Politikos aktualijos

Laiko dulkes nužėrus…

Rolandas PAKSAS vėl ant balto žirgo – Seimo laikinajai komisijai paliudijo, kad dėl Amerikos kalėjimo įtariamiems terorizmu įsteigimo su juo 2003 metais kalbėjo Valstybės saugumo departamento direktorius generolas Mečys LAURINKUS. Naujai išrinktasis Lietuvos Respublikos Prezidentas sutikimo nedavė.

Tada generolas Mečys LAURINKUS išvažiavo į Ameriką, o paskui gavo šiltą ambasadoriaus vietą Ispanijoje, prieš gerus metus Respublikos prezidentas Valdas ADAMKUS paskyrė jį ambasadoriumi Gruzijoje, kurioje savo nemažų interesų turi Amerika…
Trečiadienį Respublikos Prezidentė Dalia GRYBAUSKAITĖ atšaukė generolą Mečį LAURINKŲ iš ambasadorių Gruzijoje, kaip praradusį pasitikėjimą…Matyt, į Valstybės saugumo departamento direktorius jo nestatys…
Rolando PAKSO tada niekas neužjautė – jis buvo atėmęs dalį pensijų iš dirbančiųjų pensininkų, tuo siekdamas juos pašalinti iš darbo vietų ir sukurti maždaug 100 tūkstančių darbo vietų jaunimui…
Taigi likimo pirštas: generolas Mečys LAURINKUS į dinozaurų kapines, Rolandas PAKSAS – į Briuselį…

Ta proga siūlau skaitytojo dėmesiui pamąstymus, kuriuos užrašiau Rolandą PAKSĄ ištikus eilinei nesėkmei – atleidus jį iš Ministro Pirmininko pareigų, kai Lietuvą valdė trapioji koalicija…

Apendiksas…

Adolfas STRAKŠYS, rašytojas

Po to, kai tavo puoselėtas kortų namelis virto pelenais, prieš tave atsiveria baisi tuštuma – aš esu ne kartą patyręs šitokią tuštumą ir žinau jos kainą.

Pirmiausiai atsiranda tuštuma tavyje, paskui ir aplinkui.

Taip prasideda gyvenimas tuštumoje.

Mąstau šitaip, žiūrėdamas į Rolandą PAKSĄ. Buvo tautos didvyris, išdrįsęs mesti iššūkį konservatoriams, kurie ištraukė jį iš lakūnų būrio, pastatė jį, buvusį komunistą, sostinės meru, o paskui jam, o ne kam kitam iš daugiatūkstantinės konservatorių armijos patikėjo valstybės vairą – padarė Ministru Pirmininku.

Svaiginanti karjera!

O dabar Rolandas PAKSAS sėdi vienišas Seimo salėje. Jau ne premjeras, nors dar einantis tas pareigas, bet jau paženklintas nepasitikėjimo kryželiu. Jau ne premjeras, o mažas susikūprinęs žmogelis, retsykiais pakeliantis akis į žmones, vadinamus kolegomis, kalbančius tribūnoje. Nė vieno draugo aplinkui. Vienišas. Visi išsilakstę į pašalius, nors dar premjeras, nors dar partijos pirmininkas.

Tokį jį užfiksavau atmintyje tą audringą antradienio popietę, kai baigėsi diskusijos dėl Rolando PAKSO vyriausybės darbo per du praėjusių metų mėnesius.

Pakalbėjo paskutinis Seimo narys, o jo, dar vyriausybės vadovo, Seimo pirmininkas Artūras PAULAUSKAS net nepaklausė, ar nenorėtų tarti žodžio, sakysim, atsistoti ir pasakyti, kad atsistatydina, nes po tokios žodžių krušos, kokia buvo išberta ant premjero galvos, tolesnis darbas tame valstybės poste bent jau man atrodė neįmanomas.

Jo, premjero, jau nebėra. Valstybės ūkis liko be vadovo. Šaltis turėtų nupurtyti. Tiek vyno išgerta prieš rinkimus, tiek taurių pakelta po rinkimų, ir staiga tau sako: „Eikite, tavo mišios pasibaigė – tu mums nebereikalingas”…

Šitaip nueina pasaulio didieji.

Vakaruose – tiesiai iš sosto į teismo salę, o paskui – kalėjimą…

Kartais…

Kažkodėl prisimenu amžiną jam atilsį Šiaulių rajono partijos komiteto pirmąjį sekretorių Viktorą BUDRIKĮ Parvažiuoja, būdavo, iš kompartijos Centro komiteto plenumo ar Aukščiausiosios Tarybos posėdžio, susikviečia mus ir sako: „Vakar pakėlėme rankutes ir du ministrus iš personalinių automobilių persodinom į  maršrutinius autobusus ar troleibusus”…

Toks šio pasaulio didžiųjų gyvenimas ir tokia mirtis…

Tiktai tą atmintiną antradienio vakarą galutinai supratau, kodėl atsitiko šitaip, kaip atsitiko – Rolandas PAKSAS nemokėjo, nemoka ir, matyt, neišmoks girdėti.

Buvo laikas, kai nemokėjo kalbėti – spaudos atstovai ir kitokie liokajai saugojo jį nuo žurnalistų, kad jis nepasakytų to, ko dar negalima sakyti.

Ko negalima sakyti, išmokė, o išgirsti kitą – neišmokė.

O gal šito ir negalima išmokti?!

Gal tai yra įgimta?!

Todėl prieš siūlant vieną kitą postą, reikia įsitikinti, ar kalbinamas asmuo turi šitą savybę.

Konservatoriai, išsiųsdami Rolandą PAKSĄ į aukščiausią politinę areną, tai paprasčiausiai užmiršo padaryti, todėl atsitiko tai, kas atsitiko, pasakytų Andrius KUBILIUS.

Pusketvirtos valandos premjeras Rolandas PAKSAS klausėsi kritikos žodžių, argumentuotų ir ne visai argumentuotų, o vakare per televiziją pareiškė, kad jis ir dabar negalįs pasakyti, ką padaręs ne taip.

Reikia sugebėti šitaip neišgirsti žodžių, kurie sakomi tavo draugų ir nedraugų!

O tie žodžiai buvo pasakyti ne šiandienai arba rytdienai – tie žodžiai i pasakyti visam gyvenimui…

Nevalia buvo jų neišgirsti – neišgirsti ir nesuprasti gali tik diktatoriai.

O Rolandas PAKSAS – ne diktatorius. Jis eilinis mirtingasis, atsidūręs neeilinio mirtingojo vietoje, bet įsitikinęs, kad atsidūręs savo vietoje.

Bus sunku, labai sunku iš tos vietos išeiti…

Taigi išimtinė padėtis.

Su ja sunku atsisveikinti. Su tuo persodinimu iš personalinio automobilio į troleibusą ar autobusą. Žūtbūtinai išsilaikyti! Įsitvėrus rankomis ir kojomis! Atsispyrus! O jei nepavyksta išsilaikyti, tai bent pavaizduoti, kad vis dar esi ant pakylos ir visa, kas vyksta aplink tave, vyksta todėl, kad tu nori, kad tai vyktų…

Tu – herojus ant Balto Žirgo!

Prezidentas nesuteikė vilčių išlikti poste. Tai Valdas Adamkus moka padaryti delikačiai. Reikia mokėti skaityti jo mintis pažodžiui ir tarp eilučių. Prasčiokai skaito pažodžiui. Rolandas Paksas aiškina Tautai, kad Prezidentas ne Algirdui Brazauskui, ne Vyteniui Andriukaičiui(?!) pavedė sudaryti naująją Vyriausybę, o jam, Rolandui Paksui…

Taigi Prezidentas pasitiki juo, tik vienas Artūras Paulauskas –  ne!?!

Bet Prezidentas paprašė socialliberalų ministrus toliau eiti savo pareigas, o netenkino Rolando Pakso užgaidos atleisti maištaujančius paulauskinius ministrus ir jų pareigas pavesti ministrams liberalams!

Prezidentas Valdas Adamkus nesutiko laikinuoju premjeru skirti Finansų ministrą Joną LIONGINĄ, kaip siūlė Rolandas PAKSAS, o šias pareigas pasiūlė Ūkio ministrui Eugenijui GENTVILUI…

Vakare Lietuva sužinojo, kad veiksnią vyriausybę per dvi dienas pasiūlyta sudaryti Seimo pirmininkui Artūrui PAULAUSKUI, ir jis jau ėmėsi šito darbo…

Taigi mūsų herojus visai ne ant balto žirgo, o ant politinio kuino. Jis jau gyvena praėjusio atsistatydinimo įspūdžiais ir furoru…

O dabar jau ne atsistatydinimas, o Adomo išvijimas iš rojaus – Ievos paskui savo Adomą išeis pačios…

Po viso, kas įvyko, svaičioti, kad galima pradėti nuo nulio?! O tas nulis, tas atramos taškas, pasirodo, rinkimai. Taigi gyvenkime lyg vakar būtų įvykę Seimo rinkimai, šįryt sudaryta valdančioji koalicija, o per pietus renkamės dalintis postų – kas premjeras, kas parlamento pirmininkas, kas ministrai?!

O gal norima labai nedaug – Ūkio ministru vėl pastatyti Eugenijų MALDEIKĮ?

O gal jį, Rolandą PAKSĄ?!

Ir viską pradėti iš naujo…

Bet juk traukinys jau nuėjęs – pasakyta tiek daug negražių žodžių, apkalbėta tiek daug negražių darbų, kad iš naujo kartu arti vagą jau neįmanoma…

Ak, maloniai siūloma socialliberalams užimti premjero vietą – atseit, mane, Rolandą PAKSĄ, nustūmėte, tai pabandykite mano duonos skonį…

Vėl politinė poza?!

Vėl užgautos ir įžeistos ambicijos?!

Tas noras atrodyti dideliam, nors esi mažas mažas, net mažesnis už save…

Gal tai atsiranda sėdint aukštybėse, iš kurių baisu kristi, nes apačioje žemė, kuria vaikšto paprasti mirtingieji – tarp jų, tų mirtingųjų, ir tavo vieta – ir troleibuse, ir eilutėje prie mėsos ar duonos, gal alaus ar brendžio su kavute…

O ta žemė jau sumaitota ir prie to sumaitojimo nemažai ir tavo prisidėta…

Todėl baugina vaikščiojimas žeme, baisiai baugina.

Tos žemės šaltas padas…

Anais laikais aš stebėjau keistą reiškinį –  klasinis nomenklatūrininkas, atrodo, stiprus, drūtas vyras, išėjęs į pensiją, labai trumpai begyvendavo…

Gal todėl, kad jo saitai su žemiškuoju pasauliu jau nesusiejamai nutrūkę?!

Todėl nomenklatūrininkus ir kankina išėjimo baimė?

Ne tik anuos, bet ir šiandienius – kaip gyventi išėjus?!

Gal todėl jie graibstosi neužtarnautų prezidentinių pensijų, senelių žemės, išpendėjusių tvartelių ir pasmirdusių personalinių išviečių?!

Suprantu seną žmogų.

Bet kaip suprasti jauną?!

Klausaisi žodžių virtinės, ir kažkodėl galvoji apie varnos nunešto sūrio raikymą – nebūsi, ponas, sotus nuo tokio sūrio, nebūsi. Tad verčiau žiūrėk į žvirblelį savo rankose – jis dar tavo, nabagėlis…

Ir nepaleisk, nes nepagausi. Nepagausi – pagaus kiti ir nusineš…

Bet į žvirblelį jis žiūrėti nebegali – jis žiūri į sakalus, kuriems ir kalnų viršūnės, ir padangių žydrumos, ir žvilgsnis iš aukštybių į žemę…

Mūsų protėviai iš gyvenimo patirties išaudė gražią patarlę – „Nespjauk į vandenį – rasi pats gersi”…

Vytautas Landsbergis išvedė Rolandą PAKSĄ į politinę areną, į pačias aukščiausias jos aukštumas, o Rolandas PAKSAS, pirmai progai pasitaikius, jį išdavė ir nuėjo ten, kur jau kvepėjo būsimos valdžios pyragais ir laurais.

Iš Seimo tribūnos Vytautas LANDSBERGIS vis dėlto gynė savo buvusį politinį kūdikį, kursai pasiklydo gyvenimo klystkeliuose.

Bet gynė landsbergiškai kandžiai. Tarsi sakydamas – vaikeli, matai, kas išėjo: su gandrais kilai – su varnom tūpei?!

Kitą dieną Rolandas PAKSAS nubėgo pas tą patį Vytautą LANDSBERGĮ tartis, kaip kariauti su Artūru PAULAUSKU – gal konservatoriai stos po liberalų vėliava jo pusėn?!

Vytautas LANDSBERGIS pažadėjo tėvišką pagalbą, bet vienoje frakcijoje obuoliauti nesutiko – kas jau sykį išdavė, tas išduos ir kitą sykį, jei išdavystei atsiras galimybė ir ta išdavystė bus naudinga…

Tarp kita ko, Tonis BLEIRAS, Didžiosios Britanijos Ministras Pirmininkas, ką tik toms pareigoms išrinktas antrą kartą, labai stebėjosi Rolando PAKSO biografija – kaip žmogus gali šitiek partijų išduoti ir užimti tokias svarbias pareigas valstybėje?

Tai pasakojo Gediminas KIRKILAS, stebėjęs rinkimus Didžiojoje Britanijoje ir turėjęs progos pabendrauti su jos vadovu.

Mes nesistebime.

Mes jau pripratinti prie visko..

Gal todėl šitaip ir gyvename…

Tuo mes Vakarams ir įdomūs.

Rolandas PAKSAS balnoja naują žirgą – jos į Prezidentūrą. Pasitvirtino Seimo nario Juliaus VESELKOS pranašystės – šiam žmogui pasakymas, kad  nekandidatuos į Prezidentus –  tik poza: atseit, nejudinkite mano, kaip Ministro Pirmininko, sosto, ir aš nepretenduosiu į jūsų pretenduojamą Prezidento krėslą…

Vėl čigoniškos dalybos…

Lietuvos ir jos žmonių tarsi nėra.

Bet jie yra ir turi savo akis, savo ausis, savo uoslę ir netgi savo nuomonę, kurią retkarčiais pareiškia rinkimuose.

Negi vėl juos sugundys iš pagriovio ištrauktas ir blizgančiais dažais perdažytas paksomobilis?!

Jei taip, tai labai įdomų Prezidentą turėtume – žmogelį, dukart skirtingų partijų dėka tapusį premjeru ir dukart atsistatydinusį iš tų pareigų…

Įdomu, po kelių mėnesių jis atsistatydintų iš Prezidentų?!

Taigi keturios neeilinės netektys praėjusį ketvirtadienį sudrebino Lietuvą – Vyriausybė neteko Rolando PAKSO, Rolandas PAKSAS –  premjero posto, Lietuva – vienuoliktosios vyriausybės, o Prezidentas Valdas ADAMKUS –  apendikso…

Pirmosios trys netektys laikinos – apendiksas prarastas amžinai…

O koks Prezidentas be apendikso…

Čia jau Rolando PAKSO pranašumas prieš Valdą ADAMKŲ akivaizdus ir neginčijamas…

2001 06  21