Politinė pedofilija
2009 10 17
Politinė pedofilija
Adolfas STRAKŠYS, rašytojas
A.STRAKŠYS
Vėl Kaunas?
Prisiminkime devyniasdešimt trečiųjų vasarą ir ankstyvą rudenį – į Altoniškių mišką pasitraukia būrys savanorių, kurių tikslas – sukelti krašte suirutę, parodyti pasauliui, kad kairiųjų valdžia nesugeba valdyti situacijos, ir ją, šitokią nevykusią, nuversti.
Už maištininkų nugaros, žinoma, ne tiktai žalis pušelės. Už maištininkų nugaros stovi politikai. Maištininkai šturmuoja Kauno rinktinės štabą, nuginkluoja budinčius, grasina ginklu štabo viršininkui Jurui Abromavičiui.
Ir kuo ramiausiai išsiskirsto.
Tarsi iš vestuvių ar laidotuvių.
Kaltų dėl savanorių maišto nėra.
Dar daugiau – iš pareigų atleidžiami tie karininkai, kurie nerėmė maištininkų, o Krašto apsaugos ministras Audrius Butkevičius rašo Prezidentūros Ordinų kancleriui pristatymą, kuriame reikalauja už žygdarbius, atliktus kovinėmis aplinkybėmis, ir sumanų vadovavimą krašto apsaugos operacijoms apdovanoti 1-ojo laipsnio Vyčio Kryžiaus ordinu, žinoma, jį, Audrių Butkevičių, paskui Vytautą Landsbergį, Algirdą Saudargą ir Česlovą Stankevičių – taigi visus kauniškius, taigi savo chėbriją…
Taigi Kaunas.
Tauta dėl tų įvykių sunerimusi. Ponai, žinoma, nori ją nutildyti, bet nutildyti gali tik sukrečiantis įvykis.
Ir toksai sukrečiantis visus įvykis padaromas – nušaunamas žurnalistas Vitas Lingys, ir savanorių maištas tyliai nuslenka į užmarštį.
Generalinis prokuroras Artūras Paulauskas ir Vidaus reikalų ministras generolas Romasis Vaitekūnas visuomenę sukrėtusį teroristinį aktą priima kaip naują nusikalstamojo pasaulio iššūkį: kas toliau valdys Lietuvą – nusikaltėliai ar valdžia?
Nugalėjo valdžia, o Vidaus reikalų ministras Romasis Vaitekūnas buvo atleistas iš pareigų – toks žmogus buvo pavojingas nusikalstamajam pasauliui…
O kažkieno vadovaujami valstybės nusikaltėliai tęsia savo žygdarbius. Jie susprogdina geležinkelio tiltą per Bražuolę. Vėl, žinoma, kaltų nėra, nes jų neturi būti. Buvęs Kauno rinktinės štabo viršininkas Juras Abromavičius, kurį laiką dirbęs Valstybės saugumo departamente, bet iš ten išėjęs, imasi savarankiškai tyrinėti diversiją, kuri tik atsitiktinumo dėka nevirto didele tragedija.
Jis užčiuopia teroristinio akto galus ir priartėja prie ištakų.
Bet, žinoma, jis visose instancijose ignoruojamas. Ir suprantama kodėl. Bet vien ignoravimo neužtenka, nes toks pasišventęs valstybei žmogus, einantis prieš srovę, yra kai kam pavojingas, ir laimėjus Seimo rinkimus konservatoriams, kurių vadus Krašto apsaugomis ministras Audrius Butkevičius už žygdarbius buvo pristatęs apdovanoti pačiais aukščiausiais mūsų valstybės ordinais, Juras Abromavičius žiauriai nužudomas.
Kaltų, žinoma, nėra.
Kalčiausias kažkodėl tampa Generalinis prokuroras Artūras Paulauskas – tuoj po Juro Abromavičiaus nužudymo suktų sukčiausiais būdais jis konservatorių atleidžiamas iš pareigų, o tas, kursai suktai suko įstatymus, gavo gerą tarnybą Konstituciniame Teisme…
O Kaune – politinės laidotuvės.
Į politinę areną išeina lakūnas Rolandas Paksas. Tauta jį išrenka Prezidentu. Jis apdovanoja Jurą Abromavičių (po mirties) Vyčio Kryžiaus ordino Didžiuoju Kryžiumi, šeimai ir tautai prižada asmeniškai rūpintis šita kraupia nužudymo byla.
Teroristai šito pažado išsigąsta, ir Rolandui Paksui pateikiama apkalta, o per ją jis pašalinamas iš prezidentų.
Taip nieko ir nenuveikęs.
Toji šalinimo procedūra labai baisi, nežmogiška, sveiku protu nesuvokiama, sakyčiau – teroristinė. Žmogui, dar gyvam, degiojamos žvakės, tarsi pirštu parodant, kas tavęs laukia, jei neatsistatydinsi, jei neišeisi, o dėl ko atsistatydinti ir išeiti – irgi nėra, nes nieko doro ir nedoro dar nespėjęs padaryti, o tik apdovanojęs ordinu žiauriai nužudytą savanorį Jurą Abromavičių.
O iniciatyvos imasi tie, kuriems atėjus į valdžią buvo nužudytas Juras Abromavičius.
Nužudytas, o žudikų nėra.
Visą dešimtmetį nėra.
Žurnalistai sunerimę.
Visuomenė – irgi.
Ir vėl nauja auka – šį sykį diplomatas Vytautas Pociūnas. Toji byla turi užgožti Juro Abromavičiaus nužudymo baudžiamąją bylą. Apie ją nebeužsimenama, ji nukišama į patį giliausią stalčių ir, matyt, jau niekada iš tenai nebus ištraukta…
Rodos, to kraupaus nužudymo ir nebuvo…
Ar tai ne suinteresuotu tuo politinių nusikaltėlių darbas?
Žmogus jiems tik tarp kita ko – lyg debesėlis, užkliuvęs už medžio šakų…
Sustokime ties šia diena.
Naktinukų Seime skandalas po skandalo. Valdžia galutinai susikompromitavo – jai grasinama visuotiniais streikais.
Prieš nepatenkintus sistema išmetamos ašarinės dujos ir guminės kulkos.
Nepadeda.
Tada tautai nuraminti išmetama Arūno Valinsko byla – jo, atseit, ryšiai su nusikalstamu pasauliu.
Taigi politinėje arenoje vėl Kaunas.
Dabar jau „daktarai“.
Tai, žinoma, šiurpina visuomenę – banditai ir Seimo pirmininkas.
Bet šiurpina ne tiek, kad užgožtų valdančiųjų bukaprotiškumą ir bejėgiškumą – Tauta neieško prieglobos po Andriaus Kubiliaus ir kitų konservatorinių satelitų politiniu lietsargėliu.
Tada likimas į politinę areną išmeta Seimo narę Astą Baukutę – ji, girdi, melavo teisėsaugos struktūroms dėl vyro avarijos.
Problema gelžbetoninė – ar gali Seime dirbti melagė?
Tai turėtų nuraminti tautą, tačiau tauta šito masalo neprarija – riekitės, ponai, tarpusavyje, tai jūsų asmeninis reikalas, tai jūsų pasaulis, kuris mūsų neliečia – tik neatimkite iš mūsų tai, ką esame nepriklausomybės metais iškovoję…
Tada išplukdoma iš ūkų politinio peliuko, anot amžiną jam atsilsį Vytauto Petkevičiaus, Gedimino Kirkilo byla – su aukštosios partinės mokyklos diplomu, kurie Lietuvoje nepripažįstami, kaip aukštąjį mokslą liudijantys dokumentai, Vilniaus Valstybiniame universitete įsigijus magistranto diplomą.
Tai turėtų nukreipti reikiama linkme visuomenės dėmesį.
Bet nenukreipia. Nes tas Gedimino Kirkilo pseudodiplomas visuomenei visai ne naujiena – apie jį kalbama metų metais, net poną Gediminą Kirkilą tvirtinat premjeru, tai buvo prisiminta, bet šitas nusikaltimas jam netrukdė užimti šitų pareigų, nes tomis pareigomis dalinosi kartu su Andriaus Kubiliaus konservatoriais, kurie už tas politines dalybas slaptoje sutartyje su socialdemokratais buvo pasižadėję nekritikuoti nei Gedimino Kirkilo, nei jo vyriausybės…
Antras Molotovo-Ribentropo paktas ir slapti jo dokumentai?
Dabar ši byla išmesta į politinę areną, bet jei už melą Astai Baukutei buvo žadama apkalta, tai Gediminui Kirkilui už nelegalų diplomą tik patapšnojimas per petį – jis gi visiems savas.
Kaip pereinamoji pypkutė…
O prisiminkime, kokias bylas dėl neva neužtarnauto diplomo kėlė Generalinė prokuratūra – net į Maskvą kratos daryti važiavo…
Dabar nėra kada užsiiminėti ponu Kirkilu – Kaune driokstelėjo kruvini šūviai, ir Seimo opozicija tyliai klausosi jų aido…
Keista, net labai keista toji tyla. Lenkijos Seimas ir Rusijos Dūma priėmė įstatymą chemiškai kastruoti pedofilus – Lietuvos Seimas priėmė įstatymą kastruoti bolševikinę ir nacistinę simboliką…
Tai Lietuvai svarbiausia…
Ir dar tas Molotovo-Ribentropo paktas…
Gali būti, kad tie kruvini šūviai Kaune paleisti pedofilijos garbei.
Gali būti.
Gali būti paleisti ir politinės pedofilijos garbei.
O gali būti, kad tie šūviai yra ir labai gerai organizuoto nusikaltėlių sindikato iššūkis ne tik prokuratūrai, teismams ir visai mūsų teisėsaugos sistemai, bet ir valstybei, kaip devyniasdešimt trečiaisiais – kas ką?
Jei taip, tai kas gers šampaną?
Lietuva, pasivadinusi šventoji Marijos žeme, yra tapusi nusikaltėlių perykla. Pagal kalinių skaičių šimtui tūkstančių gyventojų mes jau kelinti metai užimame pirmą Vietą Europoje – šeriame tam gyventojų skaičiui 230 kalinių.
Ką tai reiškia?
Ogi labai parastą, o kartu ir labai sudėtingą dalyką. Būtent: per dvidešimt nepriklausomybės metų divizijų divizijos mūsų tautiečių perėjo kalėjimų mokslus. Pridėkime dar anų laikų kriminalinius nusikaltėlius – ir gausime šiurpinantį skaičių. Ir tas skaičius neturi perspektyvos mažėti. Per dvejus pastaruosius metus šimtui tūkstančių gyventojų kalinių skaičius sumažėjo tik 2.
Turime pripažinti liūdną faktą – tauta degraduoja. Ir degraduoja šiurpulingai – ji pūna nuo galvos, o ne kaip žuvis nuo uodegos. Kad ir toks jau paminėtas faktas – rask pasaulyje krašto apsaugos ministrą, kuris tokias aukštas pareigas užimtų su suktai įsigytu diplomu, o paskui su tuo pačiu diplomu taptų ir valstybės premjeru.
Netelpa galvoje šitokia demokratija ir šitokia profanacija.
O kiek mūsų Seime už įvairius negerus darbus teistų piliečių, kurie virto politikais ir dabar kurpia įstatymus?
Gal nedaug perdėsiu sakydamas, kad teistieji iš visų gyventojų grupių geriausiai atstovaujami mūsų parlamente…
Taigi nuteistųjų sindikatas koją įkėlęs net ir į Seimą.
Taigi Lietuva nusikaltėlių sindikato valdoma valstybė?
Ir Kaune nuaidi kruvini šūviai, perskeldami Lietuvą pusiau – į žudiko šalininkus ir priešininkus.
Jokia valstybė Europoje šitaip greitai sugeba skilti.
Toks mūsų charakteris – skilinėti.
Manau, tai natūralu, ir štai kodėl: mūsų valdžiukės negirdi tyliai kalbančio protingo žmogaus – ji tik ima krutinti šikną, kai išgirsta dūžtančius Seimo langus ar iš pasalų paleistus šūvius.
Tai labai pavojinga pozicija.
Neįsivaizduoju, kokiose dausose atsidurs mus valstybė, jei ir toliau valdžios žmonės šitokiu būdu ves dialogą – per barikadas…
Aš bandau įsivaizduoti save Drąsiaus Kedžio vietoje.
Taip, prokurorų neveiklumas įsiutino mane, ir aš atsidūriau ties riba – arba, arba…
Taigi atkeršiju mano vaiko skriaudėjams, ateinu į policiją, padeda ant stalo ginklą ir pasakau:
– Padariau tai, ką tėvas padaryti turėjo, ir darykit su manimi, ką norit…
Šitokia turėtų būti šaunaus tėvo-svieto lygintojo pozicija.
Bet juk šito neįvyko – pilietinės ir moralinės drąsos neparodyta.
Pademonstravo savo valią – ir pasislėpė.
Kaip Henrikas Daktaras Varnoje, kur yra Jono Basanavičiaus vardu pavadinta gatvė.
Henriko Daktaro vardu Varnoje gatvės nepavadins, nors ir atsisakė savo, ir priėmė pravoslavų tikėjimą.
Beje, ne savo vardu ir pavarde…
Taigi Drąsius Kedys po tų šūvių suprato, kad padarė nusikaltimą?
Todėl uždarė save į nusikaltėlių narvą ir jame gyvena, jei dar yra gyvas?
Juk iš plūstančio į mūsų galvas informacijos srauto aiškėja, kad Drąsius Kedys toje kruvinoje akcijoje buvo ne vienas.
Taigi jam talkino sindikatas?
O juk sindikato darbo stilius paprastas – maure, atlikai savo darbą, todėl kulka tau į kaktą ir šitoks su kulka kaktoje keliauk, ponuli, namo…
Ar ne dėl to numestas prie antros aukos kojų Drąsiaus Kedžio pistoletas – taigi ir šitą moterį nužudė Drąsius Kedys, todėl jokių žudikų ieškoti nereikia?
Bet iš to pistoleto nė vienas šūvis nepaleistas.
Tai moterį nušovė ne Kedys?
Tada kas – sindikatas?
O kodėl sindikatas ją nužudė?
Ar ne todėl, kad toji moteris galėjo kai ką paliudyti šioje šiurpioje byloje?
Ir dar.
Kruvinieji šūviai Kaune sutampa su Henriko Daktaro byla Varnoje – jam nepavyko sugraudinti teisėjų, ir jis turėjo būti perduotas Lietuvai.
Todėl šūviai į teisėją Joną Furmonavičių, kuris buvo teisęs Daktaro sūnų Enriką.
Kas po šitų kruvinų šūvių išdrįs teisti Henriką Daktarą?
Dėl to ir žvakutės prie Generalinės prokuratūros, akcentuojant, kad žvakutės degs ir prie karstų tų prokurorų, kurie imsis Henriko Daktaro ir viso nusikaltėlių sindikato bylos?
Sindikato, kuris pernai atšventė savo veiklos trisdešimtmetį?
O trisdešimt metų – tai jaunystė..
Taigi jaunystė už grotų?
Ir todėl dvikova – kas ką įveiks?
Valstybė sindikatą ar sindikatas valstybę?
Kaip ir devyniasdešimt trečiaisiais metais?
Tai, žinoma, tik spėlionės.
Filosofai sako, kad absoliučios laisvės nėra – yra tik amžinas laisvės troškimas.
Tarp kitų laisvių yra, žinoma, ir laisvės žudyti troškimas.
Bet Lietuvoje mirties bausmė uždrausta – tuo pačiu,suprantama, ir laisvė žudyti…
Žudikai Lietuvoje, kaip ir visoje Europoje, už padarytą nusikaltimą įgauna iki gyvos galvos nemokamą teisę į gydymą, į pastogę, į savo kūno apsaugą, į maistą…
Ironizuoju, beje, bet manau, kad dabar atsiras tyčinių nusikaltimų, kuriuos padarys žmonės, netekę darbo, busto, pragyvenimo šaltinių…
Kalėjimas jiems bus priegloba nuo visokių žemiškų nelaimių.
Parašęs šias eilutes, klausausi apžvalgininko, kuris komentuojaVytauto lansbergio interviu, kuriame jis šneka, jog Lietuvai dabar reikalinga kad ir mažučiukė revoliucija, kuri …
Grįžtame į devyniasdešimt trečiųjų rudenį, kai Altoniškių miške Kauno vyrai galando kirvius, kalavijus aštrius, viską sugalandę su ginklais rankose šturmavo Kauno savanorių rinktinės štabą …
Ką dabar šturmuos jaunieji vanagiukai?