Pradingusio laiko aprauda

Pradingusio laiko aprauda

Adolfas STRAKŠYS, rašytojas

Adolfas STRAKŠYS

Adolfas STRAKŠYS

Laima Paksienė judviejų su vyru partijos pralaimėjimą Seimo rinkimuose aiškina labai paprastai: „Matyt, dar neatėjo laikas partijai Tvarka ir teisingumas. Štai ir viskas”.
Taigi partija čia niekuo dėta – dėl visko kaltas Laikas.

Štai ir viskas.
Taigi nieko neatsitiko – partijai paprasčiausiai dar neatėjo Laikas.
Kaip telyčiai apsiteliuoti.
O kas praneš, kad tasai stebuklingasis Laikas jau atėjo?
Gal kokie ženklai vidurnakčio danguje tai parodys?
Gal debesys?
Gal žaibai ir perkūnija per Tris Karalius?

Bet viskas daug paprasčiau – reikia melstis prie Merkinės piramidės, kur ji, Laima Paksienė, pasirodo, gali net dvidešimt valandų šnekėtis su brangiais jai žmonėmis ir, ko gero, – su pačiu Dangaus ir Žemės sutvėrėju.

Jei galėtų, sakosi, ji kas antrą dieną važiuotų į Merkinę medituoti.

Štai ir viskas.

Šitaip pameditavusi staiga ponia Laima ima ir nusileidžia ant žemės: „Rinkimų rezultatus nulėmė politikų susiskaldymas. Pavyzdžiui, sukūrė Algirdas Paleckis partiją, buvo sukurta Algimanto Matulevičiaus partija. Kam? Tie abu žmonės per daug gerai apie save galvoja. Ar galima per pusmetį sukurti partiją, už kurią balsuos Lietuva?”

Klausia to labai rimtu veidu – be šypsenos ar ironijos.

Atsakau irgi labai rimtu veidu – galima. Tai įrodė Arūnas Valinskas, už kurio Tautos Prisikėlimo partiją balsavo Lietuva – ji Seimo rinkimuose užėmė antrą vietą ir dabar yra valdančioji.

Štai ir viskas.

Algirdas Paleckis sukūrė partiją nemedituodamas, o smarkiai susipykęs su Gedimino Kirkilo socialdemokratais, ir, esu įsitikinęs, jokio smūgio medituojančiai Paksų partijai nesudavė – rinkimuose paleckiukai sudavė juntamą smūgį sudešinėjusiems Gedimino Kirkilo socialdemokratams.

Algimantas Matulevičius, tarp kita ko, jokios partijos nesukūrė – jis, beje, išeivis iš Paksų partijos, tiktai ėmėsi vadovauti grupelei Darbo partijos narių, kurie atskilo nuo šios partijos kamieno, kai Viktoras Uspaskichas emigravo į Rusiją. Tą partiją sulipdė ir jai kurį laiką vadovavo Seimo pirmininkas Viktoras Muntianas – Viktoro Uspaskicho bendražygis.

Vadovavo kol susikompromitavo.

Taigi daiktus reiktų vadinti tikraisiais vardais.

Štai ir viskas.
Laima Paksienė pasigiria, jog vyras jai sakęsis, kad kvietęs Algirdą Paleckį jungtis prie jo partijos, bet šis nesutikęs – kaip ir Algimantas Matulevičius.
Tai, anot Laimos Paksienės, pakenkę jos Rolandui įgyvendinti savo planus.
Bet, pasirodo, Algimanto Matulevičiaus bendrapartystės nenorėjo pats Rolandas Paksas. Ir suprantama – kodėl. Juk Algimantas Matulevičius į praėjusios kadencijos Seimą atėjo su Rolando Pakso partijos mandatu, bet iš partijos pabėgo, o mandato nepaliko.
Taigi politinis dezertyras, o su tokiais į žvalgybą neisi, net į politinę ir net Lietuvoje.
Laima Paksienė ir Algimantą Matulevičių, ir Algirdą Paleckį vadina karaliukais. Gal pelnytai, gal ir ne. Bent jau Algirdą Paleckį. Koks iš jo karaliukas, Dieve tu mano. Rolandas Paksas daug didesnis.
Algirdas Paleckis kol kas tik partijos juodadarbis ir dar neaišku, kas iš to jo darbo išeis.
Šitie, atsiprašant, karaliukai, esu įsitikinęs, Paksų partijos Seimo rinkimuose nebūtų išgelbėję. Tačiau, Laimos galva, jeigu jiedu būtų įsiprašę į Rolando Pakso partiją, Tvarka ir Teisingumas būtų pasiekęs užsibrėžtą tikslą – užėmęs pirmą arba bent jau antrą vietą Seimo rinkimuose.
Šito Rolandui Paksui, pasirodo, būtų užtekę.
Tačiau tokia koalicija neįmanoma. Bent jau su Algirdo Paleckio socialdemokratais. Juk Tvarka ir Teisingumas laiko save centro dešiniąja partija, o Algirdo Paleckio „Frontas” – grynai kairuoliškas politinis susivienijimas.
Tai kokia čia koalicija – tik iki šventoriaus vartų, o po rinkimų kiekvienas eina savo miltų malti?

Apie Algimanto Matulevičiaus pilietininkus ir nekalbu – tai juk ne partija, o įsižeidusių ar įžeistų, o gal pasiklydusių tarp trijų politikierių grupuotė, kuri nežino, kur kairė, o kur dešinė – tokiems by tik būti Seime, todėl jų šiandien ten ir nėra.

Ir jau niekuomet, manau, nebus.

Savo dešinumo, ačiū Dievui, Tvarka ir Teisingumas visiškai neslepia – ir labai teisingai daro. Po vasarą vykusio kongreso Rolandas Paksas tiesiai pasakė, kad eis į koaliciją su konservatoriais. Rinkėjas suglumo – eiti į koaliciją su Andriumi Kubiliumi, kuris tiesiog dirigavo Rolando Pakso prezidentinei apkaltai? O jei aš už tokią koaliciją, tai kodėl kaire ranka turėčiau kasyti dešinę ausį – taigi kodėl turėčiau balsuoti už Tvarką ir Teisingumą, jei galiu balsuoti tiesiai už Andriaus Kubiliaus komandą?

Tą rinkėjas paprasčiausiai ėmė ir padarė.

Taigi partijos lyderis turi turėti savo stuburą, o ne dairytis stulpo, į kurį galėtų atsiremti…

O stulpas buvo kaip tiktai toks.

Atsirėmęs į tą stulpą buvęs Lietuvos Laisvės Lygos lyderis, o dabar Tvarkos ir Teisingumo partijos narys Antanas Terleckas, pasiklausęs Rolando Pakso, spaudoje įsakmiai šūktelėjo: „Dar kartą siūlau Vytautui Landsbergiui pastūmėti į šalį Andrių Kubilių ir užimti konservatorių partijos vadovo postą. Ir eiti kartu su buvusiu draugu Paksu”.

Taigi dar kartą siūlau…

Vadinasi, tų siūlymų jau buvo? Užkulisinių siūlymų, o gal net ir derybų?

Rinkėjas tada visiškai sutriko. Ką daryti jam, pasišovusiam balsuoti už Tvarką ir Teisingumą, kai, pasirodo, balsuoti už Tvarką ir Teisingumą reiškia tą patį, ką ir balsuoti už konservatorius ir net Vytautą Landsbergį?

O jei aš nepritariu profesoriui Vytautui Landsbergiui?

Tada balsuoti už socialdemokratus?

O jei man ir jie nepatinka?

Už Artūro Paulausko partiją aš nebalsuosiu, nes Artūras Paulauskas buvo tarp tų, kurie vertė Rolandą Paksą.

Ir žmogus eina balsuoti už Arūno Valinsko prisikėlėlius – vien tos partijos pavadinimas kaip skamba!.

Štai ir viskas.
Todėl, suprantu, Laimai Paksienei belieka viena – važiuoti prie Merkinės ir ten melstis už Rolandą Paksą ir jo partiją.
Vienu tarpu ponia Laima lyg ir susizgrimba, tarsi praregi – matai, žmonės nebalsavo už RolandąPaksą, ir apskritai nebalsavo – net už atominės elektrinės darbo pratęsimą.

O kodėl nebalsavo?

O todėl, kad jiems „dzin”…

Štai ir viskas – dzin…

Čia jau kažkas iš linksmosios ar beviltiškosios profesoriaus Vytauto Landsbergio leksikos.
Dzin…
O ką darė Rolandas Paksas tuo metu, kai Laima Paksienė meditavo?
Rolandas Paksas, kaip tvirtina Laima Paksienė, po nesėkmingų Seimo rinkimų „visą savaitę, vienas sau, atsiskyręs mąstė, kažką galvojo, stiprinosi viduje”…

Stiprintis viduje galima visaip, todėl tų stiprinimosi būdų nevardinsiu.

Išvertus tą minčių protrūkį į lietuvių kalbą, reiškia, kad po rinkimų Rolandą Paksą buvo ištikęs dvasinis šokas ar politinis drebulys, ir to politinio šoko ištiktas jis vienišas visą savaitę sunkiai mąstė, bet ne meditavo arba meldėsi, tad gal ką nors ir išmąstė, nes bet koks smūgis homo sapiens dvasiškai supurto.

Štai ir viskas.

Kol Laima Paksienė meditavo prie  Merkinės, o Rolandas Paksas „visą savaitę, vienas sau, atsiskyręs mąstė, kažką galvojo, stiprinosi viduje”, ir šitaip savyje susistiprinęs sugalvojo, kad didžiausias jo pralaimėjimo rinkimuose kaltininkas yra Bažnyčia, kuri ėmė ir sumaišė visą jo partijos politiką.

Daugiau kaltų lyg ir nebūtų.

Juk ir per apkaltą, girdi, Bažnyčia jį ragino atsistatydinti…

Taigi dėl pralaimėtų rinkimų kalta Bažnyčia ir jos vyskupai.

Ak, kažkas kalba, kad reikšmės pralaimėjimui turėjęs pavaduotojo Evaldo Lementausko suėmimas ir visokios provokacijos Vilniaus savivaldybėje.

Tačiau tai baikos, atsidūsta Rolandas Paksas ir į tą problemą daugiau nesigilina.

Štai ir viskas.

Galima, žinoma, tai vadinti ir baika, tai yra menkniekiu, bet, manau, kiekviena partija džiaugtųsi šitaip susimovus jos oponentui. Tai provokacija ar ne provokacija, parodys teismas, bet jei ta teisininkų operacija buvo ir provokacija, tai kas liepė jai?

Jau vien tai, kad nacionalinė televizija rodė Evaldą Lementauską valdišku automobiliu važiuojantį pirkti butelio degtinės ir filmavo jį, kaip jis tą nuogutėlį butelį nešasi į automobilį, turėjo priversti susimąstyti, kaip toliau elgtis, kai yra šitaip sekamas.

Bet ar susimąstė?

Nebuvo kada.

Todėl ir įvyko tai, kas įvyko.

Evaldo Lementausko pastatymas kandidatų į Seimo narius sąrašo priekyje suteikė oponentams teisę kalbėti apie tai, kad Tvarka ir Teisingumas viena kalba, o kita daro, ir daryti išvadą, kad, atėję į Seimą, jie irgi elgsis taip, kaip Vilniaus miesto savivaldybėje, o Seime kiekvienas parlamentaras juk, be didelės algos ir dar didesnių teisių, turi ir teisinę neliečiamybę…

Bet tai, girdi, menkniekis…

Štai ir viskas.

Numojęs į tą menkniekį ranka, Rolandas Paksas sumąsto, kad jų „pusėje, regis, turėjo būti naujas Vytauto Matulevičiaus filmas „Pilotas”, parodytas per centrinį kanalą”.

Turėjo ir galėjo turėti, tačiau tik asmeniškai Rolandui Paksui ir jo komandai. Lietuvai tas meninis filmas rinkimų kampanijos metu sukėlė visai kitokias mintis – iš kur tie milijonai litų meniniam kino filmui apie partijos lyderį sukurti, kokį dabar Jurijų Borisovą pasikinkė Rolandas Paksas, kokie Dono ar Kubanės kazokai jam atnešė pinigų maišus?

Beje, nė vieno meninio filmo apie jokį partijos lyderį Lietuvoje nesukurta. Nė viena partijos lyderio žmona  vyro vadovaujamos partijos pralaimėjimo rinkimuose nekomentuoja. Todėl Tvarką ir Teisingumą jau pradeda vadinti Paksų partija.

Tai tarp kita ko – pamąstymui prie kavos puodelio ar po Merkinės piramide.

Taigi kino filmas to vaidmens, kokį turi galvoje Rolandas Paksas, nesuvaidino, o jo demonstravimas pažeidžiant rinkimų įstatymą parodė Tvarkos ir Teisingumo partijos požiūrį į Seimo priimtus įstatymus, lyg ir patikrino, kaip ji elgsis, jei atsidurs valdžioje.

Partijos, kuri nesilaiko įstatymų, žmonės nenori matyti prie valstybės vairo – jie tokių partijų jau prisižiūrėję iki soties ir dar daugiau.

Beje, tokiomis gėrisi ir šiandien…

Pagarbos įstatymui reikia laikytis netgi rinkimų kampanijos metu.

Štai ir viskas.

Lietuva žino, kas yra Rolandas Paksas, žino, kad jis buvo prezidentas, žino, kad jį iš to posto pašalino ir žino, kaip pašalino. Lietuva viską žino, ką turi žinoti. Ji negali nežinoti. Ji, beje, žino, kaip atsirado Rolando Pakso partija – tai atsitiko, skilus liberalams į Pakso ir Gentvilo šalininkus, bet ne iš nieko, taigi nebuvo pradėta nuo nulio, nuo idėjos – kaip prasidėjo ne viena mūsų partija.

Todėl manau, kad neigiamą vaidmenį suvaidino ir tas įkyrus aiškinimas žmonėms, kad Rolandas Paksas iš Prezidentų pašalintas neteisingai, juo labiau, kad šitai aiškinti nesibodi ir pats Rolandas Paksas. Taigi ir nugalėtam reikia gyventi aukštai iškelta galva, viešai nedemonstruojant savo nuoskaudos, nors ir nepelnytos –  yra dalykų, kuriuos žmonės patys supranta. Tų dalykų nereikia aiškinti. Reikia aiškinti tuos dalykus, kurių jie nežino, nes neturi informacijos. Sakysime, kuo šita partija skiriasi nuo kitų – jog ne tuo, kad jai vadovauja pirmininkas, dukart vadovavęs Vilniaus savivaldybei, ir dukart – Ministrų kabinetui.

Štai ir viskas.

Kita problema – ar ne per ilgai užsitęsė tas prarasto posto gedulingas apraudojimas? Tai įgrįsta. Nereikia apraudot nei prarasto posto, nei prarastos garbės, nei, atsiprašau, prarasto lovio – reikia būti valstybės vyru. Tarsi to, kas įvyko ir kas politinių kastratų buvo padaryta, lyg ir nebūtų buvę. Penkerius metus užsitęsusi Rolando Pakso gedulinga rauda menkina jį patį, o tuo pačiu, žinoma, ir partiją. Ir keisčiausia, kad toji gedulinga rauda tęsiasi toliau.

Raudosime su Rolandu Paksu dar penkerius metus?

Iki sekančių Prezidento rinkimų ?

Tai jau gedulo parodija.

O nuo parodijos iki farso – tik vienas žingsnis.

Gal net pusė žingsnio…

Tas gedulingas apsiraudojimas, manau, jau klaidina – žmonės suprato, kad partija šiuose rinkimuose turėjo tik vieną tikslą – per gegužės mėnesį vyksiančius rinkimus Rolandą Paksą pastatyti į Prezidentus. Daugiau – jokių tikslų. Tą prisipažįsta ir pats Rolandas Paksas: „Šių metų Seimo rinkimų rezultatai mano galimybes kandidatuoti būsimuose Prezidento rinkimuose, praktiškai, suvedė į nulį”.

Pasakyta su aiškia ir atvira nuoskauda.

Bet tarp kandidatavimo ir išrinkimo yra didelis politinis kalnas, kurį reikia perkopti.

Žmonos meditavimo čia neužtenka.

Ir jos minčių apie bėgantį ir nubėgantį laiką vargu ar pakanka.

Ir viską suversti jam kažin ar protinga.

Kas gali atsakyti į klausimą: Pakso Laikas dar neatėjo ar jau praėjo?

Aš atsakyčiau – jau praėjo.

Ne tiktai Rolando Pakso, bet ir jo partijos Laikas.

Tai nutiko per šių metų Seimo rinkimus.

Ir liūdniausia – praėjo beraudant, beverkšlenant, begedint Prezidento posto.

Štai ir viskas.

Galima, žinoma, džiaugtis, kad frakcijoje Seime yra daugiau narių nei buvo praeitą kadenciją.

Tačiau tik trys Seimo nariai iš penkiolikos – išrinkti tiesiogiai rinkėjų. Vienas jų – Julius Veselka, išsikėlęs apygardoje pats, taigi ne tos partijos narys. Pats frakcijos seniūnas Valentinas Mazuronis antrą kadenciją išrenkamas pagal sąrašą. Šį sykį rinkimus pralaimėjo nuo politinės arenos nueinančiam Artūro Paulausko partijos žmogui.

Kiti – irgi.

Išeitų, kad rinkėjai jau nebepasitiki Rolando Pakso partija. Ji jiems jau nepatraukli. Ji nesugeba įtikinti tautą, kad yra pajėgi tvarkyti valstybės reikalus geriau nei konservatoriai ar socialdemokratai. Jie ir nesistengia šito daryti. Jie mąsto lozungais, tezėmis, politiniais trafaretais. Jie nemato tautos – jie mato ar turi matyti tik vieną žmogų, ir, žinoma, dar patys save.

Apmąstydami laimėtus – pralaimėtus rinkimus partijos lyderiai šito dar nepastebi ar nenori pastebėti. Todėl daug ko stengiasi nematyti. Tai jau pavojinga. Bet šitaip gyventi yra patogiau – medituojant laukti, kada ateis  stebuklingasis Laikas ir, ant žydros lėkštutės pasidėjęs, iškilmingai atneš valdžią ir pakratys ją prie kojų.

Deja, neatneš.

Laikas paprasčiausiai neturi tam laiko.

Valdžią ima tie, kurie nori ją imti ir nebijo jos imti.

Tvarka ir Teisingumas valdžios imti bijo. Jie stačiai kratosi jos kaip maro. Jie apsigimę opozicionieriai. Praėjusioje kadencijoje buvo situacija, kai Seime susidarė nauja dauguma, kuri turėjo stotis vietoj Gedimino Kirkilo mažumos, bet pirmoji iš tos naujosios daugumos kudašių išnešė Rolando Pakso komanda.

Kodėl?

Nežinau.

Likusieji be Rolando Pakso yra įsitikinę – todėl, kad reikėjo dalintis ministrų portfeliais.

O Rolandas Paksas, anot konservatorių, ne komandos žmogus.

Jis – lakūnas, o lakūnas už savo gyvybę atsako pats.

Štai ir viskas.

Tvarkos ir Teisingumo frakcija Seime pareikalavo, kad Audito komitetui vadovautų ne konservatorius. Visi manė – Audito komitetui imsis vadovauti Rolando Pakso žmogus.

Bet šito neįvyko – komiteto pirmininko postas kažkodėl buvo perduotas valdančiajai mažumai.

Kodėl?

Taip ir lieka mįslė – konservatoriams, ir socialdemokratams, ir kitiems.

Bijo atsakomybės?

Abejoja savo jėgomis?

Padaryta gal ir teisinga išvada – partija nežino, ko nori, partija tik drumsčia politinius vandenis, o žuveles joje gaudo kiti.

Partijai lieka tik politinis dumblas.

Štai ir viskas.

Vartau preliminarinius kandidatų į prezidentus starto reitingų duomenis.

Dalia Grybauskaitė – 40, 5 proc.

Rolandas Paksas – 2,6 proc.

Mažiau gavo tiktai Kazimiera Prunskienė, Egidijus Kūris, Viktoras Uspaskichas ir Algirdas Mykolas Brazauskas.

Taigi Rolando Pakso laikas dar neatėjęs jau praėjo.

Ir tas laikas prabėgo bergždžiai.

To laiko tėkmėj gimė kitos partijos, kiti politiniai judėjimai. Jų, manau, gims dar daugiau. Į politiką ateis naujoji karta su naujomis mintimis, naujomis idėjomis, naujais sumanymais, ir Rolando Pakso rauda ir jo bendraminčių gedulas nueis į istorijos archyvus kaip daugelis praeities raudų.

Netgi daug skaudesnių raudų.

Štai ir viskas.

Išeitis?

Reikia viską pradėti iš naujo.

Ne tik pačiam Rolandui Paksui, bet ir jo partijai, jei ji nori išlikti, o ne sulaukti Artūro Paulausko ir Kazimieros Prunskienės ar Algimanto Matulevičiaus partijų likimo.

O pradėti iš naujo nėra lengva. Partijos branduolys – Tvarkos ir Teisingumo frakcija Seime – vis dar tarška propernykštėse vežėčiose.

Dar daugiau – ji kartu su socialdemokratais, krikdemais ir visokiais liberalais vieningai balsavo už tai, kad krizės akivaizdoje smarkiai pasididintų sau atlyginimus, ir juos kuo ramiausiai be jokio sąžinės graužimo juos pasididino.

Kur opozicionieriaus stuburas?

Nėra jo.

Tai kuo jie skiriasi nuo konservatorių, socialdemokratų ir visokių kitokių liberalų?

Jie sėdi tose pačiose vežėčiose ir jei kartais dar bando užtraukti savo dainelę, tai jau atrodo ne kaip doras protestas, o kaip durniaus riktelėjimai bažnyčioje…

Štai ir viskas.

Dieną naktį Seimas svarstė biudžetą ir finansinės krizės įveikimo planą. Taigi buvo kur parodyti savo balsą. Galvojau – Tvarka ir Teisingumas, kurio pirmininkas Rolandas Paksas rinkimų į Seimą rytą pareiškė, jog partija turi net po keturis kandidatus į ministrų postus, taigi toks išminčių būrys pateiks alternatyvų planą, kaip Lietuvai įveikti finansinę krizę.

Nepateikė.

Nes nėra kam tokį planą sudaryti?

Taigi dabartiniame Seime nėra kryptingos, konstruktyvios ir veiklios opozicijos – yra tik vienas kitas palaidas opoziciškas žodis ar kalambūras, kuris valdančiajai daugumai reiškia ne daugiau kaip kuisio kandimas drambliui. Todėl valdančioji dauguma Seime elgiasi ir gali elgtis kaip savo hareme.

Opozicija tame daugumos hareme atlieka tik politinių eunuchų vaidmenį.

Tarp jų – ir paksiukai.

Nuo to valdančioji dauguma tik įžūlėja.

Štai ir viskas.

Laikas eina ir praeina.

Toks visagalio Laiko darbas – eiti ir praeiti, nes niekas negali jo sustabdyti.

Tas laikas, tarp kita ko, atveda į Lietuvą Europarlamento rinkimus, o bet kokie rinkimai yra puiki galimybė pasitikrinti savo jėgas.

Tarp kitų – ir Rolandui Paksui.

Tačiau tokia galimybė kartais sukelia baimę – o jei ir juose gaus tik 2,6 proc. rinkėjų balsų, kaip prognozuoja politiniai sinoptikai?

Tad verta ar neverta pasitikrinti?

Gal verčiau gyventi politinio gedulo juosta susivyniojus kaklą ir pelenais apsibarčius galvą, laiks nuo laiko paglostant politinių eunuchų galveles – kad jos neatšaltų?

Ir važiuoti prie Merkinės medituoti ar prakeikti Bažnyčią…

Štai ir viskas.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *