Ar įveiksime Kubiliaus krizę?

Ar įveiksime Kubiliaus krizę?

Pusvalandis su Juliumi VESELKA

Julius VESELKA

– Karas dėl Ignalinos atominės elektrinės darbo pratęsimo baigėsi?

– Vietoj pigios elektros energijos Andrius Kubilius su Valdu Adamkumi parvežė Lietuvai penkis milijonus tonų papildomų teršalų, kurie dieną-naktį bus barstomi ant mūsų galvų.

– Matei, kokie džiugus abiejų veidai – girdi, pasiekta didelė pergalė. Tiek teršalų gavo tik vieną mūsų respublika iš visų sąjungos narių. Kiti, girdi, mums labai pavydėjo, net reikalavo tų teršalų mums duoti mažiau. Bet Valdas Adamkus su Andriumi Kubiliumi nenusileido, ir iškovota neeilinė pergalė…

– Supranti, svarbu yra gauti ir visai nesvarbu, ką gauti. Taigi nuo du tūkstančiai dešimtųjų Lietuva bus daugiau teršiama, ir valstybės vadovai tuo labai džiaugiasi – apėjo, matai, Vokietiją ir Prancūziją, ir kitus Europos Sąjungos senbuvius…

– Taršalai turi savybę kilti į orą – kaip ir tuščios pagyros…

– Taigi nemaža jų dalis atiteks Kaliningradui, o kovoj su Rusija tai yra labai svarbus momentas, dalį atiduosime broliškajai Lenkijai, tai bus atlygis už Lenkų kortos dalijimą mūsų parlamentarams, dalis jų nukris ant Vokietijos, jei, žinoma, pūs palankūs Rytų vėjai – tai bus atlygis už naftotiekio tiesimą Baltijos dugnu. Taigi pergalė ne tokia jau menka. Mes jiems parodysim neklausyti mūsų ir svarbioj kovoj su Rusija palikti mus vienus ir vienišus.

– Bet juk nusės tie taršalai ir Lietuvoj?

– Jaunimas pabėgs nuo jų į Airiją, o kur pabėgs tie aštuoni šimtai tūkstančių pensininkų ir neįgaliųjų? Jie niekur nepabėgs.

– Sveikata tų senukų nekokia, o Kubilius jau suplanavo nuo kitų metų smarkiai pabranginti vaistus, o pensijų ir atlyginimų nedidinti, taigi naujoji reformų vyriausybė ėmėsi priemonių, kad greičiau išmirtų senoji karta ir visokie ligoniai, iš kurių jokios naudos nepriklausomai Lietuvai.

– Tai va kokia giliaprasmė vyriausybės vidaus ūkio politika – kad kuo greičiau seni žmonės už Lietuvą numirtų. Išliks tik patys stiprieji ir tie, kurių piniginės storiausios...

– Dėl to ir nekilnojamojo turto mokesčio neįveda?

– Žinoma. Pasitarė ten, Briuselyje, su Dalia Grybauskaite ir sugalvojo mokesčius sumažinti ne keturiais, kaip žadėjo ir jau Seimui pasiūlė, o tik trimis procentais, o apie progresinius mokesčius ir visai užmiršo, nes juos protegavo Gedimino Kirkilas…

– Dalia Grybauskaitė, kurią Andrius Kubilius žada stumti į Prezidentus, net akis pastatė – Lietuvoje, girdi, dar per didelis vartojimas, taigi lietuvis dar turi vieną kitą grašį kišenėje duonai ir jo taip greitai nenunovys, kaip atrodė iš pirmo žvilgsnio – tad reikia jam padidinti mokesčius. Ir Kubilius jau didina…

– Toks požiūris į Lietuvos žmogų net ir mane, visko mačiusį, glumina. Visų prekių kainos smarkiai augs – jas didins ir pridėtinės vertės mokestis, ir pelno didesnis apmokestinimas, ir dividendų apmokestinimas. Visą tą didinimą verslininkas sukiš į prekių kainą, o prekybininkas dar uždės savo antkainį. O kas ją, tą kainą,  mažins? Niekas. Kubilius? Kubiliui svarbu tik biudžeto balansas – ne žmogus ir jo likimas. Tokios buhalterinės vyriausybės mes dar neturėjome.

– Taigi žmonės jiems neegzistuoja – tik skaičiai.

– Tik pajamos ir išlaidos ir jų pabaigoje – nulis arba net pliusas. Nėra nei turtingųjų, nei viduriniojo sluoksnio, nei mažai uždirbančių – yra tiktai balansas.

– Ir penki milijonai tonų papildomų taršalų, už kuriuos kuo nuoširdžiausiai dėkoja Briuseliui.

– Man daros neramu – anais laikais reikėjo cituoti Marksą, Engelsą, Staliną, Chruščiovą, Brežnevą, o dabar Andrius Kubilius beveik kiekviename Seimo posėdyje cituoja Dalią Grybauskaitę, nors, atleiskite, aš nė vienos jos knygos nesu skaitęs, nes jų nėra. Yra tik, atsiprašau, povyza.

– Bet ir Maskvoj, Visuomeninių mokslų akademijoj apginta ekonomikos  mokslų daktaro disertacija, o dabar va gaus Lietuvai penkis milijardus eurų energetiniams tiltams…

– O aš girdžiu labai daug nemalonių žodžių apie tuos jos milijardus. Kažkokie pinigai žadami, bet nė vieno projekto nėra, taigi nėra žinoma, kiek tie tiltai ir tilteliai faktiškai kainuos. Kol kas yra tik politiniai lozungai. O pinigai juk skiriami ne lozungams – pinigai skiriami projektams įgyvendinti, o kol nėra projektų, nėr ko ir delniukais ploti dėl tų milijardų.

– Bet juk tai didžiuliai pinigai?

– O Švedijos tinklai tokiems tiltams neparuošti. Tai oficialiai pasakyta. Lenkijos tinklai – irgi. Taigi bus reikalingi didžiuliai kapitaliniai įdėjimai. Ar lenkai, sakysime, darys tokius kapitalinius įdėjimus mūsų naudai, kai jau pareiškė, jog patys statysis atominę elektrinę? O švedai?

– Ir plius ta jos, Dalios Grybauskaitės, išmintis dėl vartojimo mažinimo Lietuvoje…

– Kažkoks nesusipratimas ar apsibridimas. Tarybų Sąjungoje, suprantu, buvo galima gaminti į sandėlį – rinkos ekonomika gamina tik rinkai, tai yra pardavimui. Rinkos esmė ir prasmė yra vartojimas. Nėra vartojimo – yra bankrotai. Tai ką mums siūlo Dalia Grybauskaitė? Valstybės bankrotą? Krizės sąlygomis, kaip įrodinėja ekonominės teorijos ir pasaulinė krizių įveikimo praktika, valstybė turi daryti papildomus viešuosius pirkimus, kad padidintų užimtumą ir vidinį vartojimą. Trečio neduota. Dabartiniai vyriausybės pamąstymai daugiau orientuoti ne į tai, kaip išvengti ar sumažinti krizės pasekmes, o atvirkščiai – kaip padaryti, kad krizė būtų dar gilesnė.

– Ką? Jie visai durni?

– Ne visai. Kuo didesnė krizė ir kuo didesni sunkumai žmonėms, tuo, pasibaigus krizei, istorijoje didingesni atrodo valstybės vadovai, ir žmonės būna dėkingi jiems net už tai, kad jie krizės metu nepakratė kojų.

– Taigi trečio mums neduota. O kas duota?

– Šito jau klausk Dalios Grybauskaitės. Gal ji žino? O mano protu, dirbtinis vartojimo mažinimas veda tik į bankrotą.

– O kas po bankroto?

– Ateis tie, kurie sukėlė šitą krizę, ir supirks bankrutavusias mūsų įmones. Krizės metu juk ne visi tampa ubagais – kai kas net labai smarkiai praturtėja. Tam ir krizė, kad kažkas turėtų naudą.

– Tai supranta ir Aleksandras Lukašenka – jis savo ministrams įsakė užsiimti prekyba, girdi, visa Vyriausybė turi tapti vieninga Prekybos ministerija, ir nė vienas darbininkas dėl krizės neturi būti atleistas iš darbo – jis turi dirbti.

 Mes krizės sąlygomis visas bėdas suverčiame ant žmonių. Aleksandras Lukašenka mąsto kitaip – dirbti turi visi. Tik svarbu, kad tai, kas padirbta, būtų parduota. Taigi žmogus yra užimtas – aštuntą eina į darbą, penktą skuba namo. Užimtas žmogus nėra piktas. Užimtas ir gaunantis atlyginimą žmogus nekelia revoliucijų. Svarbu tik tai, kas pagaminta, parduoti, kad būtų pinigų. O pinigai padeda bet kokias krizes įveikti.

– Mūsų žmogus jau kelia revoliucijas?

– Ką padarė Prezidentas, Seime patvirtinus Kubiliaus krizės programą? Susikvietė valstybės gynimo tarybą. Kokiais klausimais tarėsi? Paslaptis. Bet nemanau, kad jie ten Almos cepelinus valgė – kalba ėjo apie tai, kas po Kubiliaus programos įgyvendinimo. Ar neišeis tauta į gatves su šakėmis ir kirviais, o kauniškiai ir automatus iš palėpių išsitrauks. Neramu ponams, o Andrius Kubilius toliau tautos kantrybę bando – padidins dar, matai, vienu procentu mokesčius, jau po to, kai programa priimta ir niekas į gatves neišėjo.

– Sakai, jei kantrūs lietuviai pasius, bus blogiau nei Graikijoje?

– Nežinau kaip bus. Juk su žmonėmis nesikalbama. Subėga, sumurma, sukerta rankomis – ir jau įstatymas. Žmonės neegzistuoja. Žmonių Lietuvoje nėra – yra tiktai atsiprašant politinis elitas.

– Taigi šakės gali įgyti kitą paskirtį?

– Kodėl kitą? Tą pačią – išmėžti netikusius politikus, kurie žmogų nelaiko žmogumi. Nori paskutinį kąsnį jam iš burnos atimti. To jau nebus.

– Bet kol kas koalicija dar laikosi…

– Už ministrų susiėmusi. Bet jau vakar Seime, balsuojant dėl kai kurių įstatymų, konservatoriai liko vieni. Ką tai rodo? Ogi tai, kad gal ir šakių nereikės…

– Valdžią ims Artūras Zuokas? Juk jis apdairiai nė vieno posto nepasiėmė. Ar nebandys kurti koaliciją ir tapti premjeru?

– Viskas gali būti, nes dabartinė koalicija su Andriaus Kubiliaus išmintimi nuklydo į labai pavojingą zoną. Tai, ką jie žada daryti, man primena devyniasdešimt pirmuosius metus, kai Kazimiera Prunskienė pakėlė kainas – neapgalvotai, nepagrįstai, nepasitarusi su žmonėmis, stačiai nematant žmonių. Lygiai tas pats scenarijus dabar. Tik jau be Kazimieros  Prunskienės. Vietoje jos Andriaus Kubiliaus kompanija.

– Bet Lietuvoj nėra svetimos kariuomenės…

– Dėl to šitaip drąsiai ir elgiasi – esame mes ir ką jūs mums, žąsinai, padarysite. Šlykšti chamų politika, prisidengus pasauline ekonomine krize. Taigi lipame ant to paties grėblio. Bet juk jie, tie valdžios buhalteriai, turi suvokti, kad tarp tų jų parašytų skaičių yra žmogus, yra ištisa socialine sistema, su kuria negalima nesiskaityti. Tai ne robotai, ne kompiuteriai, ne programos, o gyvi žmonės, kurie turi gyventi ir išgyventi.

– Mūsų žmonės stiprūs – jie viską iškentės.

– Bet žmogus turi žinoti, dėl ko jis turi kentėti ir iškentėti, ir kiek laiko jis turės kentėti. Dėl kokio Andriaus Kubiliaus ar Valdo Adamkaus niekas nekentės. Pasaulis, atsidūręs panašioje situacijoje, mąsto, kaip padidinti vartojimą, kaip gaivinti pramonę, tam naudoja milijardus ar net trilijonus dolerių, o mūsų valdančioji ponija viską karia ant paprasto žmogaus sprando.

– Nebūtų pikta, jei toji ponija šiek tiek susimažintų savo apetitus…

– Mažina, bet labai juokingai – pirma pasididina, o paskui susigėdę vaidina rodantys pavyzdį, taigi keliais procentais susimažina tai, ką pasididino. Kaip mūsų prekybininkai – kainas slaptomis padidina, o prieš šventes su dideliu triukšmu jas truputėlį pamažina. Taigi žiūrėkite, kokie mes geručiai – apie mažas kainas ir jūs, mūsų žmones, pagalvojom.

O pagalvojo juk apie savo kišenę…

O signatarai net nevaidina kažką pagalvoję. O juk rentos jiems Prezidento dėka padidintos daugiau nei dvigubai…

– O paprasti žmonės stumiami į skurdą…

– Užsigeidė kitiems metams padidinti elektros kainą apie šešis-septynis centus už kilovatvalandę, nes Leo LT projektams įgyvendinti, girdi, reikia sukaupti apie pusę milijardo litų. Bet įsigilinkime į esmę. Pagal susitarimą Lietuvai priklausys tik trečdalis atominės elektrinės akcijų. Dvigubai tiek priklausys latviams, lenkams ir estams. O kur jų pinigai? Jų nėra. Išeina, kad mes jiems statome elektrinę? Dar į talką pasisiūlė toks Viktoras Juščenka. Ir mes jiems statysime elektrinę? Baikim sykį juokus krėtę ir ekonomiškai žudę savo tautą ir valstybę.

– Bet lenkai jau kalba apie savos elektrinės statymą?

– Vakaruose, beje, abejojama, ar Lietuva iš viso tą elektrinę statys. Tai kur nueis tie milijonai, kuriuos ponas Levukas susirinks? Vakarų tinklai ramiausiai sau į kišenę susidės dar šimtą devyniasdešimt milijonų litų ir kuo ramiausiai išeis namo?

– Nejau vyriausybė šito nemato?

– Gal ir mato, bet nuduoda nematanti. Todėl sakau: kol nebus doro susitarimo su Estija, Latvija ir Lenkija, jokių kainų padidinimo už elektros energiją neturi būti. Juk Levuko dokumentuose oficialiai parašyta, kad jųjų pagrindinis tikslas yra socialiai atsakingai siekti naudos sau ir savo akcininkams. Akcininkus aš suprantu, bet kas yra tas paslaptingasis sau?

– 2K – Gediminas Kirkilas arba Andrius Kubilius, jei jie iki šiol nesugebėjo išaiškinti tautai, kas yra tasai juodasis sau?

– Jeigu naujoji vyriausybė staigiai nesustabdys to Leo.lt sau, bus aišku, kas tai yra per gyvis.

– Ir kas iš to, kad sužinosi?

– Pasiūliau Seimui priimti sprendimą, kad Vyriausybė iki liepos pirmos turi išsiaiškinti visą situaciją naujosios atominės jėgainės statyboje ir tik nuo tada pradėti kaupti pinigus. Kol nėra oficialių susitarimų, apie jokias papildomas rinkliavas negali būti ir kalbos. Jei susitarimų nebus, jokio žaidimo elektrinės statyba negali būti. Baikime juokinti svietą.

– Dabar kalba sukasi apie kažkokį energetinį Baltijos žiedą, o ne apie primityvius tiltus ar tiltelius tarp valstybių?

– Jie puikiai žino, kad uždarius Ignalinos atominę elektrinę, jų elektra bus konkurentabili šitame regione. Todėl nori žiedo, kuris užtikrintų ilgalaikį savos elektros energijos tiekimą į Baltijos valstybes. O mes štai imame ir pasistatome šitą brangią elektrinę. Tai kas iš mūsų pirks brangią elektrą, jei Baltijos žiedu tekės pigesnė? Štai kur šuo pakastas. Bet ir pakastas loja.

– Leonido Brežnevo laikais buvo šūkis: ekonomika turi būti ekonomiška. O tokia ekonomika ar ekonomiška?

– Mes tą šūkį perfrazavom – ekonomika turi būti politiška. Skaičiai toj ekonomikoj nieko nereiškia. Protas – irgi. Pasaulio praktika – taipogi. Viską nulemia politika. Tikslas vienas – turim pabėgt nuo Rusijos. Bet juk keturiasdešimt procentų dujų Europa perka iš Rusijos. Jie nebijo. Nes jie mąsto ekonomiškai, mąsto skaičiais, o ne politiniais lozungais. Nedaug suklysiu sakydamas, kad jei Tarybų Sąjunga nebūtų kūrusi politiškos ekonomikos, nebūtų taip greitai subyrėjusi, nes būtų buvusi visai kitokia gyvenimo kokybė. Tad sykį baikime lozunguoti ir imkimės darbo.

– Ir nesidžiaukim, kad Briuselis mums pridėjo penkis milijonus tonų teršalų…

– Kai nėra kuo džiaugtis, tai ir tokia kalėdinė dovanėlė Kubiliui su Adamkumi yra džiaugsmas. O jei rimtai, tai Lietuvos žmonės turi žinoti, kad didelis kainų augimas už elektros energiją yra ypatinga Prezidento Valdo Adamkaus, premjerų Gedimino Kirkilo ir Andriaus Kubiliaus meilės, pagarbos ir atsidėkojimo Lietuvos žmonėms ekonominė forma. Tautą atseit reikia nuolat treniruoti sunkiai gyventi, nes tik tada, ekonomikai šiek tiek pagerėjus, ji būna labai dėkinga vadams ir gieda jiems ditirambus.

O vadams to ir tereikia.

– Tad ar įveiksime Andriaus Kubiliaus krizę?

– O kaip tu manai?
– Aš jam patarčiau prisišaukti Napoleono Bonaparto dūšelę ir paprašyti jo, kad pasipasakotų, kaip jis gaivino Prancūzijos ekonomiką. Atvirai pasakysiu – Kubilius toli gražu dar neišnaudojo visų galimybių ekonomikai gaivinti. Atsimeni, Napoleonas Bonapartas buvo apmokestinęs kiekvieno prancūzo stalus, suolus, lovas, kėdes, duris ir net langus…
– Bet gudrūs prancūzai langus ėmė ir užmūrijo…
– Kaip Sąjūdžio aktyvistai draugės Jonienės duris?
– Ir mokesčių surinkėjai belangiame name negalėjo įžiūrėti visų suolų ir kėdžių…
Kalbėjosi Adolfas STRAKŠYS

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *