Grybų karas viduržiemyje – 2
2010 02 07
Grybų karas viduržiemyje – 2
Adolfas STRAKŠYS, rašytojas
A.STRAKŠYS
2. Atia, demokratija?
Tai sušuko ne Arūnas Valinskas, mėgstantis žodelį atia, o politologas Lauras Bielinis, susirūpinęs, kur veda mūsų valstybę, anot jo, neturinti politinės nuovokos Prezidentė Dalia Grybauskaitė.
O veda, pasirodo, į diktatūrą.
Todėl atia, demokratija…
Apsiverkime ir nesišluostykime ašarų – einame į diktatūrą…
Taigi politologas Lauras Bielinis.
Jis nesodino žalių rūtų ant juodo demokratijos kapo, kai buvo kurpiama interpeliacija teisėtai Tautos išrinktam prezidentui Rolandui Paksui arba, kai nežinia už ką buvo atleistas iš pareigų Specialiųjų tyrimų tarnybos vadovas Valentinas Junokas – gal už tai, kad vienai parai emigravo iš Lietuvos į Lenkiją sostinės meras Artūras Zuokas – vienas artimiausių Prezidento Valdo Adamkaus žmonių.
Tarp šitų artimų Valdui Adamkui žmonių buvo ir Lauras Bielinis – po Rolando Pakso nuvertimo ar ne trejus metus jis patarinėjo Valdui Adamkui krašto vidaus reikalų klausimais…
Buvo tada labai šiltas laikotarpis valstybės pareigūnijai – svarbu buvo tik pasiimti atlyginimą ir dar kai ką prie to atlyginimo, nes už darbą niekas nereikalavo ataskaitos. Ir pareigūnija prie to priprato kaip priprantama prie drabužio arba batų. Gyveno sau ponija pagal dainelę – Kai noriu, rimtai dirbu, kai nenoriu, tinginiauju, ir visiems buvo gera.
Išskyrus, žinoma, Tautai.
Bet ir Tauta prie to priprato.
Gyvenome kaip prie Leonido Iljičiaus Brežnevo. Maži atlyginimai medicinos darbuotojams? Nieko, prisiduria iš kyšių. Mažos stipendijos studentams? Nieko, tegu iškraudinėja vagonus. Yra butų problema? Tegu ima paskolą iš banko ir statosi. Valdininkija važinėja po pasaulį valdišku transportu? Ką, mes ubagai, ar ką? Seimo narys turi tik vieną padėjėją? Imkite tris – tegu tik gerai padeda. Jonas įkliuvo už kyšį? Na, vyrai, baikite, ubagai mes, ar ką? Gyvena ne pagal pajamas? Laisvoj visuomenėj svetimus pinigus skaičiuoti nekultūringa – skaičiuokis savo pinigus, jei, žinoma, jų turi, o Lietuvoj dvidešimt milijonų litų – ne pinigai…
Taip ir gyvenome, o kai nusigyvenome, pamatėme, kad mūsų, tokių varganų, jau iki dvidešimties procentų, arba vargšas jau kas ketvirtas nepriklausomos Lietuvos pilietis.
Tai sovietinis palikimas!
Tokia išvada tarsi kirviu nukirsta.
Sovietai neišmokė žmogaus gyventi…
Taigi valdžia čia niekuo dėta, ir valdžios žmogus – tuo pačiu.
Mokykimės gyventi!
Vešliai augo parazitinis klanas, prisidengęs lozungu – ne žmogus tarnauja valdžiai, o valdžia tarnauja žmogui, nors faktiškai niekada valdžia netarnavo žmogui. Bent jau Lietuvoje.
Valdžia tarnauja tik tam, kuris nusipelnęs gyventi geriau…
Šitaip išglero mūsų jaunos valstybės aparatas ir jo aparatininkai.
Aptingo – nelyginant penimos kiaulės savo mėšliname kinyje.
O penimos kiaulės vienas likimas – peilis po į širdį.
Penima kiaulė retai miršta sava mirtimi – šeimininkas šito neleidžia.
Ar galėjome dar ilgai šitaip gyventi?
Gal ir galėjome, nes tų laikų ilgesys jau smelkiasi į mūsų gyvenimą, todėl jau bandoma kaukti: „Atia, demokratija!“
Kauk nekaukęs, raudok neraudojęs, o kitaip, regis, jau nebus. Juk dar Sąjūdžio steigiamajame suvažiavime buvo mestas lozungas: „Kaip dirbsime, taip ir gyvensime!“
Visi visutėliai!
Tarp jų ir pareigūnija.
Nes taip gyventi, kaip gyvenome, toliau nebegalima. Tai, dar Michailui Gorbačiovui valdant tarybinę imperiją, pasakė rusų satyrikas Michailas Žvaneckis…
Mūsų valdininkija pamiršo šitą pertvarkos lozungą, todėl šaukia: „Atia, demokratija!“
Buvo pusmetis pranašingiems Michailo Žvaneckio žodžiams prisiminti, bet žmogaus atmintis labai trumpa, žmogus nepratęs mokytis iš savo negerų darbų, kurias įpratęs vadinti klaidomis arba tam tikrais trūkumais…
Pirmas krito Seimo pirmininkas Arūnas Valinskas, atrodo, taip ir nesupratęs, kodėl ir už ką.
Šito Lietuvoje dar nebuvo – kad kristų antras ar trečias valstybėje žmogus, net nespėjęs tame poste sušilti kojų.
Bambaliai sutriko – kas čia darosi, kas turi teisę drumsti ramią mūsų ramybę, ir sutrikę – kas bus kitas po valstybės saugumo departamento direktoriaus ir kitų aukštų pareigūnų, net jau gavusių Valdo Adamkaus palaiminimą diplomatinei tarnybai?
Tasai sekantis buvo Artūras Skikas – eilinis liberalas iš Šilutės, staiga tapęs Sveikatos apsaugos ministro pavaduotoju.
Tapęs viceministru ne todėl, kad itin išmintingas, kad išskirtinių gabumų, kad visuomenės pastebėtas žmogus, o tik todėl, jog priklausė Artūro Zuoko partijai, o į tos partijos rankas dabartinė Seimo dauguma atidavė Sveikatos apsaugos ministeriją, kurios vadovu buvo pastatytas ne koks nors sveikatos apsaugos specialistas, o eilinis tos partijos narys Algis Čaplikas, kai vadovauti ministerijai nesutiko žurnalistas Artūras Zuokas…
O ministras pavaduotojus renkasi pagal save, o pavaduotojas, kaip sako anų laikų anekdotas, dar ne viršininkas, bet jau kiaulė…
Ar Artūras Skikas kiaulė – anot pareigūnijos, negaliu nei paneigti, nei pritarti. Jis – dešinioji ministro ranka, o toji ranka, pasirodė, labai patogi kyšiams imti…
Gal ne kyšiams – gal aukoms partijai, kuriai amžinai trūksta pinigų, nors partijos juos ne uždirba, o gauna be palūkanų iš valstybės biudžeto – kaip toji penima kiaulė jovalą iš šeimininkės rankų…
Bet jai vis maža ir maža, ypač artėjant Savivaldybių rinkimams…
Šitaip tunka partijos savo kiauliškame kinyje…
O tunkant kasdienio jovalo užtenka tik paršui – politiniam peniukšliui šito neužtenka, todėl jo ranka lenda ten, kur nereikėtų lįsti. Kad ir į sveikatos apsaugai skirtus pinigus – nebūkime naivūs, pareigūnas pareigūnui kyšių iš savo piniginės neatkiša…
Jei taip, tai mūsų Lietuvoje jau peržengta paskutinė politinio sugyvulėjimo riba – oficialūs politikai graužia dar gyvų ligonių kojas ar plaučius…
Ar ne laikas tas partijas, kurios šitaip elgiasi, išbraukti iš politinio gyvenimo – juk yra ligų, kurias išgydo tik chirurgo skalpelis…
Todėl po Artūro Skiko arešto taip sunerimo jo šeimininkas Algis Čaplikas – nebevyko slidinėti į kalnus, o susigėdęs pareiškė, kad išeisiąs iš ministrų, jei Artūro Skiko byla įgaus atitinkamą greitį ir pagreitį…
Ir, dar atostogaudamas, nunešė šitą žinią premjerui Andriui Kubiliui.
Andrius Kubilius jį tėviškai nuramino – neskubėk, Algiuk, ir Algis Čaplikas iš premjero kabineto išėjo su solidžia gėlių puokšte ir nuskubėjo bendrapartiečio Artūro Skiko pradėtų reformų daryti…
Bet byla netikėtai įgavo ne tik pagreitį, bet ir iki šiol nematytą greitį – prokurorams užteko savaitės, kad viceministro baudžiamoji byla atsidurtų teisme. Ten paaiškėjo, kad ponas Artūras Skikas ėmė ne kyšį, o rinko pinigėlius savai partijai remti…
Bet kodėl iš Nacionalinio kraujo centro?
Bet kodėl Nacionalinio kraujo centro direktorius Vytenis Kalibatas paprašė teismo priteisti jam iš pono Skiko 1000 litų jo, vadinasi, Vytenio Kalibato, patirtai moralinei žalai per kyšio davimą atlyginti?
Prokurorai paprašė neskirti Artūrui Skikui bausmės, susijusios su laivės atėmimu – taigi poną Skiką galime matyti ateinančiame Seime, sakysime, bevadovaujantį Seimo sveikatos apsaugos komitetui…
Taigi greitis ir pagreitis yra, bet Algis Čaplikas tebesėdi ministro kėdėje, o jo tėviškasis patarėjas Andrius Kubilius išmovė į Ameriką.
Vieni sako – valstybės biznio reikalais.
Kiti aiškina – valstybės biznio reikalai yra tik priedanga, o išvyko jis paaiškinti, kas dedasi čia, mūsų Lietuvoje…
Žinoma, ne dėl Artūro Skiko.
Artūras Skikas yra tik menkas naminis uodas ant dramblio uodegos galiuko – yra daug svarbesnių dalykų, dėl kurių, atrodo, turi sunerimti oficialioji ir slaptoji Amerika…
Visų pirma, dėl to, kad Lietuva bando iš Amerikos grįžti namo – į savo Europą, kurioje gyvena ir kurios pinigais minta. Amerikai tai ne itin džiugi naujiena. Oficialioji ir slaptoji Amerika yra pratusi svečiose šalyse, tarp kitų ir Lietuvoje, elgtis kaip savo namuose. Atrodo, Lietuvoje ji šitaip elgtis bent jau artimiausioje ateityje nebegalės. Taigi ji, visų pirma, Lietuvoje nebegalės statyti kalėjimų savo priešams kalinti ar kitokių panašių įstaigų – išaiškėjus Antavilių politinei aferai, ji jau nebeprašo priimti ir tų dviejų Gvantaname kalinamų musulmonų, kuriuos Valdas Adamkus lyg buvo prižadėjęs priglobti.
Valdas Adamkus buvo Amerikos žmogus.
Bet Valdas Adamkus jau išleistas į užtarnautą poilsį.
Koks bus kitas Lietuvos žingsnis pakelėj į demokratiją, kuriai, anot Lauro Bielininio, jau atia, nes Lietuva išsirinko politinės nuovokos neturinčią prezidentę?
Manau, tam tikruose oficialiosios ir slaptosios Amerikos sluoksniuose daugiausia tam tikrų neramių minčių sukėlė staigus saugumo generolo Mečio Laurinkaus atšaukimas iš ambasadorių Gruzijoje.
Šokas, manau, tai buvo ir premjerui Andriui Kubiliui – tarsi būtų sprogusi bomba po jo krėslu. Jis, Prezidentės nurodymu, turėjo atšaukti Mečį Laurinkų per dvidešimt keturias valandas – šito Lietuvoje nėra buvę.
Ir šito jis, žinoma, nepadarė, nors iki šiol visus Prezidentės nurodymus vykdė uoliai ir be jokių viešų pamurmėjimų.
O šį sykį nurodymo neįvykdė.
Kodėl?
Lieka tik spėlioti.
Manau, ne dėl to, jog tikėjosi, kad Prezidentė savo sprendimą pakeis. Žinoma, ne ji pati, bet slaptosios ar oficialiosios Amerikos paprotinta – girdi, brangioji, juk generolas Mečys Laurinkus yra mūsų žmogus, o su mūsų žmogumi pasaulyje šitaip nesielgiama, ir jūsų pirmtakas Valdas Adamkus tai gerai žinojo…
Bet oficialioji ir slaptoji Amerika šiandien jau ne Džordžo Bušo Amerika, kuri nurodinėjo Valdui Adamkui, kam jis turi parduoti „Mažeikių naftą“ – Europos Sąjungos valstybei ar kažkokiai Amerikos akcinei bendrovei…
Amerika jau kitokia ar bent demonstruoja esanti kitokia.
Kita vertus, toks mažytės Lietuvos generolas Mečys Laurinkus yra ne ta figūra, kuri ką nors reikštų Amerikos politiniams šachmatininkams, – mauras padarė savo darbą, ir mauras eina namo…
Jis tik pėstininkas ant didžiųjų šachmatininkų lentos.
Jo korta jau mušta – ir mušta ilgiems metams, o gal ir visa amžiui…
Bet nespėliokime.
Prezidentės Dalios Grybauskaitės pasitikėjimą praradusiam Vygandui Ušackui Briuselis pasiūlė aukštas pareigas Afganistane, nes žinojo, kad namuose darbo, atitinkančio jo rangą ir kompetenciją, jis negaus.
Tad gal ir generolui Mečiui Laurinkui bus kažkas iš to paties katilo numesta?
Taigi Lietuva iš Amerikos neskubėdama grįžta į savo namus – į Europą, ir ji, Lietuva, vėl bandys tapti nepriklausoma valstybe…
Juk valstybė, kuri nebekontroliuoja savo sienų arba nebeturi teisės jų kontroliuoti, jau nebėra nepriklausoma valstybė – ji tik įsivaizduoja šitokia esanti.
O Lietuva visai netolimoje praeityje jau buvo tokia tapusi – per jos sienas skrido lėktuvai, kuriais galėjo būti vežami ne tik pinigų maišai, ne tik antrankiais surakinti kaliniai, ne tik tų kalinių prižiūrėtojai ir egzekutoriai ar jų kankinimo įnagiai, bet ir narkotikai ar kitokia bjaurastis…
Kai šito nebegalės būti, todėl kai kas ir surinka: „Atia, demokratija!“?
O atia Žemaičiuose reiškia ne viso gero, o iki pasimatymo…
2010 02 08, 13:45
“……………… nebūkime naivūs, pareigūnas pareigūnui kyšių iš savo piniginės neatkiša…”
Nežiūrint kai kurių mano nepasitenkinimų A.Strakšio straipsniais,šioje publikacijoje jis aukštumoje.Mažytė ištraukėlė ,kad pareigūno duodami kyšiai pareigūnui,ne iš savo piniginės ,yra aksioma.Šiandieną per “Žinių radiją”,dalyvaujant laidoje ir L.Bieliniui ,o iš jo pasisakymų nesunku susidaryti nuomonę[nors ir anksčiau buvo aišku] kokiam klanui jis tarnavo ir dar iki šiol ,desperatiškai,kaip skęstantis už šiaudo, bando jį ginti.Nesudėtinga tokiam išverstaskūriui buvo iš Adamkaus ,nepasižyminčio didesniais protiniais ištekliais,padaryti pasigailėjimo vertą klouną,tik keista,kaip toks neužsimaskavęs niekšelis sėkmingai aiškina jaunajai kartai universitete kad karjerą galima padaryti įvaldžius veidmainystės aukštąjį pilotažą.