Politikos aktualijos

Neriame į gilesnę finansinę bedugnę

Julius VESELKA

Klausėme, klausėme užsienio balsų, kurie negailestingai mums plovė smegenis, todėl matėme ten, užsieniuose, kalnus gražiausių prekių, kelių, automobilių ir, visu tuo susižavėję, nutarėme, kad laikas žygiuoti į Vakarus, nes viskas, kas buvo dar vakar mūsų padangėje, atrodė lyg  pilkas nesusipratimas, netgi blogis, o gal ir nusikaltimas žmonijai ir jos vaikams.

Ir patraukėme ten, kur pamatinės vertybės yra stebukladarė rinka ir demokratija, pagrįsta žmogaus laisvėmis ir teisėmis.

Taigi nuskubėjome į kapitalistinį rojų.

Ištisus dvidešimt metų kūrėme savo žemėje tą kapitalistinį rojų ir staiga pasijutome atsidūrę ne rojuje, o giliausioje ekonominėje, finansinėje, socialinėje ir dvasinėje duobėje.

Atrodo, atėjo laikas įjungti praktinį protą, šaltakraujiškai nustatyti, kodėl Lietuvą, o kartu su ja ir visą pasaulį ištiko šita didelė nelaimė, vadinama krize, ir sukonstruoti naują ar ženkliai patobulintą visuomenės ir ekonomikos funkcionavimo modelį, o sukūrę nepakišti jo po stalu, bet paleisti visu pajėgumu veikti.

Deja.

Ir vėl – deja…

Visa didžiulė armija nesugebančių realiai kurti, o išmokusių tik plauti smegenis ekspertų, politologų, politikų ir visokių kitokių protinio darbo invalidų vėl diena po dienos mums aiškina, kad krizė greit baigsis, o gal jau ir baigiasi, ir viskas automatiškai pakryps į gerąją  pusę, tik reikia dar truputį pakentėti, dar truputį pasiaukoti…

Kentėti ir aukotis. Vardan ko?

Įdomiausia, kad kentėti ir aukotis privalo sunkiausiai ir iš sunkaus savo darbo gyvenantys žmonės, bet ne elitas, kuris valdo pasaulį, tarsi nepasotinamos pabaisos šlamščia pinigus ir kitokius turtus, dalijasi ir persidalija pasaulio įtakos sferas.

Jų pasibaisėtino gobšumo tikslas nėra paprastas – kuo prabangesnis savo žmogiškųjų poreikių patenkinimas.

Faktiškai tuos poreikius jie jau seniai patenkino, todėl jų tikslai ir norai peržengė normalius žmogiškuosius poreikius. Realūs jų tikslai nepasotinami. Jiems jau nesvarbūs patys daiktai, paslaugos, vartojimas. Jie nori valdyti visą pasaulį. Pajungti savo tikslams kiekvieno žmogaus protą, jausmus ir elgseną. Jiems faktiškai jau nebereikia žmogaus – jiems reikia paklusnaus roboto.

Ir baisiausia, kad tie realiai vis labiau pasaulį valdantys monstrai yra ne valstybių prezidentai, premjerai, ministrai, seimai ar kitos viešosios institucijos, o kažkas neapčiuopiamo, kas stovi už jų nugarų ir tampo juos it manekenus.

Nusišnekėjau?

Nemanau.

Štai praėjusiais metais galingiausių pasaulyje 20 valstybių vadovai susirinko pasitarti, kaip įveikti krizę. Kalbėjosi beveik dvi  dienas, sakė puikias ir, drįstu teigti, teisingas kalbas. Atrodė, kad jie daug ką mūsų gyvenime pakeis, o svarbiausia – suvaldys krizę.

Laukiau sprendimų ir tų sprendimų rezultatų.

O sprendimas buvo nelauktas – važiuojam, ponai, namo, ten viską ramiai apsvarstysime ir dar kartą susitiksime.

Tai kokio velnio susirinkote, jei sugebėjote pasakyti tik tiek, kad yra krizė, kad krizė yra blogai, o jei blogai, tai važiuojame namo mąstyti…

Tokia buvo pirmoji mintis.

O antroji?

Antroji: na, pasitars pasaulio protai su savo vyriausybėmis, su savo parlamentarais, o gal ir su eiliniais išminčiais, kurie vadinami mokslininkais, ir priims sprendimus, kaip geriau valdyti finansų ir bankų sektorių, kad šitokios krizės ateityje nepasikartotų.

Po kiek laiko, kaip ir buvo žadėję, vėl susirinko tie galingiausių pasaulio valstybių prezidentai – neva, priimti protingų sprendimų. Vėl, kaip anąkart, sakė gražias ir, atrodo, prasmingas kalbas.

O sprendimas?

Sprendimas buvo paprastas: reikia kiekvienai valstybei gelbėti savo bankus ir stambias kompanijas.

Tam gelbėjimui, aišku, nieko kito nereikia – tik pinigų.

Iš kur jų pasisemti?

Semti nėra iš ko – reikia, kad tuos pinigėlius sudėtų valstybės, tai yra tų valstybių mokesčių mokėtojai.

O Lietuvoje – ir pensininkai, neįgalieji, jaunos mamos, jauni tėčiai ir visi vargetos, kure jau nebeturi už ką ir duonos kepaliuko nusipirkti.

Tokių, pasirodo, Lietuvoje daug – net kas penktas gyventojas…

Atrodo juokingai: rinkos teorija tvirtina, kad tiktai privatus kapitalas yra efektyvus, o kai jis, veikdamas neefektyviai, sužlugdo krašto ekonomiką, tai valstybė turi jį šelpti savo pinigais?

O valstybės pinigai juk ne iš kažkokio šaltinio, bet iš mokesčių mokėtojų kišenės…

Tiesa, yra viena išeitis – spausdinti pinigus. Tą padarė ir toliau daro galingiausios pasaulio valstybės.

O ne galingiausios, kurios neturi teisės spausdinti pinigų?

Jos privalo imti paskolas už labai aukštas palūkanas.

Žinoma, iš tų, kurie turi teisę spausdinti pinigus.

Taigi, tie, kurie spausdina pinigus, gauna milžiniškus pelnus, todėl iš krizės lobsta, o tie, kurie skolinasi, liks amžinai vargingi, nuskurdę, antrarūšiai, todėl, laikui bėgant, turės išnykti nuo  politinio žemėlapio…

Bet ir galingiausių valstybių prezidentai yra bejėgiai prieš išoriškai beveik nepastebimą ir pasaulį ryjantį monstrą, kuris realiai valdo pinigus ir daro su pasauliu, ką nori.

Štai JAV prezidentas Barckas Obama, skyręs bankams gelbėti apie trilijoną dolerių, bando pažaboti finansinių monstrų elgesį – kad jie bent krizės metais nemokėtų sau ir personalui dešimtis milijardų dolerių premijų.

Pažaboti nepasotinamus bankų apetitus nori Prancūzijos prezidentas ir Vokietijos kanclerė.

Sakau nori, nes iš tų norų nieko neišeina – bankų monstrai ir toliau tarpusavyje dalijasi dešimtis milijardų dolerių, ir viskas.

Matydamas visą šitą velniavą, praėjusių metų pradžioje aš ryžausi parašyti laišką tuomečiam Europos Sąjungos parlamento pirmininkui  Hans-Gert Poterringui tokį laišką:

„Beveik visas pasaulio valstybes, tarp jų ir ES valstybes, 2008 m. pabaigoje ištiko gili finansinė krizė, kuri sąlygoja ir gilią ekonominę recesiją.

Dauguma įvairių pobūdžio ekspertų ir politikų bando šią krizę pateisinti ekonominio vystymosi cikliškumu. Mano galva, toks krizės aiškinimas turi tikslą nuslėpti tikrąsias finansinės krizės priežastis ir jos tikruosius kaltininkus. Ekonomika ir finansai nėra priklausimi nuo stichinių gamtos dėsnių. Finansų ir ekonomikos vystymosi eigą ir rezultatus nulemia sąmoninga ir tikslinga finansinių ir ekonominių oligarchinių sąjungų ir kitokių organizuotų struktūrų veikla. Jos veikia už demokratinių institucijų kontrolės ribų.

Gilindamasis į įstatymus ir ES direktyvas, susijusias su finansinės sistemos reguliavimu, priėjau išvados, kad direktyvos, reguliuojančios finansinio sektoriaus veiklą, yra pagrįstos principu „garbės žodis, pasižadu sąžiningai tvarkyti finansus“. Arba šnekant ekonomine kalba, šios direktyvos leidžia finansinėms institucijoms disponuoti milžiniškomis finansinėmis priemonėmis be jokios teisinės ir materialinės atsakomybės.  Tai neišvengiamai sąlygos periodines finansines ir ekonomines krizes su visomis to neigiamomis pasekmėmis demokratijai. Todėl drįstu pasiūlyti Jums sukurti kvalifikuotą  ir atsakingą Europos parlamento komisiją, kuri išnagrinėtų finansinės krizės tikrąsias priežastis ir jos kaltininkus. Tik tai atlikus galima būtų ES mastu sukurti veiksmingesnę ir objektyvesnę finansinio sektoriaus reguliavimo sistemą, kuri ženkliai apribotų ateityje potencialiai galimas finansines, ekonomines krizes arba, kaip minimum, sušvelnintų jų neigiamas pasekmes“.

Ir štai gavau tokį atsakymą – realiai vertinant, bejėgiškumo ir beviltiškumo kupiną  atsakymą:

„Europos Parlamentas daugelyje savo ataskaitų nagrinėjo finansų rinkų ir ekonomikos krizės priežastis. Šiose ataskaitose buvo pateiktos aiškios rekomendacijos dėl finansų rinkų reguliavimo ir priežiūros reformos Europos ir nacionaliniu lygiu. Be to, Parlamentas paragino, kad būtų sugriežtintos finansų institutų nuosavo kapitalo taisyklės ir reglamentuojamos įvertinimo agentūros. Europos Komisija pritarė šiems raginimams, taip pat ir mūsų reikalavimui įvardyti ekspertų grupę, kuri prižiūrėtų finansų rinkų Europoje reguliavimą ir priežiūrą.

Valstybių ir vyriausybių vadovams aš daugelį kartų akcentavau, kad, nors reformos tarptautiniu lygiu ir yra labai svarbios, tačiau tuo pat metu mes negalime atidėlioti mūsų pačių namų darbų. Todėl mes turime ir toliau tęsti darbus, nuosekliai pritaikydami Europos teisinę bazę prie naujų rinkos aplinkybių ir negalime slėptis už nacionalinių sąlygų.

Be abejo, svarbu sukurti teisingą teisinę finansų rinkų priežiūros bazę vieningoje Europos vidaus rinkoje. Be to, nereikia pamiršti pagrindinio socialinės rinkos ekonomikos principo – laisvė reikalauja tvarkos“.

Bent jau paskutinis atsakymo sakinys: „Be to, nereikia pamiršti pagrindinio socialinės rinkos ekonomikos principo – laisvė reikalauja tvarkos” yra absoliučiai teisingas.

Vadovaudamasis atsakymo paskutiniuoju sakiniu, pradėjau domėtis mūsų ūkio subjektų, tarp jų ir bankų, gautais  pelnais.

Keletas skaičių.

2006 m. visi ūkio subjektai Lietuvoje gavo 33,5 mlrd.lt., 2007 m. – 43,1 mlrd. lt., 2008 m. – 40,7 mlrd. lt. pelno. Iš to bendro gauto pelno, pelnas, nuo kurio buvo mokamas pelno mokestis, liko 2006 m.  – 9,9 mlrd. lt., 2007 m. – 20,3 mlrd.lt., 2008 m. – 7,5 mlrd.lt.

Ką tai reiškia?

Ogi visai paprastą ir nepaprastą dalyką: 2006 m. – 23,6 mlrd.lt., 2007 m. – 22,8 mlrd. lt., o 2008 m. net 33,2 mlrd. lt. nuėjo ūkio subjektų įvairiems rezervams, patirtiems nuostoliams, blogoms paskoloms dengti.

Taigi per 2006-2008 m. iš gauto bendro 117 mlrd.lt. pelno ūkio subjektai įvairiems rezervams, nuostoliams, blogoms paskoloms dengti panaudotojo beveik 80 mlrd.litų, tai yra nuo šitų milijardinių pelnų nebuvo mokami jokie mokesčiai.

Tai, žinoma, nuskurdino valstybę.

Atrodo, ūkio subjektai, tarp jų ir bankai, turėjo būti labai stiprūs, suformavę įvairius rezervus rinkos netikėtumams ar jos kaprizams įveikti.

Bet šito neatsitiko. Tie milijardai tikrų, o ne burbulinių pinigų nepadėjo išvengti krizės, nes jie, sakyčiau, kažkur išgaravo.

Kur?

Kažkas tuo turėtų pasidomėti, ir užtikrinu – prie tų milijardų pradanginimo nei mūsų Vyriausybė, nei mūsų Seimas neprisidėjo.

Taigi kažkur išgaravo net 80 milijardų litų.

Kas tai per pinigai?

Prognozuojama, kad šiemet Lietuvoje bus sukurta bendrojo vidinio produkto už 93 milijardus litų.

Dar vienas palyginimas: Lietuvos valstybė šiemet turi apie 40 milijardų litų įvairių skolų. Sukeltas atitinkamas triukšmelis – girdi, mūsų valstybė yra prasiskolinusi ir toliau praskolinama, taigi Lietuvos laukia juoda ateitis.

Tačiau tie 40 milijardų litų pasiskolinti per 20 nepriklausomybės metų. Šiemet valstybė turės skolintis dar  apie 10 milijardų litų. Taigi skola išaugs 50 milijardų litų.

Tai daug, ar mažai?

Bet juk vien per mano minėtus trejus metus kažkur kažkas pradangino net 80 milijardų litų, ir jų niekas neieško, tik susidariusią finansinę naštą užmetė pensininkams ant pečių – tarsi jie dėl to būtų kalti…

Dar vienas įdomus palyginimas.

Kaip matote, vienai pusei leidžiama didelę pelno dalį panaudoti taip, kad nereiktų mokėti jokių mokesčių, o štai kitai pusei  paliekamos tik 470 litų neapmokestinamos pajamos, o už kiekvieną litą, gautą virš tų magiškų 470 litų kartu su pajamų mokesčiu, mokesčiu sveikatos apsaugai ir Sodrai tenka sumokėti 64 cnt. arba 64 proc. nuo kiekvieno gauto lito, ir visai nesvarbu, ar tu gauni tik 471-ąjį, ar 100 000-ąjį litą…

Dar vienas pavyzdys.

Vyriausybė vasario mėnesį dešimčiai metų pasiskolino 2 milijardus dolerių už  7,625 procento metines palūkanas. Taigi  vien palūkanų per tuos dešimt metų turėsime sumokėti daugiau kaip pusantro milijardo dolerių arba maždaug 3,8 mlrd. litų.

Tai juk dideli pinigai.

Taigi, broliukai, pensijų kompensavimą matysime kaip savo ausis. O, be to, kas gali pasakyti, koks po dešimties metų bus dolerio ir euro kursas, nes jau lito tada nebebus?

Beje, iš Tarptautinio valiutos fondo buvo galima tą pačią pinigų sumą pasiskolinti už pusketvirto procento metinių palūkanų arba dvigubai pigiau.

Tarp kita ko, Lietuvoje veikiantys komerciniai bankai mums už terminuotus indėlius doleriais moka tik iki pusantro procento metinių palūkanų, o mes, ponuliai, mokėsime net 7,625 proc.

Kodėl yra šitaip?

Atsakymas labai paprastas: Tarptautinis valiutos fondas, suteikdamas mums pigesnę paskolą, būtų pareikalavęs apmokestinti nekilnojamąjį turtą ir pertvarkyti mokesčių sistemą, kad stambiam kapitalui tektų didesnė atsakomybės našta, kurios jis nenori.

Šito nenori dabartinė mūsų vyriausybė, kuri yra visai ne reformų vyriausybė, bet komercinių bankų bevalė auka, nes ją sudaro ne protų milžinai, o eilinės vidutinybės…

Todėl atsibėgėję toliau neriame į finansinę bedugnę.

Ekonomikos mokslų daktaras Julius VESELKA yra Lietuvos Respublikos Seimo narys, priklausantis frakcijai Tvarka ir Teisingumas