Desperacija

Desperacija

Juozas IVANAUSKAS

Juozas IVANAUSKAS

Juozas IVANAUSKAS

Kartais tereikia labai nedaug, tik to paskutinio lašo ir liaudies kantrybės taurė būna perpildyta. Taip ir su ta naujosios valdžios „antikrizine programa”. Nuolat pasigirstant raginimams – susiveržti diržus, labai nesunkiai perlenkiama lazda, ir tie vykdomosios valdžios geri norai subalansuoti deficitinį  šalies biudžetą, regis, vis labiau panašėja į saujelės politikierių reketą, primetamą visuomenei, kai siekiama apkrauti slegiančia mokesčių našta net ir socialiai pažeidžiamus Lietuvos gyventojus.

Prieš pat Kalėdas premjerui Andriui Kubiliui bei susisiekimo ministrui Eligijui Masiuliui viešai prakalbus apie ketinimus kitais metais apmokestinti net ir privačių savininkų lengvuosius automobilius, Lietuvos laisvosios rinkos instituto prezidentė Rūta Vainienė spaudos konferencijoje iš prezidentūros metė repliką: „Yra desperatiškai ieškoma iš kur gauti biudžeto įplaukų, nes biudžeto išlaidos tai nemažėja, o didėja. Ekonominė logika tokio mokesčio yra jokia. Reikėtų tada apmokestinti akinių rėmelius, batus, stalą, prie kurio sėdime, kompiuterį. Bet kurį darbo įrankį. Čia jau nebe ekonomika, čia jau prasidėjo desperacija“.

Ko gero, su šia nuomone sutiktų bene didžioji dalis Lietuvos gyventojų ar bent jau tie, kurie laiko savo rankose automobilio vairą. VĮ „Regitra” duomenimis, mūsų šalyje yra įregistruota per 1,7 mln. lengvųjų automobilių ir dauguma iš jų – senesni nei 10-ties metų. Aritmetiškai labai nesunku paskaičiuoti, kokio dydžio įplaukų suma turėtų papildyti šalies biudžetą, jeigu už kiekvieną lengvąjį automobilį jo savininkas susimokėtų 150-250 litų metinį mokestį.

Tačiau mane domina ne tiek ekonominis tokių valdžios ketinimų apmokestinti visus vairuotojus aspektas, kiek etinis, moralinis. Vos tik pradėjusi savo darbą Andriaus Kubiliaus Vyriausybė karštligiškai bando sukurpti ir kuo skubiau pradėti įgyvendinti taip vadinamą „antikrizinę programą”, kuri grindžiama sausais buhalteriniais paskaičiavimais. Siekiama padidinti biudžeto įplaukas apmokestinant socialiai pažeidžiamus piliečius, bet, nežinia kodėl, aplenkiant milijoninius pelnus skaičiuojančias stambias monopolines įmones, šilumos bei elektros energijos tiekėjus, oligarchinį ekspremjero Gedimino Kirkilo prastumtą bei „visiems lygiai teisingo” prezidento V.Adamkaus palaimintą sandorį „Leo-LT”. Taip pat nežinia kodėl „užmirštami” apmokestinti „naujieji lietuviai”, bulvarinėje spaudoje besipuikuojantys fantastiškais turtais ir prabanga. Niekas iš valdžios ponų net nesiteikia dorai paaiškinti liaudžiai, kodėl didžiausia mokesčių našta permetama ant paprastų gyventojų pečių, jau ir taip vos suduriančių galą su galu, ir ant smulkių bei vidutinių verslo įmonių savininkų, neretai balansuojančių ties bankroto riba.

Piliečiai, besidomintys politiniais procesais šalyje, nesunkiai pastebi, kad ekonomiškai smaugiami eiliniai tarnautojai, mokytojai, kultūros bei švietimo įstaigų darbuotojai, žurnalistai, knygų leidėjai, ir tuo pat metu vengiama papurtyti stambiausius oligarchinius „bosus” (pvz., tokius, kaip „Leo-LT” vadovas G.Mažeika), kurių mėnesinis atlyginimas skaičiuojamas dešimtimis, o kai kada ir šimtais tūkstančių litų. Net neužsimenama nei apie bankininkų, nei apie teisėjų klano nepagrįstai išpūstas mėnesines pajamas ir būtinybę šitai „neliečiamųjų kastai” įvesti progresinius mokesčius. Tyliai, lyg „bendru sutarimu”, apeinamas ir prabangaus nekilnojamo turto mokestis.

Ir kas gi, pagaliau, iš mūsų politinio „elito” Seime, Vyriausybėje ar prezidentūroje galėtų išdrįsti kelti tokius „nepatogius” klausimus ir pasakyti tiesos žodį, jeigu jie visi tėra apgailėtini veidmainiai, piniguočiai, verčiantys kitus susiveržti diržus, o patys skubantys užsitikrinti finansiškai privilegijuotą padėtį visų tautos varguolių – mokesčių mokėtojų sąskaita. Matyt, todėl ekonominės krizės akivaizdoje, jie, net nemirkteldami kiaulės akimis, pasitvirtina sau daugiau nei 11 tūkstančių litų Seimo nario mėnesinį atlyginimą ir čia pat įveda apribojimus žurnalistams, norintiems patekti į Seimą bei informuoti visuomenę apie jų „kilnius” darbus Lietuvai!..

Ir kai metai po metų apgaudinėjama liaudis stebi tokį išponėjusios Dievo „pateptosios” valdžios politikavimą ir godumą, aukštų valdininkų polinkį į korupciją bei nužmogėjimą, kurį toleruoja ne tik mūsų specialiosios tarnybos, bet savo pamokslais palaiko ir Lietuvos bažnyčios hierarchai, tai tada, norom nenorom, bendruomeniniame gyvenime įsigali tikrai ne visus sutaikanti šventa kalėdinė ramybė, bet desperacija – neviltis ir didelis nusiminimas.

Esant tokiai nepavydėtinai padėčiai mūsų šalyje, kai klesti „valstybininkų” – oligarchų gauja, uzurpavusi aukščiausias valdžios institucijas, tiesiog tragikomiškai nuskamba Vilniaus Arkikatedroje Jo Eminencijos kardinolo Audriaus Juozo Bačkio kreipimasis į tikinčiuosius Kūčių vakarą, kai jis, pasitelkdamas Šventąjį Raštą, agituoja Lietuvos „baudžiauninkus” – „nereikalaukite daugiau, negu jums nustatyta”.

Nejaugi didysis Lietuvos „avelių ganytojas” Audrius Juozas Bačkis, pats, asmeniškai, bažnyčios turtais aptekęs ir gyvenantis lyg inkstas taukuose, nesuvokia, kad tokie jo pamokslai, tai pasityčiojimas iš tautos, kurią Andriaus Kubiliaus Vyriausybė smaugia pačių absurdiškiausių mokesčių diržais?!..

„Kas turi dvejus marškinius, tepasidalija su neturinčiu, ir kas turi ko valgyti, tegul taip pat daro… Nereikalaukite daugiau, negu jums nustatyta… Nė iš vieno nespauskite pinigų, neįdavinėkite, norėdami pasipelnyti, tenkinkitės savo alga.” – Kam adresuojamos šios eilutės iš Šv. Rašto? Gal tiems savanaudžiams politikams, besinaudojantiems neužtarnautomis privilegijomis dykai pasišerti, prasibrovus prie valdžios lovio, oligarchams ir monopolistams, begėdiškai lobstantiems skurstančiųjų sąskaita?.. Tikrai ne! Jiems tokie pamokslai tiktai „dzin”, pro vieną ausį įėjo, pro kitą išėjo. Tad, nieko nuostabaus, kad Vilniaus Arkikatedros skliautuose Jo Eminencijos tariami žodžiai nuskamba gan pompastiškai, bet nenuoširdžiai, neįtikinamai. Fiktyvūs pamokslai, tariami fiktyvių pamokslautojų lūpomis, tik dar daugiau sukiršina liaudį, įpila žibalo į liepsnojantį žmonių paniekos laužą dėl tokios neteisybės Lietuvoje – Marijos žemėje, o interneto komentaruose pasipila šimtai desperatiškų žinučių, kurios, deja, net nepasiekia nei bažnyčios hierarchų, nei turtais aptekusių oligarchų, nei surambėjusių aukštų valdžios pareigūnų širdžių:

XXX 2008.12.25
Dar galėtų kas nors iš VP grupės, pvz., Numavičius, paaiškinti, kaip reikia tenkintis tuo, ką turi ir nereikalauti daugiau. Būtų lietuviška šventa trejybė – Kubilius, Bačkis ir Numavičius – labiausiai skurstantys Lietuvos vargšiukai. Galima net biustą iš granito iškalti tokį, kaip sovietmečiu buvo – Leninas, Marksas ir Engelsas. Tik šitie, kaip tikri “kankiniai” turėtų būti su spygliuotais erškėčių vainikais ir nekaltų avinėlių žvilgsniais…

M., 2008 12 25   08:27
Panašu, kad dabar bažnyčia ir jos vergai ne tik savo nesąmonėmis apie rojų, pragarą ir nekaltus prasidėjimus žmonėms smegenis plaus, bet ir naujosios valdžios propagandinius užsakymus vykdys. Įdomu, ką naujoji valdžia jiems už tai pažadėjo? Beje, ar bažnyčios hierarchai taip pat turės “diržus susiveržti” kaip ir visi, ar jiems, kaip ir valdžios vyrams, bus išimtis padaryta?.. Vagių ir melagių valdžia, vagių ir melagių religija!.. Su didžiausia nepagarba ir panieka bažnyčios ir valdžios oligarchams.

Tikinti į Jėzų Kristų,   2008 12 25   08:22
Tikiu i Jėzų Kristų iš visos širdies…
Bet be bažnyčios ir kunigų, mat tarpininkų man nereikia.
Mačiau nepaprastą bažnyčios turtą Vatikane, kitose katedrose Italijoje ir Ispanijoje. Nors menu ir architektūra neįmanoma nesigerėti, tačiau tas neišpasakytas turtas slėgė.
Kažin ką Jėzus pasakytų apie vogtu auksu grįstas bažnyčių grindis ir bažnyčios valdomą begalinį turtą? Juk Jėzus gimė neturtingiems žmonėms ir visai ne auksu papuoštuose rūmuose.
“Sveikas Jėzau gimusis, šventas Dievo kūdiki!..”

MONSINJORE BAČKI, 2008 12 25   00:30
LABAI NORĖČIAU, KAD JŪS PASIDALYTUMĖTE SAVO TURTU SU MANO ŠEIMA, O AŠ SAVO RŪPESČIAIS SU JUMIS. GAL TAI IR BŪTU TIKRASIS KALĖDINIS STEBUKLAS. AŠ NE GODUS, NORĖČIAU BENT 30 TŪKSTANČIU LITŲ. TADA TIKRAI TIKĖČIAU, KAD AVYS SU ASILAIS KALBA IR VILKAS STIRNELES SAUGO. O JŪSŲ STEBUKLAS – 200 VARGETŲ PRIE KŪČIŲ STALO PAKVIESTI, KADA OLIGARCHAI IR  SUKČIAI ŠALĮ PLĖŠIA AKIVAIZDŽIAI. NORS UBAGĖLIAMS NUO SAVO KĄSNIO KAULĄ NUMESTŲ. BET, DEJA, STEBUKLAS NEĮVYKS, O MES KALĖDAS ATŠVĘSIME NAMUOSE, BET BAŽNYČION NEISIME IR NEDARYSIM STEBUKLO AUKA BAŽNYČIOS PATRONAMS. ESU TIKINTIS KATALIKAS, BET BAŽNYČIA NESISKIRIA NIEKUO NUO PASAULIEČIŲ. DIRBA TAIS PAČIAIS METODAIS. SUNKU RASTI DORĄ, NESUSITEPUSĮ KUNIGĄ. LINKSMŲ KALĖDŲ…

Panašūs liaudies atodūsiai, akimirkai sušmėžuojantys interneto portaluose, daug tiksliau, nei žinomų agentūrų vykdomos apklausos, neretai plaunančios mums smegenis iš piršto laužtais kokio nors Adamkėvičiaus ar politinės partijos populiarumo reitingais, parodo, kad daugumą lietuvių yra apėmusi didi neviltis – desperacija.

Šis gilus nusivylimas oligarchams pataikaujančia valdžia ir bažnyčia, deja, nesugebės prikelti parklupdytos liaudies. Paprasti žmonės, suvokdami, kad nuo jų niekas čia jau nebepriklauso, emigruoja svetur arba, paprasčiausiai, atsitveria tylia panieka valdžios ponams ir desperatišku abejingumu jų vykdomoms niekšybėms.

Be abejo, daugelis mūsų aiškiai suvokiame, kad ne vien duona žmogus gyvas. Kiekvienas trokštame kažko daugiau, sielai užganėdinti… Galų gale, žmogų labiausiai žeidžia net ne materialūs nepritekliai, ne tiek pats skurdas, kiek suvokimas, jog tie valdžios ponai, kažką postringaujantys iš aukštų tribūnų apie taupymą ir tuo pat metu kraunantys sau turtus, begėdiškai plėšia tautą ir valstybę. Mat, jie valdžioje, jiems galima, o jūs, „runkeliai”, privalote paklusti, per daug neburnodami prieš valdžią ir nereikalaudami daugiau, negu jums nustatyta!..

Be galo apmaudu, kai pačios liaudies išrinktoje valdžioje, ir net jos remiamoje bažnyčioje, nebelieka nieko švento, kas galėtų tapti atsvaros tašku, tuo kertiniu akmeniu, kurio būtų grindžiama dvasinė bendrystė ir solidarumas, galintis įžiebti Atgimimo kibirkštį tautoje!..

Kažin ar beverta guostis tuščiomis iliuzijomis, kad politikai, esantys opozicijoje, kažkuo padoresni už tuos, kurie yra pozicijoje. Jie tik pakaitomis valdo. Ką beišrinktume, gan greitai išryškėja, kad beveik visi jie – „vienodo raugo” ir kuo puikiausiai adaptuojasi dvasiškai išpuvusiame, beidėjiškame valdžios luome. Iš tiesų, naivu būtų kalbėti apie Seimo, Vyriausybės narių ar prezidento aukštesnę moralę absoliučiai degradavusioje valdžios piramidėje, jų rankomis išpuoselėtoje politinėje sistemoje, kurioje tarpsta oligarchai ir yra įteisinami stambaus masto korupciniai sandoriai.

Ir todėl dvasingo mąstytojo Aleksandro Žarskaus realistiškas požiūris į valdžių kaitą Lietuvoje – Už ką bebalsuosi, bus vienodai. Nesvarbu, kokią partiją liaudis išrinktų. Ir viena, ir kita partija vykdys tuos pačius oligarchų nurodymus. Tik taip ir ne kitaip!..” – matyt, vertas giliausios pagarbos ir įsiklausymo, jeigu mes iš tiesų norime išsivaduoti iš tos desperacijos, kurią sukelia beviltiški bandymai dar ir dar kartą patikėti valdžios pažadais tarnauti paprastų žmonių gerovei ir Lietuvos valstybės visokeriopam suklestėjimui.

Lygiai taip, matyt, neverta pasikliauti ir politikuojančiais Lietuvos bažnyčios hierarchais. Nei pamokslaujančiu kardinolu Audriumi Juozu Bačkiu, nei arkivyskupu Sigitu Tamkevičiumi, dalinančiu kalėdines sriubas vargšams. Visai akivaizdu, kad jų šventeiviškumas – apgaulingas ir nenuoširdus. Argi ne jie pavydžiai šnairavo į tautos mylimus Dievo tarnus, šviesios atminties – Tėvą Stanislovą, Monsinjorą Kazimierą Vasiliauską, kardinolą Vincentą Sladkevičių?.. Argi ne jie pasirašė laišką, ragindami atsistatydinti demokratiškai išrinktam Lietuvos Prezidentui Rolandui Paksui, kuris, galų gale, buvo nuverstas, nes neįtiko oligarchinės valdžios klanui?.. Galų gale, argi ne jie yra parankūs tokiai valdžiai, kokią mes dabar turime?..

Man regis, vienintelė išeitis iš tos desperacijos, kuri it gripo virusas sklando politikų ir įvairiausių pamokslautojų ne kartą suvedžiotoje, apgautoje ir nusivylusioje žmonių bendruomenėje, tai išmokti gyventi be iliuzijų, pasikliaujant ne tiek valdžia, kiek savo individualiomis pastangomis, įgyta patirtimi, atliekamu darbu bei Dievo malone. Juolab, kad pilietinės visuomenės atsinaujinimas ir politinė branda susideda iš pavienių asmenybių dvasinės brandos ir pasiaukojančio darbo Lietuvai, Tėvynei mūsų!..

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *