Tylus Lietuvos manekenizavimas

Tylus Lietuvos manekenizavimas

Pusvalandis su Juliumi VESELKA

Julius VESELKA

Julius VESELKA

Dalia GRYBAUSKAITĖ

Dalia GRYBAUSKAITĖ

– Andrius Kubilius su Arūnu Valinsku išvedė Lietuvą iš proto. Žmones apėmė isterija. Jie laukia bado. Jie rikiuojasi eilutėje prie psichologų. Jie dairosi virvelių, kurios padėtų užbaigti prakeiktą gyvenimą, kuris neturi perspektyvų. Jie baisiausiai nusivylę – balsavo už krikščionis demokratus, o valdžioj atsidūrė konservatoriai su visa savo įprasta tautos bauginimo politika. Kas bus toliau, Juliau?

– Bus, kas yra, nes kitaip būti negali, nes atėjo gelbėtojų komanda, kuri nežino, nuo ko gelbėti Lietuvą, bet žino, kad reikia gelbėti. Prie tos gelbėtojų ir baugintojų komandos reikėtų pridėti Dalią Grybauskaitę, kuri susiriesdama giria Andriaus Kubiliaus antikrizinį planą, o tas jo antikrizinis planas skersai-išilgai kertasi su Europos Komisijos planais, kelia krašte sąmyšį ir nerimą.

– Dalia Grybauskaitė įsitikinusi, kad Lietuvoje yra ypatinga padėtis.

– Taigi dvidešimt šešiose Europos Sąjungos šalyse yra viena padėtis, o Lietuvoje – visai kita? Negaliu suprasti – iš kur Lietuvoje atsirado toji visai kita padėtis, kuriai įveikti reikia visai kitokių instrumentų, kaip sako Dalia Grybauskaitė. O juk kiekvienas ekonomistas pasakys, ką reikia daryti finansinės krizės atveju, ir Amerikos čia nėra ko išradinėti, ypač tokio lygmens ekonomistams, kurie dabar yra vadžioje. O reikia daryti štai ką – stiprinti, kiek įmanoma, vidaus rinkos perkamąjį pajėgumą ir visomis išgalėmis skatinti eksportą. Jokios maldos krizės įveikti nepadės.

– O gal iš tikrųjų mes kažkuo ypatingi?

– Kad devyniasdešimt trečiaisiais atsisakėme vieno iš svarbiausių rinkos reguliavimo svertų – tai yra nuosavos monetarinės politikos ir ką tiktai gimusį litą tvirtai pririšome prie dolerio, o vėliau – prie euro? Tiesa, kurį laiką tas pririšimas padėjo stabilizuoti Lietuvos finansus. Tačiau tai juk buvo galima padaryti ir be pririšimo – trumpalaikėmis administracinėmis priemonėmis.

– Kuo tas pririšimas ydingas?

– Neleidžia Lietuvos bankui vykdyti savarankiškos monetarinės politikos, riboti infliaciją, padėti valstybei ekonominio sunkmečio laikotarpiu.

– Kas dėl to kaltas – kad ir po laiko? Juk ne Andrius Kubilius ar Dalia Grybauskaitė?

– Tai buvo Adolfo Šleževičiaus vyriausybės strateginė klaida. Devyniasdešimt šeštaisiais atėję į valdžią konservatoriai, taigi Andriaus Kubiliaus komanda, turėjo galimybę šitą strateginę klaidą ištaisyti, bet neištaisė. Šita strateginė klaida veda prie to, kad mūsų ūkio likimas ir visų pirma finansinis stabilumas priklauso jau ne tiek nuo Lietuvos, kiek nuo Europos Sąjungos noro ar nenoro leisti mums palankiomis sąlygomis įsivesti eurą. Pasakyčiau dar griežčiau – tas lito pririšimas prie dolerio buvo pirma strateginė klaida, laidojanti Lietuvą kaip visateisę nepriklausomą valstybę, sugebančią finansiškai reguliuoti vidaus rinką.

– Tai gal ir teisi Dalia Grybauskaitė, kuri sako, kad Lietuvai reikalingas kitoks gelbėjimo ar gelbėjimosi planas. O Grybauskaitė juk ne eilinė ekonomistė, o Europos Sąjungos komisarė.

– Kuo mes išsiskiriame iš tų dvidešimt septynių valstybių, kurios yra Europos Sąjungoje? Ar mes jau nebe valstybė? Jei kitoms valstybėms tinka įvairių mokesčių mažinimas ir, sakysim, papildomų kreditų ieškojimas bei gavimas, tai mums tai netinka? Panaikinsim, tarkime, pridėtinės vertės mokesčio lengvatas vaistams, taigi pabranginsime vaistus ir išgelbėsime Lietuvą nuo krizės?

– Čia iš tos pačios politinės serijos – visa Europa nori derėtis su Rusija, o vienintelė Lietuva – yra prieš? Taigi Lietuva nori šaltojo karo, kurio nelaimės?

– Kodėl mes skiriamės nuo visos Europos? Šaukiame, kad esame tikri europiečiai, ir staiga, kas tinka Europai, mums netinka. Kokia ypatinga mūsų ekonomika, kad jai gydyti europiniai vaistai netinka, o reikia visai kitokių – nacionalinių, kurie gali padėti tik psichologams įsikišus?

– O gal čia ir yra visas šuva pakastas – prieš Prezidento rinkimus nuprotinti tautą?

– Ir jųjų siūlomi vaistai visai paprasti – užmesti diržą ir prismaugti Tautą? Įsivaizduok, ką jie sako? Girdi, jei mes pradėsime ieškoti kreditų ekonominei padėčiai stabilizuoti, tai bankai tą mūsų gudrybę supras ir pradės mums taikyti didesnes palūkanų normas. Ar ne sapalionė? Bankų mes, brangūs ponai, neapgausime – tik bankai mus gali apgauti.

Beje, jie jau ir apgavo. Ekonominė krizė – jų nedoras kūdikis.

– Taigi bankai sukėlė šitą ekonominę krizę – ne kažkoks Andrius Kubilius ar kažkokia Dalia Grybauskaitė.

– Kaip be papildomų pinigų atgaivinti ekonomiką, aš neįsivaizduoju. Aš neįsivaizduoju, kaip, turėdamas kišenėje litą, gali padalinti trims interesantams po litą? O Europa sako: „Aš turiu vieną litą, einu pasiskolinti dar vieną litą, taigi turėsiu du litus, ir padarysiu taip, kad iš tų dviejų litų bus sukurti keturi litai, ir mes, trys, pasidalinsime po litą ir dar vienas litas liks investicijoms”. Todėl man visai nesuprantama ponios Dalios Grybauskaitės pozicija ir jos ekonomika. Jei verslininkui trūksta pinigų ir tu iš jo dar atimsi per mokesčius, tai jam dar labiau trūks? Jei tu pensininkui panaikinsi lengvatas, o maisto prekėms ir netgi vaistams padidinsi pridedamosios vertės mokestį, tai tą žmogelį dar labiau prispausi prie žemės, kad jam nieko kito nebeliks, kaip gyvam lįsti į žemę arba pasikarti.

– Gal šito ponas Andrius Kubilius su Dalia Grybauskaite ir nori?

– Kad mažiau liktų rinkėjų? Nes tai, ką ponia Dalia Grybauskaitė siūlo ir kuo Andrius Kubilius labai džiaugiasi, yra tik verslo, patekusio į sunkią padėtį, smaugimas ir mažas pajamas gaunančių žmonių ekonominis žudymas. Beje, vidurinį visuomenės sluoksnį jau sužlugdė įvairūs investiciniai, pensiniai ir kitokie fondai, kuriuos taip uoliai propagavo visokiausio plauko ekspertukai arba nesamo rojaus pranašai, panašūs į tuos, kurie šaukė: „Išmokysime lietuvį gyventi iš palūkanų!”

– Todėl tauta ir užgulė psichologų kabinetus? Bet ir psichologai nuo bado neišgelbės, jei tas badas realiai grės.

– Su tomis savo reformomis turtuoliui, kuris gauna per mėnesį šimtą tūkstančių litų, Andrius Kubilius prideda dar pusketvirto tūkstančio litų. O tam, kursai uždirba tik aštuonis šimtus litų, prideda tik trisdešimt penkis litus. Štai tau ir gerovės valstybės kūrimas, apie ką šitas ponas buvo mėgėjas kalbėti. Taigi naujieji valstybės vadovai pasišovę vargstantį nuvaryti į kapus, o turtuolį kiek galint išaukštinti. Štai tau ir mokestinė lygybė.

– Kalbėję apie nekilnojamojo turto mokestį, staiga ėmė ir nuščiuvo apie tai čiulbėję.

– Nes tas mokestis paliestų oligarchus, taigi milijonierius, o kuris jų, tų viršininkų, šiandien ne milijonierius? Net ir Vytenis Andriukaitis, pasirodo, jau milijonierius, o kiek čia seniai sėdėjo „Rubicon group” kišenėje. Stebuklai, ir tiek.

– O eksportas, kuris mums padėtų įveikti ekonominę krizę?

– O kur ta mūsų eksporto bazė, kuri galėtų plėstis? Tik Rusija, o kiek aš supratau, vyriausybė su Rusija nėra numačiusi gerinti santykių. Kubilius teisingai atsakė į Seimo narių klausimą kas dėl santykių su Rusija – girdi, dviejų valstybių santykiai priklauso nuo abiejų valstybių. Tačiau toliau pasiklysta politinėse lankose – girdi, tų santykių gerinimas priklauso tik nuo Rusijos. Jei taip, eksporto bazė mūsų maisto prekėms nesiplės.

– Kiek suprantu, Andrius Kubilius yra už tai, kad Amerika ir Europos Sąjunga priverstų Rusiją gerinti politinius santykius su Lietuva? Ar tai įmanoma?

– Tai yra tas pats politinis akligatvis, į kurį per mūsų Prezidentą Lietuva jau yra įstumta ir toliau stumiama. Mes ten patys įėjome niekieno nevaromi, o gal kieno nors ir varomi – šito nežinau. Taigi tokia Andriaus Kubiliaus pozicija rodo, kad jis visiškai nepasitiki mūsų valstybe, nori, kad Lietuvai derybose su Rusija atstovautų Vašingtonas ar Briuselis, kurie verstų Rusiją priimti Lietuvai naudingus sprendimus. Tai, žinoma, būtų gerai, bet faktiškai yra absurdų absurdas, kažkas iš baltosios kumelės sapnų srities. Kova dėl rinkų yra grynai asmeninė, todėl toje kovoje mums niekas nepadės – turime išmokti kovoti savo rankomis ir savo protu.

– Negi Lietuva neturi savo diplomatų ir savo vadovų?

– Regis, kad neturi, jei naujoji valdžia yra už tokią keistą politiką, kuri visai nėra politika. Jei esame valstybė, mes turime turėti savo politiką, mes patys turime gudrauti ir stengtis kažką pergudrauti, o ne it Joneliai kvaileliai slapstytis už kažkieno nugaros.

Į rojų įjoja tiktai glinda ant raitelio kalnieriaus…

– Kada gi pagaliau išaugsime į vyrus, kurie vyriškai sprendžia savo reikalus? Juk jau dvidešimti nepriklausomybės metai.

– O juk žinome – kuo Rusiją kažkas ima spausti, tuo ji darosi nesukalbamesnė.

Beje, šitaip elgiasi ir kitos civilizuotos valstybės, ypač didžiosios, nuo kurių kažkas pasaulyje priklauso, o gal ir viskas.

– Tai su šitokia tariama politika yra ruošiama vieta naujam prezidentui, kurio rinkimai vyks gegužės septynioliktą? Tai gal Dalia Grybauskaitė ir taiko į šį postą, nors Valdas Adamkus yra sakęs, kad ji būtų gera premjerė. Bet premjerą jau turime. Bent jau iki prezidento rinkimų…

– Kas iš jos būtų gera – premjerė ar prezidentė – spręsti nesiryžtu. Gal nei viena, nei kita, jei pritaria tokiam Lietuvos atgaivinimo planui, kokį yra sukūręs Andrius Kubilius su savo politine grupuote. Susirinko stipriausių pasaulio valstybių vadovai spręsti tos dilemos – reikia žmogui valgyti ar nereikia, ir išsiskirstė iki balandžio pirmos, taip nieko ir nesugalvoję, tik priėmę rezoliuciją, ir po pusės metų vėl rinksis ir vėl tarsis, kaip tą žmogų sočiau pavalgydinti, o Kubilius su Grybauskaite, matai, jau nutarė, kad tas mūsų žmogus per daug valgo, todėl jį reikia paversti moderniu manekenu. Todėl jųjų krizės įveikimo Lietuvoje planą aš pavadinčiau Lietuvos manekenizacijos planu….

– Daliai Grybauskaitei reikia užnugario, tai yra partijos, kuri ją remtų. Ir ji pasirinko Andriaus Kubiliaus krikdemus.

– Gal krikdemai pasirinko, nes neturi nuosavo kandidato? Išeitų įdomus duetas: Andrius Kubilius – premjeras, Dalia Grybauskaitė – Jos Ekscelencija Prezidentė. Ir gaivins vienas kitą Simono Daukanto aikštėje ar prezidentūros rūsiuose?

– Bet į komisares ji išėjo ne kaip konservatorė, bet kaip Algirdo Mykolo Brazausko žmogus?

– Taip, delegavo ją Algirdas Mykolas Brazauskas. Bet kodėl delegavo, negaliu pasakyti, nes nežinau. O galėjo juk deleguoti dėl dviejų paprasčiausių priežasčių. Priežastis Nr.1 – delegavo kaip ministrę, kuri gerai buvo iškalusi du žodžius: „Nėra pinigų”, kad Briuselyje suprastų, kad geriems sumanymams įgyvendinti turi būti surasta pinigų. Priežastis Nr. 2 – leisti Vakarams patikrinti, ar ji tiks į Lietuvos prezidentus.

Tiks ar netiks – greit pamatysime.

– Vyksta didelis žaidimas?

– Pasaulio politikoje nė minutei nesustoja žaidimai. Beje, ir finansine krizė – irgi žaidimas, tik labai žiaurus. Ji nenukrito nei iš dangaus, nei iš pragaro, nei paspruko iš skaistyklos. Ją sukėlė tam tikros finansinės grupuotės, turinčios ir pavadinimus, ir vardus, ir pavardes. Tos grupuotės suėdė mūsų pinigus ir dabar tyliai bezdėdamos atrajoja…

Atras valstybės pinigų ekonominei skylei užkimšti – vėl tos grupuotės juos praris ir stenėdamos gromuliuos.

– Kuo tas didelis žaidimas baigsis? Dalios Grybauskaitės atėjimu į valdžią ir Andriaus Kubiliaus nuėjimu nuo valdžios po Prezidento rinkimų?

– Kuo baigsis? Tik Lietuvos pralaimėjimu. Adolfo Šleževičiaus – Algirdo Mykolo Brazausko duetas atsisakė pilnakraujo Centrinio banko, Andriaus Kubiliaus – Dalios Grybauskaitės duetas galutinai sunaikins konkurentabilią, pigią, saugią ir nepriklausomą Lietuvos energetinę sistemą…

– Tik tiek?

– Bet jiedu turi galimybę ir ją išlaikyti.

– Oho?

– Bet kad išlaikys, duodu tik vieną procentą garantijos, nes valdiški lietuviai turi keistą savybę – nori ginti, kai nėra ko ginti, o kai reikia ginti, dezertyruoja iš mūšio lauko ir užsimerkę pasiduoda…

Kalbėjosi Adolfas STRAKŠYS

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *