Politikos aktualijos

Grybų karas viduržiemyje

Adolfas STRAKŠYS, rašytojas

Šalta.

Baisiai šalta.

Sibiro šalčiai užgriuvo Lietuvą ir jos žmones.

Tik ne politikus.

Politikus kaitina atogrąžų saulė, spiginanti ir dieną, ir naktį.

Kaip užtekėjo užpraeitą gruodį, taip ir nenusileidžia – nes nebėr kur nusileisti.

Taip ir gyvename po saulėta politikų saule.

Prie visko jau pripratome, niekas mūsų jau negali nustebinti, nes nebėra kuo stebėtis, viskas, kas vertė stebėtis, jau praeityje, o tas, kas gyvena praeitimi, yra nelaimingas iš nelaimingiausių, nes praeitis yra toks gyvis, kuris nesugeba grįžti atgal, o jei koks nors politinio dvaro juokdarys užsimoja jį grąžinti, gali sugrąžinti nebent jo lavoną, iš kurio jokios naudos.

Upė, ir ta veržiasi tik į priekį ir į priekį, ir tokia ji nuo amžių amžinųjų.

Susėskim prie amžinosios upės ir susimąstykim, nes tik mąstantis žmogus yra gyvas.

Negyvi žmonės užkasami į žemę.

Mes nenorime būti užkasami, nes esame žmonės, nors tie, kurie po atogrąžine politikos saule, mus kartais žmonėmis nelaiko – žmonės yra tik jie, mato tik jie, supranta tik jie, mąsto tik jie.

Todėl jie atrodo tokie juokingi – jau tokie juokingi, kad sunku ir nusakyti, kokie juokingi ir todėl menki.

O gal dideli – net už didesnius didesni?

Gali būti.

Jie į pažadėtąją žemę mus veda jau dvidešimt metų, tačiau į ją nuėjo tik jie patys. Daug jų krito pakelyje, daug jų užpustė lakusis smėlis, daug jų ištirpdė atogrąžų saulė, tačiau jų būrys nė vienu nesumažėjo ir nežada sumažėti.

Tokia gaji šitoji vedlių veislė.

Kartais net labai juokinga, nes juokingas tas jųjų gyvenimas – visai kitoks negu dvaro juokdario

Per pusnimis užverstus laukus pasukime į oazę, kurioje gyvena mūsų politikų pasaulis, nuo ryto iki vakaro dūmojantis apie Lietuvą, ir pasižiūrėkime į juos, į tuos mūsų vedlius į Pažadėtąją žemę.

Pusę legendinio kelio jau įveikėme…

1. Gedimino sugrįžimas

Iki praeito šeštadienio mums gerai žinomas Gediminas Vagnorius vadovavo krikščioniškiesiems konservatoriams.

Logiškai mąstant išeitų, kad Andrius Kubilius buvo ir tebėra bolševikiškų ar ateistinių konservatorių vadas?

O praeitą šeštadienį mums gerai pažįstamo Gedimino Vagnoriaus Krikščionių konservatorių socialinė sąjunga viešai susikryžmino su Seimo mandatą turinčia Visa Lietuva, ir po šio susikryžminimo užgimė grynakraujė Krikščionių partija.

Tai kur tada dėtis vargšams Andriaus Kubiliaus krikščionims, kurie yra sumišę su bolševikiniais arba ateistiniais konservatoriais?

Svarbiausia, katrą partiją rems ir parems Motina-Bažnyčia?

Kur tada dėtis giedoriui Vitalijui Statkevičiui, kurį Andriaus Kubiliaus sukrikdeminti konservatoriai per patį politinį viduržiemį išrinkdino Panevėžio meru?

Išrinkdino labai sunkiai – tik įsikišus paksiukams.

Ir nėr ko stebėtis, kad kažkam pasitarnavo paksiukai – jie sau pasitarnauti nesugeba. Kita vertus, juk ir jų vadas toks pat – kiek partijų jis pakeitęs! Kas dėl aukštų postų troškulio, tai jis gali lygintis su Gediminu Vagnoriumi – abu po du kartus pabuvojo ministrais pirmininkais, ir abu svajoja bent jau po kartą ten dar pabuvoti…

Naujieji Gedimino Vagnoriaus krikščionys yra labai kuklūs. Jie aukštų postų, matai, nesiekia, tik nori šlietis prie kubilinių, kurie pasivadinę Permainų koalicija.

Taigi ko ne šventieji…

Kita vertus, neįsivaizduoju, kaip Krikščionių partija galėtų glaustis prie socdemų ar kokių nors paksiukų, kurie vieną dieną skelbiasi esą centro dešinieji, kitą – jau centro kairieji, o trečią – ir patys nebežino, kas esą.

Taigi vagnoriukai, per žiemos speigus suėdę Visą Lietuvą, didelių apetitų nerodo – būtų, girdi, labai gerai, jei pradžiai valdantieji jiems duotų, sakysim, Seimo kaimo reikalų komitetą…

Ak, tiesa, jie tinkamo vyro ar moters tam postui neturį, nes Laimonto Diniaus komandoje tik vieni dainorėliai, o kuo skiriasi aviža nuo kviečio pasakyti negali – tai jiems didžiausia gamtos paslaptis, todėl vagnoriukai nusižiūrėjo į Joną Ramoną, dabar paksiuką, o kažkada buvusi valstietį, ant kurio kuino ir atjojo į Seimą, o ten, iš kur atjojo, buvo pastatytas konservatorių, kai šiems vadovavo Vytautas Landsbergis.

Taigi sūnus palaidūnas grįžta namo – po Andriaus Kubiliaus sparneliu. Ir nieko nuostabaus – Kaimo reikalų komiteto pirmininko postas šiam vyrui yra svajonių svajonė: dar prieš Seimo rinkimus jis vienam laikraščiui davė interviu jau kaip Kaimo reikalų komiteto pirmininkas, nors į patį Seimą sugebėjo atjoti tik partijos sąraše…

Jis ir dabar yra tos partijos šefas žemės ūkio klausimams – netgi kaimo pertvarkymo temomis pranešimus konferencijose skaito.

Taigi jo išėjimas būtų tam tikras smūgis Valentino Mazuronio frakcijai – paršiukai bėga iš skęstančio laidaro?

O kas baisiausiai nekenčia šitos frakcijos? Ogi konservatoriai ir jų vadovaujama koalicija.Kad ir toks faktas – Valentinas Mazuronis yra  opozicijos lyderis, tačiau opozicijai Seimo vadovybėje atstovauja visai kitų partijų opozicionieriai…

Taigi Gediminas Vagnorius ima kursą į Permainų koalicija.

Jis, beje, priverstas laikytis šito kurso – Andriaus Kubiliaus koalicija Laimontui Diniui jau pažadėjo Seimo pirmininko pavaduotojo vietą, ir jis šitos vietos atsisakyti nežada.

Gal todėl suvažiavime sukryžmintos partijos pirmininkui buvo įteiktas kompasas, o Gediminas Vagnorius, priimdamas šitą prasmingą dovaną, pažadėjo per dešimt metų prišvartuoti Lietuvą prie Skandinavijos…

Beje, kur per tą dešimtį metų prišvartuos Krikščionių partija, Gediminas Vagnorius nepasakė.

Ir dar vienas beje – šioje ašarų pakalnėje jau buvo viena didelė šalis, kurios partija buvo įsakiusi liaudžiai pavyti ir pralenkti net pačią Ameriką, o ne kažkokią ten Skandinaviją…

Tarp kita ko, šito jai padaryti nepavyko, o nepavyko dėl paprasčiausios priežasties – anot liaudies išminčių, pavyti galėjome, nes vijomės basi, taigi greitesni, o pralenkti buvo gėda, nes mūsų užpakaliai buvo pliki…

Todėl užteks mums vytis tik Skandinaviją, nors pirmiausiai turėtume pavyti, sakykim, mūsų kaimynę Estiją…

Kaip bus, anot aukštaičių, paregėsma, kai dugninę dėsma..

O kol ta dugninė dar kalama, kitoje salėje susirinkę socialdemokratai sprendė daug konkretesnę problemą – versti ar dar neversti nuo koto Andrių Kubilių su visa jo svita?

Klausimas, kaip liaudies išminčiai sako, neeilinis. Ir to klausimo autorystė visai ne socialdemokratams priklauso. Pirmas, man rodos, buvo Valentinas Mazuronis, kuris dar praėjusią vasarą siūlė stumti nuo sosto Andrių Kubilių, bet paskui nusprendė, kad nėr čia ko rankų teptis – tegu naujai išrinktoji Prezidentė Dalia Grybauskaitė imasi šito juodo darbo.

Prezidentė šito juodo darbo nesiėmė, ji tik pašalino iš vyriausybės socialdemokratų kilmės konservatorių Rimantą Joną Dagį.

Tada daryti interpeliaciją Andriui Kubiliui pažadėjo Laimontas Dinius.

Kai šiedu vyrai užmiršo tautai duotus pažadus, Seime kilo zuikių sukilimas – urmu buvo kuriama perversmo programa, numatyti ministrai, tarp jų kilo tam tikras kivirčas, nes kai kam pasirodė, kad jam davė ne tą postą, apie kokį jis nuo kūdikystės svajojo, ir vyriausybės ataka supliuško dar neprasidėjusi.

Taigi perversmo vadai užmiršo labai paprastą dalyką – bet kokia revoliucija nuo postų dalybų neprasideda: postai dalinami po revoliucijos, nes tik peršokęs griovį protingas sušunka – „Opa!“

O ne šokinėdamas vietoje anapus griovio…

Taigi socialdemokratai nutarė, kad darys Seime revoliuciją  per pavasario sesiją, jei nebus leista perbalsuoti dėl nutarimo kreiptis į Konstitucinį Teismą, kad šis išaiškintų, ar konstitucingai vyksta sveikatos apsaugos reforma…

Nors dar socialdemokratų susibėgimo išvakarėse Seimo pirmininkė Irena Degutienė ir opozicijos vadas Valentinas Mazuronis sutarė, kad dėl ginčytino sprendimo Seimas perbalsuos dar pavasario sesijos pradžioje.

Taigi socialdemokratams revoliuciją Seime ir vyriausybėje teks atšaukti.

Bet nenurimsta tas pats Laimontas Dinius – jis vis dar kalba apie Andriaus Kubiliaus atstatydinimą.

Apie tai kalba ir naujosios partijos pirmininkas  Gediminas Vagnorius.

Beje, pašnibždomis apie tai šneka ir konservatoriai – geriau prarasti vieną galvą, bet ne visą valdžią…

Tos pašnibždos ypač sustiprėjo, kai premjeras neapgynė užsienio reikalų ministro Vygaudo Ušacko – bene kompetentingiausio šios vyriausybės ministro.

O kada vyksta revoliucijos?

Formulė labai paprasta: kai viršūnės nebegali, o apačios nebenori…

O kai tai įvyks, Seimo pirmininko pavaduotojas Laimontas Dinius į Ministrus Pirmininkus pasiūlys – ką? Žinoma, Krikščionių partijos pirmininką Gediminą Vagnorių…

Matau nustebusius skeptikų veidus – o kuo, girdi, skiriasi Gediminas Vagnorius nuo Andriaus Kubiliaus?

Iš pirmo žvilgsnio lyg ir niekuo nesiskiria.

O iš antro – taigi pasirausus giliau?

Gediminas Vagnorius buvo paskelbęs negailestingą karą oligarchams – buvo net specialią žiauriąją akciją sugalvojęs.

O kam yra paskelbęs karą Andrius Kubilius?

Pensininkams ir jaunoms mamoms.

Ir, žinoma, ypač dirbantiems pensininkams.

Tuo jis labai panašus į Rolandą Paksą, kuris savo darbą Ministro Pirmininko lovyje irgi pradėjo pensijų apipjaustinėjimu dirbantiems pensininkams…

Ponas Kubilius tik sėkmingai užbaigė jo pradėtą darbą…

Todėl šalta…

Baisiai šalta…

Ir, atrodo, labai negreitai Lietuvoje bus Pavasaris…

Nebent jį atneštų, eidamas iš ministrų, Algis Čaplikas…