Kol aš vadovauju partijai Tvarka ir teisingumas, tol nebus absoliučiai jokio pasidavimo!..

Prezidentas Rolandas PAKSAS: „Kol aš vadovauju partijai Tvarka ir teisingumas, tol nebus absoliučiai jokio pasidavimo!..“

Juozas IVANAUSKAS

paksas125

Rolandas PAKSAS

Partijos Tvarka ir teisingumas lyderis Prezidentas Rolandas PAKSAS interviu „Laisvam laikraščiui” aptaria Andriaus Kubiliaus Vyriausybės antikrizinę programą, kalba apie dvigubus standartus politikoje, analizuoja Seimo rinkimų rezultatus. Sekmadieninėje LNK televizijos žinių laidoje „Savaitės panorama”, pokalbyje su žurnalistu Virgiu Valentinavičiumi, Rolandas PAKSAS pabrėžė, kad lemiamos įtakos rinkėjų apsisprendimui už ką balsuoti turėjo Lietuvos bažnyčios hierarchų politikavimas, kunigų agitacija, vykdoma bažnyčiose, likus trims savaitėms iki spalio 12-tos, kuomet įvyko pirmasis rinkimų turas.

Net ir pripažindamas, kad tikėjosi kur kas geresnių rezultatų, „tvarkiečių” lyderis Rolandas PAKSAS  optimistiškai tvirtina: „Pralaimėjimas yra tik laikina būsena, o pasidavimas – amžina būsena. Pasidavimu mūsų partijoje net kvepėti nekvepia!.. Prie paskutinių metų puolimo prieš partiją Tvarka ir teisingumas ir konkrečiai prieš jos vadovą, tai yra labai geras rezultatas. Šiandien mes esame trečioje pozicijoje Lietuvoje. Mes esame pakėlę galvas! Turime pastovų rinkėjų elektoratą, o tuo gali pasigirti tiktai socialdemokratai ir konservatoriai. Mes optimistiškai žiūrime į perspektyvą!..”

Ar tokiam itin pakylėtam „tvarkiečių” optimizmui atsiras realus pagrindas netolimoje ateityje, be abejo, parodys tik laikas ir tolimesnė politinių įvykių raida Lietuvoje, o kol kas „Laisvo laikraščio” skaitytojams pateikiamas šis interviu su partijos Tvarka ir teisingumas pirmininku prezidentu Rolandu PAKSU.

– 2008 metams skaičiuojant paskutines dieneles, net ir Advento laikotarpiu, šalyje vis garsiau kalbama apie krizę. Apibendrinant šių gan įtemptų, neramių, rinkiminių metų patirtį, kaip galėtumėte įvertinti asmeniškai savo ir jūsų vadovaujamos partijos Tvarka ir teisingumas pasiekimus bei klaidas, laimėjimus, pralaimėjimus?..

– Kai tokia klausimo potekstė, tai žmonės paprastai galvoja apie bendražmogiškas vertybes, apie Kalėdas, Prisikėlimą, apie šeimą ir draugystę, apie Dievą ir panašius dalykus. Tada, norėdamas atsakyti į šį klausimą, nejučiomis persikeliu iš to gyvenimo, kurį esu priverstas gyventi, būdamas politiku, į visai kitą plotmę. Net neįsivaizduoju apie ką reikėtų kalbėti? Kokie tie metai buvo man asmeniškai? Aš manau, kad jie buvo geri. Ačiū Dievui, artimieji visi sveiki, vaikai ir anūkai auga, šeima darni, vienas kitu esame patenkinti. Šia prasme, viskas yra normalu.

Bet jeigu kalbėti apie politinį gyvenimą ir apie partiją, kuriai man tenka vadovauti, be abejo, tai buvo labai įtempti rinkiminiai metai. Tokie dalykai kartojasi kas keturi metai ir kiekvienos partijos lyderis, vadovas, valdyba, prezidiumas, rinkiminis štabas deda daug pastangų, kad būtų pasiekti optimalūs rinkimų rezultatai. Tikrai nebijodamas įžeisti kitų partijų atstovų, aš įsivaizduoju, kad mūsų partijos žmonės dirbo keletą kartų daugiau, negu kitų partijų, susitikimų su rinkėjais atžvilgiu, įvairių surengtų akcijų, važiavimų, kalbėjimų, įtikinėjimų…

Galbūt mes neturėjome tokių galimybių išeiti į centrinės televizijos laidas, kokios buvo suteiktos „valstybininkams” arba toms partijoms, kurios remia „valstybininkus”. Todėl mums teko pasistengti pasiekti žmogų kitais būdais, ateiti pas jį į namus. To darbo iš tikrųjų buvo labai daug. O kokie rezultatai?

Rinkimų rezultatus galima būtų vertinti labai paprastai ir dvejopai. Jeigu juos lygintume su praeitais, 2004 metų rinkimų rezultatais, tai jie yra 30 proc. geresni ir geri, ir ypač jeigu palygintume su tokiomis partijomis, kurios planavo formuoti valdančią daugumą, tačiau net neįveikė 5 proc. barjero. Partija Tvarka ir teisingumas yra trečia frakcija Seime pagal dydį. Manau, kad šiandien tai yra gerai.

Na, o jeigu rinkimų rezultatus vertintume, lyginant su tais lūkesčiais, kuriuos turėjome, kokią sau kartelę buvome iškėlę, tai šiuo atžvilgiu, likus kelioms savaitėms iki rinkimų, pagal visus parametrus, pagal savo daromas apklausas ir ne savo, kitų partijų, nepriklausomas apklausas, pagal informaciją, gautą tiesiogiai bendraujant su žmonėmis, žodžiu, pagal daugelį parametrų buvo galima spręsti, kad mes esame pirmoji ar antroji partija. Bet, atėjus rinkimams, laimi tas, kuris nusiima šarvus išeidamas į karą. Kovoje daug kas užsideda šarvus, bet laimi tas, kuris sugeba sugrįžti ir juos nusiimti…

Be abejo, mes gavome ne tiek balsų, kiek planavome turėti. Jeigu tai vertintume, kaip pralaimėjimą, tai yra laikina būsena. Jeigu tokius rezultatus vertintume, kaip pasidavimą, tai, žinoma, ne mano charakteriui ir tol, kol aš vadovauju partijai Tvarka ir teisingumas, tol nebus absoliučiai jokio pasidavimo!..

Tai toks, galbūt, grubus pirminis vertinimas. O jeigu mes kalbėtume apie priežastis, kodėl taip įvyko, aš pabandyčiau suformuluoti atsakymą, bent sau, asmeniškai, aš jau esu atsakęs į šį klausimą.

– Na, o kodėl gi įvyko taip, kad partija Tvarka ir teisingumas gavote žymiai mažiau balsų, nei jūs tikėjotės?

– Bet kokiu atveju, po mūšio atsiranda labai daug protingų. Netgi yra toks posakis, kad šiandien kiekvienas antrokas laimėtų Vaterlo mūšį. Nes moksleivis turi istorijos vadovėlį ir žino, kur kas judėjo, kokios pajėgos stovėjo už kalno, o koks būrys rengėsi atakai, kaip buvo išdėstyta artilerija ir panašiai. Žodžiu, dabar tai žino kiekvienas antrokas, bet reikėjo laimėti kovą būtent tada, kai yra tikra situacija.

Štai čia aš išskirčiau rinkimų laiką į du etapus: iki rugsėjo 15-tos dienos, kai liko trys savaitės iki rinkimų, ir laiką nuo rugsėjo 15 dienos iki spalio 12-tos, kuomet įvyko pirmasis rinkimų turas.

Kaip jau esu kalbėjęs, rugsėjo 15 dieną mes turėjome penkių agentūrų apklausų duomenis, tame tarpe ir agentūros RAIT, kuri apklausinėjo žmonės, išėjusius iš balsaviečių. Spalio 12-tą, aštuntą valandą vakare, agentūra RAIT paskelbė pirminius duomenis, kurie parodė, kad pirmauja konservatoriai, antri buvo Arūno Valinsko „priskelėjai”, o treti – mūsiškiai. Taip išsidėstė tos jėgos ir, praktiškai, agentūra RAIT beveik atspėjo.

Ir ši kompanija, tarp daugelio kitų, tame tarpe agentūros VILMORUS ir mūsų vykdytas apklausas, bei visų kitų, įskaitant susitarimus su kai kuriomis partijomis dėl bendro darbo Seime, kaip mes formuosime Vyriausybę, kaip organizuosime darbą, visa tai rodė, kad partija Tvarka ir teisingumas turėjo būti pirmoje arba antroje vietoje.

Dabar kalbama, kad mums sumaišė Algirdo Paleckio „Frontas”. Kiti sako, kad balsus iš mūsų atėmė Arūno Valinsko Tautos prisikėlimo partija. Arba yra teigiama, kad „tvarkiečiams” sutrukdė tai, kad jie negalėjo Rolando Pakso įrašyti pirmu numeriu rinkimų sąraše. Dar kiti kalba, kad sutrukdė įvairios provokacijos Vilniaus miesto savivaldybėje, Evaldo Lementausko suėmimas. Sostinės meras Juozas Imbrasas nuolat būdavo „grūdamas” vos ne į kiekvieną asfalto skylę, būtos ir nebūtos nuodėmės už visus metus būdavo priskiriamos mums.

Beje, dar buvo sakoma, kad kažkur nebuvo partijos skyriaus arba tam skyriui vadovavo silpnas žmogus ir panašiai. O kai kas galvoja, kad mūsų rinkiminė kompanija buvo ne tokia, kaip dera, nereikėjo skraidyti su malūnsparniu, kai žmonės neturi ką valgyti, ir taip toliau.

Į visas šitas prielaidas aš atsakau labai paprastai: juk visa tai buvo ir iki rugsėjo 15-tos. Ir Algirdas Paleckis, ir Arūnas Valinskas, ir Rolando Pakso sąraše nebuvimas, skyrių stiprumas ar silpnumas, geresnis ar prastesnis rinkimų agitacinis darbas. Visa tai buvo, bet vis tiek iki rugsėjo 15-tos mes buvome pirmi, antri. Na, tarkim, galėjome apsirikti 5 procentais, galėjo konservatoriai gauti ne 43, bet 40 balsų.

Žodžiu, galėjome kažkiek apsirikti, bet ne tokiu skirtumu, koks faktiškai išaiškėjo po rinkimų. Todėl klausimas yra vienas: kas įvyko per likusias trys savaites iki rinkimų? Kodėl žmonės nubalsavo už konservatorius, o ne už Tvarką ir teisingumą? Kodėl žmonės balsavo už tuos, kurie dirbo išvien su Gedimino Kirkilo socialdemokratais ir atvedė mūsų valstybę iki tokio „bardako”, kokiame mes dabar esame? Ir štai dabar būtent konservatoriai imasi gelbėti šalį!..

Tarp kitko, kai dabar sakoma, kad Andrius Kubilius – antikrizinis premjeras, man tai labai įdomu. Juk būtent ankstesnės krizės metais, konservatoriams esant valdžioje, Gediminas Vagnorius buvo premjeras, o Andrius Kubilius buvo vienas iš Seimo vadovų. Jie gi kartu darė viską, kartu! Ir paskui Andriui Kubiliui atseit reikėjo gelbėti tai, ką „pridirbo” konservatoriai. O kur jis buvo anksčiau ir nesakė savo bendrapartiečiams, kad taip negalima daryti? Kur gi tas žmogiškas teisybės sakymas?

Lygiai taip ir dabar, jie gi kartu, Andrius Kubilius su Gediminu Kirkilu darbavosi, vykdydami „2K” projektą. Jie slėpė nuo mūsų informaciją, daug kas nežinojo, kas darosi mūsų valstybėje. Tuo tarpu statistikos departamento vadovą Algirdą Šemetą, kuris puikiai žinojo, kokia padėtis valstybėje, konservatoriai pasikviečia dirbti finansų ministru…

Grįžtant prie klausimo, kas gi įvyko per tas likusias tris savaites iki rinkimų?Juk mūsų pusėje, regis, turėjo būti naujas Vytauto Matulevičiaus filmas „Pilotas”, parodytas per centrinį kanalą. Šis meninis filmas lyg ir neturėjo duoti mums minuso, greičiau atvirkščiai, ar ne? Tai kas gi įvyko? Kodėl mes negavome planuoto rinkėjų balsų skaičiaus? O gi įvyko labai paprastas dalykas, kurio aš neįvertinau. Seimo rinkimų metu šalia vyskupų laiško tikintiesiems, pasigirsta nurodymas iš kiekvienos bažnyčios agituoti už krikščionis demokratus ir už konservatorius. Ir nuo ryto iki vakaro įvairiose bažnyčiose buvo vykdoma agitacija, už ką reikia balsuoti. Vienu žodžiu, keletas katalikų bažnyčios hierarchų įsijungė į politiką.

Savo laiku panašiai buvo nutikę Lenkijoje, nepriklausomybės priešaušryje, kai bažnyčia palaikė vieną politinę jėgą, o po to žmonės nusivylė ir ta politine jėga, ir bažnyčia. Šiandien aš manau, kad Lietuvos bažnyčios vadovai padarė klaidą. Jų valia, ką pasirinkti, valio!.. Tačiau, kiek aš žinau, pas mus bažnyčia yra atskirta nuo valstybės, todėl jiems nevalia taip daryti. Juolab, aš prognozuoju labai negerą dalyką: jau ateinantį pavasarį žmonės, nusivildami konservatoriais, nusivils ir tais, kurie agitavo už šitą partiją balsuoti.

Tad, štai kas įvyko Lietuvoje – bažnyčios hierarchai įsivėlė į politiką!.. Ir tokį pat dalyką aš pastebiu jau antrą kartą. Kaip buvo prezidentinis pučas, prezidentinis perversmas, šalia visų kitų veiksmų, kurių buvo imtasi prieš mane, į Prezidentūrą atėjo tų pačių vyskupų laiškas, raginantis mane atsistatydinti… Gal to nereikėtų sakyti, gal to nereikėtų rašyti, bet aš manau, kad tai yra tiesa.

– Kaip sakoma, iš dainos žodžių neišmesi?

– Nežinau, ar čia daina, ar ne daina, bet tai yra mano išmąstymas, mano išsidėstymas. Nes kai logiškai išdėstai viską, tai matai, kas ten gaunasi… Tarkim, jeigu Gargžduose Petras Gražulis dešimtimis procentų pranašumu visą laiką laimėdavo rinkimus, tai dabar vos kelių balsų persvara jis pateko į Seimą, nors keletas jo brolių yra kunigai.

– Na, ką gi? Įvyko tai, kas įvyko, tačiau dabar pažvelkime į nūdieną.Pastaruoju metu yra skelbiamos galimos antikrizinės priemonės, pasigirsta raginimai „susiveržti diržus”. Deja,  kiek mažiau kalbama apie Gedimino Kirkilo Vyriausybės paliktą „dovaną” Lietuvai – neskaidrus sandorį „Leo LT”. Kaip vertinate Andriaus Kubiliaus Vyriausybės, pateikusios antikrizinę programą, pirmuosius žingsnius, siekiant išvengti ekonominės krizės Lietuvoje?

– Visų pirma, aš nematau jokių konkrečių naujos valdančiosios koalicijos žingsnių, vien tik kalbos. Lygiai taip pat, ir socialdemokratų Vyriausybė mėgo gražiai pakalbėti, o buvo veikiama viena kryptimi – kaip apiplėšti Lietuvos žmones, privatizuojant energetiką. Toks buvo realus Gedimino Kirkilo Vyriausybės veiksmas ir, deja, jis buvo nukreiptas prieš Lietuvos žmones. Daugiau realių veiksmų aš nemačiau. Tebuvo vykdomi viešieji ryšiai, komunikacija, pasitelkus žiniasklaidą, ir panašiai.

Dabar paskelbta nauja Vyriausybės programa, kurią suderino keturios partijos ir savo balsais pasitvirtino Seime. Šita programa virs kalendoriniu grafiku, pagal kurį dirbs nauja Vyriausybė. Tačiau kol kas, tai tėra programa popieriuje, bet nei vieno realaus veiksmo aš nematau. Ir kai pamatysiu konkrečius veiksmus, kai pagal Vyriausybės programą bus paruošti įstatymo projektai, už kuriuos bus balsuojama Seime ir judama į priekį, tik tada bus galima kažką vertinti. Dabar gi šią programą galima vertinti tik pagal ketinimus. Jeigu tas ketinimų protokolas bus kažkiek procentų įgyvendintas, tada bus galima kalbėti apie Andriaus Kubiliaus Vyriausybės ir tos koalicijos ryžtą kažką tai daryti.

Ir net jeigu bus daroma tai, kas parašyta jų programoje, vėlgi, yra dvejopas vertinimas. Iš vienos pusės, žmonės yra lyg ir pasiryžę kažką tai pakeisti. Yra jų programoje pozityvių dalykų, daugelis jų sutampa su partijos Tvarka ir teisingumas programa. Pradedant apskričių naikinimu, daugiau galių savivaldai suteikimu ir panašiai.

Bet šalia to, naujos Vyriausybės programoje aš matau labai daug negatyvių dalykų, matau, kad visai neliečiami monopolininkai, o norima dar kartą prispausti tą paprastą žmogų, smulkų verslininką, ant kurio viskas ir laikosi. Aš jau sakiau viename interviu, kad, mano supratimu, susibūrė ne politikų koalicija, o kažkokių tai buhalterių, aritmetiškai bandančių subalansuoti šalies biudžetą.

Pagrindinis naujos Vyriausybės siekis – subalansuoti biudžetą. Įsivaizduokite, patenka į ligoninę žmogus, turintis daug problemų, daugybę ligų. Jį veža į reanimaciją ir bando gaivinti. Bet gydytojai negydo iš karto visų ligų. Pradžioje pacientui galbūt širdį reikia sustiprinti, galbūt kraujotaką atstatyti ar kvėpavimą, o tik paskui ateina laikas ir viskas laipsniškai sutvarkoma. Šiuo atveju, kalbant apie politiką, jie mato ir identifikuoja ligonį, tai yra Lietuvos ekonomiką, ir bando daryti viską vienu metu. Ir kas gaunasi? Ligonis paprasčiausiai numiršta.

Štai šioje vietoje aš įsivaizduoju labai gražią pievelę, gražų antkapį, ant kurio užrašyta: „Jie subalansavo biudžetą”, o pasirašo – koalicija 2008-2009 metai. Būtent tokį dalyką aš įsivaizduoju, nes nematau jų planuose proveržių, per kuriuos mes galėtume „išsukti” tą mūsų ekonomiką. Kažkoks tai absurdas!..

Juk visos valstybės stengiasi atpalaiduoti, atlaisvinti verslą, kad jis pats suktųsi, kad verslininkas galėtų pramaitinti savo šeimą. Atrodytų, ir mums pats laikas nuimti visus apribojimus, mažinti mokesčius, leisti žmonėms imtis iniciatyvos, kad tik verslas įsisuktų, mesti pinigus į ekonomiką, galbūt leisti valstybinio sektoriaus deficitą iki 3 proc., kad išlaidų daugiau būtų.

Dar kartą sakau, yra aiškus JAV prezidento Ruzvelto pavyzdys. Būtini visuomeniniai darbai, viešieji darbai, investicijos į pastatų šiltinimą, į ligoninių, darželių, mokyklų šiltinimą. Galu gale, laikas pradėti šiltinti gyvenamuosius namus. Viskam būtinos investicijos, o kai yra investicijos, verslas pradeda suktis. Nuo smulkių verslininkų būtina nuimti bet kokius apribojimus. Užsiregistravai, jeigu tai nėra draudžiama veikla, prostitucija, narkomanija ar ginklai, tai tik dirbk ir išlaikyk savo šeimą. Štai tokiu būdu, mano supratimu, mums būtina judėti į priekį. Ir, žinoma, stambiems monopolistams būtina „duoti per galvą”. Na, susigrąžinkime dabar iš „Leo LT” 2,5 milijardo litų valstybei ir nebereikės atimti lėšų iš mokytojų, žurnalistų, kūrybinių darbuotojų, iš vaistų kompensavimo ir iš kitų dalykų!..

Štai tokio naujos Vyriausybės proveržio aš visiškai nematau, o matau tik buhalterių komandą, kuri turi tikslą aritmetiniu būdu subalansuoti šalies biudžetą ir tokiu būdu mūsų ekonomika bus visiškai nusodinta. Tai toks būtų mano vertinimas naujosios koalicijos programos.

– Pritvinkusios šalies valdymo problemos, laikas nuo laiko, „paįvairinamos” specialiųjų tarnybų netikusiais darbo metodais. Tarkim, VSD veiklos parlamentinis tyrimas parodė, kad ši tarnyba nežinia kam tarnauja ir kieno užsakymus vykdo. Visai neseniai visuomenėje nuskambėjo VSD bandymai „įspėti” politikos apžvalgininką Kęstutį Girnių. Ar tokie VSD veiksmai nėra žodžio laisvės suvaržymas?.. O ir prezidentinės apkaltos metu, gerai prisimename, VSD vaidmuo buvo ne paskutinis. Tada jus nesėkmingai bandėte pakeisti tuometinį šio departamento vadovą Mečislovą Laurinkų perspektyviu saugumo karininku Bagdonu. Kaip vertinate dabartinio VSD vadovo Povilo Malakausko darbo metodus bei tikslus?

– Jeigu pavykęs pučas prieš Prezidentą Rolandą Paksą atnešė Lietuvos žmonėms, politologams, žurnalistams, sociologams supratimą, kad VSD pernelyg politizuota ir yra „valstybininkų” įtakoje, galų gale, kad ten dirba paprasti žmonės, o VSD nėra „Šventa karvė”, tai gal ta auka – prezidento posto praradimas – ir verta to. Juk, logiškai galvojant, prezidentinis skandalas prasidėjo nuo sufabrikuotos VSD pažymos, kuria pasinaudojo politikai Seime bei „valstybininkams” pavaldūs žurnalistai, kurie ir sudarė visuomenėje tą „sprogusios bombos” įspūdį. Bet tada nei vienas nepaklausė: ar ta VSD pažyma yra tikra? O jeigu ji ne tikra? Ar toje pažymoje minimi tikri faktai, iš tiesų susiję su Prezidentu Rolandu Paksu?..

Bet prireikė keturių metų, kol politologas Kęstutis Girnius pats savo kailiu kažką panašaus patyrė. Ir žmonės pagaliau pradeda suprasti, kad „valstybininkai” yra užvaldę Valstybės saugumo departamentą (VSD).

Kitas dalykas, kalbant apie dvigubus standartus. Paimkime vieną kaltinimą, kuris man buvo pateiktas Konstitucinio Teismo (tuomet irgi užvaldyto „valstybininkų”) dėl pilietybės suteikimo išimties tvarka verslininkui Jurijui Borisovui, kurio firma rėmė prezidentinę rinkimų kampaniją. Tai buvo įvardinta, kaip priesaikos sulaužymas ir šiurkštus Konstitucijos pažeidimas.

O dabar, pavyzdžiui, imkime naujojo aplinkos ministro Gedimino Kazlausko kandidatūrą. Į šį postą jį rekomendavo dabartinis Seimo pirmininkas Arūnas Valinskas. Bet ar UAB „Merko statyba” rėmė Tautos prisikėlimo partiją? Taip, rėmė. Tai reiškia, kad buvęs statybų bendrovės generalinis direktorius Gediminas Kazlauskas gavo postą naujoje Vyriausybėje už finansinę paramą Arūno Valinsko vadovaujamai partijai. Sekant ta pačia logika, Jurijui Borisovui buvo suteikta pilietybė už finansinę paramą. Ir jeigu žmonės dabar atsimerks ir pasižiūrės, kaip yra manipuliuojama valstybe, taikant dvigubus standartus, tai gal tas mano prezidento posto praradimas ir būtų tas tikslas, net ne tikslas, o kažkokia „skylė”, kad Lietuva apsivalytų, o ne atvirkščiai.

– Kaip suprantu, jūs manote, kad VSD savo veikloje taiko dvigubus standartus?

Absoliučiai, taip!..

– Tai štai, kalbant apie dvigubus standartus, ekonominės krizės akivaizdoje gan įdomiai nuskamba privilegijos arba išimtys, kurias sau taiko politikai. Parlamentarai pasitvirtino ženkliai didesnes – net 11-os tūkstančių litų algas, o signatarams rentas iki 5,5 tūkstančio litų. Kaip tai suderinama su tvarka ir teisingumu, kai tautos išrinkti politikai keliasi sau algas, o liaudį ragina susiveržti diržus? Kodėl už didesnes algas parlamentarams vieningai prabalsavo net ir Tvarkos ir teisingumo frakcija Seime? Kaip jūs, šios partijos lyderis, vertinate tokį rankų pakėlimą?

– Na, biesas žino!.. Aš nesu šalininkas tokio dalyko ir tam nepritariu. Kai domėjausi tuo klausimu (kai tas balsavimas vyko, manęs tuo metu nebuvo Lietuvoje), man buvo paaiškinta, kad bet kokiu atveju valstybė mažiau mokės parlamentarams, negu mokėjo tada, kai tie atlyginimai buvo mokami „vokeliuose” ar, kitaip sakant, mokomos kompensacijos už kanceliarines išlaidas. Taip man buvo paaiškinta.

Iš kitos pusės, aš nelyginčiau šito veiksmo, parlamentarų algų pakėlimo, su signatarų rentomis. Aš įsivaizduoju, signatarai yra žmonės, kuriems likimas taip lėmė, kad jie tuo metu buvo toje salėje, tuo metu pasirašė Kovo 11-os Aktą, tuo metu jie buvo išrinkti tautos ir atstovavo Lietuvą. Kalbėjau ne su vienu ir ne su dviem žmonėmis, kurie išreiškė pasipiktinimą signatarų rentomis. Tuo labiau, kad ir patys signatarai ne visada kalba taip, kaip reikėtų kalbėti. Tarkim, jie sako, kad mes buvome parlamento rūmų salėje ir rizikavome savo gyvybėmis. Tačiau tuo pat metu aplink parlamento rūmus šimtai tūkstančių žmonių stovėjo ir lygiai taip pat rizikavo gyvybėmis! Jie rizikavo ir aukojo pinigus blokados fondui, atidavinėjo auksą, rūbus, netgi, benziną iš savo mašinų išpildavo.

Tai buvo visų bendras reikalas. Išskirti, kad mes rizikavome ir už tai turime gauti rentą, o jūs ten lauke šalote ir nerizikavote, todėl jums nieko nepriklauso, man atrodo, kad toks požiūris yra tikrai negeras. Bet taip likimas lėmė, kad mes juos išrinkome, jais pasitikėjome tuo metu, jie tą dalyką padarė ir, man atrodo, mes turėtume juos gerbti. Ar ta pagarba verta tiek, ar ta renta per didelė ar per maža, čia jau detalės, mano supratimu.

O dėl Seimo narių atlyginimo, tai aš nelabai pateisinu tokį dalyką. Kartais matome, visi šaukia, jog reikia kažką veržtis, bet galvoja, kad kitas turi veržtis, o ne aš!..

– Kokios būtų jūsų prognozės dėl naujos valdančiosios koalicijos darbo sėkmės ir trukmės?

– Nedėkingas dalykas tos prognozės. Kaip metereologai prognozuoja ir paskui bando paaiškinti, kodėl taip neįvyko, taip ir politikams prognozuoti – nedėkingas užsiėmimas. Bet aš drįsčiau sakyti, kad po prezidento rinkimų bus suformuota kita Vyriausybė. Jeigu prezidento rinkimų antrasis turas planuojamas birželio pradžioje, pridėkime dar pusantro mėnesio valdžių perdavimui, tai apie rugpjūčio mėnesį mes jau turėsime naują prezidentą, Vyriausybė grąžins įgaliojimus ir tada prezidentas skirs naują Vyriausybę arba paliks tą pačią. Bet aš manau, kad tuo metu, turint omeny ir tą antikrizinę programą, kuri man ne visai patinka ir ekonominę situaciją ne tik Lietuvoje, bet ir kitose ES šalyse, tai aš manau, kad Arūno Valinsko juokeliai ilgiau „nebetrauks”.

– Prabilote apie Prezidento rinkimus… Užduosiu jums jautrų klausimą: ar įsivaizduojate bent teorines galimybes dar kartą kandidatuoti į šį postą 2009 metais? O jeigu ne kitais metais, tai kada?

– Koks čia jautrus, koks čia nejautrus klausimas. Aš visą laiką tiesiai sakau, ką galvoju, ir kaip yra iš tikrųjų. Šių metų Seimo rinkimų rezultatai mano galimybes kandidatuoti būsimuose Prezidento rinkimuose, praktiškai, suvedė į nulį. Bet jeigu mano politiniai oponentai yra linkę galvoti, kad jie apskritai suvedė į nulį mano ambicijas kandidatuoti į Prezidentus, tai jie labai apsirinka.

– Ar, kol kas, apsiribosite vien tik vadovavimu partijai Tvarka ir teisingumas, o gal ketinate dalyvauti rinkimuose į Europos parlamentą?

– Nesu dar nusprendęs. Yra čia įvairių pasiūlymų, kad man reikėtų dalyvauti rinkimuose į Europos parlamentą. Bet kokiu atveju, 2009 metų vasario mėnesio 8 dieną įvyks partijos Tvarka ir teisingumas ataskaitinis kongresas. Bus renkami nauji vadovai, nauja valdyba, skyrių pirmininkai ir panašiai. Visų pirma, tame partijos kongrese mes nuspręsime, kas nuo mūsų partijos kandidatuos į prezidentus, o taip pat nuspręsime, kokie bus keliami kandidatai į Europos parlamentą. Žodžiu, vasario 8-tą į tuos klausimus bus atsakyta.

Ar aš kandidatuosiu, ar ne? Dar nežinau. Jeigu asmeniškai, tai aš nelabai norėčiau. O dėl politinės naudos, galbūt, reikėtų. Nes gali būti tokia situacija, kad Strasbūro Europos Žmogaus Teisių Teisme (EŽTT) bus priimtas sprendimas, kuris atstatys mano demokratines teises, o dabartinė Seimo dauguma gali absoliučiai nieko nedaryti, nejudinti, geriau mokėti baudas, bet neperkelti EŽTT sprendimo į nacionalinį lygmenį. Tokiu atveju, mano būvimas Europos parlamente yra prasmingas, nes būtų galima priminti, kad EŽTT sprendimas yra privalomas visoms ES valstybėms.

– Partijos Tvarka ir teisingumas kongreso metu ar neketinate aptarti planų konsoliduotis su kitomis politinėmis jėgomis Lietuvoje, kurti taip vadinamą „antisisteminį frontą”?

– Jau dabar kalbamės su vienais, kitais, su tais pačiais, su kuriais kalbėjome ir prieš Seimo rinkimus, su „frontininkais” ir „pilietininkais”, bet, kaip čia pasakius, gyvenimas parodys. Galbūt prisijungs dar vieni, kiti, treti, suprasdami, kad šie prezidento rinkimai iš tikrųjų labai svarbūs Lietuvai. Nes jei prezidento rinkimus laimės sisteminis prezidentas, tai ta „valstybininkų” sistema taip įsitvirtins, kad sunku bus ją pajudinti.

Bet iš pricipo, būdamas šalininkas politinių jėgų apsijungimo, aš bijau vieno paprasto dalyko, kai mes pradėsime konkrečiai tartis dėl programinių siekių, ideologinių nuostatų, galų gale, dėl kandidatų sąrašo, kad tai nesusivestų į nulį. Todėl šiuo klausimu aš esu optimistiškai rezervuotas. Bet jeigu iš tikrųjų pavyktų susitarti, tai būtų gerai. Deja, mano politinėje praktikoje buvo daug panašių kalbų, kurios paprastai baigdavosi niekuo, vos tik pradėdavome konkrečiai tartis.

– Rinkimai seka po rinkimų, o tuo tarpu Lietuvos žmonės jaučiasi apgauti ir nusivylę mūsų valdžios institucijomis, visa ta gausia, privilegijuota valdininkų armija. Ką reikėtų daryti, kaip būtų galima regeneruoti tautoje atgimimo viltį ir pasitikėjimą savo valstybe?

– Ką reikėtų daryti? Tik realiais darbais taisyti esamą padėtį. Lietuvos valstybės kūnas yra persisunkęs nuo korupcijos, Lietuva persisunkusi vietine oligarchija, svetimų valstybių žvalgybomis ir kontržvalgybomis, svetimais interesais, atskirų piliečių interesais. Yra toks didžiulis gumulas sujungtas į tokius sudėtingus tarpusavio santykius, kad iš tikrųjų reikia didelės politinės valios, kad šitą gumulą sutraukytume. Tačiau pradėti reikia nuo labai konkrečių dalykų.

Juk faktiškai, man einant prezidento pareigas, buvo deklaruojami tokie gražūs dalykai, kaip tautos atgimimo programa, siekianti apimti visus žmones, pakelti tautą. Nacionalinio pasididžiavimo programa, kad mes galėtume didžiuotis, jog esame lietuviais. Moralinis atgimimas. Štai tokios sąvokos, kurios tada daug kam atrodė nesuprantamos, ir tik dabar žmonės pradeda kalbėti, kad tokie dalykai iš tiesų reikalingi.

Ne veltui yra sakoma, kad savame krašte pranašu nebūsi. Ir tas lietuviškas charakteris, sujungtas su „valstybininkais”, davė rezultatus, kad dabar mes turime du prezidentus.

Bet aš manau, kad politikai turėtų pradėti pirmiausiai patys nuo savęs. Žmonės nebetiki politikais ir teisingai daro. Vieną kartą gali apgauti žmones, antrą kartą, trečią, o paskui, paprasčiausiai, jie nebetiki.

Šiandien tokia yra situacija: valstybė su visu valdymo aparatu sau, o žmonės su savo problemomis, nuoskaudomis, džiaugsmais ar lūkesčiais, palikti sau. Ir kol vėl nebus tai sujungta į vieną visumą, tol gyvuos „valstybininkai”. Tačiau tokioms esminėms permainoms visuomenėje yra būtina, kad kiekvienas pradėtų nuo savęs, o visų pirma, politikai.

– Šia linkme ir intencija, kokie būtų jūsų Naujametiniai palinkėjimai bendrapartiečiams, Lietuvos žmonėms, galu gale, sau bei savo artimiesiems?

– Savo bendrapartiečiams norėtųsi palinkėti stiprybės, tvirtybės, niekuomet nepasiduoti. Bet koks įvykęs veiksmas įgauna tokią prasmę, kokią tu priimi. Jeigu manai, kad tai pralaimėjimas, tai yra pralaimėjimas. Jeigu priimi, kad tai pasidavimas, tai yra pasidavimas. Bet pralaimėjimas yra laikina būsena, o pasidavimas – amžina. Bet kokiu atveju, būtina pakelti galvą ir ryžtingai siekti savo tikslo. Būtent tam mes ir esame šitoje partijoje!..

Lietuvos žmonėms norėčiau palinkėti gražių, šiltų Kalėdų, gero bendravimo, nenuleisti rankų, siekti savo tikslų, balsuoti už tuos politikus, kurie verti pasitikėjimo, ir stumti į šoną tuos, kurie prarado pasitikėjimą!..

Svarbu, kad ateitų naujų politikų karta, kuri suprastų paprastų žmonių problemas. Neįmanoma valdyti valstybės, jeigu tu negirdi žmonių norų. Ne tiek svarbu, ką tu sakai, bet turi girdėti, ką žmonės kalba, ką jaučia, ko jie nori ir ko siekia. Tik tokiu būdu galima eiti į priekį.

Labai norėtųsi, kad Lietuva būtų stipri, galinga, įtakinga valstybė, kad į jos balsą įsiklausytų, kad čia būtų kuo mažiau problemų! Labai to norėtųsi ir aš tikiu, kad tai įmanoma padaryti.

Artimiesiems linkėčiau, kad mes visą laiką būtume kartu, kad jaustume artimo petį, vienas kito palaikymą, kad to nuoširdaus bendravimo būtų daugiau, o ir laiko tokiam bendravimui būtų daugiau.

Ko palinkėčiau sau? Esu labai konkretus žmogus. Paprasčiausiai, pasibaigus Seimo rinkimams, po kelių dienų aš atsisėdau ir susirašiau tai, ką turėčiau padaryti per artimiausius penkis metus. Paprastai, ką surašau, tai aš ir padarau. To ir palinkėčiau sau, kad visa tai būtų įgyvendinta!..

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *