Neisime mes į Rokantiškes…

Neisime mes į Rokantiškes…

Naujametinis pasiplepėjimas su Juliumi VESELKA

Julius VESELKA

Julius VESELKA

– Bešnekučiuodami savaitė po savaitės ir pasitinkame Naujuosius Metus. Taigi dar vienerius metus įveikėme – belieka tik įveikti finansinę krizę…

– Man atrodo priešingai – Naujuosius Metus pasitinkame pasiryžę pagilinti ekonominę krizę ir galutinai nukelnėti mūsų žmogų.

– Tai gal Andrius Kubilius priims nutarimą nukelti Naujuosius metus iki dvyliktųjų ar net aštuonioliktųjų metų?Juk viskas jo valioje, juk viską jis išmano – net kaip įveikti krizę. Pirmiausiai, pasirodo, reikia apie ją kalbėti, kalbėti, kalbėti kaip bolševikams apie komunizmo rūmų statybą…

– Dabar kalba apie Valdovų rūmus, kuriuose joks Lietuvos valdovas nėra gyvenęs. Bet tiek to. O kas dėl pasaulinės finansinės krizės, net pasaulio minties galiūnai nežino, kaip ją įveikti – žino tik viena, o būtent – jai sutramdyti trūksta pinigų ir būtinai reikia jų surasti. O mūsų minties vabalai žino – reikia iš žmogaus ir iš verslo atimti daugiau pinigų, ir krizė bus įveikta. Tokie linksmai nusiteikę jie ir sutinka Naujuosius Metus.

– Parduosime „Mažeikių naftos” likučius, ir turėsime pinigų. Būta čia ko sielotis.

– Tam sprendimui pritariu. Juk ir sutartyje su lenkais parašyta – jei parduosime per trejus metus, tai gausime septynis šimtus milijonų litų. Tai ir būtina padaryti – kitos išeities nėra, jei norime gauti tiek pinigų. Tai ne tik Andrius Kubilius supranta.

– Tada Lietuvai liks tik teršalai. Tokios puikios įmonės nebeturėsime. O ji juk galėjo maitinti Lietuvą.

– Galvą praradę pimpaliuko neapraudokime. O jei neparduosime? Ką tada gausime? Juk krizės metu visokiausių akcijų kainos krinta. Kita vertus, su tuo dešimčia procentų akcijų mes jokios įtakos įmonei padaryti negalime, ten tikrieji šeimininkai jau yra lenkai, o mes dar savo atstovui mokame solidžią algą. Kam to reikia. Mokesčius gausime ir be atstovo.

– Ir losnojame rusus, kam jie uždarė „Družbos” naftotiekį…

– Kai družbos jau seniai nebėra. Tegu dabar lenkai losnoja…

– Arba įmonę lai parduoda rusams…

– Arba įmonę parduoda bet kam – tai jų nuosavybė. Jie jau bus  „Mažeikių naftos” šimtaprocentiniai šeimininkai.

– Ir dabar užsigeidė „Klaipėdos naftos”?

– O kodėl neužsigeisti, kai mes tokie geri svetimtaučiams? Bet čia jau aš visomis keturiomis ir kuo dar galiu – prieš. Parduoti „Klaipėdos naftą” krizės metu, kai akcijos smukusios, yra nusikaltimas. Išnuomoti – taip. Bet lenkai ne pirštu dirbti – nuomoti nenori…

– Parduodame vištą, kuri deda auksinius kiaušinius?

– Ir dar kokios prabos aukso kiaušinius! Šito daryti negalima.

– O Seimas ims ir nutars? Juk tiem patys konservatoriai valdžioje, kurie „Mažeikių naftą” amerikonams dovanojo.

– Sveiku protu pagalvokime: lengva širdimi atidavėme Hitleriui Klaipėdos kraštą, Stalinas jį mums grąžino, o dabar už kelis milijonus litų parduosime lenkams?

– O gal atiduosime – kaip Hitleriui? Bus toks Seimo politinis sprendimas kaip su „Mažeikių naftos” atidavimu Viljamsui – ir padovanosime. Girdi, reikia, Klaipėdos lenkų ponams, kaip, girdi, lenkų ponai gyvens be Klaipėdos…

– Ne, šito jau nebus. Neleisime.

– O jei lenkai ims ir užsispirs? Kaip Hitleris dėl Klaipėdos? Juk patys nuvažiavome į Berlyną ir nuvežėme kaip suvenyrą, o parvažiavome jau ne į Klaipėdą, o į Memėlį, po kurį jau marširavo vokiečiai.

– Kas buvo, tas buvo.

– Nesvarbu, kas buvo, kas nebuvo. O kodėl ponams šitaip parūpo „Klaipėdos nafta”? Ar tik nesiruošia su kuo nors gešeftą dayti?

– O kodėl gali nesiruošti? Aš neatmetu tokios galimybės. O parduoti „Mažeikių naftą” kartu su „Klaipėdos nafta” yra visai kitas biznis. Visi turi savo interesus, ir laimi tas, kuris gudresnis.

– Išskyrus Lietuvą?

– Išskyrus, žinoma, Lietuvą, o jei tiksliau – jos bestuburį politinį elitą.

– Taigi ateinantys metai – didelių gešeftų metai. Visi žiūri, kas čia bus. Net ir mokytojai nestreikuoja, nors Kubilius jiems žada tik trečdalį to, ką žadėjo Gediminas Kirkilas.

– Kubilius sugebėjo taip išgąsdinti žmones, kad jie nieko nebenori – yra susirūpinę tuo, kad bent išlaikytų tai, ką socialdemokratai jiems davė. Prisimeni, devyniasdešimt šeštųjų metų vasarą streikavo medikai. Rinkimus laimėjo konservatoriai, Sveikatos apsaugos ministru patapo profesorius Juozas Galdikas, kuris vadovavo medikų streikui, o medikų situacija nesikeitė, jie ruošėsi toliau streikuoti, bet profesorius Vytautas Landsbergis pasakė profesoriui Juozui Galdikui – ša, berniuk, prieš ką streikuoji – prieš savus? Taip dabar mokytojams bus. Ša, mergytės ir berniukai – ir berniukai darys ša…

– Ir Prezidentas Rolandas Paksas nebeduos jiems Seimo nario atlyginimo…

– Nes jie nebalsavo už šitą partiją, ir Rolandas Paksas neturi galimybės išpildyti savo pažado streikuojantiems mokytojams.

– Išsirinksime ir turėsime šviežią Prezidentą, kuris ves mus į šviesią ateitį. Pastatysime jam prezidentūros kieme naują rezidenciją – kad nereikėtų važinėti į Durniškes, atsiprašau – į Turniškes…

– Išsirinksime dar nereiškia, kad turėsime. Nepatiks šeimininkui, kuris tvarko Lietuvą, ir ano padlaižiai vėl pastatys kokį nors šlepetinį. Praktiką jau turime. Tai va – turėsime naują, nes tas jau paseno, bet kad jis bus kokybiškai naujas – aš šimtu procentų abejoju. Todėl tyliu.

– O gal po Prezidento rinkimų turėsime naują vyriausybę, nes dabartinė turės grąžinti prezidentūrai savo įgaliojimus? Net jei prezidentu ir Gruzijos metų žmogų Valdą Adamkų paskirtų…

– Tai priklausys nuo to, kas laimės Prezidento rinkimus. Ir kaip seksis šiandienei vyriausybei įgyvendinti tai, ką yra užsibrėžusi.

– Abejoji jų sėkme?

– Ne tas žodis. Šiandien ir finansininkų, ir biudžetininkų, ir dar aukštesnių ponų paprašiau paaiškinti paprasto dalyko, o būtent: kiek aš turėsiu mokėti pajamų mokesčio nuo tūkstančio litų? Niekas į tą klausimą negalėjo man atsakyti. O kiek turės mokėti ūkininkas? Irgi nei aaa, nei bėėė. Paskui paguodė – Finansų ministerijoje esąs vienas skaičiuotojas, kuris žino…

– Bet ar vienas skaičiuotojas ne per mažai mūsų Lietuvai?

– Tai va. Su žemdirbių mokesčiais yra tikros brazilų džiunglės. Įvesti kažkokie ekonominiai vienetai, kurių dydis priklauso nuo to, kiek tu turi karvių, kokia tavo pasėlių struktūra, kiek tu pieno primelži iš vienos karvės ir taip toliau. Taigi džiunglių džiunglės.

– Kokia išeitis?

– Žemdirbiai turi ruoštis antstolių antplūdžiui.

– O po to?

– O po to, anot Maironio, galąsim kirvius, kalavijus aštrius…

– Juliau! Tokiomis savo naujametinėmis kalbomis keli pavojų nacionaliniam Andriaus Kubiliaus Lietuvos saugumui…

– Jokių pavojų aš nekeliu – aš esu labai taikus žmogus, netgi bitininkauju, ir bitulės man nekanda, nes taikių žmonių nepuola…

– Pagal tave išeina, kad žemininkas po Naujųjų Metų  turės turėti atskirą buhalterį…

– Ne atskirą buhalterį – atskirą buhalteriją arba savą Finansų ministeriją, bet valstybinėje ministerijoje, gaila, yra tik vienas žmogus, kuris sugeba žemininkų mokesčius apskaičiuoti.

– Palikime Finansų ministeriją ramybėje. Kaip ten bus, kaip nebus, bet kitais metais Europos Sąjunga neleis mums pražūti arba bent jau bankrutuoti.

– Kad ji pati nežino, ką daryti.

– Kubilius patars…

– Kažin jau. Jis suka vairą ne į tą pusę. Imkime, pavyzdžiui, socialinio būsto statybą. Milžiniškas tokių būstų poreikis. Sakysi, Lietuvoje nėra pinigų. Aš su tuo nesutinku. Pinigų Lietuvoje yra, bet jie visi, išsigandus Kubiliaus juodųjų pranašysčių, yra sukišti į kojines ar stiklainius. Reikia sugalvoti, kaip juos iš ten paleisti į apyvartą, kad jie suktų mūsų ekonomines turbinas, o ne tūnotų be darbo ir nyktų, nes juos stiklainyje ėda infliacija – it kandis.

– Ką daryt?

– Yra valdžia – tegu galvoja.

– Kol Kubilius galvoja, jei, žinoma, jis galvoja, reikia skolintis iš užsienio bankų. Negi sėdėsime visus būsimuosius metus, rankas į kišenes susikišę, ir švilpausime?

– Latviai trims metams gaus beveik aštuonis milijardus eurų, ir tie eurai atgaivins jų ekonomiką, jei, žinoma, juos protingai panaudos, o nepravalgys. Mūsų valdžia sako – jokių kreditų, kaip nors išsiversime. Ko jie bijo? Aš nesuprantu. Be pinigų nuo krizės neišsipirksime.

– Visus krizės pavalkus kubiliniai suvertė ant žmogaus kupros. Bet iš kitos pusės, gal mūsų vadai ir teisūs – už kreditus reikia mokėti palūkanas, o tai juk pinigai lyg į balą…

– Tie pinigai į ūkį – ne į balą. Ir pamatysi – latviai išeis iš krizės sustiprėję.

– Bet reikės už tą sustiprėjimą mokėti palūkanas…

– O kas man gali pasakyti, kokios palūkanos bus po krizės? Ir kokius naktinius marškinius bus apsivilkusi ponia Infliacija? O įdėtas į ūkį pinigas jau dirbs mūsų naudai. Prisimink – socialistinė Rumunija neturėjo nė cento skolos, o jos vadus vienintelius iš socialistinės stovyklos pirmomis revoliucijos dienomis įniršę rumunai sušaudė, nes gyvenimas toje valstybėje buvo nepakenčiamas. Imkime tarpukario Lietuvą. Mūsų litas buvo stabiliausias, bet krašto ekonomika pati silpniausia iš visų trijų Pabaltijo valstybių. Taigi pinigai turi dirbti, pinigai turi padėti ekonomikai vystytis.

– Taigi vyriausybė už tai, kad pinigai gulėtų stiklainiuose arba kojinėse, o Julius Veselka, Seimo ekonomikos komiteto pirmininko pavaduotojas, tyli?

– Julius Veselka netyli – Julius Veselka kalba ir kalbės, kol bus gyvas. Bet ar kas jo klauso? Išklausyt išklauso, bet nepaklauso. O aš nematau kito kelio išeiti iš krizės, jei valstybės iždas tuščias. Turės paklausyti.

– Bet kad tų klausiančiųjų tiek mažai. Valstybės biudžeto svarstyme dalyvavo maždaug septyniasdešimt parlamentarų…

– Ir labai mažai buvo pasisakančių prieš tokį biudžetą. Atliktas tik formalumas. Manau, daug kas iš naujosios daugumos net ir nesupranta, kas tai yra biudžetas. Jiems aišku viena – biudžetas turi būti subalansuotas, taigi išlaidos negali viršyti pajamų. Tas jiems pasakyta, ir tą jie darė ir padarė. Jokie argumentai jų nejaudino. Joks žmonių likimas jų nejaudina. Net ir tai, kad jų bendraminčiai už Seimo sienų protestuoja prieš tai, ką jie daro, jų nejaudina. Net ir amerikoniškoji krizė Lietuvoje. Jų niekas nejaudina – jie yra naujos prabos politikai. Kaip jau sykį sakiau – manekenai…

– O gal Kubilius su Valinsku tikrai mato kitą kelią?

– Tada po krizės abudu bus pristatyti Nobelio premijai, o Seimo kieme jiems bus pastatyti moliniai paminklai – šiedu vyrai išvedė Lietuvą iš pasaulinės krizės.

– Kai aš klausau, ką jiedu šneka, o šneka daugiausia Andrius Kubilius, tai man kyla noras imti kastuvą, patraukti į kapines, išsikasti duobę ir laukti mirties. Juk visi žinome – nė vienas gyvas padaras mirties nenugalės, kas gyvas, tas miršta. Tai gal va taip rikiuojamės visi į eilutę ir traukiam į Rokantiškes?

– O kas mūsų vedliams iš krizės paminklus pastatys, kas juos, tuos vedlius, pristatys Nobelio premijai gauti? O jei rimtai, tai kasdien, nuo ryto iki vakaro, gąsdinti žmones krize, neieškoti teisingų sprendimų, nepasidairyti, ką darė ir daro pasaulis, ištikus tokiai nelaimei, yra tiesiog nusikaltimas. Imkim tokią Rusiją. Sunku? Taip. Bet Prezidentas pasakė, kad krizės metu nebus naikinamos jokios socialinės lengvatos, kurios jau suteiktos žmonėms, kad pensijos kitais metais bus didinamos. Mūsų Gruzijos metų žmogus Valdas Adamkus lengva ranka rašosi po įstatymu, kuris naikina tai, ką žmonės buvo gavę. Taigi vieną dieną yra už lengvatas, kitą – prieš. Ne valstybės vadovas, o vėtrungė. Jokių reikalavimų vyriausybei nekelia – besąlygiškai sutinka su viskuo, ką jinai naktų naktis daro, nes dieną jau gal bijo daryti…

– Aš ir sakau – kitąmet turėsime naują Prezidentą. Gal jau nieko nebeturėsime, nes viską suris krizė, bet Prezidentą turėsime naują…

– O aš abejoju, ar jis bus naujas – bus greičiausiai iš tokio pat molio nudrėbtas ir tarnaus ne žmonėms, bet buhalterinei valdžiai…

– Bet gyvi į žemę nelįsime – žemė gyvų nepriima…

– Todėl aš, ir noriu pasakyti Lietuvos (beje, ir viso pasaulio žmonėms) – net ir ateinančiais metais švies saulė ir mėnulis, žydės sodai, siūruos rugiai, bitulės neš medų, varnėnai perės varnėniukus, vaikai eis į mokyklą, jaunimas kurs šeimas, gimdys vaikus. Netikėkite, ką kalba Andrius Kubilius ir jo kirkiliukai. Gyvenkite savo galva. Lietuvis ne tokius sunkmečius yra pergyvenęs, ne tokius pranašus girdėjęs. Negandos mus grūdino ir grūdins – ir neisime mes į Rokantiškes sau kapo kastis…

Mes gyvensime!

Tad su Naujais Metais, Lietuva!

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *