Politikos aktualijos

Goda FERENSIENĖ: „Aš jau buvau užsklendusi savo sielos ir jausmų sklendę, ir mano širdis ilgą laiką žvarbo vieniša…“

Juozas IVANAUSKAS

„Vieni labai peikia, kiti nepaprastai giria tą mano prisiminimų knygą, tačiau abejingų tikrai nėra!..“ – taip apie naują autobiografinę knygą – „Grįžtu į vakardieną“ – neseniai pasirodžiusią knygynų lentynose ir vasario 11 dieną (per pačias Algirdines!..) pristatytą „anuos laikus“ menančiuose Vilniaus Profsąjungų rūmuose, kalba žurnalistė, vertėja, antikvarinių vertybių kolekcionierė, Vilniaus Senamiesčio bohemos numylėtinė, gyvoji sovietmečio legenda Goda FERENSIENĖ. Kaip ir prieš tai išleistose dviejuose autobiografinėse knygose „Rytoj to nebus“, „Vakar ir šiandien“, taip ir trečiojoje, leidyklos „Charbidė“ išleistoje autobiografinėje knygoje „Grįžtu į vakardieną“, gausiai iliustruotoje nuotraukomis iš šeimos asmeninio archyvo, meniškos prigimties autorė prisimena didžiąją gyvenimo meilę, tragiškos lemties, taurios sielos žmogų – Algirdą Ferensą, savo mylimą vyrą, dukters Algirdės tėvą, dvasiškai palūžusį pačiais pirmaisiais atkurtos Nepriklausomybės metais…

Algirdas FERENSAS – buvęs LKP CK sekretorius, ištikimas tarybinės santvarkos idealams ir tvarkai, ilgametis partinio aparato darbuotojas, artimas Antano Sniečkaus bičiulis, pastarajam numirus, partinių kolegų buvo negailestingai išstumtas iš tuometinio politinio elito rato. Kiek vėliau, 1981 metais, komandiruotas į Kabulą, patyrė Afganistano kovų „krikštą“, o sugrįžęs Lietuvon, taip ir nesugebėjo prisitaikyti prie „normalaus“ gyvenimo sąlygų:

„Iš Afganistano Algirdas FERENSAS grįžo labai pasikeitęs, nusiminęs, susimąstęs. Jau nebegalėjo pakelti šaltų ir karštų vonių kaitos nuo pagerbtuvių iki paniekos. Siela suluošinta, Lietuvoje viską rado kaip palikęs – nežiūrinčius į akis. Grįžus iš Afganistano, prabėgus keliems mėnesiams, naktį jį ištiko stiprus širdies smūgis. Gydytojai vos išgelbėjo… Pamažėl, pamažėl žaizda užgijo, o randas liko ne tik širdyje, bet ir sužalojo dvasios būseną,“ – vakardienos prisiminimais apie mylimą vyrą dalinasi Goda FERENSIENĖ.

Atsisakęs pasekti kaimynystėje gyvenusio ekskomunisto Algirdo Mykolo BRAZAUSKO pavyzdžiu, skubiai išvertusio savo kailį, pakeitusio politines pažiūras bei įsitikinimus vien tik tam, kad išliktų prie valdžios lovio, Algirdas FERENSAS prieš 15 metų nusišovė savo darbo kabinete, „Gyvenimo šaltinių“ redakcijoje…

Oriai priėmusi šį lemties iššūkį, taip ir palikusi našle, Goda FERENSIENĖ ilgainiui tapo negrįžtamai tolstančių brangių gyvenimo akimirkų metraštininke, puoselėtoja bei saugotoja. Ji tebejaučia gilią pagarbą ir meilę savo gyvenimo Žmogui, kuris „mėgo tikrumą, paprastumą, negalėjo pakęsti gudragalviškų įmantrybių, norėjo ir siekė tiesos. Jis toks, ne kitoks – štai ir viskas“.

Pastaruoju metu kur kas daugiau prasmės, šviesos ir meilės atrandanti vakardienos prisiminimuose, nei nūdienos realijose, autobiografinės knygos „Grįžtu į vakardieną“ pratarmėje „Jis mano likimas“Goda FERENSIENĖ rašo: „Prieš daug metų įsitikinau, kad Dievas globoja mane! Aš vėl užsitarnavau jo žvilgsnį ir pagarbą. Nežinau, kaip atsitiko, kad susiradau šį žmogų ir kodėl praradau, – atsakymo nėra. Aš jau buvau užsklendusi savo sielos ir jausmų sklendę, ir mano širdis ilgą laiką žvarbo vieniša… Ieškojau įdomių, stiprių žmonių, o sutikdavau žmogiukus, gailesčio vertus, atsargius ir veidmainius. Sužinojau, kad ypač pavojinga būti atvirai. Ir dar tvirčiau užsklendžiau sielos sklendę“.

Lygindama praeities ir dabarties įvykius, pašiepdama šiuolaikinių „patriotų“ savanaudiškumą, godumą, nekompetenciją bei prisitaikėliškumą, Goda FERENSIENĖ, su nostalgija žvelgdama į praeitį autobiografinėje knygoje „Grįžtu į vakardieną“, be kita ko, pateikia savitą požiūrį ir į nūdienos realybę bei problemas, kurios kaupėsi Lietuvoje nuo pat Sąjūdžio ištakų, kylant dainuojančios revoliucijos bangai, pasėjusios Tautoje laisvės, nepriklausomybės, dvasinio Atgimimo viltį.

Baigiamoje knygos dalyje, vietoj epilogo, Goda FERENSIENĖ pateikia autentiškus to laikmečio prisiminimus ir savitą požiūrį į parlamentinių Lovio partijų politikos funkcionierius, kurie savo būvimu valdžioje lengva ranka išdavė tuos Nepriklausomybės idealus, vardan kurių buvo pralietas nekaltų žmonių kraujas!..

„O prasidėjus Sąjūdžiui – PRAĖJUS KELERIEMS METAMS – Algirdas labai stebėdamasis klausėsi senų bendražygių naujų šnekų, netikėjo, kad žmogus, 50 metų dirbęs visai kitai ideologijai, per mėnesį gali visai neatpažįstamai pasikeisti. Tad klausėsi – ir savo ausimis netikėjo tais, kurie ką tik kalbėjo apie meilę ir ištikimybę, prisiekinėjo komunistų partijai, o padvelkus naujiems vėjams mikliai pasikeitė, prisitaikė ir…vėl mušėsi į krūtinę, prisiekinėdami ištikimybę ir nuolankumą kitiems stabams. Vieni puolė į bažnyčias ir kažką neaiškaus ėmė murmėti po nosimis, kiti sovietmečiu gautus apdovanojimus trypė į žemę ir purtėsi jų tarsi užkrečiamos ligos, dar kiti rėkė, kad buvome išprievartauti… Garsiausiai rėkė komunistų partijos vadai ir vadukai, slaptieji agentai ir „stukačiai“. Kas nuoširdžiai kalbėjo, kas veidmainiavo, suvokti iš ties buvo sunku. Ir nereikia – istorija atsirinks.

*****

Kaip šiandien menu: visų žmonių veidai linksmi, nes visa Lietuva ruošėsi nepakartojama mitingui Vingio parke. Visi išsipuošę, vienas su kitu draugiškai plepa, juokauja – vos ne viena šeima! Pasipuošėm ir mes su Algirdu Ferensu ir Algirde, nes nuotaika tokia pakili, kad niekas namuose nesulaikys. Netikėtai atėjo aukštu žemiau gyvenęs kaimynas – pirmasis komunistų partijos sekretorius Algirdas Brazauskas su Julija.  Atsinešė konjako butelį „Belyj Aist“ (šį konjaką atsiveždavome iš Maskvos).

Kadangi atėjo svečių, tai Algirdas pasiliko namuose. Ant stalo skubiai paruošiau lengvų valgių. AMB kalba apie įtemptą padėtį komunistų partijos gretose ir kad ruošia kitą partijos pavadinimą. Aš jam ir sakau: „Ateikit rytoj į mitingą Vingio parke, bus be galo įdomu“. Jis iš karto sako: „Kas mane leis, čia reikia, kad nutartų biuro nariai…“ O aš: „Ateikit, taip žmonės nori…“

Man tada pasirodė, kad jis abejoja ir nenori išsišokti, nes nežino, kur pakryps reikalai? Jis gi Lietuvos Respublikos pirmasis komunistų partijos sekretorius. Tvirtai maniau, kad pasitaręs telefonu su kai kuriais biuro nariais, nedrąsiai atslinko. Nuo įtūžusios minios, kuri spjaudė ir pravardžiavo komunistu, jį gelbėjo Vytautas Petkevičius. Taip ir liko ant scenos AMB stovėti už Vytauto Petkevičiaus nugaros.

Vos nepamiršau svarbios detalės, pasakė, kad keičia komunistų partijos pavadinimą ir atsiskiria nuo Maskvos, todėl Algirdą Ferensą, kaip žymų veikėją, jis kviečia į naujai LDDP pavadintą partiją. Algirdas Ferensas ilgai ir atidžiai klausėsi jo planų ir sako:  „Žinai, aš vienoje partijoje tiek metų buvau, į kitą visai nenoriu eiti…“

Algirdas Ferensas visai nemokėjo ir nesuvokė, kaip prisitaikyti, kaip meluoti žmonėms, kaip atgailauti už nueitą kelią, kaip užmiršti tą sunkų, sąžiningai nueitą kelią.

Aš, palikusi Algirdę su tėvu, vis maliausi prie Aukščiausios tarybos. Čia pilna pažįstamų, ir iš visos Lietuvos suvažiavusių. Visi dalijasi įspūdžiais, visi linksmi…

Ir štai 1989 metų rugpjūčio 23 diena. Užbėgau Akmenų gatvėje pas kaimynus Brazauskus, Rusenkas, Songailas kviesti į Baltijos kelią… bet nieko nepešusi (kadangi nei jie, nei vaikai nesiruošė eiti) nukūriau prie savo bičiulių, su kuriais buvau susitarusi prie Aukščiausios tarybos. Algirdas Ferensas vis pristabdo mane ir apeliuoja, kad neįsivelčiau į kokią istoriją ir liepia pagalvoti apie mergytę.

*****

1991 metų sausio 13 diena – žiūrime televiziją iki paskutiniųjų diktorės Eglės Bučelytės žodžių: „Jau girdžiu, kariškiai vaikšto televizijos koridoriais…“ ir užgęsta ekranas.

Išpuolam į gatvės pusės balkoną… Gerai girdėti, kaip važiuoja Sierakausko gatve tankai…

Atsidaro mūsų durys (nes jų nerakindavome), ir pridusęs, persimainęs įeina AMB su Julija. Algirdas Ferensas nustebęs klausia: „Tu ne darbe?“ Jis gi Lietuvos Respublikos vadas atsakingas už visą tvarką. Davė suprasti: „Nelįsiu ir nesikišiu, dar neaišku kuo viskas gali baigtis…“

AMB atidaro atsineštą konjako „Belyj Aist“ butelį. Dar pasiskambina namuose tūnantiems Lionginui Šepečiui, Vladimirui Beriozovui – pasisako, kur esąs.

Stovime balkone. Staiga pasigirsta šaudymas. Algirdas Ferensas sušunka: „Ką jie daro?“ Aš skubiai susiruošiu, palieku Algirdę namuose ir skubu prie televizijos (Konarskio gatvėje).

Kai aš išgirdau per televiziją aiškinant, atseit AMB buvęs kabinete ir palaikęs ryšį su Maskva, nes kiekvienu momentu galėjęs skambinti Michailas Gorbačiovas, man šis melas sukėlė tokią nuostabą – koks jis atsargus ir apdairus, bet nesumetė, kad dar yra gyvų liudininkų…

Todėl galiu tvirtai sakyti, kad tie aukšti pareigūnai, kurie tūnojo po krūmais ir nerizikavo savo gyvenimu, kur kas daugiau laimėjo už tuos, kurie diena iš dienos budėjo prie televizijos ar Aukščiausios tarybos.

Vardiju: Lionginas Šepetys lengvai tapo signataru (tik dėl parašo!), be to įsigijo Čiurlionio gatvėje sklypą, pasistatė namus ir drąsiai gali sakyti „Ir aš kovojau už Lietuvos nepriklausomybę“.

AMB melas nesutrukdė tapti Lietuvos Respublikos  Prezidentu ir naudotis ne tik visomis regalijomis, bet ir privilegijomis.

AMB ištikimam tarnui Vladimirui Beriozovui – nerizikuojant – po to įsikurti Turniškėse.

Jie visai niekuo nerizikuodami daug laimėjo!!!

Ir šiandien…

Lietuva pasuko neteisingu keliu, kurdama savo ateitį ant netiesos.

Nenoriu klastoti gyvenimo istorijos – mes tuo laikmečiu tokie buvome, todėl aš pageidaučiau, kad Algirdas Ferensas nebūtų suplaktas su tais komunistais, kurie spaudė raudoną bilietą prie širdies, o vėjams papūtus kita kryptimi it nusvilę sviedė tą garbinamą bilietą į istorijos šiukšlyną. Jie gėdingai išsižadėjo savo praeities, nors tautos jie neatsiprašė ir net neatgailavo… Mikliai „pasikeitė“, apsivertė ir išvertė savo marškinius. Deja, ne pačia švariausia puse.

Su liūdesiu tenka pastebėti, kad šiuo etapu mūsų valstybę valdo ir „puoselėja“ grupė partijos „draugų“. Jie pasikliauja ne visuomene, ne rinkėjais, kurie jiems patikėjo valstybę, o savo asmeniniais ryšiais, kolektyvine atsakomybe (ne asmenine ar politine). Politikai (valdininkai) plečia ryšius su verslo žmonėmis (sąžiningais ir nesąžiningais), koketuoja su rėmėjais, vyksta slapti susitikimai ir dar slaptesni susitarimai. Vadovai nesugeba suvokti tikrųjų demokratinių vertybių. Jų demokratijos suvokimas – tai išlikimas politikoje, paaukojant sąžinės, moralės, padorumo deficitą.

DAR: slapta nuo visuomenės skiria ne kompetentingus pareigūnus, o ištikimai tarnaujančius skiriančiajam ir partijai. Jie suauga – su šeima, giminėmis – tiesiog susicementuoja, ir todėl daro stiprų neigiamą poveikį visuomenei.

Taip užmegzti tamprūs asmeniniai ryšiai, kad negalioja jokie įstatymai: jie pataisomi, papildomi, pakreipiami, užlopomi… valdininkai meistriškai įvaldę dvigubus standartus: vieną daro, kitą sako, trečią dar laiko mintyse. Jie žaidžia užkulisinius žaidimus. Viskas įslaptinta nuo piliečių po grifu „Visiškai slaptai“, slapstosi po konfidencialumo sąvoka: parduodama „Alita“, „Mažeikių nafta“, sudaromas slaptas „LEO“ sandoris… – žmonės neturi žinoti, kaip ir kur išgaravo komjaunimui (LKJS), rajkomams, gorkomams priklausę pastatai (t.y. viešbučiai, poilsiavietės…), kur nukeliavo pionierių stovyklų poilsiavietės? Kur??? Kas išdrįs atsakyti?

Kuo daugiau paslapčių (ne viešumo), tuo lengviau valdyti, o kartu – platus vieškelis korupcijai! Korupcijos kvapas sklinda iš tų institucijų, kurios iš tikrųjų turėtų su ja kovoti. Piliečiai nežino, kas vyksta valstybėje! Viskas apglaistoma įstatymais. Konstitucija jau seniai nebeveikia. Jie niekaip nesuvokia, kad politikoje negalima vadovautis kriminalinio pasaulio įstatymais – politika turi būti vieša.

Ir nustembi pamatęs, kad kuriame nors pokylių ar juoko vakarėliuose malasi visi: nusikaltėliai, politikieriai, ministrai, vadovai… Iš jų vulgariai tyčiojamasi, o šie niekaip negali atsidžiaugti savo „populiarumu“… ir jo ieško bet kokia kaina. Todėl iš visų jėgų stengiasi visur dalyvauti: televizijos šou, vakarėliuose, madų pristatyme ir kituose nereikšminguose renginiuose, nebodami kuklumo ir padorumo. Vakarėliuose džiūgauja gavę lygtai garbingą apdovanojimą: Gedimino kryžių ar dar ką? – užmaukšlina svogūno kepurę. Visai nesuvokia, kad užimamos pareigos užkrauna pareigų, be to, ir apribojimų. Politikas privalo žinoti, kas ir kada tinka, ko vertėtų vengti. O pabandyk nekviesti! Užsirūstins, kam atimamas jo “populiarumas“, primes politinį susidorojimą…

Todėl stebiesi, kaip virto vienas kito kolegomis (politika, verslininkas, nusikaltėlis), vadina vardais, tapšnoja per petį, lyg nuo mažumės būtų žaidę vienoje smėlio dėžėje. Jokio oficialumo ir pagarbos užimamoms pareigoms, moralinės padėties visuomenėje.

Ar dera politikams veidmainiauti, nesakyti tiesos ir pigiai ieškoti populiarumo?!

Todėl klausiu:

Ar mūsų piliečiai gerbia ir myli valdžią?

Atsakau:

Nemyli ir absoliučiai negerbia… bet ar galima pasitikėti ir mylėti meluojančius piktadarius?!

Mūsų feodalai veidmainiauja ir taip pat negerbia savęs ir nemyli savo tautos piliečių. Jie slapstosi nuo piliečių – žaidžia slėpynes. Niekam nevalia domėtis ir klausti, kokį atlieka politinį vaidmenį tas ar kitas politikas (nors jo iš tiesų neturi). Nes akivaizdžiai matyti, kad politinis šalies „elitas“ neturi sveikos moralinės nuovokos, kur eiti, į kokius renginius, su kuo bendrauti, kam nesakyti teisybės, kur slėptos nuo piliečių?! Įkliuvę išsisukinėja, meluoja, kerštauja, tai visokio plauko klounai, baukutės, rupulevičiai. Taip ir griebia nelygios visuomeninės padėties poras (veda moterį ne iš savo kiemo).

Lietuvoje neatkurta Nepriklausomybė, nes piliečiai nelaisvi, negali ramiai gyventi. Didelė visuomenės dalis jaučiasi teisiškai nesaugi, nes teismai gina nomenklatūros interesus. Daugelis piliečių nemato gyvenimo perspektyvos (daug kartų buvo apgauti: bankai, vagnorkos, privatizacija). Ir kol teismų kompetencija ritasi į nuokalnę, bylų sprendimai priklauso nuo politikų (asmeninių skambučių, pasišnibždėjimų), tol sąvoka teisinė valstybė Lietuvai yra visai svetima. Tik imituojama teisinė valstybė, apglaistyta įstatymais. Puikiai yra visiems žinoma, kad teisėjai, advokatai, tardytojai, prokurorai, muitininkai tapo vienu klanu. Jie visi labiau susiję su nusikalstamu pasauliu ir aukštąja valdžia, nors „elitas“ turėtų bijoti rinkėjų, tačiau jie spjauna į rinkėjus (patenka pagal sąrašus). Mes, norim ar nenorim, esame priversti balsuoti už neaiškių, miglose skendinčių, susikompromitavusių partijų sąrašus, partijų nariai braunasi į valdžią visai kitais tikslais. Todėl Lietuvoje niekada netrūko ir netrūksta žmonių, kuriems rūpi tik pragmatiškas ekonominis bendradarbiavimas. Jie bėgioja iš partijos į partiją ne dėl ideologinių paskatų, o dėl išskaičiavimų. Kodėl užmiršta rezoliuciją Nr.19 „Dėl privilegijų ir nomenklatūros likvidavimo“? Ši vis labiau klesti…

O rinkėjai? Rinkėjai ciniškai, arogantiškai paliekami užmarštyje kitą dieną po rinkimų, o pažadai ir šūkiai „Nusipelnėme gyventi geriau“ arba „Dirbkime kartu“ (žmonių perfrazuoti „Vokime kartu“) ir kt. pamirštami. Šalį pradeda valdyti interesų grupuotės, kurios ir atsakingos tik savo finansuotojams (dosniems rėmėjams). Kol kas niekas nesumojo, kaip užkirsti kelią kerojantiems korupcijai, melui, demagogijai, populizmui… Mano tikslas nėra kam nors pataikauti ar pamokslauti, bet atvirai kalbėti apie tai, kas buvo netolimoje praeityje ir ką šiandien matau.

Nors gyvenimas nesidairo atgal, bet aš atsisuksiu…

Todėl nors ir smarkiai peikiama sovietinė nomenklatūra (didžioji dalis ir dabar darbuojasi Seime ir Vyriausybėje, nes nebuvo priimtas desovietizacijos įstatymas, kaip Čekoslovakijoje, tai Česlovas Juršėnas, Justinas Karosas, Justas Vincas Paleckis), bet grūdus nuo pelų atskirti mokėjo. Nomenklatūrininkai dirbo Lietuvai, jos ūkiui, kultūrai ir paveldui (dabar tai griaunama). Politikai buvo ruošiami pakopomis, dešimtmečiais. Kiekvienas žinojo ir suvokė savo vietą. Ir štai jų vieton į valdžią prasibrovę pataikūnai, partijų lyderiai, gan sparčiai lobstantys apsukruoliai (sukčiai).

Valdžioje pabuvusius cinikus keičia dar didesni veidmainiai.

Neteko girdėti, juolab matyti, kad pirmieji valstybės vadovai ar aukštas pareigas užimantys pašaipūnai vakarėliuose arba gimtadieniui sukviestų 200-300 svečių (būtina pabrėžti, kad ypač atsakingai atrenkami svečiai Vakarų šalyse). Nebuvo tokios gausybės bereikšmių pokylių, t.y. nuolat švenčiančiųjų. Nuostabą kelia tai, kad seimūnai jau viešai švenčia gimtadienius ar šiaip bereikšmes šventes tiesiog darbo vietoje. Tiesiog švaistomos lėšos lėbavimams. Todėl dabar ypač sunku atskirti, kurios šventės yra svarbios ir reikia švęsti, o kurias (nes iškreiptas biudžeto lėšų skirstymas) iš viso užmiršti. Šventės virto pigia komercija (net balsuojant už stojimą į Europos Sąjungą už vieną centą perkamas rinkėjo balsas). Čia sentimentams bei romantikai neliko vietos – jie laikomi didžiule yda, nes užvaldė godumas, vartotojiškumas, vergiškumas. Vergiškumo priežastis – priklausomybė nuo ES (kaip netolimoje praeityje priklausėme nuo Maskvos).

TODĖL visiems matyti, kad politinis „elitas“ gyvena ne ant žemės tarp visuomenės – rinkėjų, o virš valstybės savo susikurtoje „valstybėlėje, t.y. savo valdose. Visi buvę komunistai (tik pakeitę pavadinimą) valstybę traktuoja kaip savo nuosavybę. Mes anksčiau priklausėm nuo Maskvos, o dabar nuo savo klano nuosavybės. Valstybė paversta savitarnos parduotuve.

„Elitas“ patogiai jaučiasi rinkėjų puikiai išpurentoje dirvoje.

Drįstu tikėti, kad greitu laiku iš mažų miestelių, rajonų, kaimų, jeigu neišbėgs į užsienį, ir dar liks protingų žmonių: istorikų, gydytojų, mokslininkų, inžinierių – iškils ne sąrašiniai politikai, o veiklūs visuomeninių organizacijų, bendruomenių atstovai – tai tikrieji inteligentai. Jie nustums tuos korumpuotus, nesąžiningus ir garbingus nusikaltėlius (jie daugel metų tvirtai įsicementavę į kėdes). Nuo jų priklausys, ar Lietuvos kultūra, paveldas, politika, ekonomika bus nacionalinė. Jie turėtų atkurti tas vertybes, kurios taip susimaišė vadinamais laisvės metais.

JIE turėtų nuvalyti tas moralės dulkes, kurios užgulė storu sluoksniu visas kultūros sritis. O materialinės gerovės siekius prislopinti. Be to, JIE turėtų išardyti klanų voratinklį, sukurti kultūros politiką. Verkiant skubiai reikia sukurti politikų ir valstybės tarnautojų etikos kodeksą.

Valdininkams dar kol kas gerai pavyksta apriboti žmonių teises: pažadais bei pagąsdinimais Europos Sąjunga, bet tai priklauso nuo piliečių visuomenės atsparumo ir jėgos. O dabar Lietuvoje daug burbėjimo ir nepasitenkinimo, bet didelio pasipriešinimo nėra.“