Politikos aktualijos

Kviečiame pokalbiui

Be doros ir atsakomybės

Adolfas STRAKŠYS, rašytojas

Trečiadienį per Lietuvą nusirito skaudžių protestų banga – jauni tėvai nešė prie prokuratūrų karstelius ir dėjo juos prie prokurorų durų. Taigi mirtis tiems, kurie kelia baudžiamąsias bylas jaunoms motinoms, dirbtinai pasididinusioms atlyginimus, kad gautų didesnes išmokas už pagimdytų vaikelių auginimą.

Bet kuo čia dėti prokurorai, kurių pareiga tirti bet kokius nusikaltimus, o jei jų netirs, tai jie bus apkaltinti, anų laikų žargonu, šaltu atsinešimu į darbą ir savo pareigų nevykdymu, už ką gresia įvairios nuobaudos ir net atleidimas iš darbo.

Pažvelkime į situaciją iš esmės.

Kas dėl tos nežmogiškos klaikybės kaltas?

Visų pirma, Seimas, kuris priėmė šitokį baisiai skylėtą įstatymą.

Taigi karstukai turėjo būti nešami ne prie prokuratūrų, o pirmiausiai prie Seimo, kuris yra Lietuvos įstatymų gimdykla, perykla ar jų gamybos cechas.

Seimo priimtas įstatymas automatiškai nenubėga į prokurorų kodeksus – jis atidžiai ir atsakingai perkošiamas per Prezidentūros ir asmeniškai per Prezidento, tai yra per valstybės vadovo rėtį, ir tampa gyvu kūnu tik jam po įstatymo projektu padėjus parašą.

Taigi protesto karstelis turėjo būti nuneštas ir padėtas prie Valdo Adamkaus namų Durniškėse, atsiprašau – Turniškėse, ar prie dabartinio jo kabineto Prezidentūroje, kaip priminimas ir būsimiems Lietuvos Respublikos prezidentams, kad negalima neskaičius pasirašinėti Lietuvos Respublikos Seimo parengtų įstatymų projektų, kurie, tapę įstatymais, sujaukia Lietuvos Respublikos piliečių gyvenimus, kelia sąmyšį valstybėje ir net nepasitikėjimą pačia valstybe.

Šitoji karstinė protestų banga dar kartą įrodė, kad Lietuvoje už netvarką atsako ne tikrieji tos netvarkos kaltininkai, o jų gizeliai arba iešmininkai. Tas pražūtingas valstybei atsakomybės nebuvimas dangstomas parazitišku išsigalvojimu, kad niekas neatsako už kolektyviai pagamintą niekalą, šiuo atveju – už įstatymą, kuris sukėlė sąmyšį visuomenėje ir žmonių gyvenime.

Bet po įstatymo projektu yra konkretaus žmogaus, vadovaujančio kolektyvui, parašas – šiuo atveju po projektu yra Seimo pirmininko parašas ir projektą padaręs įstatymu Respublikos Prezidento parašas.

Šitie asmenys ir turi atsakyti už sukeltą šalyje sąmyšį, o ne Generalinė ar vietinės prokuratūros, kurios vykdo Prezidento parašu patvirtintą įstatymą ir juo vadovaujasi savo darbe – jie savų įstatymų šioje istorijoje nesukūrė.

Kita visa yra politinės, toli siekiančios putos.

Taigi Valstybė prasideda nuo jos pareigūnų atsakomybės. Šito Lietuvos žmogus savo kasdienybėje dažniausiai pasigenda, todėl yra nusivylęs savo Valstybe – mūsų visų namais.

Lieka jam dvi išeitys – arba išeiti iš tų namų, arba laukti juose susigūžus, kol tavo gyvenimą sutriuškins valstybės pareigūno kumštis.

Mes esame patyrę ir vieną, ir kitą kumštį, todėl prasidėjo pražūtingas Lietuvos tuštėjimo metas.

Tas karstų ir žvakučių nešiojimas primena Prezidento Rolando Pakso apkaltos istoriją. Tada juodosios mūsų valstybės jėgos šventė pergalę prie CŽV kalėjimo Antavilių pušynėlyje.

Dabar apkaltos subjektu tapo prokuratūra ir visa teisėsaugos sistema.

Ką iš tos apkaltos laimės Tauta ir eilinis Lietuvos Pilietis?

Ką iš to laimės šiandienė valdžia arba, Vytauto Landsbergio anų laikų terminologija, valdžiukė?

Laimės daug – Teisėsaugos avangarde pasistatys kišeninį prokurorą ir Lietuvoje įveis kišeninę teisėsaugą kaip 1997 metais, kai žiauriai buvo nužudytas Lietuvos savanoris Juras Abromavičius, kurio žudikai vis dar vaikšto laisvi tarp mūsų…

Beje, iš visų tų akcijų kyšo ir nusikalstamų struktūrų ausys. Tik nusikaltėlių gaujoms svarbu, koks bus Respublikos prokuroras. Dabartinis Generalinis prokuroras nepataikavo nusikaltėliams. Jis surado ir uždarė už grotų Kauno nusikaltėlių avangardą, kuris laukia teismo. Šito proceso išvakarėse būtinai reikia keisti prokurorą, kaip buvo siekiama pakeisti Artūrą Paulauską prieš Vito Lingio žudikų teismą.

Doram žmogui prokuratūra, kaipo sistema, neegzistuoja. Jam egzistuoja tik Seimas, kuris turi priiminėti dorus įstatymus, ir Prezidentūra, kuri nedorų ar skylėtų įstatymų neišleistų į gyvenimą, nes jie kenks Valstybei ir jos Piliečiams.

Aš nekalbu apie mūsų valstybės piliečių, besinaudojančių skylėtų įstatymų landomis, atsakomybę ir apskritai mūsų visuomenės dorą ir moralę, nes labai sunku kalbėti apie tai, ko nėra ir ko artimiausioje ateityje mūsų valstybėje nebus.

Kokia valdžia, tokia ir tauta. Kokia tauta, tokia ir valdžia. Tas užburtas ratas girgždėdamas sukasi toliau, traiškydamas visa, ką dora sutinka savo kelyje.

Tokie mes sutinkame savo valstybės Nepriklausomybės dvidešimtmetį.