Devalvacija

Devalvacija

Juozas IVANAUSKAS

Juozas IVANAUSKAS

J.IVANAUSKAS

Pastaruoju metu pasaulinį apėmusios ekonominės – finansinės krizės kontekste Pabaltijo šalyse pasigirsta kalbos apie galimą piniginio vieneto, lato ar lito, susieto fiksuotu kursu su euru, vertės sumažinimą – devalvaciją. Ir nors tokie gandai oficialių valdžios institucijų kategoriškai neigiami, kaip niekuo nepagrįsti, iš piršto laužti svaičiojimai, tačiau apsukresni pasiturintys piliečiai, mokantys skaičiuoti savo pinigėlius, dėl viso pikto, yra linkę turimas santaupas laikyti ne mūsų šalyje veikiančiuose komerciniuose bankuose, o kažkur kitur, konvertuoja litus į eurą ir visais įmanomais būdais stengiasi apdrausti savo turtą, kad jokie devalvacijų aitvarai, blaškomi globalių finansinių audrų, neišnešiotų tų šlamančių vertybių, užtikrinančių jiems sotų ir prabangų gyvenimą, aplinkui siaučiant globaliam skurdui bei nepritekliams.

Kaip ten bebūtų, bet ruoštis „juodai dienai” pataria ir naujai išrinkta Lietuvos valdžia, ragindama piliečius „susiveržti diržus”, taupyti, taupyti ir dar kartą taupyti!.. Atrodytų, kad tokia ideologija, propaguojama ekonominės krizės akivaizdoje, sudaro premjero Andriaus Kubiliaus pateiktos antikrizinės programos stuburą ir gali išgelbėti mūsų valstybę nuo bankroto – finansinio, ekonominio, moralinio, tačiau!..

Būdami nuoseklūs ir sąžiningi, tie mūsų valdžios ponai turėtų pagaliau liautis apsimetinėti ir visaip  mulkinti liaudį, bet pripažinti, kad pati svarbiausia ir sunkiai bepataisoma krizė yra visai ne ta, kurios dar tik laukiame, o ta, kuri jau įvyko tautos išrinktųjų, iškilmingai prisiekusių tarnauti Lietuvai Tėvynei, politikų  širdyse bei sielose!..

Tiesą sakant, bendražmogiškų vertybių devalvacija kur kas pavojingesnis ir pragaištingesnis reiškinys mūsų visuomenei, kitaip sakant, socialiai žmonių bendruomenei, tampriai susietai tarpusavio ryšiais ir sąveika, negu piniginio vieneto perkamosios galios kritimas ar jų trūkumas. O juk būtent tokio pobūdžio devalvacija, pastaruoju metu nesunkiai įžvelgiama pagrindinių šalies valdymo institucijų – Prezidentūros, Seimo ir Vyriausybės veikloje, įgauna vis grėsmingesnį šalies nacionaliniam saugumui pobūdį. Ji pasireiškia pačiu ciniškiausiu, brutaliausiu būdu apvagiant Lietuvos valstybę ir gyventojus, vidury baltos dienos prasukant stambaus masto aferas, beatodairiškai plečiant biudžeto lėšomis dosniai finansuojamą  biurokratinį valdymo aparatą, apkaišomą neužtarnautomis privilegijomis bei įvairiausiais priedais prie ir taip jau astronominių mūsų politinio „elito” atlyginimų, lyginant su socialiai skurstančiais bendrapiliečiais. Konkrečiais pavyzdžiais pagrįsti šiuos teiginius be vargo sugebėtų, ko gero, kas antras Lietuvos gyventojas, kažkiek besidomintis politiniais procesais šalyje bei valdžios priimamais sprendimais.

Praeitos kadencijos Seimas, Gedimino Kirkilo Vyriausybė ir Prezidentas Valdas Adamkus įteisino oligarchinį „nacionalinio investuotojo” – „Leo LT” sandorį. Tai leido saujelei apsukrių „verslininkų” žaibiškai išplauti neuždirbtus šimtus milijonų litų dividendų pavidalu už bankui įkeistas VST akcijas, o taip pat, suformavo „maksimiečiams” išskirtines šiltnamio sąlygas reketuoti šalies gyventojus, jau nuo kitų metų nepagrįstai didinant elektros energijos kainas.

Kaip žinia, tokio stambaus masto „trigalvio slibino” afera juk negalėjo atsirasti šiaip sau, „iš niekur”. Iki jos, žingsnis po žingsnio, buvo einama per visus atkurtos nepriklausomybės metus, kai išrinktieji tautos atstovai, vadinamasis politinis „elitas”, manipuliuodami patriotiniais tautos jausmais, politiką pavertė nešvariu, valstybę ir jos gyventojus nusiaubiančiu „verslu”, ir paskelbė nuščiuvusiems tautiečiams tą garsųjį šūkį – „vsio zakonno”!..

Tokių nacionalinės svarbos objektų, kaip „Mažeikių nafta”, Telekomas, VST, AB „Lietuvos energija” ir daugybės kitų „prichvatizavimas” visuomet vykdavo ir tebevyksta palaiminus valdantiesiems, prisidengiant kolektyvine atsakomybe bei aukščiausių šalies vadovų parašais. Vieni teikia, kiti tvirtina, treti pasirašo – taip metų metais sukosi ir tebesisuka uždaras valdžios savivalės ir korupcijos ratas, atvedęs Lietuvą iki nūdienos  realijų – oligarchinio valstybės užvaldymo. Visam šiam procesui, kaip žinia, talkina „valstybininkų” klanas, brolių Algimanto ir Vytauto Matulevičių dėka neseniai demaskuotas knygoje Valstybės užvaldymo užkulisiai ir dokumentiniame filme Tyrimas, supurtęs klaną.

Ne gana to, nueinantys nuo valdžios ponai, nejausdami nei gėdos, nei sąžinės už taip „šauniai” prasuktas aferas, puoselėdami viltis sugrįžti, paskubomis parengia įstatymo pataisas, leidžiančias keleriopai, net iki 11 tūkstančių litų padidinti parlamentarų algas, o naujos kadencijos Seimas, nepaisydamas elementarių bendražmogiškos moralės normų ir principų, Lietuvai smengant į ekonominę duobę, balsų daugumą užsitikrina sau ženkliai geresnį gyvenimą, nei „paprastų mirtingųjų”, suteikusių jiems pasitikėjimo mandatą.

Buvęs parlamentaras, teisininkas Kęstutis Čilinskas pastebi: „Už šį algų padidinimą balsavo naujai išrinkti Seimo nariai. Todėl akivaizdu, kad jie balsavo už savo, kaip būsimos kadencijos Seimo narių, algų padidinimą. Seimo nariai krizės akivaizdoje padidino išimtinai tik Seimo narių ir Vyriausybės narių, tai yra, pačių įstatymo priėmėjų algas, nepaisydami, kad tuo pažeidžia teisinės valstybės, asmenų lygybės ir proporcingumo principus.”

Atrodytų, kas gi čia tokio, jeigu vos kelios dešimtys papildomų milijonų iš „antikrizinio” valstybės biudžeto nubyrės politikų, signatarų, valdininkų algoms, jų socialioms garantijoms užtikrinti? Kaip ir visuomet panašiais atvejais, – „vsio zakonno!..”, tačiau vertinant šią „aritmetiką” padorių ir nuovokių žmonių, tokių kaip Kęstutis Čilinskas, akimis, pasirodo, kad tai niekšybių niekšybė!..

Argi ne tie patys politikai aiškina tautai, kad šalies ekonominė padėtis sunki, būtina mažinti biudžeto išlaidas, lengvatas socialinei apsaugai, leidybai, visuomenės reikmėms, būtina didinti įvairius mokesčius, surenkamus iš verslo bei gyventojų, mažinti vartojimo išlaidas? Taip, tie patys! Ir tai reiškia, kad tauta iš biudžeto gauna mažiau, moka į jį daugiau, o privilegijuota valdžios viršūnė gauna dar didesnes pajamas iš biudžeto, nei anksčiau, tais klestinčios ekonomikos metais!..

Tai nejaugi ta „privilegijuota valdžios viršūnė” nežino ką daro? Nejau jie nesuvokia, kad tie „Judo sidabriniai” iš esmės pakerta jų garbę, orumą, bendražmogišką padorumą? Ir ko tada verti tokie nuvainikuoti, moraliai sumenkę – „devalvuoti”, savanaudžiai parlamentarai, tautos akyse tampantys pajuokos ir paniekos objektu?..

Įdomiausia, kad tie žmonės, krizės akivaizdoje pasikėlę sau algas, iškilmingai prisiekinėjantys tarnauti Lietuvos valstybei ir tautai, nevengiantys žiniasklaidos dėmesio ir neretai postringaujantys spaudos skiltyse kažką apie bendražmogišką moralę, skaidrumą politikoje ir šalies valdyme, daugumai gerai pažįstami iš televizijos ekranų, yra tam tikrų ideologijų skleidėjai, konkrečių politinių partijų ruporai. Ir jeigu, pavyzdžiui, paimtume vieną iš jų, tarkim, partiją Tvarka ir teisingumas, garsiai skelbiančią tautiečiams, kad Lietuvai labiausiai reikia tvarkos ir teisingumo, ir pažvelgtume į Tvarkos ir teisingumo frakcijos Seime vieningą, solidarų gestą, pasikeliant sau algas iki 11 tūkstančių litų, tai apie kokią aukštą politikų moralę mes galime kalbėti?!.. Ką reiškia tos politinius oponentus valdžioje kritikuojančio „tvarkiečių” frakcijos seniūno Valentino Mazuronio kalbos, jeigu jis pats tėvišku pavyzdžiu parodo, kaip naujai iškeptam parlamentarui sūnui Andriui pridera elgtis ekonominės krizės akivaizdoje?.. O gerbiamasis, jau ketvirtos Seimo kadencijos parlamentaras Julius Veselka, taip mikliai mokantis malti liežuviu bei kritikuoti politinius varžovus, tai argi jis nesuvokia, kad pats elgiasi, švelniai tariant, neetiškai, pakeldamas ranką už tokias „teisės ir teisėtvarkos” komiteto išvadas, prastumiant vien tik sau patiems finansiškai naudingą įstatymą? Jau nekalbant apie Gedimino Kirkilo „socialdemokratų” arba liberalcentristo Artūro Zuoko – Abonento frakcijos poziciją šiuo klausimu, arba šoumeno Arūno Valinsko Tautos prisikėlimo partijos programines nuostatas, bandomas grįsti dešimtimi Dievo įsakymų!..

Garsusis 19 amžiaus vokiečių mąstytojas Friedrich Nietzsche savo knygoje laisviems protams ŽMOGIŠKA, PERNELYG ŽMOGIŠKA  rašo:

Teisingumas kaip viliojamasis partijų šūkis. Taurūs (nors ir ne itin įžvalgūs) valdančiųjų klasių atstovai gali, žinoma, iškilmingai pasižadėti: „Visi žmonės bus lygūs, visiems pripažinsime lygias teises”. Toks teisingumu paremtas socialinis mąstymo būdas, kuris remiasi teisingumu, yra galimas, tačiau, kaip sakyta, tik pačioje valdančioje klasėje, nes kitu atveju teisingumo įgyvendinimas pareikalautų aukų ir atsižadėjimų. Priešingai, lygių teisių reikalavimas, būdingas valdomosios kastos socialistams, grindžiamas anaiptol ne teisingumu, o godumu. Jei plėšrūnui iš arti rodysi kruvinus mėsos gabalus, o paskui imsi juos nuo nosies traukti, kol šis galiausiai pradės staugti, – ar manote, kad tas staugimas reikš teisingumą?”

Ką čia bepridursi?.. Akivaizdu, kad tiems mūsų valdžios ponams, prasibrovusiems prie valdžios lovio ir eilinį kartą „išdūrusiems” liaudį, bus kur kas sunkiau savyje pristabdyti bendražmogiškų, moralinių vertybių devalvaciją, negu subalansuoti ekonominį šalies biudžetą!.. Finansinis deficitas, lyginant su privilegijuotos viršūnės dvasiniu skurdu bei moraliniu nuosmukiu, tikrai nėra toks pragaištingas Lietuvos žmonėms ir valstybei, kaip tai galbūt atrodo vartotojiškos kastos atstovams.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *