Politikos aktualijos

Šeštadienio ese

SIGNATARAI – šie ir anie…

Juozas IVANAUSKAS

„Tos taurios šventės fone labai nublanksta mūsų gyvenimo realybė, ypač ta, kuri susiformavo mūsų akyse po 1990 metų. Tiems žmonėms, kurie visą gyvenimą troško Nepriklausomos Lietuvos ir visomis galiomis prisidėjo prie jos atgavimo, nėra ir negali būti skaudesnio dalyko už neišvengiamą būtinybę pripažinti ir šiandien viešai paskelbti: šitas paskutinis mūsų projektas nepavyko.“

JDJ Vasario-16 Manifestas

„20 mūsų erzelynės, maišalynės metų labai daug ką supurvino – tai žiauriausia. O anuomet visi idealai buvo švarūs. Užtai man Kovo 11-oji – žymiai paprastesnė šventė, Vasario 16-ąją buvo daugiau taurumo, idealizmo.“

Nacionalinės premijos laureatas Romualdas  Rakauskas

„Anų laikų politikai turėjo kur kas daugiau padorumo, buvo kuklesni. O dabarties politiniai veikėjai maudosi materialinėje gerovėje, kiti be saiko naudojasi privilegijomis, treti – mėgaujasi laisve, nors jau seniai turėtų būti patupdyti už grotų!..“

Politikais ir teisėsauga nusivylęs pilietis

Vasario 16-tą iš Signatarų namų balkono prakalbęs apie caro laikais ir sovietmečiu  Lietuvai tekusią baudžiauninkės dalią buvęs Aukščiausiosios Tarybos – Atkuriamojo Seimo pirmininkas, europarlamentaras Vytautas Landsbergis, per 20 atkurtos nepriklausomybės metų, tiesiog, patologiškai įsijautęs į tautos patriarcho vaidmenį, Pilies gatvelėje susirinkusios minios bei TV žiūrovų akivaizdoje apgailestavo: „Deja, joks Seimas – nei Steigiamasis, nei Atkuriamasis – negali staigiu stebuklingu sprendimu atkurti visų žmonių dvasios, išnaikinti joje baudžiavos pėdsakų. Būtent, kad ir tie, kuriems buvo atimta Tėvynė, per dešimtmečius pratinti prie baudžiavos, išsyk taptų laisvais piliečiais“.

Ach, tas baudžiauninko mentalitetas, pavergęs Lietuvos žmonių dvasią!.. Regis, prieš tokią dvasinę vergovę nublanksta net ir mūsų garbių Signatarų – rentininkų pastangos!.. Tačiau ar mes iš tikrųjų galime jaustis laisvais, oriais piliečiais ne kažkur svetur besiblaškydami ir laimės ieškodami, uždarbiaudami, duoneliaudami, o būtent čia, savo Tėvynėje, pavergtoje oligarchinių-politinių klanų savivalės, valdančiųjų korupcijos, ciniško melo ir patyčių iš Tautos vertybių?..

Drįstančius abejoti pasiektais laimėjimais laisvoje, nepriklausomoje oligarchinėje valstybėje ir manančius, jog anksčiau buvo geriau gyventi, ponas V.Landsbergis pavadino dvasios baudžiauninkais, besiilginčiais baudžiavos. Pacitavęs paprastą liaudies išmintį – „ne piniguose laimė“, sugėdinęs netikėlius tėvus, kurie neva nuo pat mažens moko savo vaikus priešingų dalykų, esą laimė piniguose, o ne draugystėje ir tėvų meilėje, didysis pamokslautojas staiga prisiminė, kad Jėzų Kristų išdavęs Judas nesurado laimės už išdavystę gavęs pinigų – neištvėręs pasikorė…

Beje, Nepriklausomybės dienos proga prakalbęs apie laimę ne piniguose ir Judo sidabrinius, ponas Vytautas Landsbergis, turbūt, užmiršo legendinį tvartelį, dėl kurio jis pats taip ilgai ir įnirtingai grūmėsi teismuose, bei „prichvatizuotą“ sklypą Žvėryne, kurio, jo dėka,  neteko teisėtas šios žemės savininkas. Aptekęs turtais ir privilegijomis, tiek sovietmečiu, tiek ir dabar, apsidraudęs „juodai dienai“ solidžiomis sąskaitomis bankuose, savo tartiufiška politine veikla ženkliai prisidėjęs prie Tautos ir suverenios valstybės nuskurdinimo, tiek materialine, tiek ir dvasine, ideologine prasme, vienas pagrindinių šiandien Lietuvoje klestinčios oligarchinės valdymo sistemos architektų,  privilegijuotasis, vienintelis ir nepakeičiamas (iki grabo lentos?..)  Signatarų namų balkono oratorius, ponas Vytautas Landsbergis, deja, nepaseks Judo Iskarijoto pavyzdžiu, prabilus sąžinės balsui už nesuskaičiuojamas nuodėmes ir veidmainystę Dievo akivaizdoje maldos namuose. Toks nepasikabins kur nors dykvietėje ant sausos medžio šakos, bet dar ilgai šmėžuos viešojoje erdvėje, kažką „giliamintiškai“ postringaudamas TV ekranuose, mirgės spaudos leidinių puslapiuose, internetiniuose portaluose, savo kalbomis kiršins žmones, sukeldamas vienų pagiežą, įtūžį, kitų gi, saujelės padlaižių „megztaberetininkų“, liaupses ir ovacijas…

“Šią dieną prieš 92-ejus metus dvidešimt Tautos šviesuolių pasirašė nepaprastai svarbų dokumentą – Vasario 16-osios Nepriklausomybės aktą. Jis skelbė, kad Lietuvos Taryba atstato nepriklausomą demokratiniais pamatais sutvarkytą Lietuvos valstybę su sostine Vilniuje ir tą valstybę atskiria nuo visų valstybinių ryšių, kurie yra buvę su kitomis tautomis. Šie tobulai surikiuoti žodžiai tiksliai nusakė kelią, kurį pasirinko lietuvių tauta”, – antradienį S.Daukanto aikštėje kalbėjo Prezidentė Dalia Grybauskaitė, pridurdama, jog “Vasario 16-osios Akte nebuvo žadėta nei materialinė gerovė, nei išskirtinės privilegijos – tik laisvė. Šiandien esame laisvi. Džiaukimės laisve, branginkime ją ir tvirtinkime kasdieniais savo darbais, kaip tai darė Nepriklausomybės Akto signatarai. Tegul visuomet Vasario 16-oji būna mūsų laisvės ir nacionalinio orumo šventė”.

Savo kalboje akcentuodama, jog „Vasario 16-osios Akte nebuvo žadėta nei materialinė gerovė, nei išskirtinės privilegijos – tik laisvė“ bei ragindama bendrapiliečius džiaugtis iškovota laisve, šalies vadovė nė žodeliu neužsiminė apie godžių, savanaudžių nūdienos politikierių, partinės nomenklatūros, seimūnų, Kovo 11-osios Akto Signatarų privilegijas, bei klaninės oligarchinės viršūnės pasakiškus turtus, prisiplėštus iš valstybės, nuskurdinus socialiai pažeidžiamus šalies gyventojus, pensininkus, o Lietuvą įstūmusius į gilią sisteminę krizę.

Kaip žinia, Nepriklausomybės aktą 1991 m. kovo 11 d. pasirašė 124 signatarai, dar 3 asmenys pagal Nepriklausomybės Akto signatarų įstatymą priskiriami prie vykdžiusių svarbią valstybinę užduotį Maskvoje. Remiantis šiuo įstatymu signatarai, neturintys draudžiamųjų pajamų, turi teisę gauti valstybinę signataro rentą, kuri lygi 50 proc. Seimo nario pareiginės algos per mėnesį. Seimo nario pareiginė alga šiuo metu „į rankas“ sudaro apie 5,2 tūkst. Lt. Nepriklausomybės atkūrimo aktą pasirašiusiems žmonėms taip pat buvo suteikta galimybė lengvatinėmis sąlygomis nusipirkti žemės sklypus.

Bet, kaip pasirodo, jiems dar nepakankamai atsidėkota už tokį žygdarbį, paskubomis suraičius aukso vertės parašą!.. Nors Kovo 11-osios Akto signatarai prieš dešimtmetį buvo apdovanoti Lietuvos nepriklausomybės medaliais, tačiau Signatarų klubo valdybos pirmininkė Birutė Valionytė mano, jog praėjus dvidešimtmečiui šie signatarai vis dar nėra tinkamai įvertinti. Todėl, artėjant Nepriklausomybės 20-ties metų jubiliejaus paminėjimo iškilmėms, Signatarų klubas neformaliame pokalbyje su Prezidentūros atstovais pasiūlė apdovanoti Kovo 11-osios Akto signatarus Vytauto Didžiojo ordino Didžiuoju kryžiumi. Beje, pati Birutė Valionytė apie šį susitikimą kalba vangiai: „Signatarų klubas niekur niekam jokių ordinų nesiūlė…“.

Tarytum balsas tyruose šiandien nuskamba Nacionalinės premijos laureato, fotomenininko Romualdo Rakausko teiginys, kad Vasario 16-oji – pagrindinė, vienintelė tikra Lietuvos Nepriklausomybė, už kurią galvas padėjo partizanai, daugybė žmonių buvo ištremta į Sibirą. Be abejo, jam pritartų didžioji dauguma dorų, sąžiningų, blaiviai mąstančių tautiečių, sielvartaujančių dėl vietinių „okupantų“-oligarchų pavergtos Tėvynės, dėl Lietuvos, besimurkdančios gilioje krizės klampynėje!..

Apžvelgdamas mūsų valstybingumo kelius ir šunkelius, buvęs politinis kalinys (mirtininkas) šviesios atminties Liudas Dambrauskas 2001 metais leidykloje „Gairės“, Vilniuje išleido unikalią knygelę – „Kovo 11-osios tragizmas“, kurioje bando palyginti anų, Vasario 16-osios, ir šių, Kovo 11-osios, Signatarų indėlį, atkuriant Lietuvos Nepriklausomybę. Manau, būtent dabar, nutilus šventinėms fanfaroms bei šautuvų salvėms prie Prezidentūros, vietoje butaforinės pompastikos ir  susikompromitavusių politikų tuščiažodžiavimo, mums vertėtų su didžia pagarba įsiklausyti į šias lietuvių Tautos Sąžinės – Liudo Dambrausko krauju apšlakstytas mintis:

„Lietuvos politinį gyvenimą užliejo aklo patriotizmo nuotaikos, kurias be didelių pastangų „privatizavo“ Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdis. O į Sąjūdį sugarmėjo įvairių pažiūrų žmonės – nuo sąžiningų Lietuvos piliečių, siekiančių demokratinės nepriklausomybės iki buvusių aktyvių komjaunuolių, komunistų ir įvairiausio plauko politinių spekuliantų, svajojančių apie asmeninį pasipelnijimą. Nors juos visus jungė tie patys lozungai, propaguojantys bendrą patriotinį tikslą – Lietuvos valstybės atkūrimą, tačiau už tų lozungų slėpėsi kai kurių politikų savanaudiški siekiai.

Sąjūdžio veikloje ypatingą aktyvumą tuo metu parodė buvusi tarybinė nomenklatūra. Partinė biurokratija, apsivaliusi nuo politinių kalinių ir disidentų įtakos, tapo pagrindiniais Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo „įkvėpėjais“, vėliau save be jokios gėdos įvardiję nusipelniusiais signatarais, užėmę valstybės valdyme „profesionalių“ politikų vaidmenį.

Taip susiklostė to meto politinė situacija, kad „atgimimo sąjūdžio“ daugumą sudarė tarybiniais laikais išugdyti „dalykiniai“, pakankamai korumpuoti kadrai, kurių prisitaikėliškumo uoslė buvo ženkliai tobulesnė už eilinių Lietuvos gyventojų. Pajautę laisvosios rinkos pranašumą prieš planinį tarybinį ūkį, jie sušvytėjo savo politiniu išradingumu, paversdami pačią turtingiausią tarybinę respubliką skurdžių kraštu.

Manyčiau, išvengti politinių klaidų, pereinant iš autoritarinio režimo į demokratinį, praktiškai buvo neįmanoma. Tačiau jų reikšmė ir gausumas priklauso nuo piliečių politinio subrendimo, ko mums ir stigo. Naujo demokratinės valdžios organizavimą patikėjom savanaudžiams, karjeristams, buvusiems tarybinio režimo kolaborantams, kurie savo aktyvumu užpildė politinę aplinką. Jie, atsidūrę beveik tuščioje politinėje erdvėje, rūpinosi ne tiek naujos valstybės ateitim, kiek savo asmenine gerove.

Šiandienės mūsų reikmės ir skurdas daug kam kelia abejonių Kovo 11-osios Akto to meto patriotinių siekių nuoširdumu. Ar tai buvo tarptautinės reikšmės dokumentas, atkuriantis 1918-ųjų Vasario 16-osios Lietuvos valstybingumą, ar savanaudžių politikų Lietuvos žmonių apgaulės aktas? Ano meto istorinių įvykių analizė kelia rimtų abejonių dėl Kovo 11-osios Akto tarptautinės reikšmės.

Tiesa, kai kas bando net 1918 metų Vasario 16-osios Aktą sumenkinti. Atseit, Vasario16-osios Aktas buvo paskelbtas pavienių asmenų – tarybos, o ne Seimo iniciatyva. Suprantamas superpatriotų noras išrasti naują valstybingumo atkūrimo datą. Tą norą pagimdė brangiai kainuojančių apsišaukėlių signatarų armija.

Teisiniu požiūriu 1990 Kovo 11-osios Aktas nieko naujo nepaskelbė, o tik patvirtino 1990 m. vasario 7-osios LTSR Aukščiausios Tarybos nutarimą, kad Lietuvos buvimas TSRS sudėtyje neteisėtas ir negaliojantis. Žodžiu, atmesta ir paneigta 1940 m. klastotė apie neva savanorišką Lietuvos įstojimą į TSRS ir jau atliktas aiškus teisinis aktas, atkuriantis 1918 metų Vasario 16-osios Akto nepriklausomybę.

Kovo 11-osios Akto autoriai nepasižymėjo jokiais išskirtiniais nuopelnais, galbūt išskyrus tai, kad daugelis jų buvo tarybinio režimo rėmėjai ir netgi KGB organų patikėtiniai, o patekę į Seimo išrinktųjų sąrašą ir pasinaudoję paprastų Lietuvos piliečių patriotinėmis nuotaikomis, be gėdos jausmo pasiskelbė  save nusipelniusiais „tautos signatarais“.

Naujieji signatarai, priartėję prie valdžios lovio, kuklumu nepasižymėjo –  susigalvojo sau didesnių nuopelnų, privilegijų, išimčių, už ką būtų galima sau prisiskirti sklypus, ordinus, solidžias pensijas, partijų postus, o tarnavimą valstybei pavertė asmenine savitarna, godumu, garbėtroškų tuštybe. Taip pirmasis pagrindinis Kovo 11-osios Akto “nuopelnas“ Lietuvos valstybingumui buvo valstybingumo pavertimas melžiama karve ir suteikimas įvairaus plauko politiniams spekuliantams signataro pažymėjimo, suteikiančio išskirtines teises tą karvę melžti.

Manyčiau, kad Kovo11-osios valstybės tragizmo šaknys įsitvirtino jau pačių vadinamųjų signatarų apetituose bet kokia kaina pasipelnyti iš susidariusios situacijos. Tam buvo sukurtos pseudoteisinės prielaidos organizuotam nusikalstamumui, mafijinių struktūrų atsiradimui, biurokratijos ir valdininkų valstybinio masto korupcijos įsitvirtinimui.

Prisiminkim organizuotą Lietuvos bankų bankrotą ir valdžios bejėgiškumą  bei teisinį nihilizmą išaiškinant Lietuvos žmonėms padarytų  suktybių kaltininkus. Ir kas gali šiandien iš valdžios vyrų išdrįsti mesti akmenį į Lietuvos turčius: babilius, lubius, kakčius, abišalas ir panašius, aktyviai prisidėjusius prie valstybės nuskurdinimo?

Manyčiau, didžiausia šiandienė tautos nelaimė – augantis nusivylimas nepriklausomybe – valstybingumu. Nusikalstamos politinės grupuotės, prasiskverbusios į valdžios struktūras, praktiškai pensininkų socialines problemas patikėjo spręsti juodosios mafijos malonei, kuri iki šiol rūpinasi ne krašto gerove, o Lietuvos turtų išpardavimu ir, žengę žingsnį per  Kovo 11-tos valstybingumo atkūrimą į pasipelnijimą ir turtų grobstymą, tęsia savo juodąjį darbą.

Šalia oficialiosios valdžios, kurioje praktiškai atvirai vyrauja savanaudžių klanas, grobuonišką veiklą įteisinęs įstatymais bei pasakiškais atlyginimais, egzistuoja kita valdžia – šešėlinė, vadinama juodąją mafija, kuri lyg už įstatymų ribų, tačiau savo šaknimis giliai prasiskverbusi į valstybės valdymo struktūras.

Juodosios mafijos įsigalėjimas Lietuvoje nėra atsitiktinis ir laikinas reiškinys, o dėsningas teisėsaugos organų veiklos bejėgiškumo rezultatas. Žodžiu, atsirado realios sąlygos korupcijai, organizuotam stambiam nusikalstamumui, mafijinių struktūrų įsigalėjimui. Taip susikūrė galinga mafijinė valstybės struktūra, kurios ištakų reikia ieškoti pačioj valdžioj. Įsigilinus į mūsų valdžios praturtėjimą, niekam nekelia abejonių, kad bankų, gamyklų bankrotai, privatizacija – tiksliau „prichvatizacija“, išpardavimas strategiškai svarbių valstybei objektų („Mažeikių nafta“, Telekomas, elektros „padovanojimas“ Baltarusijai), valstybinių paskolų miglotas panaudojimas – tai atviras valstybingumo griovimas, kuriuo tiesiogiai privalėjo pasirūpinti Valstybės saugumo departamentas. Niekas iš valdžios neišdrįso pasidomėti Valstybės turto fondo veikla, kurio vadovai pasakiškų atlyginimų ir premijų pavidalu sėkmingai apvaginėjo valstybę stambiu mastu.“

(L.Dambrauskas. Kovo 11-osios tragizmas)