Ir danguje nušvis tavo žvaigždelė…

IR DANGUJE NUŠVIS TAVO VILTIES ŽVAIGŽDELĖ…

Šeštadienio esė rašytojo Vytauto PETKEVIČIAUS atminimui

Juozas IVANAUSKAS

Saulėtą gruodžio 13-osios šeštadienio popietę, lygiai prieš savaitę, atsisveikinome su rašytoju Vytautu Petkevičiumi, palydėdami jį paskutinėn kelionėn į Amžinybę. Vienų nepaprastai mylimas, gerbiamas ir skaitomas, kitų gi, atvirkščiai, keikiamas ir drabstomas purvais, tampomas po teismus, rašytojas atgulė Antakalnio kapinėse amžinam poilsiui, palikdamas liūdinčius artimuosius, buvusius bendražygius, savo bičiulius, draugus ir priešus, toliau gyvuoti, džiūgauti ar vargti šioje „ašarų pakalnėje” iki išmuš lemties valanda, deja, neaplenkianti nei vieno iš mūsų.

Kaip kas bevertintų gan sudėtingą ir vingiuotą šio iškilaus Žmogaus kūrybinį kelią, vieną yra tikrai aišku, kad jis niekada nebuvo drungnas, mokantis apsukriai prisitaikyti prie aplinkybių, ieškantis sau naudos. Todėl labai norėčiau, kad gerbiamo rašytojo paminklinėje atminimo lentoje, ar bent jau artimiau jį pažinojusių širdyse, aukso raidėmis būtų įrašyti šie Vytauto Petkevičiaus žodžiai, jo nuoširdus prisipažinimas, atspausdintas antroje publicistikos knygoje „Durniškės”:

„Aš negaliu skųstis gyvenimu. Jeigu sąžiningai, – aš laimės vaikas. Mano gyvenimas ne sykį ir ne du siūlė padaryti didelę ir gražią karjerą, bet jis kartu su tuo kyšiu man pakišdavo skaudų tiesos pajautimą ir sąžinės balsą: o kas toliau? Tiesiog pastatydavo prie sienos: garbė ir turtas ar tiesa? Todėl, baigdamas savo gyvenimą, galiu drąsiai pasakyti, kad nė sykio nepakėliau rankų prieš man siūlomą tuščiagarbiškumą ir visada pasirinkdavau tiesą, kokią tada išmaniau ir kokią tada gerbiau.”

Lyg pabrėždamas, kad jam pačiam, kaip ir daugeliui jį supusių bendrakeleivių, nebuvo svetimos žemiškos pagundos, noras įsitvirtinti visuomenėje ir geriau gyventi, būti šlovinamam, užkopus į valdžios olimpą, rašytojas Vytautas Petkevičius visoms tokioms pagundoms atremti, anksčiau ar vėliau, išvilkdavo į dienos šviesą apnuogintą realybės sampratą, aštrų, lyg stiklo šukės, tiesos pajautimą, o jau tada pasukdavo tuo keliu, kuriuo vedė nenumaldomas sąžinės balsas. Tad, pratęsdamas savo mintį, rašytojas kalba:

„Aišku, svyravimų buvo. Geras ir lengvas gyvenimas nėra tiktai graži pagunda, tai gamtos sukurtas kiekvieno gyvo padaro instinktas – būti viršesniu už kitus, tačiau sąmonėje nežinia iš kur atsiradęs, tikriausiai tėvų ir prosenelių užprogramuotas noras siekti tiesos, padėti gyvenime susigaudyti kitiems, visada paimdavo viršų ir tam tikrame mano gyvenimo laikotarpyje tapdavo sunkia, vos pakeliama našta, kuri vis viena iš manęs atimdavo kur kas mažiau negu duodavo.”

Esu dėkingas likimui, kad leido man susitikti, pažinti, gyvai bendrauti, diskutuoti su šiuo pagavios sielos, talentingu žmogumi, lietuvių literatūros klasiku, patirti jo nerimą ir sielvartą dėl mūsų valstybės ateities, dėl „savanaudiškumu apsikrėtusių” partijų ir apsukraus politinio „elito” pamintų moralinių vertybių Lietuvoje, atkūrus nepriklausomybę, dėl „masinio žmonių apgaudinėjimo Sąjūdžio laikais, kai valdžią užgrobti pasiruošę niekšeliai į kairę ir dešinę drabstė biblinius pažadus…”

Vos ne iki paskutinio atodūsio tampomas po teismus apsišaukėlio „Rezistento Nr.1″ Vytauto Landsbergio, apšauktas stribu LNK „Pakutinės instancijos” laidoje, regis, visai nekaltos panelės „su ramia sąžine” Rūtos Grinevičiūtės, pasitelkusios į talką tėvo vertą sūnelį Vytautą V. Landsbergį, užsitraukęs „valstybininkų” klano nemalonę už nesumeluotą, nuoširdų žodį knygose „Durnių laivas” ir „Durniškės”, kiekviena proga ujamas „megztųjų berečių” gvardijos, rašytojas Vytautas Petkevičius iki galo išliko dvasiškai tvirtas, nesilankstantis nei prieš ponus valdžioje, nei prieš landsbergistų įaudrintos minios murmesį…

Aš tikiu, kad visagalis laikas mūsų tautos sąmonėje atsijos pelus nuo grūdų ir neišvengiamai bus nublokšti istorijos šiukšlynan visi tie apsišaukėliai pseudopatriotai, kurie šiandien nepagrįstai liaupsinami, transliuojami bei tiražuojami, visi tie, kurie šiandien puikuojasi valdžios olimpe, ar dar tik taikosi nešvaria sąžine prasibrauti prie valdžios lovio. Viliuosi, kad kur kas greičiau, nei po kelių dešimtmečių, kažin ar kam nors bus įdomūs tie saldžiabalsiai melo pranašai, kurie šiandien bando išprievartauti tvarką ir teisingumą mūsų valstybėje, siekdami sau vienadienės naudos, valdžios privilegijų ar politinio revanšo.

Labai norėčiau tikėti ir tikiu, kad Lietuvos padangėje po užsitęsusių audrų, ekonominių ir dvasinių sukrėtimų, krizių, po besaikio oligarchinės valdžios siautėjimo ir savivalės, prispausta lietuvių tauta pagaliau sulauks kur kas šviesesnių, geresnių dienų, ir danguje, virš mūsų oriai pakeltų galvų, nušvis ir TAVO VILTIES ŽVAIGŽDELĖ, MIELAS VYTAUTAI!..

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *