Politikos aktualijos

Rašytojas Vytautas PETKEVIČIUS: „Man iškelta byla yra ištisas teisinis, loginis ir literatūrinis nesusipratimas!..“

Likus pusmečiui iki mirties, 2008 m. kovo 17 dieną, Vilniaus apygardos teisme, oponuodamas į ieškovo V.Landsbergio metamus kaltinimus, atsakovas – rašytojas Vytautas Petkevičius teismo salėje perskaitė ir įteikė civilinę bylą Nr. 2-372-560/09 dėl garbės ir orumo bei neturtinės žalos priteisimo vedančiam teisėjui Dainiui Rinkevičiui tokio turinio   PAREIŠKIMĄ:

„Man iškelta byla yra ištisas teisinis, loginis ir literatūrinis nesusipratimas!..Visų pirma, tokio žmogaus kaip V.Landsbergis-Žemkalnis, kurį aš neva esu įžeidęs savo knygoje, gyvenime iš viso nėra. Yra tik Vytautas Žemkalnis, kuris 1938 metais žydiškąją savo pavardės dalį nusimetė ir liko tik V.Žemkalnis. Jis apie tai parašė spaudoje, savo biografijoje ir laiške Reichsministrui Alfredui Rozenbergui. Visuose jo asmens dokumentuose ir vėlesniuose apdovanojimų raštuose, charakteristikose, turto grąžinimo popieriuose rašoma tik Vytauto Žemkalnio pavardė.

Sūnui tą faktą reikėtų žinoti ir neklaidinti teismą, bet jis tai daro tyčia, norėdamas padailinti savo artimesnį ryšį su tėvu, kurio kažkada, stodamas į komjaunimą, viešai išsižadėjo.

Antra, kaip galima XXI amžiuje kalbėti ir kaltinti autorių arba jo knygą, kad ji sukelia žmonėms ligas, kaip galima 7 metus reikalauti, kad knyga būtų išimta iš bibliotekų, knygynų ir sudeginta? Tai viduramžiai, psichinis negalavimas.

Trečia, visi keturi kaltinantys sakiniai yra sufabrikuoti. Už tokį suklastotą skundą skundėjas turi būti patrauktas baudžiamojon atsakomybėn, kaip už melagingus parodymus.

a)     Mano knygoje 166 psl. parašyta… „kai kas jau vedžiojo už parankių naujai iškeptą “patriarchą“, K.Škirpos ir Hitlerio draugą, žvalgą, įžymaus Juozo Vito-Viliūno bendražygį ir strateginių žemėlapių kopijuotoją senąjį Landsbergį…“

Kad skundas būtų įtikinamesnis arba piktesnis, išmesta K.Škirpos pavardė, nors tas rekomendavo V.Žemkalnį į fašistinės vyriausybės sudėtį. Tyčia praleista ir J.Vito pavardė, su kuriuo Žemkalnis partizanavo  ir vokiečių okupacijos metais savo namuose slėpė pogrindininko vaikus. Toliau kaip kaltinimas iškeliami visai neutralūs žodžiai – „strateginių žemėlapių kopijuotoją“.

Apie tokį savo darbą pasakojo pats V.Žemkalnis, su kuriuo aš bendravau Sąjūdžio metu. Tai patvirtino ir Gabrys Landsbergis teismo metu, kad „Melburne jo tėvą niekas nepripažino už architektą. Jis dirbdavo įvairius darbus, o po jais pasirašydavo kiti.“

b) „K.Škirpos ir Hitlerio draugas“. –Šis sakinys panaudotas tik viena vienintele prasme – idėjinis šalininkas, pritarėjas – ir jokia kita prasme kontekste neskamba. Rašyti, kad V.Žemkalnis asmeniškai nepažinojo Hitlerio, nedraugavo ar negėrė su juo šampano yra tokia pat nesąmonė, kaip laikyti save mesiju.

c) Mano knygoje 156 psl. parašyta: „Kaip būdamas besikuriančio pulko intendantas, 1918 metais kartu su kapitonu K.Škirpa pilies bokšte kėlė vėliavą, kaip jai saliutavo būsimojo Gedimino pulko kariai ir kaip jiems nuo bolševikų teko bėgti į Kauną, kaip pakeliui juos areštavo, tardė (o kiek man žinoma užverbavo)“.

Čia vėl kaltas skundėjo neraštingumas. Lietuvių kalboje žodis „kiek“ yra naudojamas norint pasakyti ką nors neapibrėžtinai, netikrumui išreikšti: kiek man žinoma, kiek vėliau, kiek palaukus, kiek išmanau, kiek man suprantama… (DLKŽ – 303 psl., 2000 m. Vilnius). Toks sakinys atsirado todėl, kad nebuvau tikras iki galo , kaip ir kas juos užverbavo, nes versijų pačių dalyvių prisiminimuose buvo įvairių, nuo lietuvių iki bermontininkų. Tačiau kaltintojo logika liguistai pastovi, paremta tik jo praktika: jei užverbavo tai tik KGB arba saugumas. Tai įtaigai pasiduoda ir prokuroras. Jam pritrūksta istorinių žinių ir sveikos nuovokos: bėgo nuo bolševikų ir bolševikai juos užverbavo. Kažkokia abrakadabra, bet ne, skundėjas tyčia išleidžia žodžius „būsimojo Gedimino pulko kariai“, tai yra, nepriklausomybininkai, kad išliktų vien tik piktybinis įtarimas – užverbavo saugumas, tarsi rusai ar vokiečiai galėjo įkurti Gedimino pulką.

Tas pulkas formavosi Kaune, kur rusų ir kvapo nebuvo. Tenai dar šeimininkavo vokiečiai. M.Šleževičiaus vyriausybė dar neturėjo savo kariuomenės ir vedė su vokiečiais derybas, verbavo jų ir buvusius caro armijos karininkus. Tokia pat nesąmonė išėjo ir su žodžiu – „verbuoti“, DLKŽ pateikia kelias šio žodžio reikšmes: stengtis sutelkti, patraukti, rinkti kuriam laikui savanorius, telkti šalininkus, rinkėjus, darbininkus… Tačiau skundėjas nė vienos iš tų sąvokų nesupranta. Žodžio prasmę nulemia jo asmeninė praktika: jeigu verbavo, tai tik KGB. Įsivaizduokit 1918 m., kai dar čekistų nebuvo.

d) Mano knygoje 69 psl. parašyta: vaistinę išmetė į gatvę. Dar daugiau, vaistininkai buvo paduoti į teismą todėl, kad „patriarchas“ verandoje nerado šešių metrų ąžuolinio suolo, kurį buvo palikęs prieš karą.“

Skundėjas rašo, kad aš tyčia prasimaniau ir paskelbiau šį įžeidžiantį faktą. Įžeidimo esmė, girdi, teismas neįvyko. O kur knygoje parašyta, kad jis įvyko? Teismą sustabdė Kauno miesto  vykdomojo komiteto pirmininkas Juozas Šėrys. Apie tai jis paliudijo, nors Landsbergis bandė jį šantažuoti. Kai aš nuvykau į Kačerginę, seserys Bacevičiūtės sėdėjo kieme ant patalynės ryšulių. Jos verkė. Tai matė ir prokuratūroje paliudijo vaistinės vedėjas Vladas Ignatavičius, bet prokuroras tą faktą praleido nepastebėjęs. Apklausos protokole jis tebėra.

Toliau įvykiai klostėsi taip. Kai aš nuvykau pas J.Šėrį ginti nuskriaustųjų, jis man paaiškino, kad V.Žemkalniui paskirtas butas, vaistinei nupirktas Alytaus namelis ir greitu laiku bus pertvarkytas, Bacevičiūtėms paskirtas sklypas namo statybai, o paskui linksmai užbaigė:

-  Jei tu žinotum, kiek už tą butą A.Sniečkus gavo velnių iš Maskvos, tu su savo tom bobelėm nelįstum į akis.

-  Kodėl iš Maskvos?

-  Todėl, kad to sugrįžėlio aprūpinimas eina su Kosygino parašu.

Kai vėl nuvažiavau į Kačerginę, Bacevičiūtės savo mantą buvo susinešusios į rūsį, o ant jų gyvenamųjų patalpų kabėjo didžiulė spyna. Man pikta, kad neturėdamas prie ko prikibti prokuroras žodžius „išmetė į gatvę“ nemokšiškai traktuoja, kaip mirtiną įžeidimą. Išmesti ką nors, vadinas, pašalinti, ištuštinti, pašalinti ką nors iš buto, tarnybos, mokyklos… (DLKŽ 243 psl. 2000 m. Vilnius).

Tačiau vis viena vienoje televizijos laidoje V.Žemkalnis labai apgailestavo to suolo, o skundėjas teismo posėdyje teigė, kad tai buvo ne suolas, bet ąžuolinis dažytas stalas, kurio pusė dingo. Jeigu tokį ginčą – stalas, suolas, visas ar jo pusė galima vadinti tyčiniu įžeidimu, tai visų pirma reiktų gerai patikrinti V.Landsbergio  sveikatą.

Susidomėjau V.Žemkalnio byla ne savo noru. Jam grįžus iš Australijos, man, kaip „Tiesos“ korespondentui, redaktorius G.Zimanas, žydas, buvęs partizanas ir aršus antisemitų priešas, pavedė pasidomėti šia tema, todėl visų pirma susitikau su pačiu V.Žemkalniu, bet jis šia tema kalbėti atsisakė:

-  Valdžia apie mano sugrįžimą viską žino. Eikite ir kalbėkite su ja.

Tada aš kreipiausi į „Už sugrįžimą į tėvynę“ komiteto sekciją, kuriai vadovavo A.V.Karvelis. Tarp įvairių KGB darbuotojų, komunistų reemigrantų iš Lotynų Amerikos 13-uoju sekcijos nariu dirbo Vytautas Landsbergis. Įdomu pažymėti, kad aš, kaip rašytojas, ne kartą buvau kviečiamas į sekciją „duoti atkirtį“ kokiam nors užsienio lietuvių rašytojui. Tvarka buvo tokia: kiekvieną kartą, norint perskaityti užsienyje išleistą kūrinį, reikėdavo gauti specialų KGB leidimą. Kartą tokio leidimo su manimi atėjo net pats A.Venclova, tuo tarpu V.Landsbergis sekcijoje sukiojosi lyg savas. Su juo aš tyčia nesikontaktavau, nes iš gimnazijos laikų žinojau, kad tai N.Dušanskio žmogus, išdavęs savo bendrasuolį A.Sakalą ir dar kelis vyresnių klasių mokinius.

Man nieko kito nebeliko, kaip paprašyti audiencijos pas KGB pirmininko pavaduotoją J.Petkevičių.

-  Aš įsakymų neaptarinėju, aš juos vykdau, – atsakė jis, tuo pačiu duodamas suprasti, kad tai irgi ne jo iniciatyva, o Maskvos įsakymas.

Jis man patarė pasišnekėti su A.Bulota, tuometiniu teisės fakulteto dekanu, Tarybų Sąjungos  didvyrio Juozo Vito bendražygiu. Jis man plačiai papasakojo apie J.Vito-Viliūno organizuotą pogrindį Vilniuje. Vitą areštavus, pogrindininkai išsilakstė kas sau, o V.Žemkalnis kažkokiu būdu išsisuko, nes palaikė ryšius su aukšta karine valdžia, talkininkavusia okupantams.

Kai šio visuomenę papiktinusio fakto nebebuvo galima nuslėpti A.Sniečkus ir M.Šumauskas nedideliam aktyvo ir žurnalistų ratui paaiškino, kad tai ne jų, o Maskvos iniciatyva. Nusipelniusio architekto vardas jam buvo suteikiamas todėl, kad be jo negalima buvo paskirti pirmojo laipsnio respublikinės pensijos.

Tačiau gyvenimas yra gyvenimas. Žmonės sužinoję, kad aš domiuosi V.Žemkalnio tikrai įdomia ir sudėtinga biografija, ėmė man siuntinėti šią problemą liečiančią literatūrą. Daugiausia pasistengė jo priešai, pasislėpę Amerikoje. Susidarė nemaža bibliotekėlė:

1. Brazaitis (J.Ambrazevičius) Raštai, 6 t. Čikaga, 1985.
2. K.Škirpa „Sukilimas Lietuvos suverenitetui atstatyti“. Dokumentinė apžvalga. Vašingtonas, 1973 m.
3. V. Žemkalnis „Hochverrat“ – Valstybės išdavimo byla. Prisiminimai. Vilnius, 1991 m.
4. G.Nekrasovas „Akistatos nebus“, Maskva, 1980 m. (rusų ir lietuvių kalbomis).
5. A.Slavinas „Pompėjos žlugimas“, Tel-Avivas, 1997 m. rusų kalba.
6. „ŠOA holokaustas Lietuvoje“ – Valstybinis Vilniaus Gaono žydų centras.
7. V.Tininis „Sniečkus 33 metai valdžioje“. Vilnius, 1995 m.
8. „Lietuvos rytas“ 2000 m. gruodžio 2 d. Dalia Gudavičiūtė ir V.Gulbinas „KGB savo sandėliuose vis dar randa šovinių“.
9. V.Široninas „Po kontržvalgybos gaubtu“. Polėja, 1996 m.

10. „Tartiufo dvasia mūsų istorijoje“. „Gairės“ , 1993 m. 09.09

11. „Berija ir jo parankiniai Lietuvoje“. J.Banevičius, Kaunas, 1999.

12. „Užkulisiai“ Dokumentų rinkinys iš naujausios Lietuvos istorijos Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjunga, 1996 m.

13. A.Slavinas „Priešaušryje“, – Nemunas, 1976 m. Nr. 2.

Sąraše neminiu gausybės periodinių leidinių ir asmeninių žmonių laiškų.

Aukščiau minėta literatūra niekur nėra užprotestuota, uždrausta arba kokiu nors kitu būdu indeksuota. Ji nedraudžiama ir prieinama kiekvienam žmogui. Jos pagalba aš be jokių išankstinių nuostatų atkūriau kad ir labai įslaptintą, tačiau autentišką V.Žemkalnio biografiją. Tai man pavyko padaryti savo profesionalumo dėka.

1918 metais V.Žemkalnis baigė „praporščikų“ mokyklą. Dalyvavo sukilime prieš Kerenskį (bolševikų pusėje). Buvo išrinktas delegatu į kariuomenės atstovų suvažiavimą Maskvoje. Tais pačiais metais areštuotas ir pasodintas į kalėjimą. Bolševikų paleistas atvyko į Vilnių. Vėl pasodinamas ir vėl paleidžiamas. Išvyksta perimti kažkokių kareivinių į Alytų, bet pavėluoja. Ten jau šeimininkauja Lietuvos kariuomenė. Alytuje artimiau susipažįsta su J.Viliūnu, su kuriuo buvo susipažinęs Maskvos suvažiavime. Grįžęs į Vilnių , stoja į kapitono K.Škirpos kuriamą Gediminaičių pulką intendantu. Lietuvos kariuomenėje išsitarnauja iki kapitono laipsnio. Paskui dirba savanorių-kūrėjų štabe, galiausiai išeina dimisijon. Architektoriauja.

Atgavus Vilnių, staiga palieka šeimą ir išvyksta į sostinę. Tarybiniais metais tampa Vilniaus miesto ir apskrities vykdomojo komiteto pirmininko, to paties J.Viliūno, o vėliau Tarybų Sąjungos didvyrio, įžymaus pogrindininko patarėju-pavaduotoju.

1941 metais birželio 20 dieną gauna slaptą K.Škirpos pranešimą apie prasidedantį karą, žaibiškai atvyksta į Kauną, įspėja vyriausybę, o pats pradeda dirbti fašistinės vyriausybės Komunalinio ūkio ministru. Organizuoja Kauno, Vilniaus, Panevėžio ir kitų miestų žydų getus, paruošia garsųjį įstatymą apie viso žydų turto nacionalizaciją…

…Ir tuo pačiu metu slepia pogrindininko J.Vito šeimos narius Donelaičio gatvėje ir Kačerginėje, bendradarbiauja su pogrindžiu ir remia jį materialiai.

Neįtikėtini dalykai, fantasmagorija! Fašistinis ministras ir tarybinis pogrindininkas!

Vokiečiai kažką įtaria, sudaro komisiją V.Žemkalnio lojalumui tirti. Du fašistuojantys architektai V.Švipas ir A.Novickis bei gestapo karininkas J.Pyragius paliudija, kad V.Žemkalnis ne žydas ir yra labai ištikimas reichui. Dėl viso pikto jis atleidžiamas iš darbo. Sugrįžta į Kauną ir vėl bendradarbiauja su tarybiniu pogrindžiu.

Sugrįžęs iš Australijos apie šį laikotarpį jis savo ranka anketoje, skirtoje CK ir Architektų sąjungai rašo: „Vokiečių okupacijos metais, pašalintas iš darbo, – partizanavau“. Darbas su fašistiniu ministru tyčia išleidžiamas ir to nepastebi KGB.

Tai daugiau negu keista, nes po karo visa J.Ambrazevičiaus vyriausybė už akių buvo nuteista aukščiausia bausme. Jų tarpe ir V.Žemkalnis.

Traukiantis vokiečiams stebuklai dar padidėja. V.Žemkalnis gestape pas J.Pyragių apsirūpina netikrais dokumentais ir išvyksta į Vokietiją ieškoti areštuoto sūnaus. Tai oficiali versija. Savo biografijoje jis rašo: „…ieškoti sūnaus ir padėti politiniams kaliniams“.

Kai griūvančioje Vokietijoje visi pabėgėliai surenkami ir uždaromi į specialius lagerius, V.Žemkalnis  laisvai važinėja po įvairius kalėjimus. Štai ką jis rašo savo atsiminimuose:

„Galiausiai kreipiausi į Reichsministrą A.Rozenbergą: „Labai gerbiamas ponas ministre! Jei Tamsta prisimeni studentavimo laikus Rygos politechnikos institute, o vėliau Maskvoje, gal prisimenate ir savo buvusį kolegą V.Landsberg – tai esu aš, dabar mano pavardė Žemkalnis“.

Jau kitą dieną advokatas (merdinčioj Vokietijoj samdo aukščiausio rango advokatus!) įteikė Rozenbergui mano raštą ir nuo savęs pridūrė porą gerų žodžių… Jau kitą dieną advokatas pareiškė: „Ministras Rozenbergas įsakė jums pranešti žodžiu, kad jūsų sūnus per dvi savaites bus paleistas iš kalėjimo“. Išgirdęs tokią malonią staigmeną, paklausiau, ar aš dabar galėčiau iš gestapo gauti leidimą aplankyti sūnų kalėjime Landsberg/Varte? Atsakė, kad taip.“

Argi tarybiniam žvalgui dar reikia geresnių sąlygų. Be to, jis turi aukso rublių neva pasiėmęs iš namų („Hochverrat“).

Ir štai pagaliau su netikrais, gestapo padirbtais dokumentais ir A.Rozenbergo apsaugos raštu V.Žemkalnis kažkodėl atsiranda anglų zonoje ir susitinka su Jonu Deksniu. Tas parašo anglų valdžiai pristatymą ir abudu vėl vaikšto laisvi.

Koks stebuklingas sutapimas! Jonas Deksnys irgi tarybinis žvalgas , 1940 m. lapkričio mėn. tyčia įkalintas IX forte. Jis ten artimai susipažįsta su gen. P.Kubiliūnu, „Lietuvos aido“ redaktoriumi Česevičiumi ir K.Škirpos ryšininku A.Šverplaičiu. Čia pasidaro aktyviu LAF’o veikėju ir, prasidėjus karui, kartu su jais mauna į Vokietiją.

Dar rūkstant karo nuodėguliams, jis 1945 m. vasarą netikėtai atsiranda Lietuvoje neva organizuoti pogrindžio. Kaune jis susitinka su O.Landsbergiene ir praneša, kad jos sūnus ir vyras yra gyvi ir sveiki. Jos bute jis susitinka su LLKS laikų veikėju G.Landsbergio draugu J.Valiu ir poetu A.Miškiniu, kuris po kiek laiko areštuojamas. 1945 m. lapkričio mėn. 27 d. J.Deksnys vėl atsiranda Vokietijoje , kur Tiubingene susitinka su G.Landsbergiene ir jam atatinkamai pranešama apie motiną ir brolį Vytą. Taip savo laiške Gabrielius rašo Liūtui Mockūnui.

Su J.Deksnio vojažo data sutampa ir A.Slavino knygoje aprašytas P.Kubiliūno atpažinimas ir pagrobimas. KGB pulkininkas informuotas puikiai. Jis net iš anksto įsigyja anglų karininko uniformą, o jo aprašytas atpažintojas nepaprastai panašus į V.Žemkalnį.

J.Deksnys į Lietuvą atvyksta dar kelis kartus. „Jis išduoda J.Lukšą ir Švedijoje paruoštus desantininkus, perduoda KGB dešifravimo raktą ir sugriauna radijo ryšį su Vakarais, ruošia rezistencijos vadų suvažiavimą ir KGB nurodo jo vietą ir laiką. Kai J.Lukša įtaria, kad Deksnys bendradarbiauja su KGB ir nusprendžia jį fiziškai likviduoti , tik tada, 1949 m. KGB inscenizuoja J.Deksnio sulaikymą Kretingos miškuose. Kad viskas atrodytų dar įtikimiau čekistu perrengia Smetonienės brolį Chodokauską.

Kai šio fakto nebebuvo galima nuslėpti, „Tiesoje“ pasirodė J.Deksnio išpažintis „Kodėl aš su jais nutraukiau santykius?“, ji buvo atspausdinta 1960 m. vasario mėnesį.

1962 m. V-VI mėn. Nr.9 – 12 „Švyturyje“ buvo išspausdintas ilgas J.Deksnio straipsnis „Iliuzijų sudužimas“, o 1976 m. metais sukurtas filmas „Juoduoju keliu“. Visa tai buvo panaudota kaip priedanga , pateisinant „naujojo patrioto“ bendradarbiavimą su KGB ir pridengiant jo infiltruotus agentus  į VLIK’ą, ALTą ir kitas organizacijas. Iš tos medžiagos parašyti knygą aš atsisakiau.

Toks V.Žemkalnio veiklos dvilypumas mane visą laiką labai vargino, vertė ieškoti papildomos medžiagos ne ten kur reikia, klaidino ir atitraukdavo nuo tiesioginių įrodymų, kam jis sąžiningiau dirbo – rusams ar vokiečiams? Tačiau 2000 metų gruodžio mėn. pasirodė V.Gulbino straipsnis, kuriame buvęs KGB majoras paskelbė, kad V.Žemkalnis 1927 m. Rusijos pasiuntinybėje buvo užverbuotas dirbti šios šalies žvalgyboje. Ir staiga VISKAS SUSTOJO Į SAVO VIETAS! Aš įsitikinau, kad V.Žemkalnis specialiai buvo infiltruotas į fašistinę vyriausybę, o žvalgybos įgūdžių specialiai mokėsi pas įžymų konspiratorių Juozą Vitą. Jis specialiai traukėsi su fašistine vyriausybe į Vokietiją ir atliko visą eilę jam pavestų uždavinių. Tai pasirodė gabus ir puikiai paruoštas žvalgas. Tuo aš įsitikinau dar kartą detaliai ištyręs visą savo surinktą medžiagą, ir niekas dabar man neįrodys, kad tai buvo kovotojas už Lietuvos nepriklausomybę. Tai sūnaus insinuacijos. Jos niekuo neparemtos, tuo tarpu mano nuomonė paremta autentiškais dokumentais.

V.Landsbergis, gindamas savo „garbę ir orumą“ į teismą padavė ir V.Gulbiną, tačiau bylą pralaimėjo.

Aš – diplomuotas istorikas. Tokių „slaptų“ biografijų tyrinėjimas – mano specialybė. Šioje veikloje nematau jokio nusikaltimo, tuo labiau tyčinių įžeidinėjimų. Tai normali memorialinė literatūra – kartu su skaitytojais ieškoti istorinės tiesos, ją rasti ir paskelbti.

Ką beprasimanytų skundėjas, kaip befalsifikuotų tekstą, jis negali nuneigti nei vieno fakto, kad jo tėvas atliko tų laikų vertinimu didelį antifašistinį žygdarbį. Man rodos, V.Landsbergį  skųstis į teismą privertė jo per daug išpūstas politinis užsiangažavimas, kad jis, palyginus su tėvu, yra menkystė, visą gyvenimą dirbusi smulkiu KGB bilduku, todėl paskutinis sakinys – „Landsbergiui reikėjo kaip nors pridengti tėvą ilgus metus bendradarbiavusį su KGB… Jį, kaip atidirbusį žvalgą, namo sugrąžino Maskva“, – atkrinta savaime.

Taip į Lietuvą buvo sugrąžinti žvalgai A.Morkus (Studentas), P.Mikuckis, Keliuotis… Tokioje veikloje aš nieko smerktino nematau, tuo labiau, kad dabar ta jų veikla jau istorija. Prieš V.Žemkalnį nepanaudojau nė vieno pikto žodžio. Tyrinėjant žmogaus biografinės detalės atradimas – joks įžeidimas. Ją pakeisti ne mano valioj. Greičiau tai žurnalistinis atradimas, kurį pateikiau ne tik kaip V.Žemkalnio gyvenimo nuotrupas, bet ir parodžiau kaip sumaniai ir rafinuotai dirbo tarybinė žvalgyba. Tai mano ilgų kūrybinių paieškų patvirtinta nuomonė. Galų gale, tai mano konstitucinė teisė!..

Dar keli žodžiai dėl Landsbergio ligos. Išemine širdies liga gali susirgti žmogus maždaug  po 30-40 metų netvarkingo gyvenimo (specialisto išvadas pridedu). Skundėjas išvirto viešai skaitydamas savo eiles, o ne mano knygą. Be to, tvirtinti, kad mano kūryba gali sukelti kokią nors ligą, kenkiančią žmonių sveikatai, yra gryna pasiligojusio žmogaus nesąmonė. Šis nelaimėlis kiekviena proga kartoja ir rašo, kad aš žmogėdra, kad mano sodyboje rasti apgraužti vaikų kaulai, kad aš mutantas, lietuviškai kalbanti mongolas, kad savo romanus rašau Vasaros gatvėje ir taip toliau. Nežinau, kaip gintis nuo tokių beprotiškų užsipuldinėjimų, todėl prašau teisėją paskirti skundėjui psichiatrinę ekspertizę.

Pagarbiai,   atsakovas    -    Vytautas PETKEVIČIUS

Juozo Ivanausko nuotraukoje: Šviesios atminties Rašytojas Vytautas PETKEVIČIUS, iki mirties tampomas po teismus ieškovo, neva ginančio savo tėvo V.Landsbergio-Žemkalnio garbę ir orumą V.Landsbergio, veltui bandė išaiškinti Temidės tarnams: „Aš – diplomuotas istorikas. Tokių „slaptų“ biografijų tyrinėjimas – mano specialybė. Šioje veikloje nematau jokio nusikaltimo, tuo labiau tyčinių įžeidinėjimų. Tai normali memorialinė literatūra – kartu su skaitytojais ieškoti istorinės tiesos, ją rasti ir paskelbti.“

Parengė Juozas IVANAUSKAS