia jūsų emocinį, dvasinį palaikymą, kai jam būna sunku? Ar jam to reikia?

– Jis yra labai stipri asmenybė ir nenori jokio gailesčio. Visa mano pagalba yra tokia, kad aš tuo metu nelendu jam į akis. Nelendu į širdį, nelendu į akis, bet leidžiu jam pabūti vienumoje. Tai irgi didelis talentas. O lįsti ten su visokiomis šnekomis ir gailesčiais, žinote, yra blogai. Šalia gyvenant, reikia leisti žmogui atsiskirti, pabūti vienatvėje. Jis gali būti šalia manęs, bet atsiskyręs savo mintimis, savo apmąstymais ir panašiai. Suteikiu jam tokią galimybę ir nelendu į akis. Aš matau, ko jam reikia. O visokių paglostymų jam visiškai nereikia.

– Ir pagaliau, juk ta pagalba gali būti ne tiesioginė. Kaip jau minėjote, kitam ir kitiems žmonėms galima padėti, tarkim, nuvykus medituoti į Merkinę, ar ne?..

– Aš, pavyzdžiui, nuvažiavusi ten meldžiuosi už artimus žmones, daug mąstau ir iš širdies skleidžiu daug savo meilės spinduliukų. Ir tikrai nemanau, kad tos pastangos kažkur be pėdsakų išsisklaido. Visos mūsų mintys materializuojasi, galų gale, jos niekur nedingsta. Paleista mintis – ji yra. Nori ar nenori, bet ta mintis kažkur nueina… Žodžiu, aš nemanau, kad visai veltui duoną valgau.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *