Blogio pergalė – niekada nėra galutinė?..

Blogio pergalė – niekada nėra galutinė?..

Juozas IVANAUSKAS

Juozas IVANAUSKAS

Juozas IVANAUSKAS

Hipotetiškai galima būtų tvirtinti, jog blogio pergalė niekada nėra galutinė, ypač tiems, kurie šventai tiki neišvengiama šviesa tunelio gale, kur link veržiasi žemiškąjį ciklą užbaigusios žmonių sielos. Tačiau vos tik užgimusio žmogaus raida ir likimas šioje „ašarų pakalnėje” taip sunkiai nusakomas, kad dažniausiai tik nenumaldoma laiko tėkmė išsprendžia visus gyvenimo lygties nežinomuosius.

Dar sunkiau būtų ką nors užtikrintai teigti, kai nuo pavienio žmogaus atsigręžiame į istoriškai susiformavusios žmonių bendruomenės kultūrinį, moralinį, pagaliau, ekonominį progresą ar regresą, tam tikroje šalyje, vienu ar kitu laiko periodu. Čia jau viskas, lyg ant bangų supasi, siūbuoja, kinta…

Pastarojo laikotarpio politiniai įvykiai bei analitikų ir politologų prognozuojamos permainos Lietuvoje, tiesą sakant, teikia nedaug vilčių, kad akivaizdus tautiečių nepasitenkinimas esama padėtimi, kuriai apibudinti vis dažniau taikomas žodis KRIZĖ, imtų ir prasiveržtų galinga protesto BANGA, nušluojančia savo kelyje visas tas pūvančias apnašas – daugybę kartų susikompromitavusį mūsų valdžios „elitą”, uoliau tarnaujantį monopolistams, bet ne liaudžiai, pralaužtų jų rankomis suręstas oligarchines užtvaras, sutramdytų piktai riaumojantį „Liūtą” – „Leo LT”, išviešintų stambaus masto korupcinius sandorius bei nugramzdintų teisinį nihilizmą.

Bent jau artimiausiu metu Sąjūdžio dvasia dvelkiančios tautos vienybės, tokio galingo proveržio supriešintoje ir metų metais valdžios kvailinamoje liaudyje, matyt, naivu būtų tikėtis. Ir nors neseniai kalbintas principingasis kovotojas už žmogaus teises, advokatas Kęstutis Čilinskas ir tvirtina, kad:

„Dabar Lietuvai reikalingas toks judėjimas, kuris išvaduotų valstybę iš oligarchinio „Slibino” gniaužtų arba iš oligarchijos nasrų sukandimo, kadangi valstybės teisinis stuburas jau baigiamas perkąsti. O jeigu teisinių stabdžių nebelieka, tai tokia bestuburė valstybė niekuo negali padėti savo piliečiams.

Reiškia, mums visiems reikia susitelkti, dirbti išvien, kad išgelbėtume valstybės stuburą nuo į ją įsitvėrusio „Slibino”, dabar vadinamo „Liūtu”, kad ištrauktume Lietuvą iš jo nasrų. Būtent šiam tikslui pasiekti piliečiai privalėtų jungtis ir to siekti!..”, – tačiau prie visos pagarbos šiam tauriam riteriui, pasižymėjusiam kovoje su „nekonstitucine oligarchine viršūne”, kažin ar jo kilnioms iniciatyvoms mūsų pilietinė visuomenė šiandien iš tikrųjų yra pasirengusi? Kažin ar tauta, per aštuoniolika nepriklausomybės metų politiškai nualinta išpampusios valdininkijos bei savanaudės valdžios savivalės grimasų, yra pajėgi vieningai sukilti ne prieš išorės priešus, o prieš vidaus kenkėjus, griaunančius mūsų valstybingumo pamatus?..

Konservatoriaus A.Kubiliaus vadovaujamos permainų koalicijos skelbiamoje „antikrizinėje programoje”, raginančioje susiveržti diržus ir taip vos galą su galu sunkiai besuduriančius gyventojus, kol kas, net neužsimenama, kad totalaus taupymo vajų, visų pirma, reikėtų pradėti nuo ženklaus valdymo išlaidų mažinimo, nuo apsukrių vietinių oligarchų ir jiems uoliai pasitarnavusių valdžios klerkų „išbuožinimo”, nuo stambaus masto korupcija dvelkiančių aferų bei neteisėto „Leo LT” sandorio panaikinimo ir sugrąžinimo valstybei saujelės oligarchų „prichvatizuotus” milijardus.

Kaip prie „socialdemokrato” Gedimino Kirkilo, taip ir prie konservatoriaus Andriaus Kubiliaus, prasto valstybės valdymo problemos yra sprendžiamos paprastų šalies gyventojų, visų pažemintųjų ir nuskriaustųjų sąskaita, o tie ponai, pernelyg ilgai besistumdantys prie valdžios lovio, ir toliau, sąmoningai ar ne, brutaliai tyčiojasi iš liaudies, ekonominės krizės akivaizdoje prastumdami „kreivus” įstatymus ir didindami Seimo nariams algas iki vienuolikos tūkstančių, o rentas signatarams net iki pusšešto tūkstančio litų!..

Vykdant tokią „socialiai teisingą” politiką, gana ciniškai nuskamba šou meno Seimo pirmininko Arūno Valinsko ketinimai pasitenkinti pensijos dydžio 800 litų mėnesine alga. Toksai šou triukas, per eilę metų pramogų versle sukaupus nemažai turto ir apvalią sumą banko sąskaitoje, jam nedaug tekainuoja, tačiau iš esmės nieko nekeičia oligarchinės valdžios pokeryje, kai žaidžiama visų Lietuvos gyventojų sąskaita.

Liaudiškas posakis „Žuvis pūva nuo galvos” šiandien, kaip niekad, tinka aukščiausių šalies pareigūnų veiklai apibudinti, jų inicijuojamiems bei patvirtintiems ydingiems įstatymams, kurie ilgam pakerta pasitikėjimą Lietuvos valdžia, didina socialinę atskirtį ir sėja dar didesnę nesantaiką visuomenėje.

Pakanka sugretinti pastarųjų metų tik du to paties Prezidento Valdo Adamkaus atliktus „žygdarbius” neva mūsų valstybės ir visų gyventojų labui – „skaudama širdimi” suraitytą parašą, tvirtinant oligarchinį „Leo LT” sandorį, ir jo pateiktus pasiūlymus Kovo 11-osios nepriklausomybės akto signatarų rentų įstatymui, už kurį šią savaitę Seime prabalsavus 59 parlamentarams, kažkas pasijus lygesnis už lygius, teisesnis už teisius, ir be jokios gėdos ir sąžinės graužaties, kas mėnesį, iki gyvos galvos, pasiims iš valstybės, visų mokesčių mokėtojų sąskaita, po pusšešto tūkstančio litų!.. O visai šitai niekšybei pateisinti pasitelkiama pompastiška retorika, nieko bendro neturinti nei su ano istorinio laikotarpio realijomis, kai visa tauta buvo viltingai sukilusi, nei su šių dienų valdžios vyrų vykdoma „moralia politika”.

Kaip šią savaitę teigiama žiniasklaidoje, Prezidento Valdo Adamkaus nuomone, „valstybė privalo įvertinti Lietuvos nepriklausomybės akto signatarų indėlį į valstybingumo atkūrimo procesą ir įtvirtinti tokias socialines garantijas, kurios išreiškia pačios valstybės požiūrį į savo istoriją.”

Norint „iššifruoti” šį prezidentūros klerkų nugludintą, monumentalų ir negyvą tekstą, pakanka atsiversti vieno iškiliausių tautos didvyrio, taurios sielos patrioto, politkalinio, šviesios atminties Liudo Dambrausko pomirtinę knygą „Išeinančiojo mintys” ir perskaityti jo prieš penkis metus rašytus liudijimus bei apmąstymus apie nepriklausomos Lietuvos valstybės vystimosi raidą:

Kovo 11-osios Aktas kai kam buvo „naujo gyvenimo” pradžia. Liūdniausia, kad ta pradžia daugelis tikėjo. Tuo metu buvo nuodėmė galvoti, kad po nepriklausomybės, demokratijos ir laisvės skraiste kuriasi politinių savanaudžių valstybė.

Kalbant apie Lietuvos persitvarkymo Sąjūdžio 15 metų sukaktį, reikia nepamiršti, kad pati Sąjūdžio idėja buvo kilni, tačiau tos idėjos įgyvendinimas pateko į organizuotų nusikaltėlių rankas. Aukščiausios Tarybos, vėliau pasivadinusios Atkuriamuoju Seimu, deputatai, save įvardiję nepriklausomybės signatarais, be gėdos jausmo save apdovanoja žemės sklypais, ordinais.

Prie naujos valstybės vairo stoję vadovauti buvę sovietinės nomenklatūros aktyvistai gana „vieningai” veikė. Lietuvos gyventojų skurdinimas vyko, galima sakyti, oficialiai. Išpūstos, atseit pateisintos valdininkų algos, sukūrimas įstatymų, leidžiančių privatizaciją atiduoti į vagių ir aferistų globą, suteikimas komerciniams bankams plačių teisių teikti paskolas be tikros garantijos, kad paskolinti pinigai bus grąžinami. Vadinamieji „naujieji” patriotai ėmė viską, kas įmanoma, privatizuoti. Praktiškai tai tapo apsukrių „politikierių” pasipelnymo technologija, liaudies kalboje vadinama „prichvatizacija”. Taip buvo sunaikintas, išparduotas paprastų Lietuvos žmonių sukurtas visuomeninis turtas. Pelningi strateginiai valstybės pramonės objektai atsidūrė užsienio kapitalistų rankose.

Žinoma, pasinaudojo ir savi aferistai, kurie, prilindę prie valdžios lovio, „sėkmingai” griovė normalios valstybės pagrindus. Todėl džiaugtis kažkokiais laimėjimais netenka. Per tą laikotarpį paaiškėjo, kad einama prie valstybės sunaikinimo.”

(Liudas Dambrauskas. Išeinančiojo mintys. Dienoraščiai. V.: Gairės, 2005 m., psl. 377-378)

Jeigu tik ką pacituotų eilučių autorius, dukart politinis kalinys (mirtininkas) Liudas Dambrauskas būtų išgyvenęs iki šių dienų, tai aš nei kiek neabejoju, kad jo širdgėla bei sielvartas dėl Lietuvos ateities būtų žymiai gilesnis, kadangi pastarieji penkeri valstybės oligarchinio užvaldymo ir  savanaudžių, ambicingų, amoralių politikų, įsitvirtinusių valdžioje, klestėjimo metai tik dar fundamentaliau pagrindė pačius skaudžiausius jo apmąstymus, jam dar gyvam esant išleistoje knygelėje „Kovo 11-osios tragizmas”:

„Kovo 11-osios Akto autoriai nepasižymėjo jokiais išskirtiniais nuopelnais, galbūt išskyrus tai, kad daugelis jų buvo tarybinio rėžimo rėmėjai ir netgi KGB organų patikėtiniai, o patekę į Seimo išrinktųjų sąrašą ir pasinaudoję paprastų Lietuvos piliečių patriotinėmis nuotaikomis, be gėdos jausmo pasiskelbė save nusipelniusiais „tautos signatarais”. Naujieji signatarai, priartėję prie valdžios lovio, kuklumu nepasižymėjo – sugalvojo sau didesnių nuopelnų, privilegijų, išimčių, už ką būtų galima sau paskirti sklypus, ordinus, solidžias pensijas, partijų postus, o tarnavimą valstybei pavertė asmenine savitarna, godumu, garbėtroškų tuštybe. Taip pirmasis pagrindinis Kovo 11-osios Akto „nuopelnas” Lietuvos valstybingumui buvo valstybingumo pavertimas melžiama karve ir suteikimas įvairaus plauko politiniams spekuliantams signataro pažymėjimo, suteikiančio išskirtines teises tą karvę melžti.

Manyčiau, kad Kovo 11-osios valstybės tragizmo šaknys įsitvirtino jau pačių vadinamųjų signatarų apetituose bet kokia kaina pasipelnyti iš susidariusios situacijos. Tam buvo sukurtos pseudoteisinės prielaidos organizuotam nusikalstamumui, mafijinių struktūrų atsiradimui, biurokratijos ir valdininkų valstybinio masto korupcijos įsitvirtinimui.”

(Liudas Dambrauskas. Kovo 11-osios tragizmas. V.: Gairės, 2001 m. – psl.15-16)

P.S.

Naujosios kartos piliečiai, lietuviai, gimę jau nepriklausomoje valstybėje,  kuriems apskritai įdomi tema – „Lietuvos nepriklausomybės akto signatarų indėlis į  valstybingumo atkūrimo procesą” bei „valstybės požiūris į savo istoriją”, visuomet turi galimybę pasirinkti ir nuspręsti, kieno lūpomis kalba tiesa: populiarumo reitingų ir šlovės viršūnėje, nežinia už kokius „nuopelnus” pakylėto LR Prezidento Valdo Adamkaus, išreiškiančio susirūpinimą solidžiomis signatarų rentomis, tame tarpe ir visų Lietuvos vargingųjų bei skurstančiųjų sąskaita, ar, vis dėlto, taurios sielos žmogaus Liudo Dambrausko, dukart politinio kalinio, mirtininko, tiesiogine to žodžio prasme – paaukojusio visą savo gyvenimą Lietuvos laisvei ir nepriklausomybei, kovai už tą dvasiškai turtingesnį, gražesnį ir socialiai teisingesnį gyvenimą, kurio ilgesį ir viltį tautoje nenuslopino, o tiktai sustiprino valdžios olimpe jau antrą dešimtmetį švenčiama blogio pergalė?..

Ach tie signatarai, ach tie parlamentarai!.. arba, kaip pasakytų mano Mokytojas Liudas Dambrauskas: „Pagaliau koks skirtumas, kas to vargšo žmogelio kraują čiulpia: ar Seimas, ar Vyriausybė. Politinių parazitų Lietuva negailestingai išnaudoja avinų Lietuvą, o pastaroji ne tik maitina siurbėles, bet ir sukuria demokratijos įvaizdį.”

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *