Sandoris prieš Tautą

Pusvalandis su Lietuvos pagyvenusių žmonių asociacijos prezidiumo nariu Aleksandru BENDINSKU

– Savotiškas santarvės aktas buvo pasirašytas Sąjūdžio steigiamajame suvažiavime, kuriam baigiantis Lietuvos persitvarkymo sąjūdžio iniciatyvinės grupės narys profesorius Vaclovas Daunoras perskaitė geros valios pareiškimą….

– Aš buvau to suvažiavimo delegatas. Vaclovo Daunoro perskaitytą dokumentą nulydėjo audringi visų delegatų plojimai. Tuos vieningus plojimus mes turime laikyti Tautos pritarimu ne tik tam dokumentui, bet ir naujam Lietuvos pasirinktam keliui.

Beje, tasai istorinis suvažiavimas buvo ir visų tautos pasipriešinimo jėgų susivienijimas. Juk pasipriešinimas Lietuvoje vyko ne tik pokario metais – pasipriešinimas vyko nuo pat 1926 metų, kai Kaune įvyko karinis perversmas. Sąjūdis šitas pasipriešinimo jėgas konsolidavo, tuo pačiu konsoliduodamas ir visą Tautą naujiems darbams.

– Taigi Sąjūdis surinko visus po vienu stogu?

– Kaip tik šitaip.

– Tačiau tasai stogas netrukus pradėjo trūkinėt, ir atėjo laikas, kai vėl prireikė kažkokio santarvės akto…

– Susivienijimas buvo procesas ir to susivienijimo trūkinėjimas irgi buvo procesas. Sąjūdis pradėjo trūkinėti, kai jame kilo vidiniai ginčai – kas daugiau nusipelnęs, kas daugiau padaręs, kas turi teisę gyvas lipti ant pjedestalo, kurio dar nebuvo. Kai kas net užsigeidė pasidaryti dievuku, arba paties Viešpaties siųstu į Lietuvą išganytoju…

– Tada skilo Lietuva?

– Tada skilo Lietuva į savus ir priešus. Sąjūdžio steigiamajame suvažiavime priešų nebuvo – visi sutilpo po vienu Lietuvos stogu. O jau trečiajame Sąjūdžio suvažiavime, paskelbus nepriklausomybę, buvo pareikalauta sušaudyti du šimtus tūkstančių Lietuvos komunistų partijos narių, ir nei Sąjūdžio vadai, nei suvažiavime dalyvavę kunigai šito užsimojimo nepasmerkė. O tylėjimas juk reiškia pritarimą. Tada mudu su politkaliniu Juozu Valma atsistojome ir išėjome iš salės – ir išėjom visam laikui: mudviem su  žudikais nebuvo ir nėra kas veikti…

– Kitiems buvo?

– Matyt, buvo, nes suvažiavimas tęsė savo darbą…

– Ir tada driokstelėjo tavo butas?

– Vienas driokstelėjimas jau buvo įvykęs – pro langą įlėkė Molotovo kokteilio butelis, o devyniasdešimt antrųjų gruodžio keturioliktą bandė įmesti galingesnį užtaisą, bet, ačiū Dievui, nepataikė – nunešė tik balkoną.

– Šitaip buvo vienijama Tauta?

– Šitaip, deja, buvo vienijama Tauta. Beje, Bronius Genzelis sakėsi tada užėjęs pas Vytautą Landsbergį, taigi mūsų profesorių, ir sakęs: „Šituos dalykus reikia baigti“. Tas tik pamakalavo galva, ir viskas…

– Bet daugiau tau kokteilių nebedovanojo…

– Irgi teisybė…

– Prieš tai buvo driokstelėjusi scena Šiauliuose per Algirdo Mykolo Brazausko komandos susitikimą su rinkėjais…

– Tų driokstelėjimų buvo daugybė – ne tik Šiauliuose. Sakykim, geležinkelio tiltas per Bražuolę, turėjęs sukelti tarptautinį skandalą. Ir kas charakteringa – nė viena tų teroristinių aktų byla nepasiekė teismo. Net savanorio ir saugumo darbuotojo Juro Abromavičiaus susprogdinimas. Ir dar kas charakteringa – nė dėl vieno sprogdinimo neįtartos kairiosios mūsų valstybės jėgos – vis dešinieji ir dešinieji…

– Jie ir valstybę sprogdina iš vidaus?

– Turi galvoje nacionalinės santarvės aktą, kurio niekas nematė – tik premjeras ir jo aplinka? Taip, tas dokumentas toliau gilina prarają tarp vadinamojo politinio elito ir Tautos, nors toji praraja ir taip neįsivaizduojamai gili – net jos dugno nematyti.

– Gilesnė už finansinės krizės dugną?

– Daug gilesnė – krizė praeis, o praraja liks. Aš neįsivaizduoju, kaip gali bedarbis susitaikyti, tai yra sėsti ant vieno suoliuko su milijonieriumi. O juk kas penktas Lietuvos žmogus jau ubagas – neturi ko valgyti, ir jiems valgį jau veža iš Vakarų Europos, kaip kažkada veždavo Afrikos negrams. Štai kaip nuvaryta valstybė ir, deja, šitaip į bedugnę varoma toliau. Tam turi pasitarnauti ir nacionalinės santarvės aktas.

– Kodėl?

– Kad premjeras ir jo komanda už nesėkmes dalį atsakomybės galėtų užkrauti kitiems – taigi Tautai. Pabandyk tu tada paburnoti prieš valdžią – gausi taip, kad per metus žaizdų neišsilaižysi…

– Seimas ėmėsi žygių, kad žaizdų laižytis nereikėtų – skyrė pinigų vandens patrankoms pirkti. Taigi tik išmaudys švariame vandenyje…

– Devynioliktaisiais nepriklausomybės ir laisvės metais.

– Ir ką daryt?

– Nori paklausti, ką padarė Pagyvenusių žmonių asociacija – taigi šitos tarptautinės organizacijos Lietuvos skyrius, kuriam priklauso daugiau 35 tūkstančiai narių? O padarėme visai paprastą dalyką – pasakėme, kad po tuo premjero Andriaus Kubiliaus sukurptu ir tik jam naudingu popieriumi nepasirašysime, taigi šitokiai pono Kubiliaus santarvei mes nepritariame. Ir taškas.

– Besąlygiškai?

– O kaip kitaip – mes teikėm kolektyviai priimtus pasiūlymus, o ponas Kubilius juos paprasčiausiai praleido pro ausis, kaip viską sugeba praleisti.

– Ir toliau jokių derybų?

– Ir toliau jokių derybų.

– Kodėl? Gal iš inercijos klystate?

– Aš paprašiau kubilinių atsakyti į paprastą klausimą, o būtent „Su kokiomis jėgomis jūs galvojate šitą santarvę įgyvendinti, kai pusė milijono darbingiausių mūsų vyrų ir merginų emigravo iš jūsų sukurto ir toliau kuriamo rojaus, o dar daugiau kaip du šimtai tūkstančių tokių pat įniršusių darbingų vyrų ir moterų šiandien neturi darbo, taigi yra išstumti iš aktyvaus gyvenimo?“

Andrius Kubilius į šitą klausimą neatsakė.

– Atsakys vandens patrankos ir ašarinės dujos…

– Tada jau… O jei rimtai, tai nematau jokių požymių, kad Kubilius norėtų gero Tautai. Nenori. Gero jis nori tik savo sėbrijai. Va, sumažina verslininkams pelno mokestį penkiais procentais, o biudžete atsiradusią skylę užkemša, nurėždamas pensininkams dalį pensijų. Taigi ponas mus laiko kvailais ir nori, kad mes pasirašytume tokį jo sukurptą popierių, kuris yra ne kas kita, kaip sandoris prieš Tautą. Šito nebus. Jie tegu pasirašinėja ir pasirašę geria šampaną – mes tokių popierių nepasirašinėsime…

– Kubilius pasakė – ir nereikia jūsų parašų…

– Dar geriau – parodė savo tikrąjį veidą ir tikrąją moralę…

Kalbėjosi  Adolfas STRAKŠYS