Grybų karas viduržiemyje – 3
2010 02 14
Grybų karas viduržiemyje – 3
Adolfas STRAKŠYS, rašytojas
A.STRAKŠYS
3. Lietuva be Vygaudo UŠACKO
Manęs klausia: „Kas vyksta Lietuvoje, jei turėjo iš ministrų atsisakyti pats kompetentingiausias diplomatas Vygaudas Ušackas?“
Nieko nevyksta. Paprasčiausiai konservatoriai eilinį kartą sustiprino savo pozicijas valstybėje – šios partijos narys vadovauja ne tik vyriausybei, bet ir Seimui, o dabar tos pačios partijos rankose atsidūrė ir Užsienio reikalų ministerija.
Kad naujasis ministras ne specialistas?
O kokį medicininį diplomą turi Sveikatos apsaugos ministras?
Na, kas, kad turime netgi dvi aukštąsias mokyklas, kurios ruošia medikus. Na, kas, kad turime tarptautinių santykių ir politinių mokslų institutą.
Lietuvos valdžioje jokių politinių mokslų nebaigę politikai, o jų pavaduotojai, tarp kita ko, specialistai, tik renka pinigus ministrų partijoms…
O jei tiksliau – susirenka kyšius, kuriais apmokėjo savo aukštus postus…
Todėl yra kaip yra, o yra kartais labai juokinga ir graudu.
Prezidentė Dalia Grybauskaitė pakvietė Rusijos federacijos Prezidentą Dmitrijų Medvedevą Kovo vienuoliktą atvykti į Vilnių paminėti Lietuvos nepriklausomybės dvidešimtmetį, o pakvietusi žurnalistams arogantiškai pareiškė, kad kviečia todėl, jog nori pamatyti, kaip Rusija vertina Lietuvą, o nuo to, kaip ji vertina mūsų valstybę, priklausys tai, ar ji vyks į Maskvą paminėti pergalės Antrajame pasauliniame kare 65-ąsias metines.
Kaip oficialioji Rusija vertina oficialiąją Lietuvą, ji parodė 2001 metais, kai priiminėjo Kremliuje Lietuvos Respublikos Prezidentą Valdą Adamkų ir visą jo vadovaujamą delegaciją.
Mūsų Respublikos Prezidentas buvo priimtas kaip ir kitų nepriklausomų valstybių vadovai…
Tą pripažino pats Valdas Adamkus ir delegacijos nariai, su kuriais man teko šia tema kalbėtis.
Bet paskui oficialusis Vilnius užsidengė nuo oficialiosios Rusijos šaltojo karo ledkalniais, kurie tirpsta labai lėtai, o kartais ir visai netirpsta.
O mūsų Prezidentės godojamas vizitas į Maskvą Raudojoje aikštėje paminėti Pergalės antrajame pasauliniame kare jubiliejaus gali ir neįvykti. Ir dėl visai paprastos priežasties – Rusijos spaudoje jau seniai paskelbta, kad į šitą didelę rusams šventę šiemet įprastų pakvietimų diplomatiniais kanalais nebus – tokius kvietimus gavo tik NVS valstybių lyderiai. Šventėje taipgi dalyvaus ir svečiai, kuriems kvietimus per įvairius dvišalius susitikimus yra įteikęs Rusijos Prezidentas Dmitrijus Medvedevas, arba tie, kurie patys pareiškė norą dalyvauti iškilmėse. Tarp tokių yra Kinijos Liaudies respublikos pirmininkas ir Serbijos prezidentas.
Beje, Prezidentės norams išsipildyti dar buvo vienas šansas – jai pakvietimą į šventę galėjo atvežti Rusijos vyriausybės vadovas Vladimiras Putinas per jo paties pageidavimu surengtą susitikimą Helsinkyje…
Vladimiras Putinas pakvietimą atvežė tik Latvijos prezidentui…
Jo, kaipo Prezidento, pakvietimą atšvęsti pergalės prieš fašizmą šešiasdešimtąsias metines Maskvoje Valdas Adamkus ignoravo, nors paskui baisiai piktinosi, kad nebuvo pakviestas į šventę Kaliningrade – ten buvo pakviestas ne jis, Valdas Adamkus, bet Kazimira Danutė Prunskienė, ir už tai ji gavo gerokai pylos…
Kad šitaip neįvyktų ir šiemet, Rusija nutarė nekviesti į tą neeilinę šią valstybės šventę kad ir kaimyninių valstybių vadovus. Šventė yra šventė, ir jos neturi temdyti kažkieno arogancija ir politinis pasipūtimas – Pergalės šventė, beje, kaip ir visos šventės, neturi tapti senų sąskaitų suvedinėjimų arena, kuri temdytų vienos ar kitos valstybės nuotaiką.
Šventė yra šventė – ir daugiau niekas.
Beje, Antrąjį pasaulinį karą rusai vadina Didžiuoju Tėvynės karu, kuris baigėsi 1945 metų gegužės devintą, nors didžioji šventė – Pergalės paradas Raudonojoje aikštėje įvyko tik birželio 24 dieną…
Europa savo Pergalės dieną švenčia gegužės aštuntą.
Mes nei vienos, nei kitos datos neturėtume švęsti – Antrasis pasaulinis karas Lietuvoje dar tęsėsi mažiausiai dešimt metų po karo…
O Antrasis pasaulinis karas faktiškai baigėsi ne tais dvi dienas užsitęsusiais pergalės saliutais, bet po atominių bombų sprogimų Japonijoje…
Šitie baisūs sprogimai, beje, naikino ne karines priešo pajėgas, bet civilius Japonijos gyventojus – vaikus, moteris ir senukus…
Šitaip prasidėjo Trečiasis pasaulinis karas, kuris tęsiasi iki šiol. Tai karas be fronto linijos, tai karas ne kareivio prieš kareivį, ne ginkluoto prieš ginkluotą, o ginkluotų vyrų karus prieš civilius.
Toks karas niekaip nesibaigia Irake. Nors kariuomenė jau išvedama, taikos toje žemėje nėra ir dar labai ilgai nebus. Toks pat kruvinas karas vyksta Afganistane, ir joks pranašas, dangiškas ar žemiškas, negali pasakyti, kada tas kruvinas karas baigsis.
Toks karas, beje, gali ištikti Iraną.
Tas karas atėjo ir į Ameriką, kur to karo bandos buvo nuversti du dangoraižiai su gyvais žmonėmis.
Amerika pagerbė jų atminimą ir prisiekė atkeršyti už jų mirtį.
Taip kruvinu skerdynių lauku buvo paverstas Irakas, taip kraujas upeliais liejasi Afganistane. Tiems karams pasitelkiamos beveik viso pasaulio karinės pajėgos, kad ir simbolinės, bet jos turi paklupdyti tas šalis, o jos vis dar neklumpa ir neklumpa.
Vardan ko visa tai?
Atsakymu galėtų pasitarnauti tos dvi Salomėjos Nėries eilutes:
Tegu tautos vieną himną gieda –
Visos tautos iš vienos širdies…
Tai iš poemos „Bolševiko kelias“…
Dabar tai jau kitokių bolševikų kelias, o tikslas likęs tas pats…
Tegu gieda…
Negiedos, pasaulis tikrai negiedos, o tuo labiau iš vienos širdies. Prezidentai gal ir giedos, ministrai pirmininkai gal ir giedos – tautos negiedos. Tautos nori gyventi, nes nieko nėra šioje žemėje gražesnio ir brangesnio už gyvenimą.
Ir nieko nėra bjauresnio už karą.
Ir žvėriškesnio.
Ryjančio viską, ką yra sukūręs žmogus per šimtmečių šimtmečius ir kuria dabar – vardan sunaikinimo?
Neseniai paskelbta statistika pašiurpino – Europos Sąjungos valstybėse badauja 80 milijonų žmonių. Tarp jų ir vaikai, ir senukai – taigi ateinančioji ir nueinančioji karta.
Taigi į mūsų akis žiūri badaujantis pasaulis ir badaujanti jo ateitis.
O kiek trilijonų dolerių surijo Irako karas, kiek milijardų dolerių surijo subombarduotos Jugoslavijos atstatymas, kiek trilijonų dolerių suris gyvuliškas noras paskandinti kraujyje Afganistano laisvę ir nepriklausomybę ir užmauti jam ant sprando amerikoniškus pavalkus?
Dešimt metų šitą kraštą vergė ir nepavergė bolševikai, karo vėliavą iš jų perėmė amerikonai, įtraukdami į šį pražūtingą darbą Europos valstybes, ir paradoksas – gaudė amerikonų šeriamą Bin Ladeną rusai, dabar jį gaudo patys amerikonai, ir niekaip negali pagauti…
Nepagauna todėl, kad nereikia pagauti – jis reikalingas gyvas kaip kruvina Trečiojo pasaulinio karo vėliava…
Ir yra vienintelis kelias baigti šitam karui – susirinkti savo autus ir važiuoti namo.
Nebuvo valstybės, kuri nukariautų Afganistaną – nenugalės jo ir Amerika. Tik užtrauks ji musulmonų pasaulio neapykantą ne musulmonų pasauliui…
Rusai tai suprato pirmieji, ir, vos tik nuėjo nuo valdžios bolševikai su savo pasaulinės revoliucijos lozungais, sėdo ant savo kruvinų tankų ir išvažiavo namo, cinkuotasi karstais vežina…
Tą patį turės padaryti ir amerikiečiai su savo satelitais, ir kuo greičiau jie tai padarys, tuo pasauliui bus geriau.
Pasauliui reikia pagaliau išmokti gyventi žmogiškai.
Bet kas išmokys?
Prezidentė Dalia Grybauskaitė bando tirpinti šaltojo karo ledynus, kurie susikaupė per Valdo Adamkaus valdymo dešimtmetį. Ji pasiskambino Rusijos prezidentui Dmitrijui Medvedevui ir išsprendė kai kurias tarp mūsų valstybių kilusias ekonomines problemas.
Ji pakvietė į Lietuvą Baltarusijos Prezidentą Aleksandrą Lukašenką, jis apsilankė mūsų šalyje, ir mūsų Gedimino pilis nuo to nesubyrėjo…
Dauguma lietuvių patenkinti šitais darbais, bet yra ir nemažas būrys nepatenkintų, ir tai suprantama – dešimtmečius formavęsi ledynai tirpsta labai sunkiai.
Žodis rusiškas Lietuvoje jau tapo prakeiksmu. Tremtinio vaikui Bronislovui Lubiui žurnalistė interviu per televiziją meta – tu prorusiškas.
Dujos – rusiškos, nafta – rusiška, nors nei dujų, nei naftos lietuviškos neturime, ir labai ačiū Rusijai, kad ji mums, politiniams nepraustaburniams, tų dujų, ir tos naftos ar benzino parduoda…
Skaitau kai kuriuos rusų laikraščius ir nerandu, kad koks nors rusas, ypač tokio lygmens kaip Bronislovas Lubys, būtų pavadintas prolietuvišku, nors Rusijoje Lietuva dar turi nemažai draugų ir bičiulių.
Nustebau, kai ta pati žurnalistė viešame pokalbyje su Mečiu Laurinkumi pareiškė, kad Antavilių kiaulę per ABC televiziją Amerikai ir Lietuvai gal pakišo… Rusijos žvalgyba…
Betrūko pasakyti, kad Vladimiras Putinas arba geriausiu atveju – Kremlius ir jo kurantai…
Kaip sako žemaičiai, durnumui ribų nėra ir niekada nebus.
Dabar vėl sustota prie naujos dilemos – kviesti Aleksandrą Lukašenką į Lietuvos Nepriklausomybės dvidešimtmečio minėjimą, ar ne? Kaimynas jis mums, ar ne? Skersai-išilgai kelio atsistojo vieno generolo ir vienos politinės bobelės problema – mūsų prokurorai prašo tuos du Baltarusijos piliečius išduoti Lietuvai, idant jie čia būtų nuteisti, o Baltarusija jų mums neišduoda.
O kaip Baltarusija gali juos išduoti, jei nėra tarpvalstybinio susitarimo dėl nusikaltėlių išdavimo?
Tada galimi tik politiniai pasitauškinimai – daugiau nieko.
O jei kas užmiršo, tai priminsiu, kad Baltarusijos pusė, mūsų Generaliniam prokurorui Artūrui Paulauskui susitarus, Lietuvai leido pasiimti profesorių Mykolą Burokevičių ir jo mokintinį Juozą Jarmalavičių, kurie Lietuvoje buvo nuteisti.
Analogiškas pavyzdys iš kitos pusės: Prezidentas Algirdas Mykolas Brazauskas suteikė malonę teisininkui ir poetui Ivanui Kučerovui – Mykolo Burokevičiaus komandos nariui, ir leido jam grįžti į Baltarusiją, kur numirė…
Taigi bendradarbiavimo toje sudėtingoje srityje būta, bet jis nutrūko, kai Vakarams neįtiko Baltarusijos prezidentas Aleksandras Lukašenka, pasakyčiau, gan santūrus Lietuvos atžvilgiu.
Mes esame labiau nesantūresni.
Ir ne tik nesantūresni.
Mes amerikoniškus dolerius maišais varome į Baltarusiją, kad būtų nuversta jųjų valdžia ir pakeista į tokią, kokia patinka Amerikai, nes, kaip buvo pasakyta ant Rotušės laiptų, Amerikos priešai yra Lietuvos priešai – ir tiems priešams sunaikinti Antaviliuose buvo pastatytas kalėjimas…
Beje, amerikoniški pinigai iš Lietuvos į Baltarusiją keliavo dar ir tada, kai tie žodžiai nuo Rotušės laiptų nebuvo pasakyti…
Reikia užsitarnauti, kad tokie žodžiai būtų pasakyti…
Mums, o tuo pačiu ir pasauliui, ne sykį per televiziją aiškino, kad į Lietuvą amerikoniški pinigai buvo vežami amerikoniškais lėktuvais, kuriuos tikrinti mūsų pasieniečiams ir muitininkams buvo griežtai uždrausta.
Tokiais momentais Lietuva turėjo pasijusti jau nebesanti nepriklausoma ir savarankiška valstybė, dargi ne Europos Sąjungos narė.
Kokiais keliais tie pinigai keliavo į Baltarusiją, tik Valstybės saugumo departamentas yra kompetentingas pasakyti.
Jei, žinoma, tai nėra abiejų valstybių, tai yra ir Amerikos, ir Lietuvos, paslaptis, kurios, pasirodo, nežinojo ir nežino net mūsų valstybės vadovas Valdas Adamkus…
Sako, ne visi tie pinigai pateko Baltarusijon…
Žinia, paukštis skrenda – plunksnos krenta…
Plunksnos – ant žolės, pinigai – į pinigines…
Sako, tokių pinigų likimu buvo susidomėjęs Baltarusijon išsiųstas dirbti diplomatas-saugumietis Vytautas Pociūnas, ir dėl to jis paguldęs savo dar palyginti jauną galvą.
Sako…
Žinau tik viena – maži pinigai yra menkniekis, dideli pinigai kalnus verčia…
Ne tiktai diplomatus…
Nes visų pirštai į save lenkti…
Tuos nešvarius, sakyčiau, kruvinus dolerius savo laiku maišiais varė per sieną mūsų Žurnalistų sąjunga ir dėl jų susipjovę tos organizacijos vadovai neteko tarnybos – žinia, kur nešvarūs ir neatskaitingi pinigai, ten ir pjautynės, ne pinigas mėgsta nešvarias rankas, todėl jie, sako nekvepia…
Pinigai kvepia krauju.
Tie pinigai nebuvo skirti Baltarusijos ekonomikai stiprinti – jie buvo skirti Baltarusijos valdžiai nuversti ir ją pakeisti tokia, kokios nori Vakarai.
Man tuo metu pasitaikė būti Baltarusijos žurnalistų sąjungoje ir viena tos Sąjungos darbuotoja man pasakojo, kad pelningiausias užsiėmimas Minske – dalyvauti opozicijos mitinguose, nes vien už pastovėjimą tame mitinge gauni dešimt dolerių, o jei rankose laikai kokį nors plakatą, tai gauni dar penkis dolerius.
Taip uždarbiavęs jos sūnus studentas…
Beje, Universiteto profesoriaus atlyginimas tais metais sukosi maždaug apie šešiasdešimt-devyniasdešimt dolerių…
Taigi visai neseno šaltojo karo metais mes eksportavome į Baltarusiją rožinę, kaštoninę ar bulvinę revoliuciją, kurios tikslas buvo nuversti Aleksandro Lukašenkos valdžią.
Čia nieko naujo – revoliucijas į svečias šalis eksportavo ir bolševikai, o mes buvome tos bolševikijos sudėtyje, todėl buvom išmokę jųjų Internacionalą.
Kartais eksportuodavo netgi tankais…
Taigi bolševikinis palikimas yra eksportuoti revoliucijas į svečias šalis, o patiems gyventi diržus susiveržus…
Beje, nesu girdėjęs, kad dabartinė Baltarusija į Lietuvą būtų kokią nors revoliuciją eksportavusi ar bent bandžiusi ją eksportuoti – ji turi daug darbo namuose, nes nori gyventi gražiau…
Baltarusija yra dirbanti šalis. Ir, žinoma, galvojanti šalis. Ji jau šiemet pradeda statyti atominę elektrinę, o mes vis dar ieškome, kas ją statys, ir bus labai gerai, jei vidurvasaryje tokį mulkį rasime.
Dar daugiau – baltarusiai su lenkais šią savaitę susitarė, kad Gardine statys galingą šiluminę elektrinę, kūrenamą akmens anglimi…
Taigi kviesime ar nekviesime Aleksandrą Lukašenką į Respublikos nepriklausomybės dvidešimtmečio minėjimą?
Sveiko proto nepraradusi piliečių dalis yra už tai, kad reiktų kviesti – su artimiausiais kaimynais turime kalbėtis ne per Briuselį, o sava kalba. Ir tarnauti turime visų pirma patys sau, o ne kažkam kitam, kurio interesai gal visą šaltojo karo dešimtmetį mūsų buvo ginami.
Į mano rankas visai atsitiktinai pakliuvo marijampoliečio L.Bruko laiškas Prezidentei. Po trumputės įžangos šis pilietis pateikia savo paties ranka rašytą dokumentą, kuris skamba šitaip:
„Lietuvos Prezidentės ĮSAKYMAS
ĮSAKAU:
1. Per 3 mėnesius išsiųsti iš Lietuvos visus Baltarusijos prezidento Aleksandro Lukašenkos priešus: tegul jie vyksta, kur nori – į Vakarų Europą, į Lenkiją, Čekiją;
2. Uždaryti Baltarusijos universitetą Lietuvoje;
3. Nutraukti per Lietuvos radiją visas laidas baltarusių kalba į Baltarusiją (aš jas kasdien girdžiu nuo 6 valandos vakaro maždaug 460 m banga)
4. Uždrausti Lietuvoje baltarusiškus laikraščius prieš Baltarusiją ir Šalčininkų rajone, Norviliškėse, pasienyje, roko muzikos šventes – ta „šventė“ yra specialiai skirta agituoti baltarusius Baltarusijoje prieš dabartinę valdžią, o valdžia tai šventei duoda, kaip rašė spauda, iki 10 milijonų litų. Kodėl ta šventė ne Vilniuje, ne Trakų ar Biržų pilyse?“
Ar ne įdomus liaudies atstovo sukurtas dokumentas, kurio esmė tokia – jei norime draugiškumo iš kitų, tai pirmiausiai patys turime būti draugiški?
Ir nuo savęs to dokumento autorius kreipiasi į Prezidentę: „a) Jūs turite būti diktatore; b) jei Jūs visa tai padarysite, Lietuva turės pinigų, ir visi Jus rinks amžina prezidente.“
Šitaip mąsto Suvalkijos laukų žmogus.
Manau, teisingai mąsto – mes neturime kasti duobės kitiems, jei nenorime, kad šitokia vilkduobė būtų kasama mums.
Visos pasaulio tautos turi gyventi taip, kaip jos pačios nori, o svetimų valstybių pinigai tų tautų išdavikams pirkti yra smirdų smirdas.
Iš tame įsakyme išdėstytų faktų aišku, kur eina lėktuvais maišuose į Lietuvą slaptai atsiųsti pinigai…
Tuo turėtų susidomėti mūsų prokuratūra, jei ji, žinoma, po kapitalinių gatvės rekonstrukcijų išliks dar mūsų…
Šiandien, matau, triumfuoja Kauno nusikaltėlių pasaulis ir į suktas kombinacijas įklimpę ar jau už susipykimą su įstatymais teisti Seimo nariai.
Labai gražus politinis ir ūkinis aljansas…
Todėl nenustebčiau, kad minia, kuri jau tvarko valstybės teisėtvarką ir teisėsaugą, į Generalinius prokurorus pasiūlys savo autoritetą Henriką Daktarą, kuris nuo Generalinio prokuroro Algimanto Valantino persekiojimų turėjo emigruoti į Bulgariją, o dabar uždarytas už grotų, kurių tik savaitę teko paragauti Sveikatos apsaugos viceministrui liberalui Artūrui Skikui…
Juk kyšininkystėje paskendusiai mūsų sveikatos apsaugos sistemai vadovauti Andrius Kubilius ir toliau paliko Algį Čapliką, bet, ačiū Dievui, Seimo pirmininkė Irena Degutienė pakritikavo Algį Čapliką, šis užsirūstino, o užsirūstinęs ėmė ir parašė atsistatydinimo pareiškimą…
Andrius Kubilius, kaip partijos vadas, labai užsigavo už tokį konservatorės poelgį, ir, matyt, jau prasidėjo dviejų vienos partijos dviejų lyderių tarpusavio karas – katras katrą?
Žiūri į tai ir supranti vieną baisų dalyką – mes dar ilgai murkdysimės savo pačių srutose…
Straipsnių ciklo Grybų karas viduržiemyje pirmoji dalis – Gedimino sugrįžimas , antroji dalis – Atia, demokratija