Politikos aktualijos

Nacionalinis bambalių suokalbis

Adolfas STRAKŠYS, rašytojas

Ruduo kaimui gėrybių sandėliavimo metas.

Tas pats ir politikoje.

Sugrįš prisivažinėjęs dviračiais premjeras su socialinių reikalų ir darbo ministru – ir kibs Lietuvai į kudlas.

Kibs nieko neskaičiavę, nieko giliau neapmąstę, kaip kibo iki šiolei vis grįždami ir grįždami atgalios, pasidairydami, ar apsirikę neįkibo į kudlas saviems bendraminčiams ir bendrapročiams.

Lietuva sunerimus laukia savo rudens.

Laukia skerstuvių.

Turime šviežią kariuomenės vadą. Jau penktą. Turėjome grynai tarybinį karininką, jį pakeitė amerikonas, dar tarybiniais laikais svajojęs su tanku įvažiuoti į Kauną ir sustoti prie Prezidentūros, jį pakeitė jau naujosios Rusijos karo akademiją baigęs karininkas. Ir nė vienas nesukėlė tokių prieštaringų minčių kaip dabartinis – generolas Arvydas Pocius. Seime jam buvo užduota daugybė klausimų, tarp jų šiam ponui ir labai nemalonių – kad melavo Seimo Laikinajai komisijai Juro Abromavičiaus nužudymo aplinkybėms tirti. Čia jau nebenusėdėjo vietoje Krašto apsaugos ministrė Rasa Juknevičienė, kuriai buvo leista pateikti Prezidentei šito karininko kandidatūrą į kariuomenės vadus.

– Generolas Arvydas Pocius yra tiek pat melagis, kiek aš teroristė, – arogantiškai pareiškė ji.

Arogantiškumas yra išskirtinis dabartinės vyriausybės bruožas.

Bet arogancija, kiek aš suprantu, nėra argumentas diskusijoje – ji tik rodo žmogaus proto ribotumą ir begalinį valdžios troškimą – girdi, ką aš sakau, tai yra švenčiausia teisybė, ką aš darau, yra gerai ir tik gerai.

Aš buvau tame Seimo laikinosios komisijos posėdyje, kai buvo apklausinėjamas Arvydas Pocius. Sėdėjau prie pat stalo, už kurio jis sėdėjo. Man patiko jo kalbos pradžia – jis, girdi, nesąs tas Arvydas Pocius, kuris vadovauja Valstybės saugumo departamentui ir kurį taršo žurnalistai už nedorus darbus, kartais sumaišydami ir jį, generolą Arvydą Pocių.

Aš daug buvau girdėjęs apie šitą generolą, nes jau užbaiginėjau knygą apie Jurą Abromavičių. Ir į Komisijos posėdį atėjau vien todėl, kad liudijo anų metų šioks toks savanorių viršininkas, kuris per visą Kauno savanorių maištą nebuvo atvažiavęs į Altoniškių mišką pasikalbėti su ginkluotasi vyrais.

Tai, žinoma, yra jo reikalas. Niekas dėl to priekaištų neturi, bet štai ponas generolas ėmė ir išsižiojo apie tai, kad Juras Abromavičius grįžusius iš miško vyrus paragino grįžti atgal – suprask, ne grybauti, o tęsti kovą. Pasakė keistai: savanoriai „ iš miško grįžo į rinktinės štabą, jo viršininkas Juras Abromavičius viešai ragino pargrįžusius grįžti atgal“.

To tai jau tikrai nebuvo. Komisijoj kilo sąmyšis, jam buvo pasakyta tiesa, jei jis jos nežinojo, Arvydas Pocius laikėsi savo ir pagaliau paprašė uždaro Komisijos posėdžio – girdi, jis atskleisiąs valstybę paslaptį, todėl visi žurnalistai buvo išprašyti lauk.

Jokios karinės paslapties Arvydas Pocius Komisijai neatskleidė – tik pažadėjo į kitą posėdį pristatyti filmuotą medžiagą, kuri demaskuos Jurą Abromavičių.

Tos medžiagos, kuri demaskuotų Kauno rinktinės štabo viršininką Jurą Abromavičių, Arvydas Pocius Komisijai nepateikė – Komisijai pateikė filmuotą medžiagą Juro Abromavičiaus draugai, dirbę kartu su juo.

Vadinasi, generolas Arvydas Pocius apšmeižė nužudytą karininką.

Dėl šmeižto buvo iškelta baudžiamąją byla, buvo apklausti liudytojai, tačiau generolas iš purvo atsikėlė sausas – net buvo paaukštintas…

Ir dabar jis sako:

– Nenoriu neigti savo žodžių…

Tai melagis ar ne melagis mūsų kariuomenės vadas Arvydas Pocius, kuriam jau suteiktas generolo majoro laipsnis?

Ir dar jis arogantiškai pareiškia:

– Mano munduras švarus, o sąžinė rami.

Paradinis  munduras, žinoma, švarus, o sąžinė, žinoma, rami. Yra šitokių žmonių mūsų valstybėje, yra – ir aš negaliu paneigti šitų savo žodžių…

Taigi negaliu sakyti, kad Arvydas Pocius Seimo komisijai nemelavo, nes pats tą jo melą savo ausimis girdėjau, todėl, pasinaudodamas arogantišku Rasos Juknevičienės anksčiau cituotu pareiškimu, leidžiu sau daryti išvadą, kad jei Arvydas Pocius yra melagis, tai ji, Rasa Juknevičienė, yra teroristė…

O jei dar nėra, tai labai nori tokia būti…

Taigi dabar mūsų kariuomenė ir apskritai mūsų krašto gynyba atsidūrė melagio, tai yra šmeižiko, ir teroristo rankose, o jei prie to pridėsime, kad kadrinius karininkus ruošė pedofilas, kuris yra suimtas ir gal kartais bus teisiamas, tai gauname labai gražią kompaniją – melagį, teroristę ir pedofilą…

Nieko nepadarysi – tokia Lietuva, kurioje ne tik lietūs lyja…

Lyja politiniais bambaliais…

Todėl taip ir bambalinėjam nuo ryto iki vakaro…

O jei kalbėsime apie kariuomenę ir mūsų generalitetą, tai tauta nei vienu, nei kitu nepasitiki. Tai parodė ir prezidento rinkimai – už palyginti dorą generolą Česlovą Jezerską balsavo vos vienas procentas Lietuvos gyventojų.

Seimo narys Julius Veselka paklausė pono Arvydo Pociaus, kaip jo vadovaujama kariuomenė gintų Lietuvą, jei to prireiktų. Paaiškino: NATO per penkias dienas priimtų sprendimą ginti ar neginti.

Per penkias dienas Lietuva gali būti aneksuota gal net penkis kartus, jei ją pultų ne Monakas ar kokia Afrikos gentis. Prezidentė ta proga paaiškino, kad NATO neturi jokio Lietuvos gynimo plano.

Tai gal todėl ir nekilo iš Šiaulių karinio aerodromo naikintuvai, kai Šakių rajono oro erdvėse miglinėjo rusų lakūnas Valerka Trojanovas, kurio žmonai, atvažiavusiais gelbėti vyro, Krašto apsaugos ministras Gediminas Kirkilas įteikė puokštę lietuviškų gėlių.

Man tai kažkodėl priminė keturiasdešimtųjų birželio keturioliktą…

Ir nėr ko stebėtis, kad Vakarai neturi jokio plano šio regiono gynybai – jie įsitikinę, kad niekas tų valstybėlių nepuls, o jų kariuomenė yra reikalinga tik lokaliniams karams Irake, Afganistane, Kosove ir kitur, kur tik reikės ginti Amerikos interesus…

Todėl tų kariuomenių vadais tinka bet koks antpečiuotas saldofonas…

Tokia Lietuva…

Kita vertus, yra, sakyčiau, tragiškai komiška, kad valdžiukė užsigeidė kažkokio niekalo, įrodančio, kad tauta ja pasitiki, todėl gali su ja daryti, ką nori. Tas niekalas vadinsis nacionaliniu susitarimu, sandoriu ar dar kitaip.

Ar tas popiergalis suartins tautą su valdžia, jei valdžia savo noru tolo nutolo nuo tautos?

Ar suartins tautą po kruvinosios sausio šešioliktosios?

Po tos melo jūros, kuri liejosi ir liejasi per kraštus ir neturi krantų?

Po šlykščios valdonų arogancijos ir bukaprotiško pasipūtimo?

Girdi, mitinguokite, kalbėkite, rašykite, o mes darysime taip, kaip mums atrodo gerai.

Žodžio dar niekam neatėmė, ir Seimo opozicija atseit kalba laisvai – į tribūną opozicijai kelias atviras, bet koks tas atvirumas, kokia toji žodžio laisvė, jei to žodžio valdžiukė neklauso, tik kartais tyliai atsitraukia atgal – lyg užkluptas nusikaltimo vietoje vagis.

Koks tokiu atveju gali būti nacionalinis susitarimas, jei šalyje daugiau kaip milijonas pensininkų, ir ponas Kubilius žada apkarpyti jų pensijas, o dirbantiems pensininkams jas sumažinti perpus?

Beje, čia nieko naujo – tai jau buvo padaręs Rolandas Paksas, kai atsidūrė Ministro pirmininko kėdėje. Konstitucinis Teismas šitą pono išmislą pripažino antikonstituciniu, ir dabar, kai šalyje finansinė, ekonominė ir pagaliau moralinė krizė, „Sodra“ priversta grąžinti tuos iš pensininkų valdžiukės pavogtus pinigus.

Ir grąžina…

O konservatorius Andrius Kubilius vėl lipa ant šito paties grėblio.

Tik paskutinis ablius gali šitaip elgtis.

Tai koks gali būti nacionalinis susitarimas su šitokiu abliumi? Kad būtų pateisinti tie visi darbeliai, kuriuos jo vyriausybė ir jo Seimo dauguma padarė?

Toks susitarimas gal būt buvo galimas, kai naujieji ponai stojo prie valdžios vairo ir pajuto pasaulinės krizės šaltį. Dabar, po sausio šešioliktosios, tos susitarimas neįmanomas.

Ypač su vyriausybe, kurios priekyje – konservatorius Andrius Kubilius.

Jei jis to nesupranta, tai jo problema, ir atstatydinimas – ne problemos sprendimas.

Ponas Rolandas Paksas siūlo sudaryti plataus masto koalicinę vyriausybę.Ar ji išspręs tas problemas, kurios per dvidešimt metų susikaupė valstybėje.

Manau, kad ne.

Tai ne todėl, kad į konservatorius reikia žiūrėti rezervuotai. Ypač, kai jie pagaliau susijungė su krikdemais. Dabar vieni meluoja persižegnoję, kiti – net nesižegnodami. Tokiomis sąlygomis sudarius plačios koalicijos vyriausybę, krašte prasėtų nenusakomas chaosas – juk ir keturių partijų koalicija viduje nesugyvena, riejasi dėl postų, niekaip nepasidalina valdžia.

Tik dabar paaiškėjo, kaip atsirado Tautos prisikėlimo partija. Jos, pasirodo, partija negalima vadinti – ji buvo sukurpta tam, kad sutrukdytų kai kurioms tradicinėms partijoms patekti į Seimą. Prisimenate, net programos neturėjo – partine programa laikė Dešimt Dievo prisakymų. Taigi sumaišė politiką su Dievu, todėl ir išėjo toks nenusakomas politinis kratinys, kuris žada kurti partiją ar net dvi.

O kai visas Seimas taps valdančiąja dauguma?

Tokia šiandien Lietuva.

Kas pasirašys tą nacionalinės santarvės aktą? Andrius Kubilius su Arūnu Valinsku ir Inga Valinskiene? Dar Rolandas Paksas? Algirdas Paleckis? O gal teisę apsirašyti turės tiktai taip vadinamos parlamentinės partijos?

Klausimai visai ne retoriški – į juos reikia atsakyti labai konkrečiai. Todėl konkretus klausimas – kokia Lietuvos partija atstovauja tautai? Ar partijų grupė? Nėr ko aiškinti – mūsų partijos  atstovauja tik tam tikroms politinėms ar ūkinėms grupuotėms, kurioms po rinkimų stengiasi atsilyginti postais ir posteliais,  Europos Sąjungos fondų pinigais ar pelningais valstybės užsakymais. Lietuvos žmogus partijoms neegzistuoja – jis egzistuoja tik prieš rinkimus ir rinkimų dieną. Todėl į ministerijas ir kitas gyvybiškai svarbias valstybei pareigas ateina ne patys sumaniausi ir protingiausi Lietuvos žmonės, kurie išmano krašto ūkį – ateina niekuo nepasižymėję tos partijos nariai, nusipelnę gyventi geriau, nes rinkimuose materialiai parėmė tą partiją. Postai tarp valdančiosios daugumos dalinami turginiu principu – už tris vištas vienas kalakutas, ir tas kalakutas laiko visais dantimis įsikibęs savo vištų. Štai skilo  liūdnai pagarsėjusi Tautos prisikėlimo partija, ir partijos pirmininkas su savo mažuma pasiėmė  du ministrus ir, žinoma, pats neatsisakė Seimo pirmininko posto…

Tokia Lietuva.

Taigi lieka klausimas – kas pasirašys nacionalinės santarvės aktą?

Skaitau Nepriklausomybės atstatymo signataro profesoriaus Kazimiero Antanavičiaus kalbą Sąjūdžio steigiamajame suvažiavime ir joje randu tokias eilutes, kurias noriu pacituoti:

„Tarybų Sąjungoje yra 197, 3 milijono, Lietuvoje – 2,6 milijono žmonių, turinčių rinkimų teisę. Komunistų partijos narių Tarybų Sąjungoje yra 18 milijonų, o Lietuvoje – apie 300 tūkstančių. Vadinasi, tie 9,1 procento TSRS gyventojų ir 11, 5 procento Lietuvos gyventojų (o jei iš tikrųjų, tai geriausiu atveju tik pusė tų komunistų) galėtų savarankiškai spręsti visuomeninio gyvenimo klausimus. Vadinasi, 4-5 procentai gyventojų sprendžia valstybės ir tautų gyvenimo reikalus!“

Ir atsidusęs profesorius klausia: „Ar čia ne mūsų liaudies silpnadvasiškumo, kaip daugiamečio ir baisaus teroro relikto vaisius?“

Kiek procentų Lietuvos gyventojų turi savo gretose tos keturios partijos, kurios sudaro valdančiąją daugumą?

O gal ir apskritai partijos?

Lietuvos partijos iki baisaus lygmens nususintos, ir pirmiausia jas nususino Seimas, nusprendęs, kad partijas turi išlaikyti tauta iš savo kišenės kaip tėvai išlaiko savo nepilnamečius vaikus.

Taigi Lietuvą valdo tautos išlaikytiniai, o faktiškai partijos turi išsilaikyti pačios. Antraip jos išsigimsta, verda savo sultyse, jei dar tokių turi. Jos dažniausiai gimsta ne iš būtinybės, o paprasčiausiai susipykus tarpusavyje pretendentams į partijų lyderius. Ir tauta tuos politinius nebrendilas turi maitinti ir šerti. Nuo pat gimimo iki mirties. Partijos neina į tautą, neieško joje naujų narių, taigi neatsinaujina ir taip pūva iš vidaus kaip pūna viskas gamtoje. Nuo jų sklinda nešvankus kvapas, todėl tauta, išgirdusi naują pavardę ar naujai besiburiančius gelbėtojus puola jiems į glėbį, laukdami kažko naujo ir gero.

Ir eilinį kartą apsirinka ir nusivilia.

Todėl tokias neviltis Lietuvoje.

Partijoms, ypač toms, kurios laiko save tradicinėms, reiktų nuo galvos iki užkulnių raudonuoti, kad pasitiki tiktai 3,9 Lietuvos gyventojų – taigi vos keturi piliečiai iš šimto. Seimu pasitiki tik penki iš šimto Lietuvos gyventojų. Šitaip ne tik šiemet, kai krašte finansinė, ekonominė ir moralinė krizė.

Gal toji ekonominė, finansinė ir moralinė  mūsų krizė prasidėjo kaip tik nuo partijų krizės? Jos neturi kilnių idėjų, sumanymų, autoritetingų vadų, joms trūksta šviežio oro, nes jo bijo kaip mėšlyno gyviai, taigi minta savo išmatomis ir perša jas tautai?

Nenorėčiau vardinti politikierių reitingus, bet jie siaubingi. Andriumi Kubiliumi pasitiki vos penki žmonės iš šimto, nors ta jo vadovaujama sudurtine partija dar tiki 14 procentų Lietuvos gyventojų. Tiek ši partija turi patikimų rinkėjų. Vadinasi, jau savi nebepasitiki savo lyderiu. Smarkiai smukęs tos partijos įsteigėjo Vytauto Landsbergio autoritetas – juo pasitiki tik pustrečio Lietuvos žmogaus iš šimto. Vadinasi, nepasitiki 97,4 proc. Lietuvos gyventojų, o juk Lietuvos krikščionys demokratai buvo pasišovę jį siūlyti Europos Parlamento pirmininku…

Vadinasi, valstybė buvo statoma ne ant tų pamatų, todėl nėr ko stebėtis, kad ji tokia suvargusi…

Žinoma, ne visa.

Yra sluoksnis, kuris gyvena šauniai. Tai tie politiniai bambaliai, kurie visą laiką trynėsi aplink politinį štabą ir žinojo, ką tame štabe veikti, o veikti reiškė pirmiausiai pasirūpinti savimi…

Tokia Lietuva prieš nacionalinės santarvės akto pasirašymą.