Neteisėtas sandoris „Leo LT“ turi būti panaikintas, o valstybei sugrąžinta tai, kas jai priklauso. Tada Vyriausybei nebereikės galvoti, kaip čia tuos žmones smaugti!..

Neteisėtas sandoris „Leo LT“ turi būti panaikintas, o valstybei sugrąžinta tai, kas jai priklauso. Tada Vyriausybei nebereikės galvoti, kaip čia tuos žmones smaugti!..

Juozas IVANAUSKAS

Kęstutis ČILINSKAS

Kęstutis ČILINSKAS

Žinomas visuomenės veikėjas, žmogaus teisių gynėjas, advokatas Kęstutis ČILINSKAS, prieš metus atėjęs dirbti į Seimą, nepanoro antrą kartą kandidatuoti į šią valdžios instituciją. Interviu „Laisvam laikraščiui” jis prisipažino: „Negalėčiau sakyti, kad atėjau čia su labai optimistine nuotaika. Nesitikėjau naiviai, kad Seimas yra demokratinės valstybės standartus atitinkanti institucija. Tikrai taip negalvojau, bet vis tik maniau, kad galimybės apginti teisines vertybes yra didesnės, negu įsitikinau dabar, po vienerių metų darbo Seime”.

Kęstutis Čilinskas teigia, kad dirbdamas Seime patyrė, jog suderinti teisę su politinėmis partijų pozicijomis jam buvo sunku. Jis apkaltino sprendimus priimančius Seimo narius veidmainyste, atstovavimu stambiajam kapitalui, korupcija ir nesąžiningu susidorojimu su konkurentais.

Pasak teisininko Kęstučio Čilinsko, pastarųjų metų laikotarpis buvo labai svarbus Lietuvos oligarchams, su oligarchais susijusiais politikams ir kai kuriems aukštiems valdžios pareigūnams. Per šį laikotarpį oligarchinei viršūnei pavyko perimti į savo rankas pagrindinį Lietuvos turtą – nacionalinę energetiką. Būtent tuo tikslu buvo parengti ir priiminėjami įstatymai Seime bei kiti tam reikalingi teisės aktai Vyriausybėje.

Paskirtojo premjero Andriaus Kubiliaus vadovaujama vadinamoji „permainų koalicija” savo pateiktoje „antikrizinėje programoje”, kaip žinia, siūlo susiveržti diržus paprastiems Lietuvos gyventojams, tačiau nei monopolistų milijoniniams viršpelniams, nei oligarchiniam sandoriui „Leo LT” jokių sankcijų, deja, nenumato.

– Net ir atsisveikinęs su Seimu, regis, neketinate trauktis iš visuomenės akiračio, kadangi nesate abejingas Lietuvos ateičiai, šalyje vykstantiems politiniams procesams. Kaip šiuo metu vertinate galimybę efektyviau pasireikšti arba apsijungti alternatyvioms, antisisteminėms politinėms jėgoms, kurios nėra prognozuojamos oligarchinių viršūnių ir galėtų pasipriešinti jų savanaudiškoms užmačioms?

– Sprendimai priklauso nuo tikslo, kitaip sakant, nuo misijos. Man, kaip teisininkui, labai svarbu, kad Lietuvoje būtų apginta teisinė valstybė. Man labiausiai rūpi demokratinė tvarka ir teisės principai. Aš įsivaizduoju, kad dabar Lietuvai reikalingas toks judėjimas, kuris išvaduotų valstybę iš oligarchinio „Slibino” gniaužtų arba iš oligarchijos nasrų sukandimo, kadangi valstybės teisinis stuburas jau baigiamas perkąsti. O jeigu teisinių stabdžių nebelieka, tai tokia bestuburė valstybė niekuo negali padėti savo piliečiams.

Reiškia, mums visiems reikia susitelkti, dirbti išvien, kad išgelbėtume valstybės stuburą nuo į ją įsitvėrusio „Slibino”, dabar vadinamo „Liūtu”, kad ištrauktume Lietuvą iš jo nasrų. Būtent šiam tikslui pasiekti piliečiai privalėtų jungtis ir to siekti!..

Kai kalbame apie tai, kas tai darys, kaip tai darysime ir koks čia bus judėjimas, kyla daug neaiškumų. Aišku, aš pats, asmeniškai, esu labai neįtinkantis politinėms partijoms. Mano charakteris gan savarankiškas, todėl niekaip negaliu pritapti prie partijų, paklusti kokiai nors partinei drausmei. Aš turiu elgtis taip, kaip man atrodo teisinga. Niekam ne paslaptis, kad dažnai pasitaiko atvejų, kai partinė drausmė reikalauja paklusnumo, o kartais ir nelabai teisingų sprendimų.

Todėl dabar kalbėti apie kokių nors politinių partijų apsijungimą man, asmeniškai, yra ne prie širdies. Galvoju, kad mūsų piliečiams visų pirma būtina labai aiškiai susivokti, kas vyksta šalyje  ir ką reikėtų daryti. Aš tai suprantu, turiu planą ir įsivaizduoju, maždaug, kokie sprendimai dabar yra labai svarbūs mūsų šaliai.

Aišku visų pirma visuomenė turi pasiekti, kad būtų panaikintas neteisėtas sandoris „Leo LT” ir grąžinta valstybei tai, kas jai priklauso, o privatiems savininkams tai, kas jų buvo duota.

Pagal civilinį kodeksą, panaikinus sandorį, kiekviena šalis, kuri kažką buvo įnešusi, atgauna tai atgal. Šiuo konkrečiu atveju, valstybė atgautų savo turtą, tai yra, atgautų prarastus milijardus. Tokiu būdu mes labai ženkliai galėtume išspręsti ekonominės krizės klausimą, o tas oligarchinis „Liūtas” būtų truputėlį nusilpnintas ir nebegalėtų iki galo perkąsti valstybės stuburo. Juk tie neuždirbti milijardai iš tikrųjų  suformuoja gana stiprų oligarchinį „Liūtą”, kuris kontroliuoja visą mūsų valstybę. Todėl ir sakau, kad, visų pirma, reikėtų išvaduoti valstybę iš „Leo LT” nasrų. Tai pats artimiausias uždavinys!..

Būtina atkurti teisinę, konstitucinę tvarką Lietuvoje, nes dabar jinai iš esmės yra pažeista. Praktiškai, konstitucinės tvarkos pas mus nebesilaikoma. Jeigu Konstitucija numato, kad reikia ginti vartotojų interesus ir yra negalimos monopolijos, jei sakoma, kad valdžia privalo tarnauti žmonėms, o ne oligarchinėms grupuotėms, tai pas mus dabar viskas yra atvirkščiai: valdžia tarnauja oligarchinėms grupuotėms, elektros energijos vartotojų teisės neginamos, valdžios sprendimai naudingi tiktai monopolistams, mokesčiai didinami krizės akivaizdoje, o su ta oligarchine grupuote susijusių valstybės pareigūnų, politikų atlyginimai, taip pat, yra nepagrįstai didinami. Tokiu būdu, Lietuvoje susiformavo visiškai nekonstituticinė oligarchinė viršūnė.

Ir kad tokia padėtis iš esmės pasikeistų, reikia atkurti valstybėje konstitucinę tvarką. Pagal Konstituciją, mūsų valstybė turėtų būti  demokratinė, aiškiai orientuota į teisines vertybes. Tokią tvarką būtina atkurti, o tam tikslui pasiekti reikia burti pažangias visuomenės jėgas. Kol mes tokios tvarkos neatkursime, kol turėsime nekonstitucinę betvarkę, tol maža dalis žmonių, priklausanti oligarchinei viršūnei, gyvens ypatingame pertekliuje, o visa likusi visuomenės dalis, ypač verslas, labai sunkiai sudurs galą su galu.

Tai štai toks šiuo metu yra pagrindinis uždavinys, kuriam spręsti yra būtina suburti pažangias visuomenės jėgas, visus padorius politikus ir visuomenės veikėjus. Kokia forma mes susibursime, to niekas „iš viršaus” negali pasakyti. Juolab, ir aš negaliu pasakyti, kaip tai įvyks. Man atrodo, kad tą pagrindinį uždavinį sprendžiant, išaiškės, kas praktiškai nori prisidėti, o kas gali tiktai pašūkauti,  nieko nedirbti ir nenori niekuo rizikuoti.

Ir kas šiandieną išdrįs rizikuoti? Juk iš tikrųjų nėra taip paprasta. Dabar veikianti oligarchinė sistema Lietuvoje yra su tam tikru neobolševizmo prieskoniu. Yra rengiami arba jau priimti kai kurie teisės aktai, kuriose numatyta galimybė persekioti žmones už jų pažiūras ir politines manifestacijas.

Pavyzdžiui, šiuo metu Seime yra pateiktas labai stiprus baudžiamojo kodekso straipsnio pakeitimas. Būdamas Seimo nariu, kiek galėjau, tiek priešinausi, ir jis nebuvo priimtas. Tame pakeitime, praktiškai, yra toks pats straipsnis, koks buvo bolševikų laikais, kai buvo galima bausti už antitarybinę agitaciją ir propagandą. Bandomose įteisinti baudžiamojo kodekso pakeitimuose yra absoliučiai toks pat straipsnis, tik truputį kitaip išdėstytas ir kitais motyvais grindžiamas. Ten yra numatoma baudžiamoji atsakomybė, jeigu asmuo pateisina arba nepakankamai smerkia ir kalbėdamas sumenkina nacistinius arba bolševikinius nusikaltimus arba, apskritai, sunkius nusikaltimus. Jeigu asmuo sumenkina tokių nusikaltimų reikšmę, tai vien už tai jis gali būti sodinamas į kalėjimą! Išvertus į paprastą kalbą, tai reiškia: jeigu motina, kurios vaikai dėl neblaivaus pareigūno kaltės žuvo autoįvykyje pasakys jam, kad jai svarbiau jos vaikų dabar prarasta gyvybė, negu bolševikinio ar nacistinio nusikaltimo metu atimtos gyvybės, tai yra, jeigu motina, apimta skausmo, taip pasakys, ji turės būti atiduodama teisti ir sodinama į kaltinamųjų suolą.

Arba jeigu, pavyzdžiui, kas nors pasakys, kad tai, kas dabar vyksta Lietuvoje, labai panašu į tautos genocidą, kuris buvo nacių ar bolševikų laikais, jis galės būti baudžiamas. Faktas, kad pusę milijono gyventojų turėjo pabėgti iš nepriklausomos Lietuvos. Jei prie sovietų žmonės buvo ištremti, tai dabar jie buvo priversti pabėgti, nes čia tokia tvarka, kad negali išgyventi. Pasakius tokią mintį, pagal baudžiamojo kodekso inicijuojamą pataisą, jau bus galima tokį žmogų bausti, sodinti į teisiamųjų suolą, nes jis sumenkino anuos nusikaltimus. Ir jeigu dabartiniai neteisėti valdžios pareigūnų veiksmai piliečiui yra svarbūs, o anie – sovietų ir nacių nusikaltimai jam atrodo mažiau svarbūs, tai vien už tai jį bus galima bausti.

Aš suprantu, kad mes galime turėti skirtingas nuomones. Jeigu tose baudžiamojo kodekso pataisose būtų toks straipsnis, kad mes visi smerkiame nacistinius ir bolševikinius nusikaltimus, tai viskas gerai. Bet čia yra ne tai, kad tik smerkiame, ten yra pasakyta, jeigu tu nepakankamai smerki, jeigu tu kažką kitą smerki labiau, negu kad anuos nusikaltimus ir tokiu būdu sumenkini jų reikšmę, tai vien už tai tave galima sodinti į kalėjimą. Čia, apskritai paėmus, jau yra persekiojimas užnuomonę. Ir tada valdžia visuomet galės tau pritaikyti šį straipsnį, jeigu tu prabilsi tokiais žodžiais, kuriuos jau minėjau, kad štai dabar irgi savotiškas genocidas, kai žmonės yra priversti bėgti iš Lietuvos. Viskas, jau tu būsi kaltas!..

Taigi, mano nuomone, tas oligarchinis valdymas Lietuvoje yra susijęs tuo neobolševizmo kvapeliu, kai siekiama sukurti tokią teisinę sistemą, kuri leistų lengvai žmones persekioti už jų pažiūrasPasirodo, kad dabar yra svarbiau ne nubausti tuos pareigūnus, kurie veltui atiduoda oligarchams milijardinį šalies turtą, kaip „Leo LT” atveju, ir neatstatyti valstybei padaryti žalą, bet nubausti, pavyzdžiui, močiutę, kuri turguje pardavė kepurę su penkiakampe žvaigžde. Tai dėl šitokio „kriminalo” visa baudžiamoji sistema dirba, teisėsauga iš karto pajungiama ir toks žmogelis tikrai nepraslys pro teisėsaugos tinklą. O jau šitie politiniai veikėjai, kurie atiduoda oligarchams valstybinius milijardus ir sukelia ekonominę krizę, tai tokie, kaip sakoma, neturi būti teisiškai persekiojami.

– Bet ar nemanote, kad tokias absurdiškas baudžiamojo kodekso įstatymo pataisas teikianti konservatorė ponia Vilija Aleknaitė Abramikienė vykdo ne tiek savo iniciatyvą, kiek metų metais skleidžiamą konservatorių ideologo pono Vytauto Landsbergio? Mes visi gerai žinome jo reakcingą požiūrį į Rusiją ir tą sovietmečio periodą, kuriame, be kita ko, jis labai neblogai gyveno ir net naudojosi privilegija vykti į užsienį?

– Negaliu to nei patvirtinti, nei paneigti. Galiu tik tiek konstatuoti, kad šios pataisos buvo inicijuotos Tėvynės sąjungos ir pateiktos Seimo narės Vilijos Aleknaitės Abramikienės. Ir tiek. Bet aš galėčiau pasakyti, kad ne visi Tėvynės sąjungos nariai šioms baudžiamojo kodekso pataisoms pritaria. Aš pats mačiau, kad tie, kurie yra realiai nukentėję nuo bolševizmo, tai tokie žmonės jokiu būdu nenori, kad ir dabar būtų tas pats. Jie gi supranta, kad dabar mes turėsime tą patį precedentą: anksčiau buvo galima sodinti už nuomonę į kalėjimą ir dabar bus galima už tai sodinti. Tikrieji politiniai kaliniai nepalaiko tokio įstatymo, bet jį palaiko tie, kurie nori dėtis patriotais, net neragavę bolševikinio persekiojimo, bet norintys pavaizduoti, kaip jie dabar kovoja. Dabar jiems labai lengva kovoti prieš savus, būtent prieš Lietuvos žmones.

– Matyt, galima daryti prielaidą, kad visa šita dūmų uždanga, sureikšminanti sovietinės ir nacių simbolikos įtaką šiais laikais, tėra tik tam, kad būtų nukreiptas visuomenės dėmesys nuo oligarchinio valstybės užvaldymo, nuo „Leo LT”, nuo milijardinių aferų, kurios nusėdo užsienio bankuose?

– Iš tiesų, objektyvumo dėlei, turime pripažinti, kad etiniu ir politiniu požiūriu būtų galimas nacistinių ir bolševikinių procesų pasmerkimas. Tačiau visai kitas reikalas, kaip minėjau, kad už viešai pareikštas mintis dabar ketinama persekioti ir sodinti į kalėjimą. Čia yra ne tik miglos pūtimas ir dėmesio kitur nukreipimas, bet tai jau yra sudarymas tokių teisinių sąlygų, kad oponentus bus galima sodinti į kalėjimą. Noriu žmonėms priminti, kai mes pradėjome protestuoti prieš „Leo LT” sandorį, tai gi mums buvo sakoma, kad esame Lietuvos priešai, atseit, čia yra nacionalinis projektas Lietuvos valstybės saugumo interesams apginti, o jūs pasisakote prieš. Vadinasi, jūs pasisakote prieš Lietuvą, prieš jos saugumą. Netgi buvo siekiama sudaryti parlamentinę komisiją ir ištirti, kas mes tokie, siūloma, kad specialiosios tarnybos mus sektų. Ir galbūt nuo to laiko mūsų spectarnybos iš tiesų stengiasi dirbti prieš tuos, kurie bando tą neteisėtą sandorį „Leo LT” pripažinti negaliojančiu, o ne prieš tuos pareigūnus, kurie veltui atidavė oligarchams milijardinį valstybės turtą?..

Taigi, čia viskas iš tikrųjų yra susiję. Sudaromos prielaidos žmonių persekiojimui, įbaiminimui, nes niekada nežinai, kada būsi apkaltintas pagal mano jau paminėtą baudžiamojo kodekso straipsnį, kuris vis tiek, aš manau, bus priimtas naujosios Seimo daugumos. Tokiu atveju, žmogus gi nežinos, kada jį gali pasodinti. Nes tame straipsnyje viskas taip išdėstyta, kad už laisvai pareikštą nuomonę tu labai dažnai gali būti pasodintas. Galima lengvai privesti, kad tu sumenkinai anuos istorinius  dalykus, nes pasakei, kad tau žymiai svarbiau yra tai, kad šiandien mūsų valstybės turtas yra išvogtas. Viskas, vien už tai tu jau gali sėsti į kalėjimą! Tokiu būdu yra paruošiama dirva įbauginti žmones – nieko nekalbėkite, geriau tylėkite, nes mes visada jums rasime straipsnį ir patrauksime baudžiamojon atsakomybėn!..

– Pasiklausius tokių teisinių argumentų, sunku būtų su jumis nesutikti, kad oligarchinis Lietuvos valstybės užvaldymas iš tikrųjų kvepia neobolševizmu, kuris nevykusiai maskuojamas pseudopatriotizmo atributika ir tariama meile Lietuvai. Ko gero, sunku būtų paaiškinti, kodėl mūsų pilietinė visuomenė iki šiol nuolankiai tyli?

– Grįžtant prie visuomenės vaidmens, labai negerai, kad visuomenė vieną neobolševizmo piliulę jau prarijo. Moteriškė, daugybę metų turgavietėje pardavinėjanti kepures su penkiakampėmis žvaigždėmis ar su kokia kita simbolika, niekam anksčiau neužkliuvo ir valstybė dėl to nesugriuvo. Bet dabar tokie žmonės pradedami sodinti į baudžiamųjų suolą teisme, jie yra baudžiami, konfiskuojamas jų turtas, atimamos visos tos prekės. Taigi, visi matome, kur link mes žengiame, bet visuomenė tyli. Tik vienas kitas pasisakė prieš, o šiaip šita piliulė buvo nuryta.

Ir štai dabar jau bandoma įteisinti baudžiamą atsakomybę už nuomonės pareiškimą. Jeigu pirmu atveju yra šioks toks veiksmas, nes tu parduodi kepurę su penkiakampe žvaigžde, tai dabar jau, matyt, bus įteisintas toks straipsnis, kuris baus vien už pareikštą nuomonę. Kai mato, kad visuomenė nurijo pirmą piliulę, tada jai paruošiama antra, dar kartesnė.

Lygiai panašiai nutiko ir su „Leo LT” projektu. Juk pradžioje nebuvo „Leo LT”, o buvo tik AB „Lietuvos Energijos” kapitalo gabaliukas atiduotas AB „VP Market” pagal pirmą įstatymo variantą. Visuomenė tai „nurijo” tyliai, ramiai, atidavė veltui valstybinį turtą privačiai bendrovei. Lyg ir viskas tvarkoje, o jeigu visuomenė tyli, tai oligarchų interesams nuolaidžiaujanti valdžia nusprendžia: imkime ir atiduokime tiems oligarchams daugiau. Atiduodama dar daugiau. O ką piliečiai? Pilietinė visuomenė tik dabar pradeda susivokti dėl „Leo LT”, tačiau dar nesukilo.

Lygiai taip ir su tuo neobolševistiniu persekiojimu. Visuomenė sutinka, kad būtų baudžiami žmonės, pardavinėjantys kepures su penkiakampėmis žvaigždėmis. Lyg tai būtų žymiai svarbiau, negu nubausti ir pareikalauti atsakomybės iš tų, kurie valstybės milijardus iššvaistė? Kol kas atrodo, kad viskas krypsta būtent šia linkme. Tačiau visuomenė turėtų pagaliau susivokti, kad tai oligarchinei viršūnei būtent tokie įstatymai, kad visi bijotų kalbėti, labai reikalingi, ir ateis toks laikas, kai mes visi būsime priversti tylėti. Nes tu gi nežinai, kada „papulsi” po tuo baudžiamojo kodekso straipsniu…

Kalbant apie sovietinę simboliką, iš tikrųjų, gaunasi gan juokinga situacija. Tarkim, jeigu į Lietuvą atvažiuotų Baltarusijos prezidentas Aleksandras Lukašenka su sovietine atributika ir žvaigždėmis, tai čia viskas tvarkoj. Bet jeigu kokia moteriškė turguje prekiauja kepurėmis su žvaigždėmis, tai ją jau reikia bausti ir atiminėti jos turtą. Argi ne juokingas atvejis? Juk negalima taip persekioti savus žmones. Nėra čia pas mus per daug tos laimės, kad dar ir už tokius „nusikaltimus” baudžiamą persekiojimą pradėti.

Tai, man atrodo, yra paprasčiausias būdas visuomenei įbauginti. Ir pagrindinis mūsų uždavinys būtų vaduotis iš to ir neleisti, kad pas mus būtų pasiektas toks susidorojimo lygis, koks buvo bolševikų laikais, kai žmonės už mintį ir įsitikinimus būdavo sodinami į kalėjimus. Taip gali atsitikti ir  pas mus, jeigu mes visą laiką tylėsime.

Aišku, priešintis tam visuomet yra sunkiau. Tave tuoj pat išvadins „jedinstveninku” tie Lietuvos pseudopatriotai, kadangi tik jie čia dideli „kovotojai”, nes sugeba pasodinti moteriškę, prekiaujančią kepurėmis su sovietine simbolika. Jų nuomone, tai didelis patriotizmas, o mano manymu, tai yra visiškai atvirkščiai. Tiesiog, kompromitavimas valstybės ir atstūmimas nuo valstybės tam tikrų žmonių, kurie, bendrai paėmus, niekuo jai nekenkia. Valstybės saugumui žymiai daugiau gresia nemokamas energetikos atidavimas ir valstybės kontrolės energetikai praradimas, negu kepurės su penkiakampe žvaigžde pardavimas turguje. Tai nesulyginami dalykai. Bet čia tai kovotojų jau nėra, šioje vietoje „patriotų” mes nebegirdime. O kodėl šiuo atveju visi tie pseudopatriotai tyli? Čia jiems viskas gerai. Jie sako, pamirškime tą „Leo LT”, čia viskas gerai, o moteriškė turgavietėje ar koks žodis pasakytas ne taip, tai jau mūsų reikalas, čia jau patriotiška persekioti už tą mintį.

Manau, kad mes turėtume atkurti demokratinę tvarką šalyje. Net ir Europos Žmogaus Teisių Teismas (EŽTT) ne kartą yra pasisakęs prieš tokį persekiojimą už mintis arba dėl tų simbolių turėjimo ar neturėjimo. Ne kartą buvo priimti išteisinantys sprendimai. Neabejoju, jeigu tik bus pasiskųsta EŽTT, tai būtų panaikintas nuosprendis. Bet dabar siekiama įbauginti visuomenę.

Tarp kitko, oligarchai turi ir kitokių būdų žmonėms gąsdinti. Pradėti ieškiniai prieš piliečius, kurie bandė stabdyti neteisėtas statybas. Piliečiai kreipėsi į teismą, kaip ir priklauso demokratinėje teisinėje valstybėje, pateikė savo skundus, kad tos statybos pažeidžia jų teises, ir tos statybos buvo teismo sustabdytos, kol bus išspręstas ginčas. Ir dabar daugybės milijonų ieškiniai teikiami prieš tuos žmones, kad neva dėl jų kaltės buvo sustabdytos statybos, prarastas tų bendrovių pelnas.

Tokie milijoniniai ieškiniai – dar vienas būdas įbauginti žmones, bandančius ginti viešą interesą. Pasisakyti prieš monopolius, prieš tuos monopolistus darosi rizikinga, piliečiai įbauginami per teismus. Tam yra pajungiamos teisėsaugos institucijos. Nesvarbu, ar tas teismas ką nors priteis, bet jau vien tik tai, kad teismas randa galimybę tokius monopolistų ieškinius prieš žmogų nagrinėti, tai yra didelis žmonių įbauginimas. Iš tikrųjų, juk teismas sustabdė tas statybas, o ne žmogus! Tokiu atveju, jeigu ir būtų nagrinėjamas ieškinys, tai tik prieš valstybę jis turėtų būti. Bet kur tau! Pradedama byla prieš žmogų ir nagrinėjama gana ilgai tam, kad žmonės bijotų ir vienas kitam pasakytų, žiūrėkite, tu tik pabandyk prieš juos pasakyti žodį ar kreiptis į teismą, pasinaudodamas savo konstitucine teise, taip ir tau bus. Nes matai, kas darosi, tau gi po to bus keliami milijoniniai ieškiniai, o tavo turtas bus areštuojamas tiems ieškiniams patenkinti. Tad ar beverta kovoti už viešą interesą?..

Mes jau esame pasiekę tokį lygį Lietuvoje, kad būtina rimtai susiburti ir suremti pečius, atkuriant konstitucinę tvarką, ginant žmonių teises ir kuriant teisinę valstybę. Matyt, kažkokie judėjimai turėtų atsirasti, steigiant kažkokias asociacijas ar politines partijas ir jų apsijungimus. Dar nežinau, į ką tai išsivystys, bet jeigu to nebus, tai mes žengsime dar toliau Lietuvos žmonių įbauginimo linkme ir valstybės skurdinimo linkme.

– Šiuo kritišku Lietuvai laikotarpiu kokių veiksmų ketinate imtis, siekiant konsoliduoti visuomenę ir pažangias politines jėgas paremti jūsų išsakytoms iniciatyvoms dėl konstitucinės tvarkos ir demokratijos atkūrimo?

– Natūraliai visa tai po truputėlį vyksta. Į mane kreipiasi įvairūs visuomenės veikėjai, siūlo susitikti, kalbėtis, prisijungti prie tų iniciatyvų. Iš įvairių politinių, visuomeninių sričių, kultūros žmonės, žurnalistai, žodžiu, įvairių profesijų žmonės kreipiasi į mane personaliai ir sako, kad reikia jungtis bendram darbui. Tarp kitko, net ir tos, iki šiol išlikusios sąjūdietiškos organizacijos, klubai, net ir jie svarsto galimybę pasipriešinti tam, kas šiuo metu vyksta mūsų šalyje.

Visa tai, aišku, nėra taip lengva. Niekas čia, mostelėjus ranka, neįvyks, per prievartą nieko negali suburti. Piliečiai palaipsniui turėtų prieiti iki tokio suvokimo, kad savo partines ar kitokių socialinių darinių ambicijas reikėtų atmesti ir pradėti tartis dėl naujo demokratinio judėjimo.

Sukuriant tokių naujų darinių struktūrą, mane daugiau domintų teisinė pusė, teisinis darbas, o vadovauti visuomeninėms, politinėms struktūroms man nelabai prie širdies.

– Sakote, kad vyksta natūralus procesas, į jus kreipiasi politinių partijų lyderiai, žmonės, kurie nėra abejingi mūsų valstybės likimui. Tarytum savaime peršama mintis – jums pačiam tapti ta konsoliduojančia figūra, kuri vienytų pažangias visuomenines jėgas? Ar nemanote, kad tai būtų organiška tąsa tos kovos prieš oligarchines grupuotes, kurią pradėjote būdamas Seimo nariu?

– Man atrodo, kad dabar turėtų gimti kažkas panašaus į tą sąjūdietišką veiklą, kai buvo organizuojamas Sąjūdis, išsivaduojant iš išorės pavergėjų. Tik dabar valstybės stuburas, pati nepriklausomybė ir saugumas yra griaunami iš vidaus. Manau, toks demokratinis Sąjūdis iš tikrųjų palaipsniui turėtų gimti. Toks Sąjūdis visuomet suras mane, kaip ir kitus pilietiškai aktyvius Lietuvos žmones. Aš esu pasirengęs visas turimas teisines žinias tam Sąjūdžiui pritaikyti ir tikrai nesišalinsiu nuo tos veiklos. O kokią vietą tame Sąjūdyje man atsiras, matysime. Negaliu iš anksto nieko sakyti, nes kol kas mes dar nieko neturime. Mano pagrindinis indėlis į šį judėjimą – teisinis aspektas. Galbūt kai kas daugiau moka tvarkyti organizacinius dalykus. Aš tam neturiu nei laiko, nei gabumų. Juk ne viską žmogus gali vienas apsiimti ir norėti tai daryti. Kiekviename darbe pasireiškia įvairūs aspektai. Lygiai taip ir tame demokratiniame judėjime, kuris dabar palaipsniui formuojasi Lietuvoje.

Svarbiausia, ko aš labiausiai norėčiau, kad tas judėjimas nebūtų pradedamas formuoti nuo viršaus. Atseit, mes čia kažką pradedame kurti, štai mes čia jau esame kažką susidėlioję, štai tas bus pirmininkas, tas pavaduotojas, čia taryba, o jūs ten visi dabar ateikite ir junkitės prie mūsų, jeigu norite. Manau, turėtų būti atvirkščiai. Kadangi mes norime atkurti demokratinę tvarką, tai tas judėjimas ir jo struktūra turėtų susidaryti demokratišku būdu – nuo pat apačių, nuo rajonų, nuo apskričių, nuo regionų palaipsniui formuotis į tokią vieningą jėgą. Bet jeigu to nebus, tai bus blogai. Jeigu vėl bus pritaikytas toks modelis, koks dabar yra daugumos politinių partijų, kai yra tik keletas žmonių ir, iš esmės, tik pagal juos didžioji dauguma turi veikti, kalbėti, tai jau nėra gerai.

Manau, dabar viskas turėtų būti atvirkščiai. Nuo apačios turėtų prasidėti tas demokratinis Sąjūdis Lietuvoje. Tuo aš tikrai neabejoju. Ir kai tos apačios susivoks, kai jos pradės aktyviai veikti, tai tik tada bus galima sukurti kažkokius valdymo organus. O kaip jie bus renkami? Svarbiausia, kad jie būtų demokratiškai formuojami ir renkami. Pats Sąjūdžio kūrimas turėtų būti demokratinis. Tai turi būti pavyzdys, jeigu mes norime atkurti demokratinę, teisinę tvarką Lietuvoje.

– O gal nereikia išradinėti dviračio? Jeigu prieš 20 metų buvo įsteigta Sąjūdžio iniciatyvinė grupė, tai gal ir dabar šis demokratinis judėjimas turėtų prasidėti nuo iniciatyvinės grupės, kuri išsirinktų savo lyderį? Tikėtina, kad šį kartą turėtų nepasikartoti ta pati istorinė klaida, kaip buvo renkamas toks lyderis, kaip Vytautas Landsbergis…

– Aišku, kad antrą kartą į tą pačią upę neįbrendama. Tai reiškia, kad laikas įneš savo direktyvas. Gal iš viso neatsiras daug žmonių, norinčių dalyvauti pilietinės demokratinės visuomenės kūrime. O gal atvirkščiai?..

Šiaip tai man atrodo, kad labai svarbu yra tai, ką jūs dabar darote, kad pradedate šia tema galvoti ir kalbinti vieną ar kitą žmogų. Tai yra svarbiausias dalykas. Net ir tai, ką jūs dabar darote, rengdamas šį interviu, rodo, kad ir jums, kaip žurnalistui, tai yra svarbu. Vadinasi, ir kitiems žmonėms tai yra svarbu. Juk negali būti, kad tik dviem ar trims žmonėms rūpi demokratiniai procesai šalyje. Aš jau minėjau, kad nemažai žmonių kreipiasi į mane siūlydami kažkaip spręsti esamas problemas ir burtis. Netgi, galėčiau pasakyti, kad ir iš užsienio lietuvių esu gavęs laiškų, įvairių pasiūlymų, paramos ir panašiai. Tai reiškia, kad yra kažkokia nuojauta, kad toliau taip gyventi nebegalima. Tie žmonės iš tikrųjų jaučia pavojų pačiai valstybei, tai demokratinei bei konstitucinei tvarkai, pagaliau, Lietuvos saugumui ir nepriklausomybei.

Kaip jau minėjau, Konstitucija dabar yra sulaužyta ir pats valstybės valdymas yra nekonstitucinis.

– Vis tiktai, norėčiau dar kartą paklausti apie jūsų ketinimus bei ryžtą. Mūsų pilietinėje visuomenėje, lyg nykštukų karalystėje, yra palyginti labai nedaug žmonių, mokančių ne tik kalbėti politine, teisine kalba ir gražbyliauti, bet pasirengusių guldyti galvą už savo Tėvynę Lietuvą. Jūs gaunate laiškų iš užsienio lietuvių, į jus kreipiasi piliečiai, kurie nesitaiksto su tokia „tvarka” valstybėje, tai jeigu jie paprašytų jūsų tapti tuo idėjiniu, visus konsoliduojančiu lyderiu, ar jūs sutiktumėte? O kas yra tos apačios? Tai tik inertiška masė, kuri nori, kad būtų kitaip, tačiau nėra kas juos sutelkia, kas jiems diriguoja, kaip dirigentas simfoniniam orkestrui. Tai, vis dėlto, ar sutiktumėte būti toks dirigentas šioje gan kritiškoje situacijoje mūsų valstybės gyvenime?

– Sutikčiau perduoti tai, ką sugebu ir tai, ką matau, žvelgiant į ateities perspektyvą. Galbūt, kai kurias gaires man ir pavyktų paruošti. Man tik labai svarbu, kad tai nebūtų paprastas judėjimas dėl judėjimo, kad jis būtų su aiškiai apibrėžtu turiniu, kad būtų aišku, ką ir kaip reikia daryti, siekiant atkurti konstitucinę tvarką mūsų valstybėje. Ir tuo pačiu būdu, svarbiausia, išbristi iš ekonominės krizės. Negalima išbristi iš krizės, kaip dabar yra siūloma, suvaržant gyventojų pajamas, kai kurių valstybės tarnautojų pajamas, suvaržant vidutinių verslininkų galimybes užsidirbti, bet labai jau daug duodant užsidirbti oligarchams, monopolistų bendrovėms, padidinant elektros mokesčius, kad tik daugiau jiems būtų pelno. Pasirodo, jiems  dabar dar valstybės turto papildomai atiduodama per paskutiniu metu Seime priimtas pataisas. Reiškia, vieniems kapitalo atitenka dar daugiau, o visų kitų gyventojų sąskaita bandoma spręsti ekonominės krizės klausimus. Tačiau tai, vėl gi, nėra nei demokratiška, nei teisiška.

O kaip turime elgtis? Turėtume daryti tą patį, kaip dabar pasielgė JAV. Visa tauta priėmė sprendimą, kad ne vien tik paprastų žmonių sąskaita reikia spręsti finansinės krizės problemas, bet ir stambiųjų monopolistų sąskaita tai daryti. Turėtų būti taip pakeista mokesčių sistema, kuri leistų išspręsti susidariusią krizę.

Deja, Lietuvoje tokiu keliu neinama, bet bandoma apriboti paprastų darbuotojų, daugumos gyventojų pajamas.

– Ar jūs nemanote, kad ta vadinamoji „permainų koalicija”, kuriai vadovauja paskirtasis premjeras Andrius Kubilius, pasišovusi parengti krizės įveikimo planą, viso labo, pasirinko tik takelį į šoną, vengdama esminės krypties ir to, ką iš tiesų šiandien reikėtų daryti Lietuvoje?

– Tikrai, tai yra kovojimas su pasekmėmis visuomenės sąskaita, o ne kovojimas su priežastimis, bandant jas šalinti. O juk reikėtų kovoti su krizės pasekmėmis sąskaita tų, kurie daugiausiai prisidėjo prie tos krizės. Manau, toks kelias, deklaruojamas permainų koalicijos, nėra teisingas. Kitos pasaulio šalys jau pradeda suprasti, kad tokia laukinė laisvoji rinka visiškai neatitinka paties verslo interesų. Laimi tiktai tam tikros siauros grupės, atstovaujančios stambiausio monopolistinio kapitalo interesus, kai tuo tarpu visi kiti nukenčia.

Kaip žinome, statybos verslas žlunga, nekilnojamo turto kainos krenta, darbuotojai atleidžiami iš darbo ir taip toliau. Reiškia, tokia sistema yra bloga. Ir, deja, ateina į valdžia tokie politikai, kurie sako, kad reikia dar daugiau įvesti tos laukinės laisvosios rinkos, tame tarpe, ir į valstybės tarnybą, kad ji funkcionuotų pagal privačias sutartis. Vadinasi, absoliučiai jokios atsakomybės nebus. Man atrodo, kad tai yra neefektyvus planas naikinti valstybės tarnybą ir tokiu būdu valstybės pareigūnų atsakomybę. Po šitokio „Leo LT” sandorio tos atsakomybės dabar labai reikia. O panaikinti visą tą sistemą ir leisti „paslėpti galus”, tai toks planas tikrai neatspindi visuomenės interesų.

– Esate profesionalus teisininkas, logiškai dėstantis savo mintis. Tai kodėl gi ponas A.Kubilius, fizikas, kuriam nesvetimas loginis mąstymas tarytum apsimeta, kad jis negirdi jūsų argumentų dėl oligarchinio „Leo LT” sandorio, iš tiesų nuostolingo mūsų valstybei?

– Aišku, jis neprivalo vieno žmogaus girdėti ir aš nepretenduoju, kad jis manęs klausytų. Bet tai nėra vieno mano nuomonė. Tai aišku, kad panašiai kalba ir jo vadovaujamos konservatorių partijos eiliniai nariai. Aš esu girdėjęs ir matęs, kad jie protestuoja prieš būtent tokį tarnavimą oligarchams. Taigi, A.Kubiliui turėtų būti žinoma, kad tai nėra vieno Kęstučio Čilinsko nuomonė. Man atrodo, tai yra aišku. Bet, matyt, yra dar kiti motyvai nusukti kalbą nuo esmės.

Kas liečia „LeoLT”, taigi čia aišku – tas sandoris turi būti panaikintas, o valstybei sugrąžinta tai, kas jai priklauso. Tada nebereikės galvoti, kaip čia tuos žmones smaugti, kaip čia veržtis diržus, atiminėjant pajamas arba algas iš paprastų žmonių. Jeigu yra kažkur neteisėtai padėti valstybės milijardai, juos reikia susigrąžinti atgal valstybei.

– Ar tai reiškia, kad „krizių premjeras” ponas Andrius Kubilius nėra linkęs iš esmės spręsti šios problemos?

– Iš esmės taip. Kad būtų pašalintos krizės priežastys ir atkurta demokratinė, konstitucinė tvarka bei sudarytos sąlygos ekonomikos augimui, iš jo sprendimų tikrai to nesimato. Yra tiktai įvardinama programa, kaip paprastų žmonių sąskaita įveikti krizę.

Be abejonės, kad būtina priimti tokius sprendimus, kurie dabar yra priiminėjami JAV, arba Prancūzijoje. Prezidentas Nicolia Sarkozy, pasisako už tai, kad reikia keisti patį laisvosios rinkos modelį, kuris leidžia „laisvoms lapėms nevaržomai siausti laisvų vištų vištidėje”. Suprantama, kad tos „lapės” – tai oligarchinė viršūnėlė, kuri kaip nori, taip tas „vištas” – paprastus žmones apgraužinėja. Vištos, nors ir laisvos, bet negali pabėgti nuo lapių.

Panašus laisvosios rinkos modelis ir pas mus šiuo metu veikia. Jeigu net Prancūzijos prezidentas jau įvardino šitą modelį netinkamu, tačiau Lietuvoje iš tos naujosios politikos architektų veiklos nematyti, kad jie įgarsintų, kad štai dabar yra tokia problema – turime „Leo LT”, kad atidavėme privatininkams milijardus ir juos reikėtų nedelsiant susigrąžinti. Iš jų tokių kalbų iki šiol nesigirdi, deja.

– Žodžiu, tam demokratiniam judėjimui, kuris dabar turėtų formuotis liaudyje, žmonėse, kurie nėra linkę taikstytis su ta oligarchine neteisybe, ne pakeliui ir su tokia Lietuvos valdžia, kuri deklaruoja, kad rengia antikrizinę programą, o faktiškai tik imituoja kovą su krizės priežastimis.

Tokiu atveju, manau, yra būtinas naujas demokratinis judėjimas, būtina užtikrinti Lietuvos žmones, kad jūs, asmeniškai, nesišalinsite nuo aktyvios visuomeninės veiklos ir nesitrauksite į „užtarnautą poilsį”?

– Vieną tegaliu pasakyti, kad Lietuva yra mūsų namai ir mes turime rūpintis, kad tie namai būtų tvarkingi. Ir kadangi kalbame apie valstybę, kaip apie namus, tai būtina, kad ta valstybė būtų teisinga, kad Lietuva būtų teisinė valstybė ir čia būtų atkurta demokratinė bei konstitucinė tvarka. Šalintis nuo to, tai būtų tas pats, kaip savo namuose pasislėpti kur nors kampe ir nesirūpinti, kad juose būtų tvarka. Taip negalima.

Jeigu esi pilietis, tai tu privalai rūpintis, kad tavo namuose, tavo valstybėje, būtų atkurta konstitucinė tvarka, demokratija, kad būtų gerbiama teisė. Nes jeigu teisinės valstybės stuburas yra sulaužomas, tai tada niekas negali apsiginti. Patys žmonės skundžiasi, kad jie niekur negali apsiginti, nes niekas jų negina. Jie visi skundžiasi, bet nesuvokia, kad taip atsitiko todėl, kad apskritai tas teisinės valstybės stuburas buvo „Liūto” pergraužtas.

– Šiandieninė situacija Lietuvoje  tikrai nėra eiliniame valdžių kaitos etape, bet yra ekstremaliai kritiška. Ar nemanote, kad būtent dabar būtina imtis ypatingų veiksmų?

– Be abejo, kuo greičiau bus priimami esminiai sprendimai, tuo bus geriau. Politikai, jeigu būtų jų valia, galėtų greitai priimti tokius sprendimus. Bet jie tikrai jų nepriims. Esu tikras, kad jie neišdrįs pajudinti oligarchų. O visa kita jie išdrįs padaryti. Jie išdrįs prieš paprastus žmones taikyti įvairias priemones, bet prieš oligarchus – jokių!..

Tokiu atveju, greito sprendimo iš politikų pusės nebus, o tai reiškia, kad patys Lietuvos žmonės turės ieškoti sprendimų. Čia jau abejonių nėra! Bet tam, aišku, reikia ieškoti organizuotų, demokratinių formų, nieko čia, kaip sakoma, „su šakėmis” neišvaikysi ir nepasieksi. Jokio gaivalo, pavydo ar priešiškumo tikrai neapsimoka susitelkti savo širdyje. Bent jau pas mane jo tikrai nėra. Aš tenoriu, kad būtų atkurta konstitucinė tvarka Lietuvoje, bet nesu asmeniškai nusiteikęs nei prieš vieną, nei prieš oligarchą, nei prieš su juo susijusį pareigūną. Man svarbu pati teisinė tvarka mūsų valstybėje!..

– Teisinė tvarka mūsų valstybėje kažin ar bus galima, nesutelkus šalies intelektualinio, pilietinio padorumo bei dvasingumo potencialą?

– Tik įsivaizduokite, kiek pas mus dabar tyli inteligentų, kiek tyli kultūros žmonių, meno ir mokslo veikėjų, kiek rimtų žmonių tyli! Kai buvo Sąjūdis, jie gi visi buvo sukilę, jie pajuto, kad tai jų asmeninė pareiga kažką daryti. Ir dabar, man atrodo, šita banga turėtų sukilti.

– Ar nemanote, kad Sąjūdžio metu šalyje įvykusiomis permainomis gan apsukriai pasinaudojo saujelė savanaudžių politikų?

– Todėl aš ir minėjau, jeigu kas nors dabar įvyks, tai turi vykti demokratiškai, kad niekas iš mūsų negalėtų tuo liaudies nepasitenkinimu pasinaudoti asmeniškai. Turi būti sukurtas iš tikrųjų demokratinis modelis, atstatyta demokratinė tvarka, pagarba teisei ir valstybei. Aš manau, kad į šį procesą įsijungs ta visuomenės dalis, kuri iki šiol tylėjo. Įvykę rinkimai parodė, kad juose dalyvavo labai maža visuomenės dalis, o mąstanti, intelektuali visuomenė vis dar svarstė, neapsispręsdama už ką balsuoti. Tačiau ir jie pradeda pagaliau suprasti, kad jau reikėtų kažką iš esmės spręsti. Žinau, kad tie žmonės ilgai netylės. Jie turi ir sąžinę, ir protą. Ir, apskritai, mąstantys žmonės supranta, kas dabar vyksta mūsų šalyje!..

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *