Politikos aktualijos

2003-ųjų gruodžio dvidešimtą ant Tauro kalno susirinkusi Tauta įsteigė pi­lie­ti­nį ju­dė­ji­mą „Už Pre­zi­den­tą ir tei­sin­gą Lie­tu­vą“. Grįžęs iš mitingo naktį sėdau prie kompiuterio ir parašiau šį tekstą. Prisiminkime tą laiką. Juk tai jau istorija.

Lietuvai jau nusibodo toji grupė ponijos…

Adolfas STRAKŠYS, rašytojas

Vil­niu­je – re­vo­liu­ci­nė si­tu­a­ci­ja. Tą pa­ju­tau šeš­ta­die­nį po pie­tų nu­ė­jęs į Spor­to rū­mus, kur tu­rė­jo vyk­ti Tau­tos su­va­žia­vi­mas ju­dė­ji­mui „Už Pre­zi­den­tą ir tei­sin­gą Lie­tu­vą“ įkur­ti.

Ly­no­ja.

Lie­tus kar­tais ban­do per­ei­ti į šlap­dri­bą.

Oras kaip ir Lietuvos politika – patižęs ir šiurpus.

Valdžiukė nu­ta­rė į Spor­to rū­mus Tautos ne­įleis­ti, nors pi­ni­gai už nu­omą pa­im­ti ir su­va­žia­vi­mo ini­cia­to­riai ne­tu­ri jo­kio ofi­cia­laus raš­to, ko­dėl at­si­sa­ky­ta žmo­nes įleis­ti į tuš­čią pa­sta­tą, pa­sta­ty­tą už Tau­tos pi­ni­gus.

Tų rū­mų ak­me­nys daug ma­tę. Be ki­tų iškilių ren­gi­nių, čia vy­ko pir­ma­sis Są­jū­džio su­va­žia­vi­mas, kur Tau­tos pri­pa­žin­tu ta­po kom­par­ti­jos pir­ma­sis sek­re­to­rius Al­gir­das Bra­zaus­kas ir jo da­bar­ti­nė valdžiukė. Šian­dien jie jau ki­to­je ba­ri­ka­dų pu­sė­je. Jie jau ne­be­­pa­žįs­ta Lie­tu­vos žmo­nių ir ne­be­gir­di jų bal­so kaip seniai ne­be­gir­di vi­so­kie an­driai ku­bi­liai, vy­tautai land­sber­giai, ar­tū­rai pau­laus­kai ir kiti, ku­rie lai­ko esą nu­si­pel­nę gy­ven­ti ge­riau, bet kažkodėl ne­no­ri, kad ge­riau gy­ven­tų Tauta.

Be­je, šiuo­se rū­muo­se žem­dir­bių bu­vo nušvilp­tas Ame­ri­kos mums dovanotas pre­zi­den­tas Val­das Adam­kus, ku­rio ant­rai ka­den­ci­jai Tauta ne­be­rin­ko, nes pa­ma­tė, ko­kio liz­do ši­tas paukš­tis.

Skai­tau šū­kius, ku­riuos šurmuliuojantys žmo­nės lai­ko ran­ko­se:

– Pa­ksas – Lie­tu­vos at­ei­tis!

– Pa­ksui – va­lio!

– Mes už Pa­ksą!

– Sei­mą – lauk!

– Pre­zi­den­te, mes su ta­vi­mi!

– Lie­tu­va su Pa­ksu!

– Zuo­ką  – lauk!

– Pre­zi­den­te, tu su mu­mis!

– Sei­me, ne­griauk Lie­tu­vos!

– Ga­na šmeižto!

– Pau­laus­kui – gė­da!

– Pre­zi­den­tui – kan­try­bės ir Die­vo pa­lai­mos!

Vie­na mo­te­riš­kė šau­kia:

– Šalin Viag­ros pri­si­ri­ju­sį Bra­zaus­ką!

Ki­ta pri­ta­ria:

– Gė­da! Gė­da! Gė­da!

Žo­dis „Gė­da!“ šio­je aikš­tė­je jau yra ne kar­tą skam­bė­jęs – tai bu­vo prieš pen­kio­li­ka me­tų – per Są­jū­džio su­va­žia­vi­mą. Kom­par­ti­jos biu­ras ta­da Tau­tos su­važia­vi­mui sa­lę da­vė vel­tui – da­bar ne­be­duo­da net už pi­ni­gus. Ne­duo­da ir elek­tros, nors jos Lietuvoje – perteklius. Nu­ma­tę, kad šitaip ga­li nu­tik­ti, su­važia­vi­mo or­ga­ni­za­to­riai į aikš­tę prie­šais rū­mus at­si­ve­žė elek­tros va­rik­liu­ką – tai­gi elek­tros per­te­ku­sio­je res­pub­li­ko­je pup­si va­rik­liu­kas ir ga­mi­na elek­trą, kad bū­tų ga­li­ma su­si­rin­ku­siems žmo­nėms pa­sa­ky­ti, ką da­ry­ti, jeigu keturioliktą va­lan­dą ne­bus ati­da­ry­tos rū­mų du­rys: jei bent mi­nu­tę aikš­tė­je už­truks žmo­nės, bus į dar­bą pa­leis­ti gin­kluo­ti po­li­ci­nin­kai, jau ap­reng­ti ne­per­šau­na­mo­mis lie­me­nė­mis – gir­di, Tauta jus muš…

– Gė­da! Gė­da! – šau­kia to­ji pa­nie­kin­ta Tauta.

Val­dan­čio­ji kli­ka ma­no ki­taip. Jai vi­sai ne ­gė­da niekin­ti Tau­tos iš­rink­tą žmo­gų. To­dėl Vil­niu­je jau re­vo­liu­ci­nė si­tu­a­ci­ja – apa­čios ne­be­no­ri gy­ven­ti šitaip nie­ki­na­mos, o vir­šū­nės jau ne­be­ga­li nie­kin­ti taip, kaip nie­ki­no dirbantį žmo­gų iki šiol…

Ma­nau, šian­dien to­kia padėtis vi­so­je šalyje – gruo­džio dvi­de­šim­to­ji pa­kei­tė Lie­tu­vą. Tai įvy­ko ly­giai an­trą va­lan­dą po pie­tų. Tauta pa­si­pik­ti­nu­si, bet dai­nuo­da­ma Są­jū­džio dai­nas per lie­tų nuo Spor­to rū­mų pa­trau­kia ant Tau­ro kal­no, kur juos po­sė­džiau­ti su­ti­ko pri­im­ti So­li­da­ru­mo prof­są­jun­ga. Dau­gia­tūks­tan­ti­nė ei­se­na, lin­guo­da­ma pro Mies­to sa­vi­val­dy­bės rū­mus, skan­duoja:

– Zuo-kai, lauk, Zuo-kai, lauk!

Prof­są­jun­gų rū­mų sa­lė, ku­rio­je, be­je, vy­ko Ar­tū­ro Pau­laus­ko Nau­jo­sios są­jun­gos stei­gia­ma­sis su­važia­vi­mas, šian­die­nio Tau­tos su­va­žia­vi­mo su­tal­pin­ti ne­ga­li – jo­je yra tik še­ši šim­tai vie­tų, o į su­va­žia­vi­mą su­si­rin­ko dešim­te­rio­pai dau­giau žmo­nių iš įvai­riau­sių res­pub­li­kos kam­pe­lių. Tad su­va­žia­vi­mą nu­tar­ta pra­dė­ti ant Prof­są­jun­gų rū­mų laip­tų, o sa­lę Tautai at­sto­jo šal­tas as­fal­tas ir dar­ga­no­tas Lie­tu­vos dan­gus. Val­džios at­sto­vai į su­va­žia­vi­mą ne­at­vy­ko, nors prie sim­bo­li­nių suvažiavimo du­rų nie­kas ne­tik­ri­no man­da­tų – įė­ji­mas bu­vo lais­vas.

Ne­at­vy­ko į su­va­žia­vi­mą ir nė vie­nas per­ver­smo or­ga­ni­za­to­rius. Jie ne­tu­ri ką pa­sa­ky­ti Tautai, jie kal­ba tik vie­nas ki­tam ir klau­so tik vie­nas ki­to. Jie lyg ak­li ir ku­rti. Jie ne­gir­di ir ne­ma­to, kas de­da­si Lie­tu­vo­je. Jie kar­to­ja tik vie­ną žo­dį:

– At­si­sta­ty­dink!

Tai mūsų išrinktam Prezidentui.

Ir dar apkurtę ir apakę šaukia:

– Telkti tautą, kurti aktyvią pilietinę visuomenę!

Tarsi nematytų, jog Tauta jau susitelkusi, visuomenė jau aktyvi, kokia kažin kada bebuvo, tiktai, ak, susitelkusi apie šalies Prezidentą, bet ne apie Andrių Kubilių, Artūrą Paulauską su Vytautu Landsbergiu ir kitais, stovinčiais anoje barikadų pusėje.

Tauta sa­vo su­važia­vi­me ant Tau­ro kal­no kal­ba ir sau, ir Pre­zi­den­tui, ir per­ver­smi­nin­kams. Tauta klau­sosi ir An­ta­no Ter­lec­ko, ir Auš­ros Pa­vi­lio­nie­nės, ir Gin­ta­ro Šur­kaus, o da­bar va klau­so­si Sei­mo na­rio Ju­liaus Ve­sel­kos, tarp ki­ta ko, Są­jū­džio pir­mo­jo su­važia­vi­mo de­le­ga­to, žuvu­sio Lie­tu­vos par­ti­za­no sū­naus:

– Aš la­bai džiau­giuo­si ma­ty­da­mas, kad Lie­tu­va vėl vie­ni­ja­si kaip Są­jū­džio lai­kais, nes Lie­tu­vai jau nu­si­bo­do to­ji gru­pė po­ni­jos, ku­ri ma­no, kad vi­sa Lie­tu­va yra jų as­me­ni­nė nuo­sa­vy­bė. Ne jie, o jūs iš­rin­ko­te Prezidentu Ro­lan­dą Pa­ksą, todėl po an­tro rin­ki­mų tu­ro jie no­ri jį su­nai­kin­ti. Tad prašau, mie­li lie­tu­viai, su­pras­ti: ne Pre­zi­den­to čia bė­da – čia mū­sų vi­sų bė­da ir li­ki­mas, tad ne­leis­ki­me, kad mus su­tryp­tų. Už­ten­ka to, kad ke­tu­rio­li­ka me­tų mus ap­gau­di­nė­jo, skur­di­no, ap­va­gi­nė­jo, mums me­la­vo, o ka­da mes pa­sa­kė­me: „Jums užten­ka val­dy­ti Lie­tu­vą, tu­ri at­ei­ti ki­to mąsty­mo žmo­gus“, – šian­dien jį, Ro­lan­dą Pa­ksą, jo paties žodžiais iro­ni­zuo­ja Sei­mo pir­mi­nin­kas Ar­tū­ras Pau­laus­kas, šyp­so­da­ma­sis: „Bus tvar­ka!“, tai yra su­tvar­ky­si­me Pa­ksą. To­dėl į Sei­mo ap­kal­tos ko­mi­si­ją įtrauk­ti tik tie par­la­men­ta­rai, ku­rie už ap­kal­tą, o ket­vir­ta­die­nį Sei­mas nu­ta­rė tūks­tan­čiu li­tų pa­di­din­ti at­ly­gi­ni­mus me­rams – kai­po pa­dė­ką už tai, kad rei­ka­lau­tų Jo Eks­ce­len­ci­jos Pre­zi­den­to Ro­lan­do Pa­kso at­si­sta­ty­di­ni­mo. Tai­gi vien už pa­ra­šą me­rai kas­met gaus po  tūks­tantį li­tų prie at­ly­gi­ni­mo…

Tuos par­la­men­ta­ro žodžius pa­ly­di vie­nin­gas: „ Sei­mą – lauk!“

O par­la­men­ta­ras klau­sia:

– Kas šian­dien su­vie­ni­jo Al­gir­dą Bra­zaus­ką ir Vy­tau­tą Land­sber­gį, Vy­te­nį An­driu­kai­tį ir An­drių Ku­bi­lių, Ar­tū­rą Pau­laus­ką ir Ar­tū­rą Zuo­ką? Gal­vo­ja­te, kad mei­lė Lie­tu­vai? Ne­ee! Juos su­vie­ni­jo bai­mė, kad bus įgy­ven­din­tas tei­sin­gu­mas. Juk išvog­ti mi­li­jo­nai li­tų. Tad ne­pa­si­duo­kit, Pre­zi­den­te Ro­lan­dai Pa­ksai, jūs esa­te nau­jo­sios Lie­tu­vos sim­bo­lis ir išli­ki­te toks iki ga­lo – ne­pa­si­duo­ki­te. Mes su ju­mis, mes už jus! Jie – pra­lai­mės!

Aud­rin­gi plo­ji­mai ir il­gi il­gi šūks­mai: „Va­lio­oo!“ , „Lie-tu-va!“, „Už Pre-zi-den-tą!“

Kal­ba Lai­ma Mo­ge­nie­nė:

– At­si­min­ki­te šim­to dvi­de­šim­ties moks­li­nin­kų pa­ra­šus už tai, kad ne­bū­tų už­da­ry­ta Ig­na­li­nos ato­mi­nė elek­tri­nė, bet mes ne­pa­rė­mė­me moks­li­nin­kų. At­si­min­ki­te smul­kiuo­sius pre­ky­bi­nin­kus, pro­tes­tuo­jan­čius prie Sei­mo rūmų, –  mes ne­pa­rė­mė­me jų, mes ty­lė­jo­me, nes tai, gir­di, jų pro­ble­ma. At­si­min­ki­te žem­dir­bius, blo­kuo­jan­čius ke­lius, jie bu­vo pa­skelb­ti trans­por­ti­nin­kų prie­šais, – mes jų ne­pa­rė­mė­me, mes ty­lė­jo­me. At­si­min­ki­te da­bar – mū­sų čia ne­daug, jie sa­kys, kad čia eks­tre­mis­tų gru­pe­lė, pa­lai­kan­ti nu­si­kal­tė­lį. Aš gal­vo­ju: net blo­giau­sia­me sap­ne žmo­nės ne­ga­lė­jo su­sap­nuo­ti, kad lais­vo­je ša­ly­je jie ne­ga­lės su­reng­ti su­si­ti­ki­mo. Štai to­kia jų de­mok­ra­ti­ja. Se­nu­tė nuo Spor­to rū­mų darganoj per vi­są mies­tą at­klam­po­jo čia. Aš gal­vo­ju, žmo­nės, kad tai – išban­dy­mo va­lan­da mums vi­siems, kad mes su­pras­tu­me, kas vyks­ta. Jei­gu pen­kias­dešimt me­tų mes at­lai­kė­me, tai ir šit­ą antitautinę kam­pa­ni­ją, nors ir šitaip bran­giai su­re­ži­suo­tą, mes at­lai­ky­si­me.

Vėl va­lia­vi­mai.

Klau­sau­si rad­vi­liškie­tės mo­ky­to­jos An­ge­lės Amb­ra­zie­nės žo­džių:

– Vi­si mes esa­me ma­mos, tė­čiai, se­ne­liai, tad pa­lin­kė­ki­me linksmų šven­tų Ka­lė­dų, ge­ros svei­ka­tos ir iš­tver­mės jo Eks­ce­len­ci­jai  Prezidentui Ro­lan­dui Pa­ksui ir jo tė­ve­liams.

Mo­ky­to­jos žodžius irgi nu­stel­bia ga­lin­gas „Va­lio!“

O ve­dantysis jau va­ro to­liau:

– Orai šal­ti, mums val­džios su­teik­ta sa­lė dar šal­tes­nė, tad ar pri­ta­ria­te tam, kad ant šito is­to­ri­nio Tau­ro kal­no bū­tų įsi­teig­tas pi­lie­ti­nis ju­dė­ji­mas „Už Pre­zi­den­tą ir tei­sin­gą Lie­tu­vą“?

Kaipo pri­ta­ri­mas – dau­gia­tūks­tan­ti­nis „Ta­a­a­ai­i­ip!“, „Už Pre-zi-den-tą!“, „Už ne-pri-klau-so-mą Lie-tu-vą!“…

Iš­ren­ka­ma dar­bo gru­pė, ku­ri pa­ruoš­tų ju­dė­ji­mo reg­la­men­tą, pro­gra­mą bei įsta­tus. Į gru­pę iš­rink­ti Vy­tautas Pet­ke­vi­čius, Ro­lan­das Pa­vi­lio­nis, Lai­ma Mo­ge­nie­nė, Gin­ta­ras Šur­kus,  Ri­mas Tu­mi­nas, Va­len­ti­nas Ma­zu­ro­nis. Tau­tos su­važia­vi­mas skan­duo­ja: „Ju-lių Ve-sel-ką!“, „Ju-­lių Ve-­sel-­ką!“, ir skan­da­vi­mas ne­siliauja, kol šis par­la­men­ta­ras ne­įtrau­kia­mas į dar­bo gru­pę.

Pri­ima­ma re­zo­liu­ci­ja, ku­rio­je viešai išreikštas vie­nin­gas rei­ka­la­vi­mas nu­trauk­ti są­moks­lą prieš Tau­tos iš­rink­tą Pre­zi­den­tą Ro­lan­dą Pa­ksą.

Ant Tau­ro kal­no su­si­rin­kęs su­va­žia­vi­mas pa­reiš­kė: „Rei­ka­lau­ja­me Sei­mo pir­mi­nin­ko Ar­tū­ro Pau­laus­ko, kaip nešva­rios kam­pa­ni­jos prieš ša­lies Pre­zi­den­tą or­ga­ni­za­to­riaus, at­si­sta­ty­di­ni­mo, nes šis po­li­ti­kas ne­su­ge­ba su­val­dyti as­me­ni­nių am­bi­ci­jų, o jo su­reng­ta kam­pa­ni­ja prieš Pre­zi­den­tą ku­pi­na veid­mai­nys­tės; rei­ka­lau­ja­me, kad ar­tė­jant die­nai, kai bus bal­suo­ja­ma dėl Pre­zi­den­to ap­kal­tos, vien­man­da­tė­se apy­gar­do­se išrink­ti Sei­mo na­riai nu­vyk­tų pas juos rin­ku­sius žmo­nes ir at­si­klaus­tų jų nuo­mo­nės, ką pa­rem­ti: Pre­zi­den­tą ar są­moks­li­nin­kus? Tiems, ku­rie bal­suos prieš žmo­nių va­lią, ki­tuo­se rin­ki­muo­se ke­lias į Sei­mą tu­ri bū­ti užda­ry­tas. Mes ne­su­tin­ka­me, kad Pre­zi­den­tas ir Tauta bū­tų Sei­mo įkai­tais: jei ap­kal­tos ty­ri­mas vyks ten­den­cin­gai, o dau­gu­ma Sei­mo na­rių elg­sis taip, tar­si jų am­bi­ci­jos yra svar­bes­nės nei tau­tos ir vals­ty­bės in­te­re­sai, tai pa­klau­si­me Lie­tu­vos žmo­nių, ar ne lai­kas reng­ti re­fe­ren­du­mą dėl Pre­zi­den­to ga­lių su­stip­ri­ni­mo; ra­gi­na­me vi­sus šalies ra­jo­nus steig­ti re­gio­ni­nius pi­lie­ti­nio ju­dė­ji­mo „Už Pre­zi­den­tą ir tei­sin­gą Lie­tu­vą“ šta­bus ir ak­ty­viai rem­ti pre­zi­den­tą Ro­lan­dą Pa­ksą ir ap­gin­ti de­mok­ra­ti­ją; mes krei­pia­mės į Lie­tu­vos žmo­nes: ne­pa­si­duo­ki­te ak­lai ne­apy­kan­tai, ne­pa­si­duo­ki­te po­li­ti­kų kurs­to­mai ne­san­tai­kai, leis­ki­me Pre­zi­den­tui tęs­ti mū­sų vals­ty­bės la­bui pra­dė­tus dar­bus. Te­gu vi­sų mū­sų na­mus ap­lan­ko Ad­ven­to ir Šven­tų Ka­lė­dų dva­sia.“

La­bai gai­la, kad na­cio­na­li­nės te­le­vi­zi­jos žur­na­lis­tai neišgir­do ši­tų žo­džių, o Tau­tos su­va­žia­vi­me ant Tau­ro kal­no pa­ma­tė tik­tai Va­le­ri­jų Iva­no­vą, ku­rį sa­vo lai­ku kon­ser­va­to­riai at­si­sa­kė de­por­tuo­ti iš Lie­tu­vos, nors Sei­mas šito rei­ka­la­vo, – po­nai, ma­tyt, ži­no­jo, ką da­ro – da­bar ro­do jį Lie­tu­vai it ka­liau­sę, o fak­tiš­kai – jų ben­dra­min­tį, nes ro­do kaip prie­kaiš­tą su­va­žia­vi­mui ir Lietuvos Prezidentui Rolandui Paksui, nors Valerijus Ivanovas nei buvo pakviestas kalbėt, nei kokį plakatą laikė rankoje…

O su­važia­vi­mo da­ly­viai, gražiai, skan­duo­da­mi „Už Pak-są, už Lie-tu-vos Pre-zi-den-tą!“, „Apginkime demokratiją!”, skirs­tosi nuo Tau­ro kal­no. Ma­čiau tau­ti­nę tri­spal­vę su Ro­lan­do Pa­kso por­tre­tu, bu­vo daug jau­ni­mo, bu­vo daug se­nų žmo­nių, ne vie­nas jų – Są­jū­džio pir­mo­jo su­va­žia­vi­mo da­ly­vis, bet da­bar jie skan­da­vo ne Vy­tau­to Land­sber­gio, o Ro­lan­do Pa­kso pa­var­dę. Jie per tuos me­tus pa­se­no vi­su pen­kio­li­ka me­tų, bet jų troški­mai ir vil­tys li­ko tos pa­čios – gai­la, kad jos taip sun­kiai pil­do­si…

Brendu per sniegą ir gal­vo­ju: du tūks­tan­čiai tre­čių­jų gruo­džio dvi­de­šim­tą­ją vie­nas Lie­tu­vos ne­pri­klau­so­my­bės kū­ri­mo eta­pas pa­si­bai­gė, o koks bus ant­ra­sis eta­pas, pri­klau­sys nuo to, kaip baig­sis ši re­vo­liu­ci­nė si­tu­a­ci­ja Lie­tu­vo­je, o kol ji ne­si­bai­gė, duo­tas nu­ro­dy­mas griežtai nu­baus­ti su­važia­vi­mo or­ga­ni­za­to­rius, o suvažiavime dalyvavusius Seimo narius patraukti drausminėn atsakomybėn.

O gal ge­riau baus­ti tuos pen­kis ar še­šis tūks­tan­čius lie­tu­vių, ku­rie su­si­rin­ko į Tau­tos su­važia­vi­mą ant Tau­ro kal­no gin­ti sa­vo Pre­zi­den­to?

Man jie pri­mi­nė se­no­vės lie­tu­vius, su­si­bė­gu­sius pa­si­tar­ti, ką da­ry­ti, kai prie­šas už­puo­la gim­tąją ša­lį.

Tad bu­dėk, Lie­tu­va, ant sa­vo kru­vi­nos že­mės par­kri­tus, – Ha­ni­ba­lai jau li­pa ant ta­vo al­to­rių…

A. Kubilius: Kada, Rolandai, bus tvarka ir teisingumas?

R. Paksas:Kai tave nukabins, o mane pakabins…

2003 12 20