Politikos aktualijos

Grybų karas viduržiemyje – 4

Adolfas STRAKŠYS, rašytojas

4. Ėjimai žirgu

Lenkija nuėjo su Rusija – sveikinu ją su šita pergale prieš save.

Mes likome vieni – tai irgi pergalė kare su savimi.

Nes juk ir vienas lauke yra karys.

Kai jų tame lauke bus du – būtinai susipeš tarpusavyje, ir prasidės didelis ar mažas kraujo praliejimas.

O peštynių mums nereikia – jei tarp dviejų vyksta peštynės, tai būtinai atsiras trečias, kuris ima darbuotis, o besidarbuodamas, žinoma, laimi.

Šitaip, regis, nutiko praeitą savaitę Suomijoje.

Prisipažinsiu: mane kiek nustebino Rusijos premjero Vladimiro Putino pasiūlymas mūsų Prezidentei susitikti Helsinkyje – ne Rusijoje, sakysime, Vladivostoke, ar Balbieriškyje, kuris yra Lietuvoje, bet svečioje šalyje, ir ne devynių aukštų viešbutyje, iš kurio kartais mūsų diplomatai iškrenta pro langą, bet ramioje aplinkoje, susirinkus spręsti Rusijos „Nord stream“ likimo, kuriam Lietuvos politiniai batauliai porą metų beprasmiškai priešinosi ir liko nugalėti, nes patys to norėjo…

Susitikimas buvo tarsi ping-pong žaidimas, kuriame Vladimiras Putinas leido sau tarp kita ko užsiminti, kad Rusija jau derasi su lenkais dėl „Mažeikių naftos“, kuri perkrikštyta į „Orlen Lietuva“, tarsi įgeldamas – kokie gi jūs savo krašto šeimininkai, kad dvi svetimos valstybės už jūsų nugarų sprendžia jūsų turto likimą…

Rusija nebūtų Rusija, jei nenorėtų iš to sandorio išpešti kuo didesnę naudą, ir nėra ko tuo stebėtis – visi taip daro, o tas kuo didesnę yra „Klaipėdos nafta“, kuri labai gražiai derinasi su Mažeikių naftos perdirbimo įmone ir jos perspektyvomis.

Visų pirma todėl, kad, turėdamas tuos du gigantus, gali viešpatauti mūsų valstybės kuro rinkoje.

O kas nenori viešpatauti – tai yra būti svetimo krašto šeimininku!

Rusija žino – „Orlen Lietuvą“ iš lenkų jie gali nusipirkti labai nesunkiai, nes pinigų turi, tačiau „Klaipėdos naftos“ Lietuva jiems už jokius pinigus neatiduos, nes Lietuva yra amžinas Rusijos priešas dar iš Valdo Adamkaus laikų, arba atvirkščiai – Rusija yra amžinas Lietuvos priešas, kurio nugalėti tas kraštas neįgali ir niekada neįgalės…

Gali tik pasikandžioti…

Bet ir tai nėra malonu…

Ir į pasiūlomas ėjimas žirgu: Rusijos premjeras tarsi prasitaria mūsų Prezidentei, kad Rusija perka iš lenkų „Orlen Lietuva“, Lietuvos politiniuose sluoksniuose kyla sumaištis, lenkai apsimeta, kad jokių derybų su rusais neveda, kad jie čia atėję šimtmečiams, o kad jie čia galėtų būti šimtmečius, paprašo iš Lietuvos politinių bataulių „Klaipėdos naftos“, ir tie Lietuvos politiniai batauliai, išsigandę rusų, žinoma, lenkams „Klaipėdos naftą“ parduoda, o tada lenkai pasirašo su Rusija pirkimo-pardavimo sutartį, ir jau turi ne tik Mažeikius, bet ir Klaipėdą…

Sandoris eina į pabaigą, ir lenkai skuba: informacija apie tarpvalstybines derybas mūsų Prezidentė iš Rusijos premjero gauna trečiadienį, o jau penktadienį  į Seimo pirmininkės Irenos Degutienės kabinetą sugurna „Orlen Lietuva“ šeimininkai ir paprašo „Klaipėdos naftos“, o paprašę vos nesižegnoja, kad jokių derybų dėl įmonės pardavimo Rusijai neveda ir niekada neves – kur jiems bėgti iš tokio gražaus ir malonaus krašto kaip Lietuva…

Kodėl lenkia eina ne kur nors kitur, o būtinai į Seimą ir būtinai į Seimo     pirmininkės Irenos Degutienės kabinetą? Juk Seimas jokiais bizniais nesiverčia – nebent tik prabangių automobilių nuoma? Ir jokių biznių Seimas daryti negali, nes tai nenumatyta jokiuose dokumentuose, tuo labiau jokiais valstybinio turto pardavinėjimais negali užsiiminėti ponia Irena Degutienė – Algimantas Salamakinas ją tuojau ant raudono kilimo išties ir gerokai paminkys…

Todėl ta tema galime tik paplepėti arba pasamprotauti.

Man rodos, kad „Orlen Lietuva“ savininkai  į Degutienę kreipėsi dėl visai paprastos priežasties – tiek lenkai, tiek rusai yra kruvinai išstudijavę „Mažeikių naftos“ pardavimo istoriją, o ta istorija labai paprasta – įmonės praradimo-pasiėmimo sutartį su ponu Viljamsu pasirašė kaip tik ponios Irenos Degutienės vadovaujama laikinoji vyriausybė…

Ir naujieji gešeftininkai pataiko tiesiai į dešimtuką – Seimo pirmininkė Irena Degutienė pareiškia, kad reikia sušaukti Valstybės gynimo tarybos posėdį ir jame  aptarti „Klaipėdos naftos“ likimą…

Ar ne per Valstybės ginimo tarybą buvo pradėta tos pačios pardavinėtas „Mažeikių naftos“ išpardavimas?

Gal pamiršome?

Bet šiandien prezidentauja ne Valdas Adamkus, o Dalia Grybauskaitė, kuri, išgirdusi tokią Irenos Degutienės siūlymą, pareiškė, kad Lietuva jokio strateginio objekto niekam neparduos.

Kokia liko ponios Irenos Degutienės nuomonė po šitokio Prezidentės antausio?

Premjeras Andrius Kubilius tik atsiduso – girdi, lenkai, kaipo mūsų strateginiai partneriai, nepasitarę su mumis jokių derybų su Rusija turėtų nedaryti…

O lenkai lieka lenkais. Kubilius lieka Kubilius. Kiekvienas turi savo interesus. Ar amerikonai, tarkim, pranešė mums, kad parduodam „Mažeikių naftą“ Rusijos žydams?

Net neamtelėjo – sužinojome apie darybas iš spaudos kaip ir apie Centrinės žvalgybos valdybos kalėjimą Lietuvoje.

Keista, su mumis jau nesikalba – mūsų krašte prašalaičiai šeimininkauja kaip savo troboje.

O jau ruošiamės švęsti nepriklausomybės atkūrimo dvidešimtąsias metines…

Kaip ekonomikos mokslų daktaras Julius Veselka sako, su durniais niekas nesikalba – tik numeta jiems geldą po snukiu, ir būkite patenkinti, ką į tą geldą įmetame…

Pasaulis tą mūsų durnumą pamatė per derybas su ponu Viljamsu – atidavėme tiems Amerikos žydeliams įmonę, ir dar primokėjome jiems už tai, kad ją paimtų – tarsi nėščią senmergę jaunikiui…

Atidavėme net keisdami savo valstybės įstatymus. O dabar vienas iš tų įstatymų keitimo organizatorių Vytautas Landsbergis, taigi anuometis Seimo pirmininkas, o dabar europarlamentaras ragina Seimą kreiptis į Briuselį, kad šis neleistų lenkams šito biznio su Rusija daryti.

O ar Lietuva paklausė anuomečio Briuselio, kuris davė suprasti, kad šitą įmonę reiktų parduoti ne amerikonams, bet europiečiams, jei pati Lietuva jos nebesugeba valdyti?

Žinoma, nepaklausė – kas mums, girdi, toji Europos Sąjunga, amerikonai – tai bent vyrai…

Ir pasileido „Mažeikių nafta“ iš rankų į rankas tarsi kokia prostitutė.

Bet, žinoma, įmonė negali būti prostitutė, todėl tą žodį ar amatą peradresuoju visai kitiems, o kuriems, patys gali susiprasti, o jei nesusipranta, tai pasakysiu: tiems, kurie šiandien jau siūlo „Klaipėdos naftos“ problemą spręsti Valstybės gynimo tarybos posėdyje – tarsi mus būtų kažkas užpuolęs, pasikinkęs prancūzų karo laivą „Mistral“, kurį prancūzai žada parduoti Rusijai ir žinia apie tai paplitusi po visą pasaulį…

Tarp kita ko, keletas žodžių ir apie tą laivą, kurį pernai prancūzai, kaipo prekę, buvo atplukdę į Sankt-Peterburgą.

Ponas Vytautas Landsbergis, kaipo sarkastiško žodžio meistras, tą laivą vietoj „Mistral“ viename rašinėlyje pavadino „Misral“, ir pakvietė patriotinį Lietuvos jaunimą labai svarbiai akcijai – kad „Palangos paplūdimyje vasaros sezonu galėtų iškilti didelis skardinis surenkamas laivo formos tualetas su informaciniu užrašu labai didelėmis raidėmis „MISRAL“…

Dabar ponia Rasa Juknevičienė susirūpinusi, kaip sukelti ant kojų Europos  Sąjungos valstybes, kad šio laivo prancūzai Rusijai neparduotų…

O kaip tada su skardiniu Vytauto Landsbergio jaunimo, netgi menininkų, skardiniu  tualetu Palangos paplūdimyje?

Eksportuosime į Briuselį?

Prezidentės ir Rusijos premjero susitikime šis klausimas nebuvo paliestas, kaip ir daugelis kitų klausimų, kurie svarbūs tiek Rusijai, tiek Lietuvai…

Lenkija tomis dienomis susitarė su Baltarusiją statyti bendrą akmens anglimi kūrenamą elektrinę Gardine – Vladimiras Putinas pasiūlė kartu su Rusija statyti bendrą atominę elektrinę Kaliningrado srityje.

O gal į tos elektrinės statybą pakviesti ir lenkai?

Labai abejoju, kad lenkai šitokio pasiūlymo atsisakytų – elektra jiems labai reikalinga – kaip ir mums. Juk, užsidarę Ignalinos atominę elektrinę, jau pajutome, ko netekome – net respublikos sostinėje jau kas trečiame stulpe tedega lemputė, nes neįkandamos tapo elektros kainos.

Senieji vilniečiai jau sarkastiškai juokauja – eidami pas kaimyną, nešimės liktarną.

Tarsi pokario kaime…

Daug kam pasirodė pernelyg laisva Vladimiro Putino poza kalbantis su mūsų Prezidente. Pokalbis užtruko keturiasdešimt minučių, ir Putinas tarsi zondavo mūsų valstybės vadovę. Valstybės, kurios Seimas mėnesių mėnesiais negali susikalbėti, kas tai yra parlamentinis darbas ir kokie pinigai už tai turi būti mokami parlamentarui: valstybės, kurio parlamentarai važinėja po kažkokias svečias šalis ir daro ten, ką nori, o už juos Seime balsuoja ištikimi draugai; valstybės, kurios Seimas priima tokius įstatymus, kad paskui tenka gelbėti nuo kalėjimų tuos, kurie savo gyvenimą ėmė tvarkyti pagal tuos įstatymus…

Važiuodamas į susitikimą premjeras gauna smulkiausią informaciją apie tą šalį, su kurios vadovu turi susitikti.

Netgi

Tomis pačiomis dienomis, kai iškilo Mažeikių naftos perdirbimo įmonės pardavimo problema, Seimas susirūpino, kad per smulkiu šriftu spausdinamos maisto prekių etiketės…

Pagal Jurgį ir kepurė…

Ir kartais toji kepurė didesnė už patį Jurgį…

Straipsnių ciklo Grybų karas viduržiemyje pirmoji dalis Gedimino sugrįžimas , antroji dalis  Atia, demokratija , trečioji dalis – Lietuva be Vygaudo Ušacko